Kai aš buvau maža mergaitė ant stalo, mūsų svetainėje, gulėjo knyga, keli žingsniai nuo durų. Ir ta svetainė yra pirmasis įspūdis. Mūsų svetainė turėjo baltą kilimą ir neįprastą mano mamos brangenybių kolekciją. Tas kambarys simbolizavo visas praėjusių kartų aukas, kurios dėl skurdo negalėjo įpirkti visų šitų dalykų, ką jau kalbėti apie vidurinės klasės namą, kur būtų galima juos padėti. Tas kambarys turėjo išlikti tobulas. Bet aš kiekvieną dieną rizikuodavau suversti tą tobulą kambarį, kad galėčiau pamatyti tą knygą. Ant knygos viršelio sėdėjo moteris vardu Septima Clark. Ji sėdėjo puikiu profiliu su pakelta galva. Ji turėjo gražią šukuoseną iš standžiai supintų kaselių, kurios buvo nutįsusios jai ant veido, ir savigarba ir išmintis tasi sklido iš jos tamsios odos.

Septima Clark buvo aktyvistė ir švietėja, moteris, pagal kurią galutinai susikūriau savo karjerą. Bet iš visų žodžių, kuriuos ji kada nors buvo pasakius, tas Septimos Clark portretas apibūdino man pasitikėjimo savimi sąvoką dar prieš sužinant patį žodį.

Tai gali skambėti paprastai, bet mes visi nuvertiname pasitikėjimo savimi svarbą. Galvojame, kad tai tik šiaip naudinga, bet iš tikrųjų tai nepakeičiama. Mes vertiname žinias ir įgūdžius kur kas labiau, nei pasitikėjimą savimi. Bet pagal daugybę skaičiavimų mes turime daugiau žinių ir daugiau įgūdžių nei bet kada istorijoje, bet aplink vis dar daug neteisingumo ir iššūkių. Jei žinios ir įgūdžiai būtų viskas ko mums reikia, viso to jau nebebūtų. Ir aš tikiu, kad pasitikėjimas savimi yra vienas iš pagrindinių dalykų, kurių mums trūksta.

Aš visiškai apsėsta pasitikėjimu savimi. Tai buvo svarbiausia kelionė mano gyvenime, kelionė, kurioje, tiesą sakant, aš vis dar esu. Pasitikėjimas savimi yra ta žiežirba, kurios reikia, kad viskas prasidėtų. Pastikėjimas savimi yra skirtumas tarp įkvėpimo ir tarp kažko pradėjimo, tarp bandymų ir darymo iki galo. Pasitikėjimas savimi padeda nesustoti, net kai mums nepasiseka. Tos knygos pavadinimas buvo „Aš svajoju apie pasaulį“, ir šiandien aš svajoju apie pasaulį, kur revoliuciškas pasitikėjimas savimi padeda mums paversti didžiausias svajones realybe.

Būtent toks buvo pasaulis, kurį norėjau sukurti savo klasėje, kai buvau mokytoja, lyg Vilio Vonkos visiškos vaizduotės pasaulis, bet labiau akademiškas. Visi mano mokiniai buvo tamsiaodžiai. Jie visi augo mažų atlyginimų sąlygomis. Dalis jų buvo imigrantai, dalis jų buvo neįgalūs, bet jie buvo paskutiniai žmonės, kuriuos pasaulis kvietė būti pasitikinčiais savimi. Tai buvo priežastis, kodėl mano klasė turėjo būti vieta, kur mano mokiniai galėtų šią savybę ugdyti, kur jie galėtų išmokti atlaikyti dieną su visu reikalingu pasitikėjimu, kad būtų įmanoma pertvarkyti pasaulį pagal savo svajones.

Ko verti akademiniai sugebėjimai be pasitikėjimo savimi, kuris leistų juos panaudoti pasauliui pakeisti.

Dabar geras metas papasakoti apie du mano mokinius, Jamal ir Regina. Aš pakeičiau jų vardus, bet istorija yra ta pati. Jamal buvo nuostabus, bet nemokėjo susikoncentruoti. Jis rangydavosi savo kėdėje, kai reikėdavo dirbti savarankiškai, ir niekad negalėdavo išlikti ramus daugiau nei 3 ar 4 minutes. Mokiniai, kaip Jamal gali būti labai sunkus atvejis naujiems mokytojams, nes jie nežino kaip padėti tokiems jauniems žmonėms. Aš ėmiausi tiesioginio metodo. Aš derėjausi su Jamal. Jei jis galėdavo susikoncentruoti į užduotį, aš jam leisdavau mokytis iš bet kurios vietos klasėje, nuo klasės kilimo, iš už mano stalo, iš jo rūbų spintelės, kuri, pasirodo, buvo jo mėgstamiausia vieta. Jamal nemėgstamiausias dalykas buvo rašyti ir jis niekada nenorėdavo garsiai prieš klasę skaityti to, ką parašė, bet mes vis tiek judėjome į priekį. Vieną dieną, aš nusprendžiau surengti mokomuosius 2008 metų prezidento rinkimus. Mano trečiokai turėjo rasti informaciją ir parašyti politinę kalbą apie kandidatą kurį pasirinko: Barack Obama, Hillary Clinton ar John McCain. Favoritai buvo akivaizdūs, bet vienas mokinys pasirinko John McCain. Tai buvo Jamal. Jamal pagaliau nusprendė perskaityti ką parašė prieš klasę ir žinomą, Jamal mus visus pribloškė savo talentingumu. Taip kaip ir jo tėtis, John McCain buvo veteranas, ir taip kaip John tėtis gynė jį, Jamal tikėjo, jog John McCain apsaugos visą šalį. Tai nebuvo mano kandidatas, kurį aš būčiau rinkusi, bet tai buvo nesvarbu, nes visa klasė išsiveržė plojimais, visi stojosi savo drąsiam draugui Jamal, kuris pagaliau pirmąkart parodė savo pasitikėjimą savimi.

Tada dar buvo ir Regina. Regina buvo tiek pat protinga, bet energinga. Ji neišvengiamai pabaigdavo savo darbą anksčiau ir tada ji sugalvodavo, kad būtų gerai patrukdyti kitiems.

(Juokas)

Vaikščiojimas, kalbėjimas, raštelių siuntinėjimas, kurių nekentė mokytojai, bet mėgo vaikai. Atrodo, kad jūs jų siuntinėdavote daug.

(Juokas)

Nepaisant mano didelių siekių mūsų klasei, aš taip pat dažnai nusirisdavau iki savo žemesnių instinktų ir pasirinkdavau taisyklių laikymąsį, vietoje pasitikėjimo savimi. Regina buvo trukdis mano siektoje sistemoje. Geras mokytojas gali ištaisyti blogą elgesį, bet vis tiek išlikti to mokinio draugu. Bet tam tikrą dieną, aš tiesiog pasirinkau naudoti kontrolę. Aš palūžau ir mano metodas neleido Reginai suprasti, kad jos elgesys trukdė kitiems. Ji suprato, kad ji pati yra trukdytoja. Aš mačiau kaip nustojo spindėti jos akys, o tas spindesys džiugindavo visą klasę. Aš ką tik nuslopinau visų džiaugsmą. Visa klasė pasirdarė irzli ir mes visi išlikome tokie visą likusią dieną.

Aš dažnai galvoju apie tą dieną ir aš meldžiausi, kad nebūčiau padariusi jokios nepataisomos žalos, nes kaip moteris, kuri kadaise buvo tokia pat maža mergaitė kaip Regina, aš žinau, kad galėjau pradėti savęs pasitikėjimo naikinimą visam laikui.

Pasitikėjimo stoka iškelia mus iš apačios ir nuleidžia mus iš viršaus suspaudžia mus tarp blaškymosi, negalimo ir neįmanomo. Be pasitikėjimo, mes užstringame, ir kai mes užstringame, mes net negalime pradėti. Vietoj to kad pasiduotume tam, kas pasitaiko mūsų kelyje, pasitikėjimas mus kviečia viską atlikti su užtikrintumu. Mes visi dirbame kiek kitaip, kai žinome, kad galime laimėti nei tada, kai tik tikimės laimėti. Tai gali būti labai naudinga. Jei neturite didelio pasitikėjimo, tai gali būti, kad jūs turite pakeisti savo tikslą. Jei turite per didelį pasitikėjimą, tai gali būti, kad neturite tvirto pagrindo. Ne visiems trūksta pasitikėjimo. Šioje visuomenėje mes leidžiame lengviau įgyti pasitikėjimo žmonėms, kurie atitinka mūsų pageidaujamą lyderystės archetipą. Mes apdovanojame pasitikėjimą kai kuriuose žmonėse ir baudžiame pasitikėjimą kituose, bet bėgant laikui, dauguma žmonių kiekvieną dieną vaikšto aplink be jo. Bet kai kuriems iš mūsų pastikėjimas yra revoliucinis pasirinkimas ir manau tai būtų didžiausias mūsų nusivylimas matyti geriausias idejas nerealizuotas ir didžiausias svajones nepasiektas, vien todėl, kad neturime pakankamai pasitikėjimo. Tai nėra rizika, kurią esu pasiruošusi priimti.

Tai kaip mus rasti kelią į pasitikėjimą? Mano nuomonę, reikia bent trijų dalykų: leidimo, bendruomenės ir smalsumo. Iš leidimo gimsta pasitikėjimas, bendruomenė ją puoselėja ir smalsumas jį patvirtina. Moksle, mes turime tokį posakį, kad tu negali būti tuo, ko nematai. Kai aš buvau maža mergaitė, aš nemokėjau rodyti pasitikėjimo, kol kas nors man jį parodė.

Mano šeima buvo įpratusi daryti viską kartu, įskaitant kasdieninius dalykus, pavyzdžiui, pirkti naują automobilį, ir kievieną karta tai darant, aš stebėdavau savo tėvus atliekant tą patį pasirodymą. Mes įeidavome į automobilių saloną, mano tėtis atsisėsdavo, kol mano mama apsipirkinėdavo. Kai mano mama rasdavo automobilį, kuris jai patiko, jie iš karto eidavo susitikti su pardavėju ir neišvengiamai, kiekvieną kartą pardavėjas nukreipdavo dėmesį ir savo kūną į mano tėvą, darydamas prielaidą, kad jis valdo pinigus, o taip pat ir šias derybas. „Rev. Packnett“, jie sakydavo, „Kaip mes šiandien galime jus įsodinti šią mašiną?“ Mano tėtis neišvengiamai reaguodavo taip pat. Jis lėtai ir tyliai parodydavo gestu mano motinos link ir tada padėdavo rankas atgal ant savo kelių. Tai galėjo būti visiškas šokas derėtis dėl finansų su juodaode moterimi 80-aisiais, bet kas tai bebūtų buve, aš stebėdavau savo mamą derantis su šiais automobilių pardavėjais kol jie atiduodavo mašiną kone nemokamai.

(Juokas)

Ji niekada nenusišypsodavo. Ji niekada nebijojo nueiti. Aš žinau, kad mano mama galvojo, kad ji gavo tik gerą mikroautobuso sandorį, bet ką ji iš tikrųjų darė, tai davė man leidimą nepaisyti lūkesčių ir pasitikėti savo įgūdžiais nepaisant, kas manimi abejoja.

Pasitikėjimui reikia leidimo egzistuoti ir bendruomenė yra saugiausia vieta išbandyti pasitikėjimą.

Šiais metais keliavau į Keniją sužinoti apie moterų įgalinimą tarp Massai moterų. Ten aš sutikau grupę jaunų moterų pavadintų „Team Lioness“ , vieną pirmųjų Kenijos vien moterų bendruomenės reindžerių grupių. Šios aštuonios drąsios jaunos moterys kūrė istoriją jau savo pauglystės metais, ir aš paklausiau Purity, kalbančios daugiausiai kalbų tarp jaunųjų raindžerių: „Ar jūs kada nors bijote?“ Aš prisiekiu jums, noriu išsitatuiruoti visą savo kūną jos atsakymu. Ji pasakė: „Žinoma aš bijau, bet visada pasikviečiu seses. Jos man primena, kad mes būsime geresnės nei tie vyrai ir mes nesusikirsime“. Purity pasitikėjimas persekioti liūtus ir gaudyti brakonierius nekilo iš jos sportinių sugebėjimų ar tiesiog tikėjimo. Jos pasitikėjimas rėmėsi seserija, bendruomene. Ką ji iš esmės sakė tai, jei aš kada nors abejoju, man reikia tavęs čia atgaivinti mavo viltį ir atkurti mano užtikrintumą.

Bendruomenėje, aš galiu rasti savo pasitikėjimą ir jūsų smalsumas gali tai patvirtinti. Savo karjeros pradžioje vadovavau didelio masto renginiui, ir jis nevyko tiksliai taip, kaip buvo planuota. Aš meluoju. Jis buvo siaubingas. Ir kai aptariau renginį su savo vadove, aš tiesiog žinojau, kad ji pateiks sąrašą kiekvienos klaidos, kurią kada būčiau padariusi,

turbūt nuo gimimo. Bet užuot, ji pradėjo klausimu: „Koks buvo tavo ketinimas?“ Aš nustebau, bet man palengvėjo. Ji žinojo kad jau pati save griaužiau, ir tas klausimas paskatino mane mokytis iš savo klaidų vietoj to, kad toliau žaločiau savo trapų pasitikėjimą. Smalsumas kviečia žmones būti atsakingais už savo mokymąsi. Šis pakeitimasis padėjo man imtis kito projekto su sekmės lūkesčiu. Leidimas, bendruomenė, smalsumas: Visa tai yra ko reikia užsiauginti pasitikėjimą, kurio mums tikrai reikės spręndžiant didžiausius įššiūkius ir kuriant pasaulį, apie kurį svajojame, pasaulį, kuriame nebėra nelygybės ir kur teisingumas yra realus, pasaulį, kuriame mes galime būti laisvi iš išorės ir viduje nes žinome, kad niekas iš mūsų nėra laisvas, kol mes visi nesame laisvi. Pasaulį, kuris nebijo pasitikėjimo kai jis pasirodo kaip moteris ar juodoje odoje, ar dar kitaip nei mūsų pageidaujami lyderystės archetipai. Pasaulį, kuris žino, kad toks pasitikėjimas yra būtinas raktas atrakinti norimą ateitį.

Aš turiu pakankamai pasitikėjimo tikėti, kad tas pasaulis iš tikrųjų ateis, ir kad mes esame tie, kurie tai padarys. Labai jums ačiū. (Plojimai)