Drew Dudley
3,644,900 views • 6:14

Norėčiau pradėti užduodamas jums klausimą: Kurie iš jūsų užtikrintai galite save pavadinti lyderiais? Matot, aš uždavinėjau šį klausimą važinėdamas po šalį, ir visur, kur tik paklausiu, didžioji auditorijos dalis nepakelia savo rankos. Tada supratau, kad pradėjome žiūrėti į lyderystę, kaip į kažką didingesnio už mus pačius. Mes iškėlėme ją virš savęs. Mes susiejome lyderystę su pasaulio keitimu. Negana to, į lyderio titulą mes žiūrime lyg į kažką mums nepasiekiamo. Kažką, ko nusipelnysime. Tačiau pripažinti save lyderiais dabar pat nedrįstame, nes tai reikštų aroganciją ir „pasikėlimą“. Tai nebūtų priimtina mums. Mane neramina tai, kad kartais mes praleidžiame tiek daug laiko švęsdami didžiulius kitų žygdarbius. Ir todėl mes įtikinome save, jog tik dideli žygdarbiai ir pasiekimai turi būti pripažinti kaip lyderystė. Mes esame linkę nuvertinti mūsų kasdienius pasiekimus, kurie kiekvieną iš mūsų paverčia lyderiu. Mes tiesiog nepripažįstame savo kasdienės lyderystės ir neleidžiame sau dėl to džiaugtis. Žinote, man išties pasisekė, nes pastaruosius 10 metų dirbau su nuostabiais žmonėmis, kurie padėjo man perprasti lyderystės sąvoką kitaip. Tai padarė mane daug laimingesniu. Ir šiandien aš norėčiau papasakoti jums vieną istorija, kuri man padėjo įvertinti ir pamatyti lyderystę kitaip.

Vienąkart aš nuvažiavau į mažą universitetą vardu Mount Allison University, kuris yra Sackville, New Brunswick. Ir mano paskutinės dienos metu pas mane atėjo viena mergina ir ji man pasakė: „Aš prisimenu pirmą dieną, kai pamačiau jus“. Ir tada ji man papasakojo tai, ką jai teko patirti prieš ketverius metus. Ji tarė: „Žinot, paskutinę dieną prieš pradedant studijas šiame universitete aš buvau viešbučio kambaryje su savo tėvais ir aš buvau tokia išsigandusi ir įsitikinusi, kad dar nesu pasiruošusi studijoms, jog tiesiog apsiverkiau“. Tačiau mano tėvai buvo tiesiog nuostabūs. Jie man pasakė: „Mes žinome, kad tu labai bijai, bet nuvažiuokime rytoj į universitetą ir jei kažkuriuo metu tu pasijausi blogai ir vis dar manysi, kad nesi pasiruošusi, tiesiog pasakyk mums. Tada mes parvešime tave namo, juk žinai, jog mes tave labai mylime.“

Ir mergina pasakojo man savo istoriją toliau: „Taigi, kitą dieną mes nuvažiavome į universitetą ir aš stovėjau eilėje, kad užsiregistruočiau ir žvelgdama aplink save aš tiesiog žinojau, kad aš negaliu. Žinojau, kad aš dar nepasiruošusi. Aš norėjau pasitraukti.“ Mergina pasakojo toliau: „Ir kai aš apsisprendžiau, įvyko kai kas nepakartojamo. Aš atsisukau į savo tėvus, norėdama jiems pasakyti, kad aš nesijaučiu pasiruošusi, ir kaip tik tą akimirką iš Student Union pastato išėjote Jūs, vilkėdamas patį juokingiausią kostiumą mano gyvenime.“ (Juokas) „Tai buvo nepakartojama! Jūs turėjote tą iškabą, skatinančią aukoti „Shinerama“, kuri remia studentus, sergančius paveldima plaučių liga - labdaros organizacija, kurioje dirbau keletą metų- taip pat Jūs nešėtės visą kibirą saldainių. Jūs tiesiog eidamas ir dalindamas visiems saldainius, kalbėjote su visais eilėje apie „Shinerama“. Ir galiausiai priėjęs prie manęs, Jūs sustojote ir žiūrėjote į mane. Buvo baisu!“ (Juokas) Ši mergina puikiai supranta, ką aš turiu omenyje. (Juokas) Mergina pasakojo toliau: „Ir tada jūs pažvelgėte į už manęs stovintį vyruką. Nusišypsojote ir iš savo kibiro ištraukėte saldainį. Ir ištraukęs jį, duodamas saldainį tam vaikinui, Jūs tarėte: „Tu privalai duoti tą saldainį šiai nuostabiai moteriai, stovinčiai šalia tavęs“. „Ir, žinote, aš gyvenime nebuvau mačiusi tokio susigėdusio žmogaus“ - toliau pasakojo mergina „Jis visas tiesiog išraudonavo ir, net nepažvelgęs į mane, ištiesęs ranką, maždaug šitaip, padavė man tą saldainį.“ (Juokas) „Aš pasijutau taip blogai dėl to vaikino ir kai tik tai įvyko, Jūs su nenusakomai griežta veido išraiška atsisukote į mano, šalia stovinčius, tėvus, Jūs tarėte: „Tik pažiūrėkit! Tik pažiūrėkit! Pirma diena ne namie ir ji jau ima saldainius iš nepažįstamų!?“. (Juokas) Mergina pasakojo toliau: „Ir tą akimirką aplink stovintys žmonės tiesiog prapliupo juokais. Ir aš žinau, kad ši istorija skamba gan paprastai, tačiau tą akimirką, kai visi juokėsi, aš supratau, kad vis dėl to esu pasiruošusi. Supratau, kad aš esu ten, kur ir turiu būti- namie. Ir aš žinau, kad su Jumis nesu kalbėjusi nei karto per ketverius metus nuo tos akimirkos. Tačiau aš sužinojau, kad Jūs išvykstate ir aš atėjau Jums pasakyti, kad Jūs esate nepaprastai svarbus žmogus mano gyvenime ir aš Jūsų pasiilgsiu. Sėkmės“.

Ir ji išeina, o aš esu tiesiog priblokštas. Paėjėjusi keletą metrų ji atsisuko ir, su šypsena veide, tarė: „Jūs turėtumėte žinoti ir tai. Aš vis dar susitikinėju su tuo vaikinu jau ketverius metus!“. (Juokas).

Po pusantrų metų aš išsikrausčiau į Torontą, tačiau nepaisant to, ta mergina man atsiuntė pakvietimą į savo vestuves.

Ir keisčiausia tai, jog aš to nepamenu. Aš nepamenu to vieno momento, nors labai stengiausi prisiminti tą juokingą akimirką. Ir aš turėčiau prisiminti tą akimirką, tačiau nepamenu. Būtent ta akimirka, kai supratau, jog negaliu prisiminti, atvėrė man akis. Ji leido man suprasti, kad galbūt didžiausias mano pasiekimas buvo, kad būtent ta „mano akimirka“ privertė šią merginą surasti mane po ketverių metų ir man ištarti tuos žodžius: „Jūs esate be galo svarbus žmogus mano gyvenime“. O aš net nepamenu to.

Kiek iš Jūsų turi štai tokią „saldainio akimirką“, kai kažkas Jums kažką pasakė ar padarė ir tai pakeitė Jūsų gyvenimą į gerąją pusę? Gerai. Keli iš Jūsų pasakėte tam žmogui, kad jis tai padarė? Matote, kodėl gi ne? Mes švenčiame gimtadienius, kai reikia tik išlikti gyviems 365 dienas. (Juokas) Tačiau aplink mus vis dar vaikšto žmonės, kurie nė nenumano, jog pavertė mūsų gyvenimus daug geresniais. Ir kiekvienas iš Jūsų, kiekvienas esate ar buvote tokios akimirkos „šaltinis“. Jūs pavertėte kažką laimingesniu paprasčiausiai kažką pasakydami, ar padarydami. Ir jei manote, kad ne, tada prisiminkite nepakeltas rankas, kai iš klausiau apie lyderystę. Jūs galite būti tas žmogus, kuriam nebuvo papasakota, jog jis pakeitė kažkieno gyvenimą.

Tai, jog mes galime laikyti save tokiais galingais, tai, jog kitiems mes galime reikšti tiek daug, mus gąsdina. Ir kol mes lyderystę laikome kažkuo didesniu, kol ją laikome didesniu pasiekimu nei ji yra, kol manome, jog lyderystė tai tik didžiuliai, pasaulį keičiantys žygdarbiai, mes suteikiame sau ir kitiems pretekstą, nelaikyti savęs ir kitų lyderiais.

Marianne Williamson kartą pasakė: „Didžiausia mūsų baimė yra ne tai, kad mes esame lygūs, o tai, kad mes esame neišmatuojamai galingi. Tai šviesa, o ne tamsa, kuri mus gąsdina“. Ir mano paskatinimas šiandien būtų, kad mes turime tai pakeisti. Mes turime įveikti savo baimę, jog esame daug reikšmingesni vienas kito gyvenime nei galime numanyti. Mes turime tai įveikti, kad galėtume judėti pirmyn, tam, kad mūsų mažieji broliai ir seserys, ir mūsų vaikai vieną dieną arba šiandien, galėtų įvertinti tą didybę, kurią mes tokiomis akimirkomis sukuriame vienas kito gyvenime, o ne tą, kurią sukuria pinigai, ar galia, ar titulai, ar įtaka. Lyderystę mes turime paversti štai tokia „Saldainio akimirka“ tuo, kiek tokių akimirkų mes sukuriame, kiek jų mes pripažįstame, už kelias iš jų mes atsidėkojame pasakydami: „Ačiū“. Ir, žinote, vien todėl, kad mes pavertėme lyderystę tik pasaulio keitimu, nėra jokio pasaulio. Yra tik šeši milijardai nuomonių apie tai. Ir jeigu pavyks pakeisti vieno žmogaus nuomonę, mąstymą apie tai, vieno žmogaus supratimą, kiek daug jis gali, vieno žmogaus supratimą, koks svarbus jis yra kitiems, vieno žmogaus supratimą, kad jis gali būti be galo reikšmingas šiame pasaulyje, tada mes pakeisime ir lyderystės sąvoką. Ir jeigu mes galėsime suprasti lyderystę būtent taip, tada, aš manau, mes galėsime pakeisti lyderystės sąvoką ir tuo pačiu viską. Ir, žinoma, tai paprasta idėja, bet, nemanau, kad ji maža ir aš noriu Jums be galo nuoširdžiai padėkoti už tai, kad leidote su Jumis pasidalinti šia paprasta istorija.