Glenn Greenwald
2,154,569 views • 20:37

YouTube egzistuoja vaizdo įrašų žanras skirtas patyrimams, su kuriais, esu įsitikinęs, susidūrė kiekvienas iš jūsų. Jis susidaro iš asmens, kuris galvodamas, kad yra vienas užsiima kokia nors išraiškinga veikla: pašėlusiai dainuoja, spirališkai šoka, užsiima lengva seksualine veikla ir tada suvokia, jog nėra vienas, kad yra žmogus, kuris tyko ir stebi. Tai sukelia nedelsiamą baimę ir bet kokios veiklos sustabdymą. Gėda ir pažeminimas jų veiduose akivaizdūs. Tai reiškia: „Aš noriu tai daryti, jei tik niekas nežiūrės.“

Tai svarbiausia darbo dalis, ties kuriuo aš dirbau 16 mėnesių. Klausimas, kodėl privatumas yra svarbus, iškilo visuotinės diskusijos metu, kurią sukėlė Edwardo Snowdeno paviešinta informacija, kad Jungtinės Valstijos ir jų partneriai, pasauliui nežinant, pakeitė internetą. Iš negirdėto laisvės ir demokratijos įrankio, jį pavertė nematyta masine ir beatodairiško sekimo zona.

Gan paplitęs požiūris, kuris iškyla šioje diskusijoje, net tarp žmonių, kurie jaučiasi nejaukiai girdėdami apie masinį sekimą, teigiant, kad nėra realios žalos, kylančios iš šio masinio įsibrovimo. Nes tik žmonės, kurie susiję su žalinga veika, gali turėti priežasčių slėptis ir rūpintis privatumu. Ši pasaulėžiūra savaime yra dalis požiūrio, kad pasaulyje yra du žmonių tipai: geri ir blogi. Blogi žmonės – rezga teroristinius išpuolius, įsivelia į smurtinį nusikalstamumą, todėl turi priežasčių slėpti ką daro ir rūpintis savo privatumu. Priešingai geriems žmonėms, kurie eina į darbą, grįžta namo, augina vaikus, žiūri televiziją. Jie nenaudoja interneto bombardavimų organizavimui, bet skaito žinias, dalinasi receptais arba planuoja vaikų Mažosios Beisbolo Lygos varžybas. Šie žmonės nieko blogo nedaro ir dėl to, neturi ko slėpti ir bijoti juos sekančios valstybės.

Žmonės, kurie tai teigia, apsiima ekstremaliu savęs nuvertinimu. Iš tiesų jie sako, tai: „aš sutikau tapti nekaltu, negrėsmingu ir tokiu neįdomiu žmogumi, kad aš tikrai nebijau jog valstybė seks mano veiklą.“ Manau, tokio požiūrio grynas pavyzdys yra 2009 m. interviu su Google valdybos pirmininku, Eriku Šmitu, kuris paklaustas apie būdus, kuriais jo kompanija įsibrauna į milijonų žmonių pasaulyje privačią erdvę, pasakė, štai ką: „Jei jūs darote tai, ko nenorite, kad kiti žinotų, galbūt, visų pirma, jums reikėtų nustoti tai darius.“ (Juokas.)

Galima daug pasakyti apie tokią mąstyseną. Pirmiausia, žmonės teigiantys, kad privatumas nėra svarbus. Iš tikrųjų tuo netiki. Tai suprantame, nes nepaisant to, kad jie tai sako, šie žmonės, vis tiek, imasi įvairių priemonių, kad apsaugotų savo asmeninį gyvenimą. Jie įveda slaptažodžius elektroniniam paštui ir socialiniems tinklams. Jie uždeda spynas ant vonios ir miegamojo durų. Šios priemonės užkerta kelią kitiems įeiti ten, kur žmonės mano, yra jų privati valda ir ko nenorėtų, kad kiti žinotų. Tas pats Erikas Šmitas, Google valdybos pirmininkas, įsakė Google darbuotojams nutraukti internetinius pokalbius su žurnalu CNET po to, kai CNET išpublikavo straipsnį, pilną asmeninės informacijos apie Eriką Šmitą, kurią surinko tik Google paieškos ir kitų Google produktų pagalba. (Juokas.) Toks pat požiūrio skilimas pastebėtas Facebook prezidento, Marko Zuckerbergo, kuris gėdingame 2010 m. interviu pareiškė, kad privatumas nebėra „socialinė norma“. Pernai Markas Zuckerbergas ir jo žmona ne tik nupirko nuosavą namą Palo Alte, bet ir keturis gretimus namus už 30 mln. dolerių, kad užtikrintų ir mėgautųsi privačia zona, kuri užkirstų kelią pašaliniams stebėti jų asmeninį gyvenimą.

Paskutiniuosius 16 mėnesių, per kuriuos diskutavau šia tema pasaulyje, kaskart man kas nors pasakydavo: „aš nesijaudinu dėl įsibrovimo į privačią erdvę, nes neturiu ko slėpti.“ Mano atsakymas visada būna vienodas. Aš išsitraukiu rašiklį, užrašau savo el. pašto adresą ir sakau, „Štai mano adresas. Aš noriu, kad grįžus namo jūs man atsiųstumėt slaptažodžius į visas paskyras, ne tik gražias, darbo paskyras su jūsų vardu bet į visas. Tiesiog, noriu peržiūrėti, ką jūs veikiat internete, paskaityti ką norėsiu ir publikuoti tai, kas man pasirodys įdomu. Galu gale, jei esat geras žmogus ir nieko blogo nedarot, tai turbūt, neturit ką slėpti.“ Niekas nesutiko su mano pasiūlymu.

Aš patikrinau ir... (Plojimai.) Visada skrupulingai tikrinu tą pašto dėžutę. Tai labai apleista vieta. Ir tam yra priežastis. Būdami žmogiškomis būtybėmis, net tie, neigiantys privatumo svarbą, instinktyviai supranta jos svarbos gelmę. Tiesa, būdami žmogiškomis būtybėmis - esame visuomenės žvėrys. Tai reiškia, jog mums būtina, kad žmonės žinotų ką mes veikiame, sakome ir galvojame, todėl noriai skelbiame informaciją apie save internete. Taip pat, kaip svarbu žinoti, ką reiškia būti laisvu ir pilnaverčiu žmogumi, yra svarbu turėti vietą, kurioje nebūtume teisiami žvilgsniais. Mūsų paieškos turi priežastį ir ji yra ta, kad mes visi, ne tik teroristai ir nusikaltėliai. Visi turi ką slėpti. Yra daugybė dalykų, kuriuos darome ir galvojame ir kuriais noriai dalinamės su gydytoju ar teisininku, psichologu, sutuoktiniu ar geriausiu draugu, bet būtume baisiai pažeminti, jei apie tai sužinotų visas pasaulis. Kasdien, mes sprendžiame ką leisti kitiems žinoti apie tai, ką sakome, galvojame ir darome, ir ko neleisti žinoti apie tai, ką sakome, galvojame ir darome. Žmonės linkę neapgalvotai teigti, kad nevertina savo privatumo, bet jų veikla paneigia šio įsitikinimo tikrumą. Priežastis, dėl kurios privatumas

yra geidžiamas universaliai ir instinktyviai, nėra tiesiog refleksinis judėjimas kaip kvėpavimas ar vandens gėrimas. Priežastis ta, kad gyvenant valstybėje, kurioje mus gali kontroliuoti ir sekti, mūsų elgesys drastiškai pasikeičia. Elgsenos pavyzdžių amplitudė, kuri yra mūsų galvose, kuomet galvojame, jog mus stebi žymiai sumažėja. Tai tik žmogaus prigimties faktas pripažintas socialiniais mokslais, literatūra, religija ir faktiškai visomis disciplinomis. Yra dešimtys psicholognių tyrimų, kurie patvirtina, jog kuomet sužinome, kad galbūt esame sekami, mūsų veiksmai tampa daugiau konformistiški ir paklusnūs. Žmogaus gėda yra galingas motyvuotojas kaip ir noras jos išvengti, ir tai yra priežastis, dėl kurios žmonės, kuomet yra stebimi, priima sprendimus, kurie nėra jų pačių šalutiniai produktai, bet yra lūkesčiai, kuriuos kiti juose mato arba įsipareigojimai socialinei ortodoksijai. Šis praktinių tikslų supratimas geriausiai buvo išnaudotas

18 a. filosofo Džeremio Bentamo, kuris iškėlė tikslą išspręsti svarbią problemą, vedamą industrinio amžiaus. Kuomet, pirmą kartą, institucijos tapo tokios didelės ir centralizuotos, kad jų nebegalima buvo stebėti ir kontroliuoti kiekvieną jų narį. Taigi išeitis, kurią jis sugalvojo, buvo architektūrinis dizainas, kurį jis sukūrė kalėjimams ir vadino „panoptikon“. Primuoju atributu tapo milžiniško bokšto konstrukcija pačiame institucijos centre, kur, bet kas, kontroliuojantis instituciją, bet kuriuo metu, galėtų stebėti kalinius, nors jie negalėjo visų stebėti visada. Svarbiausia šiame dizaine buvo tai, kad kaliniai negalėjo matyti „panoptikon“ bokšto. Todėl niekada nežinojo ar juos kas stebi, ir kada. Ypatingą jaudulį jam kėlė faktas, kad kaliniai turėjo pastoviai galvoti, jog juos gali stebėti bet kada. Kas taptų galutine paskata paklusnumui ir nuolaidumui. XX a. prancūzų filosofas Mišelis Foucoult suprato, kad toks modelis galėtų būti naudojamas ne tik kalėjimuose, bet ir visose įstaigose, siekiančiose kontroliuoti žmonių elgesį: mokyklos, ligoninės, gamyklos, darbovietės. Jis pasakė, kad ši mąstysena, Bentamo atrasta struktūra tapo pagrindiniu socialinės kontrolės raktu modernioms vakarų visuomenėms, kurioms daugiau nereikia akivaizdžių tironijos ginklų – baudžiant, įkalinant ar žudant disidentus, ar legaliai brukant lojalumą tam tikrai partijai – nes masių sekimas sukuria kalėjimą galvose. Tai yra subtilesnis, tačiau žymiai veiksmingesnis būdas auklėti nuolankumą socialinėms normoms ar socialinei otodoksijai. Tai žymiai efektyviau, už bet kokią brutalią jėgą. Įžymiausias literatūros kūrinys apie sekimą ir privatumą

yra Džordžo Orvelo romanas „1984“, apie kurį visi mokomės mokykloje, todėl jis jau tapo klišė. Kai iškeli šį kūrinį diskusijoje apie sekimą, visi iškart jį atstumia kaip esant nepritaikomu. Žmonės sako: „Na, „1984“... ...žmonės turėjo ekranus savo namuose, juos stebėjo kiekvieną akimirką, ir tai neturi nieko bendra su sekimo padėtimi, su kuria susiduriam mes“. Tai yra esminis įspėjimų nesupratimas, kuriuos Orvelas išleido „1984“ knygoje. Jo įspėjimas buvo apie sekimą, kai nieko nestebėdavo visą laiką, bet kai žmonės žinojo, kad bet kada juos galėjo stebėti. Štai kaip Orvelo pasakotojas, Vinstonas Smitas apibūdino sekimo sistemą, su kuria jie susidūrė: „Žinoma, nebuvo jokių galimybių sužinoti, ar bet kurią akimirką nesi stebimas.“ Jis tęsė toliau: „Bet kuriuo metu jie galėtų pajungti tavo laidą, kada panorėję. Tau reikėjo gyventi, ir gyvenai su įpročiu, kuris tapo instinktu. Darydamas prielaidą, kad visų garsų, kuriuos skleidi, yra klausomasi ir net tamsoje, kiekvienas judesys kruopščiai nagrinėjamas.“ Abraomiškosios religijos postuluoja panašiai,

kad yra nematomas, visažinis autoritetas, kuris dėl savo visažinojimo visuomet sebi, kad ir ką bedarytumėt. Kas reiškia, jog neturite asmeninio laiko. Tai esminis paklusnumo garantas jo diktatui. Šie iš pažiūros nesusiję darbai pripažįsta

vieną bendrą išvadą, kad visuomenė, kurioje žmones galima stebėti, tai visuomenė, kuri sėja konservatyvumą, paklusnumą, bei pasidavimą. Štai kodėl visi tironai, akivaizdūs ar subtilūs, trokšta tokios sistemos. Iš kitos pusės, dar svarbesnė yra privatumo karalystė. Galimybė nueiti ten, kur mes galime mąstyti, grįsti, bendrauti ir kalbėti be skvarbių kritikuojančių žvilgsnių, kuriuose ypatingai glūdi kūrybiškumas, pažinimas ir nesutikimas. Tai priežastis, dėl kurios, kuomet leidžiame gyvuoti visuomenei, kurioje esame nuolat stebimi, mes leidžiame žmogaus laisvės esmei būti sunkiai suluošintai. Paskutinė mintis, kurią noriu apžvelgti,

mintis, kad tik žmonės darantys blogus darbus turi ką slėpti. Priežastys verčiančios susirūpinti privatumu įtvirtina dvi žalingas idėjas, dvi ardančias pamokas. Pirmoji iš jų teigia, kad vieninteliai žmonės, besirūpinantys privatumu, vieninteliai, kurie sieks privatumo iš esmės yra blogi žmonės. Tai išvada, kurios norint išvengti prireiktų daugybės priežasčių. Viena svarbiausių yra frazė: „kažkas užsiimantis blogais dalykais“. Turbūt galvojate apie teroristinės atakos planavimą arba įsivėlimą į smurtinę veiką. Tai žymiai siauresnė samprata pasakymo „daryti bloga“, nei žmonių, turinčių valdžios galią. Jiems, „daryti blogus darbus“ dažniausiai reiškia daryti tai, kas kelia rimtą pavojų mūsų pačių galios panaudojimui. Kitas žalingas

ir dar klastingesnis efektas, kurį sukuria tokia mąstysena, jog tai tarsi sandėris, su kuriuo žmonės priimantys šią mąstyseną, sutinka. Tas sandėris yra toks. Jei sutinkate padaryti save pakankamai nepavojingais, pakankamai negrėsmingais tiems, kas turi valdžios galią. Tada, ir tik tada, jūs išvengsit pavojaus būti stebimiems. Tik disidentai, kurie meta iššūkį valdžiai, tik jie turi dėl ko nerimauti. Yra daugybė priežasčių, dėl kurių norėtume tokį mąstymą atmesti. Jūs galite būti žmogumi, kuris dabar nenori užsiimti tokia veikla, bet kažkuriuo metu ateityje, galėtumėte. Net jei esate kažkas, kas nusprendžia, kad niekada nenorėsite. Net tai, kad yra kitų žmonių, kurie nori ir sugeba atsispirti ir tampa atsvara tiems valdžioje – disidentai ir žurnalistai, aktyvistai ir daugelis kitų žmonių – yra kažkas, kas mums visiems išeina į naudą ir ką mes turėtume norėti išsaugoti. Lygiai taip pat svarbu tai, kad laisvės būklę visuomenėje atspindi ne kaip elgiamasi su gerais, paklusniais ir nuolaidžiais piliečiais, bet kaip elgiamasi su savo disidentais ir tais, kurie atsispiria ortodoksijai. Bet svarbiausia priežastis yra ta, kad masinio sekimo sistema, įvairiausiais būdais, varžo mūsų pačių laisvę. Masinis sekimas visiškai apriboja daugybę elgesio būdų, mums net nesužinant, kad tai išvis įvyko. Garsi socialistų aktivistė, Rosa Luxemburg, kartą pasakė: „Tas kas nejuda, nepastebi savo pančių.“ Galime padaryti masinio sekimo pančius nematomais ar nesurandamais, bet jų sukeliamas spaudimas nuo to nepasidaro silpnesnis. Ačiū labai.

(Plojimai.)

Ačiū.

(Plojimai.)

Ačiū.

(Plojimai.)

Bruno Giussani: Glenai, ačiū tau.

Turiu pasakyti, kad argumentai yra svarūs, bet aš norėčiau tave sugrąžinti prie paskutiniųjų 16 mėnesių ir Edwardo Snowdeno, dėl kelių klausimų, jei neprieštarauji. Pirmasis bus asmeniškai tau. Visi skaitėme apie tavo partnerio, David Miranda, suėmimą Londone ir kitus sunkumus, bet manau, kad kalbant apie asmeninius įsipareigojimus ir riziką. Jaučiant didžiulį spaudimą nėra lengva imtis didžiausios suverenios organizacijos pasaulyje. Papasakok mums apie tai. Glenn Greenwald: Žinai, manau, kad taip nutinka,

kad žmonių drąsa šiuo atžvilgiu tampa užkrečiama, ir nors aš, ir kiti žurnalistai, su kuriais dirbau, tikrai žinojo kokia yra rizika – JAV vis dar stipriausia šalis pasaulyje ir nevertina, kai bet kur internete atskleidi begalę jų paslapčių. Matant kažkokį paprastą, 29-erių metų žmogų, kuris užaugo įprastoje aplinkoje ir parodo tokio laipsnio principinę drąsą, kuria rizikavo Snowdenas. Žinant, kad sės į kalėjimą visam gyvenimui arba, kad jo gyvenimas suduš, įkvėpė mane ir kitus žurnalistus. Ir, tikiu, įkvėpė viso pasaulio žmones, įskaitant ateities skundėjus, suprasti, kad jie gali taip elgtis. BG: Man smalsu sužinoti apie tavo santykius su Ed'u Snowdenu,

nes tu daug su juo kalbėjai ir vis dar, tai darai, bet savo knygoje, niekada nevadini jo Edwardu, nei Edu, tu sakai Snowden. Kodėl taip? GG: Žinai, manau, kad tai kažkas, ką turėtų ištirti grupė psichologų. (Juokas.) Nelabai žinau. Bet manau, vienas iš svarbiausių tikslų, kuriuos jis turėjo, ir viena iš svarbiausių jo taktikų buvo tai, kad jis žinojo, jog vienas iš būdų nukreipti dėmesį nuo atskleistos medžiagos esmės buvo bandymas sutelkti dėmesį į jį. Dėl tos priežasties, jis atsitraukė nuo žiniasklaidos. Stengėsi neleisti analizuoti savo asmeninio gyvenimo ir todėl, manau, vadinti jį Snowdenu tai būdas įasmeninti jį kaip svarbią istorinę figūrą. O nebandyti įasmeninti tokiu būdu, kuris nukreiptų dėmesį nuo esmės. Moderatorius: Jo atskleista informacija,

tavo analizė, kitų žurnalistų darbas iškėlė diskusiją. Pavyzdžiui, daugelis valstybių sureagavo, įskaitant Braziliją, su projektais ir programomis, šiek tiek, pakeisti interneto dizainą ir t.t. Ta prasme, kad labai daug daroma. Bet aš svarstau, kas tau asmeniškai, būtų galutinis rezultatas? Kada tu manysi, taip, išties privertėme pasistumėti į priekį? GG: Man, kaip žurnalistui, rezultatas yra paprastas.

Užtikrinti, kad kiekvienas dokumentas, kuris yra vertas dėmesio, ir kuris turėtų būti atskleistas, būtų atskleidžiamas ir, kad paslaptys, neturėjusios būti slepiamos, būtų atskleistos. Man tai yra žurnalizmo esmė ir aš esu tam atsidavęs kaip žmogus, kuris šlykštisi masiniu stebėjimu dėl papasakotų priežasčių ir kitų. Turiu omeny, aš žiūriu į tai kaip į nesibaigiantį darbą, kol pasaulio vyriausybės daugiau nelaikys visų gyventojų stebėjimo ir nagrinėjimo taikiniu. Nebent jos galėtų įtikinti teismus ar individus, kad žmogus, į kurį nusitaikė, tikrai padarė kažką negero. Tai būdas, kuris galėtų atgaivinti privatumą. BG: Taigi, kaip matėme TED, Snowdenas labai aiškiai

save pristato ir vaizduoja kaip demokratinių vertybių ir principų gynėją. Bet tada žmonės sunkiai tiki, kad tai vienintelės jo motyvacijos. Jiems yra sunku patikėti, kad į tai nebuvo įsivėlę jokie pinigai, kad jis nepardavė dalį tų paslapčių net Kinijai ar Rusijai, kurios, šiuo metu, nėra geriausi JAV draugės. Ir aš įsitikinęs, dauguma žmonių čia galvoja apie tą patį. Ar manai, kad yra galimybė, jog mes nematėme tos Snowdeno pusės? GG: Ne, aš tai laikau absurdiška ir idiotiška.

(Juokas.) Jeigu jūs norėtumėte, žinau, jūs tik vaidinate velnio advokatą, bet jeigu jūs norėtumėte parduoti paslaptis kitai šaliai, ką jis galėjo padaryti ir galėjo tapti labai turtingu, tai padarant. Paskutinis dalykas, kurį jūs padarytumėte, tai duotumėte tas paslaptis žurnalistams ir paprašytumėte jas publikuoti, nes tai paverčia paslaptis bevertėmis. Žmonės, kurie nori praturtėti slapta parduoda paslaptis vyriausybei, bet verta paminėti svarbų aspektą. Kaltinimai teikiami žmonių, esančių JAV vyriausybėje, iš lojalių kitoms vyriausybėms žmonių žiniasklaidoje, ir manau, kad daugelyje atvejų, kai žmonės pateikia tokius kaltinimus kitiems: „Oi, jis tikrai nedaro dėl savo principų, jis turi turėti kažkokią nedorą, niekingą priežastį“, jie žymiai daugiau pasako apie save, negu apie savo kaltinimų taikinį, nes (Plojimai.) tie žmonės, kurie taip kaltina, patys niekada nieko nedaro dėl kitų ne dėl korumpuotų priežasčių, todėl jie mano, kad visi kiti yra užsikrėtę ta pačia besiele liga, ir štai tokia yra prielaida. (Plojimai.) BG: Glenai, ačiū tau labai. GG: Ačiū jums labai.

BG: Glenn Greenwald.

(Plojimai.)