4,288,504 views • 20:06

Apie laimę šnekama kasdien. Kartą paprašiau suskaičiuoti knygas, kurių pavadinime vartojamas žodis "laimė", ir kurios išleistos per pastaruosius 5 metus, skaičiuoti nustojo po maždaug 40 knygų, ir jų yra gerokai daugiau. Susidomėjimas laime yra milžiniškas, ypač tarp mokslininkų. Yra daugybė mokymų apie laimę. Kiekvienas norėtų, kad žmonės taptų laimingesni. Tačiau nepaisiant šios gausybės darbų, yra keletas kognityvinių spąstų, kurie itin apsunkina objektyvų mąstymą apie laimę.

Šiandien aš daugiausia ir kalbėsiu apie šiuos kognityvinius spąstus. Tai galima pasakyti tiek apie eilinius žmones, mąstančius apie savo laimę, tiek ir mokslininkus, mąstančius apie laimę, nes pasirodo, kad mes maišomės lygiai taip pat, kaip ir visi kiti. Pirmasis iš šių spąstų yra noras išvengti sudėtingų apibrėžimų. Pasirodo, kad žodis "laimė" tiesiog nebėra naudingas, nes mes jį vartojame šnekėdami apie skirtingus dalykus. Manau, kad gali būti viena reikšmė, kuriai mes priskirtumėme šį terminą, bet apskritai tai yra dalykas kurio turėsime atsisakyti ir turėsime priimti sudėtingesnį požiūrį apie tai, kas yra gerovė. Antrieji spąstai yra painiava tarp potyrių ir atsiminimų: iš esmės tai painiava tarp gyvenimo laimingai ir buvimo laimingu mąstant apie savo gyvenimą arba buvimo patenkintu savo gyvenimu. O tai yra dvi labai skirtingos idėjos, kurios yra suplaktos į vieną "laimės" sąvoką. Tretieji spąstai susiję su dėmesio sutelkimo įtaka, ir gaila, kad mes nesugebame mąstyti apie jokias aplinkybes, darančias įtaką gerovei neiškreipdami jų svarbos. Tai iš tiesų sudėtingi kognityviniai spąstai. Jų tiesiog neįmanoma išvengti.

Taigi norėčiau pradėti nuo pavyzdžio apie žmogų, kuris per klausimų-atsakymų sesiją po vienos iš mano paskaitų papasakojo istoriją. [neaišku ...] Jis pasakojo, kaip klausėsi simfonijos, muzika buvo tiesiog nuostabi, ir įrašo pabaigoje pasigirdo siaubingas cypimas. Ir tuomet šis žmogus labai emocingai apibendrino: "Tai viską sugadino" Bet juk taip nebuvo. Cypimas sugadino tik atsiminimus apie potyrius. Jis juk išgyveno visus potyrius. Jis 20 minučių klausėsi nuostabios muzikos. Tačiau į jos tapo visiškai nesvarbios, nes šiam žmogui liko prisiminimai; prisiminimai buvo sugadinti, ir šie prisiminimai buvo viskas, kas išliko.

Tai mums rodo, kad mes apie save, kaip ir apie kitus, mąstome kaip apie du skirtingus asmenis. Pirmasis yra "išgyvenantis Aš", kuris gyvenana dabartyje ir žino dabartį, sugeba iš naujo išgyventi praeitį, bet iš esmės turi vien tik dabartį. Būtent į "išgyventatį Aš" kreipiasi daktaras, kai jis klausia, "Ar skauda, kai liečiu čia?" Taip pat yra ir "atsimenantis Aš", ir "atsimenantis Aš" seka rezultatus, kuria mūsų gyvenimo istoriją, ir į jį daktaras kreipiasi kai klausia, "Kaip jautėtės pastaruoju metu?" arba "Kaip pavyko kelionė į Albaniją?" ir panašiai. Tai yra dvi skirtingos esybės, "išgyvenantis Aš" ir "prisimenantis Aš", ir maišymasis tarp jų prisideda prie painiavos apibrėžiant laimės sąvoką.

"Atsimenantis Aš" pasakoja istoriją. Ji prasideda nuo paprasto atsako mūsų prisiminimuose - tai prasida iškart. Isorijas mes pasakojame ne tik tada, kai susiruošiame jas pasakoti. Atmintis pasakoja istorijas mums, tai yra, viskas kas lieka iš mūsų potyrių yra pasakojimas. Pradėkime nuo vieno pavyzdžio. Tai yra senas tyrimas. Čia tikri pacientai, patiriantys skausmingas procedūras. Detaliau nepasakosiu, šiuo metu tai nebėra skausminga, tačiau tai buvo skausminga, kai šis tyrimas buvo atliktas 10 dešimtmetyje. Pacientai buvo paprašyti įvertinti patiriamą skausmą kas 60 sekundžių. Štai šie du pacientai. Čia matote jų vertinimus. Ir jūsų klausiu, kuris iš jų kentėjo labiau? Tai labai paprastas klausimas. Akivaizdu, kad pacientas B kentėjo labiau. Jo kolonoskopija buvo ilgesnė, ir kiekvieną minutę pacientas A kentėjo mažiau už pacientą B.

Bet štai kitas klausimas: "Kiek stipriai šie pacientai manė kentėję?" Ir čia slypi netikėtumas: Netikėta tai, kad pacientas A kolonoskopiją prisiminė kaip labiau skausmingą nei pacientas B. Pasakojimai apie kolonoskopijas yra labai skirtingi ir kadangi labai svarbi pasakojimo dalis yra pabaiga - nors ir nė vienas iš šių pasakojimu yra itin įkvėpiantis ar didingas - bet vienas iš jų yra gerokai ... (Juokas) bet vienas iš jų yra gerokai blogesnis už kitą Ir blogesnis pasakojimas yra tas, kuriame skausmas pasiekia aukščiausią tašką pačioje pabaigoje. Tai yra blogas pasakojimas. Iš kur mes tai žinome? Nes šie žmonės buvo apklausti iškart po kolonoskopijos ir gerokai vėliau taip pat, "Kaip jūs vertinate visą procedūrą apskritai?" ir A ją prisiminė kaip gerokai skausmingesnę, lyginant su B.

Tai rodo tiesioginį konfliktą tarp "išgyvenančio Aš" ir "atsimenančio Aš". Vertinant iš "išgyvenančio Aš" perspektyvos, akivaizdu, kad B kentėjo labiau. Ką galima padaryti su pacientu A - ir mes iš tiesų atlikome klinikinius tyrimus, ir išmėginome šį metodą, jis veikia - būtų galima pratęsti paciento A kolonoskopiją paprasčiausiai paliekant vamzdelį ir jo smarkiai nejudinant. Tokiu būdu pacientas kentės, bet tik šiek tiek ir gerokai mažiau nei prieš tai. Jei tai atliekama keletą minučių, paciento A "išgyvenantis Aš" nukentės labiau, bet paciento A "atsimenantis Aš" kentės gerokai mažiau, nes pacientui A buvo sukurtas malonesnis pasakojimas apie šią patirtį. Kas apibrėžia pasakojimą? Tai yra tiesa tiek pasakojimams, kuriuos mums pateikia atmintis, tiek ir pasakojimams, kuriuos mes išgalvojame. Pasakojimą apibrėžia pokyčiai, įsimintinos vietos bei pabaigos. Pabaigos yra labai, labai svarbios ir šiuo atveju pabaiga padarė lemiamą įtaką.

"Išgyvenantis Aš" gyvenimą gyvena be perstojo. Jis vieną po kitos patiria kiekvieną akimirką. Jūs galite paklausti: "Kas nutinka šioms akimirkoms?" Atsakymas yra labai paprastas. Jos yra prarastos amžinai. Dauguma mūsų gyvenimo akimirkų - ir aš paskaičiavau - laikoma, kad psichologinė dabartis trunka apie 3 sekundes. Tai reiškia, kad gyvenime jų yra apie 600 milijonų. Per mėnesį jų būna apie 600 000. Dauguma jų nepalieka jokios žymės. Į dauguma jų "atsimenantis Aš" nekreipia jokio dėmesio. Vis dėlto, kažkodėl atrodo, kad į jas turėtų būti atsižvelgta, kad tai, kas nutinka per šias akimirkas ir yra mūsų gyvenimas. Tai yra ribotas išteklius, kurį mes leidžiame, kol esame šiame pasaulyje. Ir kaip jis yra leidžiamas turėtų būti svarbu, bet tai nėra tas pasakojimas, kurį "atsimenantis Aš" mums palieka.

Taigi mes turime "atsimenantį Aš" ir "išgyvenantį Aš", kurie iš tiesų yra ganėtinai skirtingi. Didžiausias skirtumas tarp jų pasireiškia laiko traktavime. Vertinant iš "išgyvenančio Aš" perspektyvos, jei jūs atostogaujate, ir antroji savaitė yra tokia pati gera, kaip ir pirmoji, tuomet dviejų savaičių atostogos yra dvigubai geresnės už vienos savaitės atostogas. Tačiau "atsimenantis Aš" veikia kitaip. "Atsimenančiam Aš" dviejų savaičių atostogos yra vos geresnės už vienos savaitės atostogas nes neprisideda jokių papildomų atsiminimų. Jūs napakeitėte pasakojimo. Tokiu būdu laikas yra svarbiausias veiksnys, skiriantis "atsimenantį Aš" nuo "išgyvenančio Aš". Laikas daro labai nedidelį poveikį pasakojimui.

"Atsimenantis Aš" užsiima ne tik istorijų prisminimu ir pasakojimu. Jis taip pat priima sprendimus, nes, pavyzdžiui, jei pacientas patyrė dvi kolonoskopijas pas du skirtingus chirurgus ir renkasi, kurį pasirinkti, jis pasirinks tą, apie kurį prisiminimai yra mažiau nemalonūs, pagal tai bus pasirinktas chirurgas. "Išgyvenantis Aš" nedaro įtakos šiam pasirinkimui. Iš tiesų mes nesirenkame tarp patirčių, mes renkamės tarp prisiminimų apie patirtis. Ir netgi kai galvojame apie ateitį, mes negalvojame apie ateitį kaip apie patirtis. Apie ateitį mes galvojame kaip apie numatomus prisiminimus. Iš esmės į tai galima žiūrėti kaip į "atsimenančio Aš" tironiją, galima įsivaizduoti "atsimenantį Aš" kaip tempiantį "patiriantį Aš" per patirtis, kurių "patiriančiam Aš" nereikia.

Aš jaučiu, kad mums atostogaujant šis scenarijus dažnai pasitvirtina, tai yra, mes atostogaujame didele dalimi tam, kad patenkintumėme "atsimenantį Aš". Manau, kad tokį elgesį sudėtinga pagrįsti. Negi mes dažnai "vartojame" savo prisiminimus? Tai yra vienas iš galimų paaiškinimų, kodėl "atsimenantis Aš" dominuoja. Kai apie tai mąstau, prisimenu atostogas Antarktidoje prieš kelerius metus - tai neabejotinai buvo geriausios mano atostogos, ir aš apie jas galvoju santykinai daug, lyginant su tuo, kiek galvoju apie kitas atostogas. Ir aš ko gero "vartojau" tos trijų savaičių kelionės prisiminimus, sakyčiau, apie 25 minutes per pastaruosius 4 metus. Jei būčiau atsidaręs aplanką su 600 nuotraukų, būčiau praleidęs dar vieną valandą. Taigi, turime tris savaites ir daugių daugiausia pusantros valandos. Tai rodo prieštarą. Galbūt aš esu kiek išskirtinis tuo, kad "vartoju" labai nedaug prisiminimų, bet net jei jūs tai darote dažniau, lieka klausimas: Kodėl mes suteikiame tokį didelį svorį prisiminimams, lyginant su potyriais?

Taigi norėčiau, kad jūs pagalvotumėte apie tokį minčių eksperimentą. Įsivaizduokite, kad prieš kitas atostogas žinosite, kad pasibaigus atostogoms visos jūsų nuotraukos bus sunaikintos, ir jums bus atlikta amnezija, taigi nieko nebeatsiminsite. Ar pasirinktumėte tokias pačias atostogas? (Juokas) O jei rinktumėtes kitokias atostogas, tai rodytų konfliktą tarp jūsų dviejų esybių, ir jums reikėtų pagalvoti, kaip išspręsti šį konfliktą, kas nėra taip paprasta, nes jei galvosite laiko požiūriu, gausite vienokį atsakymą. O jei galvosite prisiminimų požiūriu, galite gauti kitokį atsakymą. Kodėl mes pasirenkame vienokias ar kitokias atostogas yra problema, kuri mus verčia rinktis vieną iš dviejų esybių.

Šios dvi esybės atskleidžia dvi laimės idėjas. Iš tiesų yra dvi laimės koncepcijos, kiekvieną iš jų galima pritaikyti vienai iš esybių. Taigi galite paklausti: Kiek laimingas yra "išgyvenantis Aš"? Tuomet jūs klaustumėte: Kiek laimingos yra akimirkos, kurias "išgyvenantis Aš" patiria? Momentinės laimės įvertinimas yra pakankamai sudėtingas procesas. Kurias emocijas galima išmatuoti? Beje, šiuo metu galime susidaryti gerą vaizdą apie tai, kaip "išgyvenančio Aš" laimė kinta bėgant laikui. Jei klausiate apie "atsimenančio Aš" laimės lygį, tai yra visiškai kitas dalykas. Tai nerodo, kaip laimingai žmogus gyvena. Tai rodo, kiek patenkintas ar laimingas žmogus yra, kai jis galvoja apie savo gyvenimą. Visiškai skirtinga sąvoka. Tas, kas neatskiria šių dviejų sąvokų, susimaišys tirdamas laimę, ir aš pats priklausau gerovės studentų būriui, kurie ilgą laiką tirdami laimę maišėsi būtent tokiu būdu.

Skirtumas tarp "išgyvenančio Aš" laimės ir "atsimenančio Aš" pasitenkinimo buvo pripažintas pastaraisiais metais ir šiuo metu dedamos pastangos išmatuoti juos atskirai. Gallup organizacija atliko pasaulinę apklausą, kurioje dalyvavo daugiau nei pusė milijono žmonių, kurie buvo paklausti, ką galvoja apie savo gyvenimą bei apie savo potyrius. Būta ir kitų panašių iniciatyvų. Taigi pastaraisiais metais mes pradėjome mokytis apie dviejų esybių laimę. Pagrindinė pamoka, manau, yra ta, kad jos yra išties skirtingos. Galima žinoti, kiek kažkas yra patenkintas savo gyvenimu, bet tai nedaug pasako, kiek laimingai jis gyvena savo gyvenimą, ir atvirkščiai. Tam, kad įsivaizduotumėte sąryšį, koreliacija yra apie 0,5. Tai reiškia, kad jei ką nors sutikus jums pasakytų, kad šio žmogaus tėvo ūgis 1,80 m, kiek žinotumėte apie jo ūgį? Na, šį tą žinotumėte, bet taip pat liktų daug nežinomybės. Būtų tiek pat nežinomybės, jei jums pasakyčiau, kad kažkas savo gyvenimą įvertino 8 balais iš 10 - liktų daug nežinomybės apie tai, kiek laimingas yra jų "išgyvenantis Aš". Taigi koreliacija yra žema.

Mes šį tą žinome apie tai, kas kontroliuoja "atsimenančio Aš" pasitenkinimą. Mes žinome, kad pinigai yra itin svarbūs, tikslai yra itin svarbūs. Mes žinome, kad [išgyvenančio Aš] laimė iš esmės yra geri santykiai su žmonėmis, kuriuos mes mėgstame, laiko leidimas su žmonėmis, kuriuos mes mėgstame. Yra ir kitų malonumų, bet šis yra pagrindinis. Taigi jei norite maksimizuoti abiejų esybių laimę, jums teks užsiimti labai skirtinga veikla. Viso to, ką aš čia pasakiau, esmė yra ta, kad mes neturėtume laimės laikyti gerovės pakaitalu. Tai yra visiškai skirtingos sąvokos.

Taigi, labai trumpai, kita priežastis, kodėl mes negalime aiškiai mąstyti apie laimę yra ta, kad mes kreipiame dėmesį į skirtingus dalykus kai galvojame apie gyvenimą ir kai iš tiesų gyvename. Taigi jei užduotumėte klausimą, "kiek žmonės, gyvenantys Kalifornijoje, yra laimingi?", negautumėte teisingo atsakymo. Kai užduodate tokį klausimą, jūs galvojate, kad žmonės turėtų būti laimingesni Kalifornijoje jei jūs pats gyvenate, pavyzdžiui, Ohajuje (Juokas) Nutinka taip, kad kai jūs galvojate apie gyvenimą Kalifornijoje, jūs galvojate apie kontrastą tarp Kalifornijos ir kitų vietovių, ir šis kontrastas, pavyzdžiui, atsiskleidžia klimate. Pasirodo, kad klimatas nėra toks svarbus "išgyvenančiam Aš" ir netgi nėra labai svarbus "atspindinčiajam [atsimenančiajam] Aš", kuris lemia žmonių laimės lygį. Bet kadangi "atspindintis Aš" vadovauja, jūs galite nuspręsti - kai kurie žmonės gali nuspręsti persikelti į Kaliforniją. Taip pat įdomu pasekti, kas vėliau nutiks žmonėms, nusprendusiems persikelti į Kaliforniją, tikintis tapti laimingesniais Na, jų "išgyvenantis Aš" netaps laimingesnis. Mes tai žinome. Tačiau vienas pokytis įvyks. Jie manys, kad tapo laimingesni, nes galvodami apie tai jie prisimins, koks siaubingas oras buvo Ohajuje. Ir jie manys priėmę teisingą sprendimą.

Labai sudėtinga aiškiai mąstyti apie gerovę ir aš tikiuosi, kad padėjau jums pajusti, kaip tai yra sudėtinga.

Ačiū.

(Plojimai)

Chris Anderson: Ačiū. Turiu Jums vieną klausimą. Ačiū labai. Taigi prieš keletą savaičių mums šnekantis telefonu užsiminėte apie įdomius rezultatus, kurie buvo gauti iš Gallup apklausos. Galbūt galėtumėte jais pasidalinti, kadangi mums liko dar šiek tiek laiko?

Daniel Kahneman: Žinoma. Manau, kad įdomiausias rezultatas, kurį radome Gallup apklausoje, yra skaičius, kurio mes visiškai nesitikėjome. Mes tai atradome nagrinėdami "išgyvenančio Aš" laimės lygį. Mes pažvelgėme, kaip jausmai kinta priklausomai nuo pajamų. Pasirodo, kad jei pajamos yra žemesnės nei 60 000 dolerių per metus, amerikiečiai - o tyrime dalyvavo labai didelis amerikiečių skaičius, apie 600 000, taigi imtis yra didelė ir reprezentatyvi - jei pajamos yra žemesnės nei 600 000 dolerių per metus...

CA: 60 000.

DK: 60 000. (Juokas) 60 000 dolerių per metus, žmonės yra nelaimingi, ir jie tampa vis nelaimingesni, kuo neturtingesni jie būna. Virš šios sumos gauname visiškai plokščią liniją. Iš tiesų, aš retai matau tokias plokščias linijas. Akivaizdu, kad pinigais negalima nusipirkti patirtinės laimės, tačiau pinigų stygius neabejotinai atneš vargą, ir mes šį vargą galime išmatuoti labai, labai aiškiai. Šnekant apie kitą esybę, "atsimenantį Aš", gauname kitokią tendenciją. Kuo daugiau pinigų uždirbama, tuo laimingesniu tampama. Tačiau taip neįvyksta su emocijomis.

CA: Bet juk visos amerikiečių pastangos yra sukoncentruotos į gyvenimą, laisvę, laimės paiešką. Jei žmonės rimtai priimtų šį atradimą, tai greičiausia aukštyn kojom apverstų viską, kuo mes tikime, pavyzdžiui, mokesčių politiką ir panašiai. Ar įmanoma, kad politikai, ir šalis apskritai, priimtų šiuos atradimus rimtai ir jais remdamasi kurtų viešąją politiką?

DK: Žinote, manau kad tyrimų apie laimę rolė viešojoje politikoje yra pripažįstama. Jungtinėse Valstijose pripažinimas ateis negreitai, tuo galima neabejoti, tačiau Jungtinėje Karalystėje tai jau vyksta, kitose valstybėse tai vyksta taip pat. Žmonės supranta, kad jie privalo atsižvelgti į laimę, kai jie kuria viešąją politiką. Tai dar užtruks, ir žmonės diskutuos, ar jie nori studijuoti patirtinę laimę, ar jie nori studijuoti gyvenimo vertinimą, taigi šios diskusijos turės įvykti gana greitai. Pakelti laimės lygį galima skirtingais būdais, priklausomai nuo mąstymo būdo, ir priklausomai nuo to, ar vertinate "atsimenantį Aš" ar vertinate "išgyvenantį Aš". Manau, kad tai turės įtakos politikos formavimui ateityje. JAV dedamos pastangos tam, kad būtų išmatuotas žmonių patirtinės laimės lygis. Manau, kad per vieną ar du dešimtmečius tai taps nacionalinės statistikos dalimi.

CA: Manau, kad tai taps, ar bent jau turėtų tapti įdomiausia viešosios politikos diskusija per keletą artimiausių metų. Labai ačiū Jums už elgsenos ekonomikos sukūrimą. Ačiū Jums, Daniel Kahneman.