Peter Saul
977,409 views • 13:19

Žinot, iš tiesų ėmiau abejoti, ar galiu apie tai kalbėi su tokia gyvybinga ir gyva publika kaip jūs. Tada prisiminiau Glorijos Steinem citatą, kurioje sakoma: „Tiesa jus išlaisvins, tačiau pirmiausiai ji jus supykdys.“ (Juokas.) Taigi (juokiasi)

turėdamas tai omenyje, pradėsiu tai daryti čia ir kalbėsiu apie mirimą 21-ąjame amžiuje. Pirmas dalykas, kuris be abejonės jus supykdys, yra tas, kad, iš tiesų, visi mes mirsime 21-ajame amžiuje. Be jokių išimčių. Maždaug 1 iš 8 čia sėdinčių, greičiausiai mano esąs nemirtingas, kaip rodo apklausos, tačiau, (Juokas.) deja, taip tikrai nėra.

Kol kalbėsiu šias 10 minučių, žus šimtas milijonų mano ląstelių, o per šiandieną 2 000 mano smegenų ląstelių žus ir niekada nebegrįš, todėl galima ginčytis, kad mirtis, kaip procesas, prasideda ganėtinai anksti.

Antra, ką noriu pasakyti apie mirtį 21 amžiuje, be to, kad tai nutiks visiems, yra tai, kad ji, daugeliui mūsų, tarsi traukinio katastrofa, nebent pasistengumėme atsiimti šį procesą iš šios nepajudinamos trajektorijos, kurioje jis dabar yra.

Tai štai. Tokia tiesa. Žinoma, tai jus supykdys, tad pažiūrėkim, ar galiu jus išlaisvinti. Nieko nepažadu. Kaip jau minėjau, dirbu intensyvios terapijos skyriuje ir manau, kad išgyvenau intensyvios terapijos aukso amžių. Jis buvo pašėlęs. Tai buvo fantastiška. Turim pypsinčių aparatų. Čia matote ne vieną. Taip pat turim stebuklus darančių technologijų, kurios, mano manymu, veikia išties gerai, ir laikui bėgant man dirbant intensyvios terapijos srityje vyrų mirštamumas Australijoje sumažėjo perpus, ir intensyvi terapija tam turėjo įtakos. Žinoma, daug mūsų naudojamų technologijų turi tam kažkokios įtakos.

Taigi sulaukėme milžiniško pasisekimo, ir tarsi užmigome ant laurų ir ėmėme vartoti tokias frazes, kaip „gyvybės gelbėjimas“.

Aš tikrai visų už tai atsiprašau, nes iš tiesų mes to nedarom. Iš tikrųjų mes pratęsiame žmonių gyvenimus, ir nutoliname mirtį, ir nukreipiame mirtį kita linkme, tačiau, iš tiesų, mes jokiu būdu negalime išgelbėti gyvybių iš esmės.

Taigi iš tiesų per tą laiką, kol dirbu intensyvios terapijos srityje, žmonės, kurių gyvybes pradėjome gelbėti dar 7, 8 ir 9 dešimtmečiuose, dabar 21-ajame amžiuje mirs dėl ligų, į kurias atsakymų mes nebeturime, kaip kad turėjome tais laikais.

Taigi šiuo metu žmonių mirtys yra kitokios ir daugelis priežasčių, dėl kurių dabar mirštama, nėra mums tokios pavaldžios, kaip būdavo anksčiau man dirbant šį darbą 8 ir 9 dešimtmečiuose.

Taigi mes daugiau ar mažiau aptarėme esmę, tačiau dar nepakalbėjome apie tai, kas vyksta dabar ir dabar būtų pats metas tai padaryti. Aš apie tai susimąsčiau 9 dešimtmečio pabaigoje, kai sutikau šį vyruką. Jis vardu Jim, Jim Smith. Jis atrodė taip. Buvau pakviestas į palatą jį apžiūrėti. Ši smulki ranka yra jo. Kvėpavimo takų gydytojas pakvietė jį apžiūrėti. Jis tarė: „Žiūrėk, štai vyrukas. Jam plaučių uždegimas, ir atrodo, kad jam reikalinga intensyvi terapija. Jo dukra nori, kad būtų padaryta viskas, kas tik įmanoma.“ Tai mums gerai pažįstama frazė. Taigi nuėjau pasimatyti su Jim, štai, jo oda peršviečiama. Per odą jūs galite matyti jo kaulus. Jis labai, labai liesas, ir, iš tikrųjų, jis labai sunkiai serga plaučių uždegimu, ir yra pernelyg ligotas kalbėti, taigi kalbu su jo dukra Kathleen ir klausiu jos: „Ar jūs su Jim esate kada nors kalbėję, ką norėtumėte daryti, jei jis atsidurtų tokioje situacijoje?“ Ji pažiūrėjo į mane ir tarė: „Ne, žinoma ne!“ Pamaniau, „Gerai. Ramiai.“ Ir aš kalbėjau su ja ir po kurio laiko ji man tarė, „Žinote, mes visada galvojome, kad ateis laikas.“

Jim buvo 94-eri. (Juokas.) Ir suvokiau, kad kažko čia trūksta. Dialogas, kurį maniau vykstant, iš tiesų nevyko. Taigi mūsų grupelė ėmėsi tyrimo, peržiūrėjome puspenkto tūkstančio slaugos namų gyventojų bylų Niukastle ir Niukastlo rajone, ir nustatėme, kad tik vienas iš šimto iš šių gyventojų turėjo planą ką daryti, kai jų širdys nustos plakti. Vienas iš šimto. Ir tik 1 iš 500 iš šių gyventojų turėjo planą ką daryti, jeigu jie rimtai susirgtų. Ir suvokiau, žinoma, toks dialogas viešumoje tikrai pasitaiko labai retai.

Aš dirbu intensyvios priežiūros srityje. Tai John Hunter ligoninė. Pamaniau, kad mes galime ir geriau. Taigi mano kolegė iš slaugos skyriaus Lisa Shaw ir aš peržiūrėjome šimtus pastabų medicininiuose įrašuose medicininių įrašų departamente, ieškodami bent menkiausio ženklo apie tai, kad kas nors yra su kuo nors kalbėjęs apie tai, kas atsitiktų, jeigu taikomas gydymas būtų nesėkmingas ir jie mirtų. Ir mes neradome nė vieno įrašo apie jokius prioritetus apie tikslus, gydymą arba pasekmes nė vienose pastabose, rašytose gydytojų arba pačių pacientų.

Taigi ėmėm suvokti, kad turime problemą, Ši problema tampa dar sudėtingesnė štai dėl ko.

Mes žinome tai, kad, akivaizdu, kad mes vis mirsime, tačiau labai svarbu ir tai, kaip mes mirsime, ir tai svarbu ne tik mums, bet ir kaip tai paveiks žmones, gyvensiančius po mūsų. Kaip mes mirštame, išlieka visų mus pergyvenančių žmonių atmintyse, o stresas, patiriamas šeimose dėl mirties, yra milžiniškas, ir išties, mirtis intensyvios terapijos skyriuje sukelia septyniskart daugiau streso nei mirtis bet kur nors kitur. Mrtis intensyvios terapijos skyriuje nėra geriausias pasirinkimas, jeigu jūs galite rinktis.

Ir, negana to, žinoma, visa tai smarkiai progresuoja link to, kad daugelis iš jūsų, maždaug 1 iš 10, mirsite intensyvios terapijos skyriuje. JAV statistiškai tai 1 iš 5. Majamyje 3 iš 5 žmonių miršta intensyvios terapijos skyriuje. Taigi tokia situacija yra šiuo metu.

Viskas vyksta dėl to, kad... ir turiu jums tai paaiškinti. Yra keturi keliai. Vienu iš jų nueisime mes visi. Geriausiai žinomas jums turbūt yra tas, kuris tampa jau tampa aktualus tik istoriškai: staigi mirtis. Tokioje auditorijoje tikėtina, kad tai nenutiks niekam. Staigi mirtis dabar itin reta. Mažojo Nelo, Kordelijos mirtis, panašios istorijos, daugiau nebeįvyksta. Mirties procesas sergančiųjų nepagydomomis ligomis, kurį ką tik matėme, pasireiškia jaunesniems žmonėms. Jums sulaukus 80-ies maža tikimybė, kad ši mirtis jus ištiks. Vos 1 iš 10 vyresnių kaip 80 metų žmonių mirs nuo vėžio.

Pagreitį įgaunančios mirties priežastys yra šios. Mirštama nuo populiarėjančio organų nepakankamumo, kvėpavimo, širdies, inkstų, įvairių organų nepakankamumo. Dėl šių problemų guldoma į intensyvios terapijos skyrių ir galiausiai, arba kažkuriuo metu, kai kažkas pasako, kad jau gana, mes sustojame gaivinti.

Ir tai sparčiausiai auganti sritis iš visų mano minėtų, ir mažiausiai 6 iš 10 šiame kambaryje esančių žmonių mirs šiuo būdu, ir tai yra fizinių jėgų mažėjimas su didėjančiu silpnumu, kuris yra neišvengiamas senstant, o senatvinis silpnumas šiuo metu yra pagrindinė mirtingumo priežastis.

Ir paskutiniuosius gyvenimo metus praleidžiame didžiulėje negalioje, deja.

Mėgaujatės? (Juokiasi.) (Juokas.) Atleiskite, aš tiesiog jaučiuosi, jaučiuosi čia tarsi Kasandra. (Juokas.) Ką pozityvaus pasakyti?

Pozityvu tai, kad šiais laikais tai vyksta sulaukus brandaus amžiaus. Daugelis iš mūsų gyvename, kol pasiekiame šį tašką. Žinote, istoriškai to nebūtų. Štai kas atsitinka, kai išgyvenate ilgą amžių, ir deja augantis ilgaamžiškumas reiškia daugiau senatvės, ne daugiau jaunystės. Atleiskite, kad taip sakau. (Juokas.) Mes padarėme štai ką, pažvelkite, nepalikome to likimo valiai John Hunter ligoninėje ir kitur. Mes pradėjome visą seriją projektų ir bandėme pažiūrėti ar galima, iš esmės, labiau įtraukti žmones į tai, kas jiems nutiks. Bet supratome, kad tai susiję su kultūriniais dalykais, Man patinka šis Klimto paveikslas, nes kuo ilgiau į jį žiūri, tuo geriau supranti visa tai, kas čia vyksta, kas akivaizdžiai yra mirties atskyrimas nuo gyvenimo ir baimė — atidžiau pažiūrėjus čia yra viena moteris, kurios akys atmerktos. Mirtis žiūri į ją, ir mirtis ateina pasiimti jos. Matote? Ji atrodo išsigandusi. Tai nuostabus paveikslas. Tačiau susidūrėm su didele kultūrine problema. Nebuvo norima kalbėti apie mirtį, arba mes taip manėme. Su didele federalinės valdžios ir vietinių sveikatos apsaugos įstaigų parama John Hunter ligoninėje sukūrėm projektą „Gerbiant paciento pasirinkimą“. Apmokėme šimtus žmonių, kaip lankant ligonius kalbėti su jais apie jų mirties faktą, ir ko jie tokiomis aplinkybėmis pageidautų. Jiems tai patiko. Šeimoms ir pacientams tai labai patiko. 98 procentai žmonių galvojo, kad tai turėtų būti normali praktika, ir, kad taip turėtų būti daroma. Ir jiems išreiškus savo norus visi norai buvo išpildyti, kaip buvo prašyta. Mes užtikrinome, kad tai įvyktų. Tačiau paskui lėšos baigėsi, grįžome pažiūrėti po 6 mėnesių, ir pamatėme, kad visi nustojo tą daryti, ir niekas nebeorganizuodavo tokių pokalbių. Mums dėl to plyšo širdys, nes mes tikrai tikėjome, kad ši idėja įsivažiuos. Kultūrinės problemos paėmė viršų. Tai štai kur esmė. Svarbu nepulti stačia galva į intensyvios terapijos skyrių prieš tai nepasvarsčius, ar būtent taip mes norime baigti savo gyvenimą, ypač tuomet, kai pasensime ir tapsime silpni, o intensyvi terapija galės mums pasiūlyti vis mažiau pagalbos. Turi būti koks nors atsarginis variantas žmonėms, nenorintiems taip baigti. Taigi aš turiu vieną mažą idėją, ir vieną didelę apie tai, kaip viskas galėtų vykti. Mažoji idėja tokia. Mažoji idėja būtų mums visiems priimti tai, kaip tai iliustravo Jason. Kodėl mes nekalbame apie tai su savo šeimos vyresniaisiais ir žmonėmis, kuriems ta akimirka artėja? Jūs galite padaryti keletą dalykų. Vienas iš jų, jūs galite tiesiog paklausti paprasto klausimo. Jis visada suveikia. „Tuo atveju, jei taptum pernelyg silpnas, kad galėtum kalbėti už save, ko norėtum, kad už tave kalbėtų?“ Šį klausimą labai svarbu užduoti, nes suteikus galimybę žmogui tai nuspręsti įvyksta nuostabus dalykas. Antras klausimas: „Ar kalbėjai su tuo žmogumi apie tau svarbius dalykus, kad mes geriau suprastumėm, ką galime padaryti?“ Tai tokia mano mažoji idėja. Didžioji idėja, manau, labiau politinė. Manau, reikia pereiti prie to. Manau, reikėtų tokio dalyko kaip „Užimk mirtį“. (Juokas.) Mano žmona sako: „Taip, kur gi ne, pasisėdėjimai lavoninėje. Kur gi ne. Žinoma.“ (Juokas.) Taigi ši mintis nekokia, tačiau mane tai paveikė. Dabar aš esu senstantis hipis. Nežinau, nemanau, kad vis dar taip atrodau, tačiau du mano vaikai gimė namuose 80-aisiais, kai gimdymas namuose buvo didelis dalykas, ir mes, gimę vaikų bumo metais, esame įpratę kontroliuoti situaciją. Taigi jeigu pakeistume visus tuos gimimo žodžius, man labiau patiktų „Taika, Meilė, Natūrali mirtis“, manau, mums derėtų papolitikuoti ir atsiimti šį procesą iš medicininio modelio, kurio link krypstama. Tai neturi nieko bendro su eutanazija. Noriu, kad visiems būtų visiškai aišku, aš nekenčiu eutanazijos. Manau, tai diskusijos nukreipimas, Nemanau, kad tai susiję su eutanazija. Iš tiesų manau, kad tokiuose regionuose, kaip Oregonas, kur galima atlikti savižudybę su mediko pagalba, išgėrus nuodų dozę, tuo pasinaudoja vos pusė procento žmonių. mane labiau domina tai, kas nutinka kitiems 99,5% žmonių, kurie nenori taip pasielgti. Manau, kad daugelis žmonių nenori mirti ir nori turėti galimybę valdyti situaciją, kai kalbama apie tai, kaip klostysis jų mirties procesas. Taigi, nepritariu eutanazijai, bet manau, reikia galimybės kontroliuoti situaciją. Tokiu būdu eutanazija liktų antrame plane. Turėtumėm ieškoti būdų sustabdyti paklausą, o ne daryti ją legalia arba nelegalia, ir dėl to nesirūpinti. Čia Dame Cicely Saunders citata, su ja susipažinau studijuodamas. Ji įkūrė prieglaudų judėjimą. Ir ji pasakė, „Jūs rūpite, nes esate, ir rūpite iki paskutinės savo gyvenimo akimirkos.“ Ir aš tvirtai tikiu, kad mes turime skleisti šią žinią. Dėkoju. (Plojimai.)