Virginia Postrel apie glamūrą

Ko gero, klausiate savęs, kodėl aš su akiniais nuo saulės, ir vienas iš atsakymo variantų - nes esu čia tam, kad pakalbėčiau apie glamūrą. Taigi, visi mes galvojame, kad žinome, kas yra glamūras. Štai jis. Tai glamūrinės kino žvaigždės kaip Marlene Dietrich. Nors gali būti ir vyriškoji lytis. Labai glamūriška. Jis ne tik gali šaudyti, vairuoti, gerti - na, žinote, jis geria vyną, ir iš tikrųjų matyti vyno taurė-- ir, žinoma, visada vilki smokingą. Visgi, mano manymu, glamūras yra kur kas platesnė sąvoka-- kurios viena pusė iš tikrųjų priklauso kino žvaigždėms ir išgalvotiems personažams, bet kuri pasireiškia ir kitais pavidalais.

Žurnalas? Na, jokiu būdu ne šis. Tai pats neglamūriškiausias žurnalas visame spaudos kioske -- ten vien patarimai sekso klausimais. Patarimai sekso klausimais visai neglamūriški. O Drew Barrymore, kad ir kokia žavinga, yra lygiai taip pat neglamūrinė. Visgi egzistuoja pramonės glamūras. Štai čia - Margaret Bourke-White daryta nuotrauka. Fantastiški, glamūriški vaizdai --plieno, popieriaus gamybos presai ir kiti glamūrinio gamybos proceso įrengimai. O štai čia -- mitinis glamūras apie verslininką garaže. Tai Hewlett-Packard garažas. Leidžiama suprasti, kad visi, pradedantys verslą garaže, anksčiau ar vėliau įkuria Hewlett-Packard įmonę. Matote fizikos glamūrą. Kas gali būti glamūriškiau nei suprasti beribę visatą, didįjį susivienijimą? Tarp kitko, tai veikia, jei tu - Brian Greene-- jo kitokie glamūro požymiai.

Dar viena rūšis, be abejonės, yra šis glamūras. Tai ypač glamūriška: kosminės erdvės glamūras-- ir tai ne apie ateivių glamūrą, o gražią, švarią šeštojo dešimtmečio pradžios versiją. Taigi, ką norima pasakyti žodžiu "glamūras"? Na, viena iš galimybių sužinoti, ką jis reiškia -- pažiūrėti žodyne. Tiesą sakant, tikrai išsamaus paaiškinimo vertėtų ieškoti labai sename žodyne, šiuo atveju, 1913-aisiais išleistame žodyne. Tai dėl to, kad šimtus metų glamūro sąvoka buvo labai specifinė, o pats žodis buvo naudojamas nusakyti visiškai kitokius reiškinius nei dabar. Tu galėjai "turėti" glamūrą. Glamūras nebuvo asmeninė savybė, o apkerėjimas, apžavėjimas. Glamūru buvo vadinamas tiesiog praktinis magiškas užkeikimas. Ne metaforiškas, kaip mes jį naudojame šiandien, o tiesiogine to žodžio prasme susietas su raganomis ir čigonais ir, iš dalies, keltų magija. Taigi, metams bėgant, beprasidedant 20-ajam amžiui, "kerų" supratimas ėmė krypti į tą, kurį turime ir dabar-- dirbtinai sukeltą domėjimąsi objektu ar asociaciją, kurios dėka jis tampa apgaulingai išpūstas ir išliaupsintas. Vis dėlto, dar ir dabar glamūras yra iliuzija. Glamūras yra magiškas užkeikimas. Tačiau egzistuoja ir pavojingoji glamūro pusė-- kai raganos užsiima užkerėjimu, tai niekada nebūna aukos valioje-- atvirkščiai- jos priverčia žmogų elgtis preš savo valią.

Na, savaime suprantama, 20-ajame amžiuje glamūras pirmiausia reiškė Holivudą. Ir štai Hedy Lamarr. Hedy Lamarr sakė: "Bet kuri gali atrodyti glamūriškai, viskas, ką reikia daryti, - tai sėdėti ir atrodyti kvailai." Tiesą sakant, su visa derama pagarba Hedy-- prie kurios sugrįšime vėliau--tai reiškia daug daugiau. Milžiniški technikos pasiekimai darė didžiulę įtaką kuriant Holivudo glamūrą. Dirbo daugybė retušuotojų, apšvietimo ekspertų ir visažistų. Galite aplankyti Hollywood history muziejų Holivude ir pažiūrėti į ypatinguosius Max Factor kambarius, išdažytus skirtingomis spalvomis, atsižvelgiant į kiekvienos grimuojamos žvaigždės gymį. Prieš jūsų akis- profesionaliai išdirbtas nežemiškas paveikslas -- žvaigždės paveikslas. Ir iš tiesų, nuolat matome glamūrintas žvaigždžių nuotraukas-- tai vadinama suklastota spalva.

Glamūras - tai klastojimo forma tam, kad būtų pasiektas tam tikras tikslas. Ar tai būtų apšviesti žvaigždę, ar populiarinti filmą -- neįmanoma išvengti daugybės techninių elementų. Glamūras tai..tai..visiškai ne.. ryte tu neatsibundi glamūrinis. Kad ir kas toks bebūtum. Net Nicole Kidman neatsibunda glamūrinė. Tam reikia idealizavimo, garbinimo ir dramatizavimo proceso, ir nebūtinai kalbant apie žmones. Glamūras nebūtinai turi būti apie žmones. Architektūrinė fotografija-- Julius Schulman, kalbėjęs apie transfigūraciją, fantastiškai nufotografavo Kauffman House. Architektūrinė fotografija yra nepaprastai glamūrinė. Ji kviečia užeiti į ypatingą magišką pasaulį. Tai Alex Ross humoristinės knygos dailė, atrodanti ypač realistinė. Tai dalis jo stiliaus -- suteikti realumo pojūtį savo piešiniuose. Tačiau realiame pasaulyje šviesa nekrenta tokiu kampu.

Juk kai sustatome žmones į eiles, tolėliau esantys vizualiai atrodo mažesni už stovinčius pirmame plane-- bet tik ne glamūriškoje realybėje. Kas yra glamūras -- nurašiau tai nuo reklamos Niujorko žurnale, kuri skelbė, kad glamūras sugrįžo-- glamūras - tai kasdienybės pralenkimas. Ir, mano manymu, tai jau artėja prie esminio taško, apjungiančio visas glamūro rūšis. Tai Filippino Lippi 1543-ųjų Šventosios Apolonijos portretas. Ir aš taip, kaip ir jūs, neturiu žalio supratimo, kas ji, bet tai yra 16-ojo amžiaus supermodelio atitikmuo. Tai labai glamūriškas portretas. Kodėl jis glamūriškas? Pirmiausia todėl, kad ji labai graži. Bet dėl to tu netampi glamūriniu, tu tik esi gražus. Ji grakšti, paslaptinga ir nukelianti į kitą realybę -- štai pagrindiniai glamūro požymiai. Jūs nematote jos akių -- jos nukreiptos žemyn. Ji nenusigręžia nuo jūsų, bet jūs turite mintyse įsivaizduoti jos pasaulį. Ji kviečia jus pastebėti, suvokti šį kilnų, aukštesnį pasaulį, kuriam ji priklauso, kur gali būti visiškai rami, nors ir laiko rankose geležinius mirtinus kankinimo įrankius. Mel Gibson "Kristaus kančia" - neglamūriška. Štai kas yra glamūriška. Mikelandželo "Pieta", kurioje Marijai tiek pat metų, kiek ir Jėzui, ir jie abu beprotiškai laimingi ir mieli.

Glamūras vilioja mus gyventi kitokiame pasaulyje. Jis turi būti paslaptingas ir kiek nutolęs-- štai kodėl taip dažnai glamūriniuose vaizduose pagrindinė figūra nežiūri į publiką, štai kodėl akiniai nuo saulės yra glamūriški-- bet tuo pačiu, ne per daug nutolę, kad nebegalėtume susitapatinti su žvaigžde. Iš dalies, tai turi būti kažkas panašus į mus. Taigi, religiniame mene , tarkime, Dievas nėra glamūrinis. Dievas negali būti glamūrinis, nes jis visagalis, visažinis -- per daug nutolęs nuo mūsų. Vis dėlto, religiniame mene galime sutikti šventuosius ar Mergelę Mariją dažnai, nors ir ne visada, pavaizduotus glamūriškai. Kaip jau minėjau, glamūras - tai nebūtinai žmonės, bet jis turi turėti kitos realybės bruožų. Kuo ypatingas Supermenas? Nežiūrint į Alex Ross braižą, kuris yra labai glamūriškas, viena Supermeno savybė yra tai, kad jis priverčia mus tikėti, kad žmogus gali skraidyti.

Visa glamūro esmė sukasi apie šio pasaulio pralenkimą ir tobulo, idealizuoto pasaulio priartinimą. Tai viena iš priežasčių, kodėl transporto priemonės dažniausiai būna ypatingai glamūriškos. Kuo mažiau esame susidūrę su jomis, tuo jos glamūriškesnės. Taigi, galima sukurti glamūrišką mašinos paveikslą, bet negalima sukurti glamūriško eismo paveikslo. Galima sukurti glamūrišką lėktuvo paveikslą, bet ne jo vidaus. Pagrindinė mintis yra pats transportavimo faktas, istorija visai ne apie lėktuve priešais sėdintį ir nuolat kosėjantį vaikiną su mažu bjaurybe vaiku. Istorija yra apie tai, kur jūs atvyksite, ar galvojimą apie tai, kur atvyksite. Taigi, būtent šis kelionės pojūtis yra viena iš priežasčių, dėl kurių gyvuoja glamūriškas dizainas. Aptakios aerodinaminės linijos yra glamūriškos ne tik todėl, kad jas siejame su to laikmečio filmais, bet todėl, kad nugabena mus tolyn nuo kasdienybės.

Ta pati situacija - arkos yra labai glamūriškos. Arkos su vitražais -- dar glamūriškesnės. Laiptai, nuvingiuojantys tolyn, yra glamūriški. Man atsitiktinai pavyko rasti šią ypatingą laiptų nuotrauką. Labai glamūriška, nes man tai atspindi tikrą mąslaus akademinio gyvenimo pažadą-- o gal tai dėl to, kad baigiau Prinstoną. Tiek to. Pastatų kontūrai dangaus fone -- nepaprastai glamūriška, miesto gatvės -- ne tokios glamūriškos. Na, žinote, kai iš tiesų atvyksti į miestą, jis turi savo realybę. Horizontas, atviras kelias - labai labai glamūriška. Egzistuoja tik keli už horizontą glamūriškesni dalykai-- išskyrus, galbūt, daug horizontų. Be abejo, čia jums nešalta ir nekaršta -- jūs tik matote galimybes. Tam, kad pavyktų pasiekti glamūrą, reikalinga Renesansui būdinga ypatybė-- "sprezzatura", sąvoka, gimusi Castiglione dėka knygoje "Dvariškis". Štai ir neglamūriškas vaizdelis iš to, kas liko, prabėgus keliems šimtmečiams.

Sprezzatura -- tai menas, paslepiantis meną, sudarantis natūralumo įspūdį nededant jokių pastangų. Jūs negalvojate apie tai, kokia nepatogi Nicole Kidman suknelė-- ji tiesiog atrodo visiškai natūraliai. Prisimenu, kaip Angelina Jolie, pasibaigus Lara Croft filmams, sakė, kad po filmavimo grįždavo namo nusėta mėlynių. Be abejonės, visažistai turėdavo viską užgrimuoti, nes Lara Croft atlikdavo visokius efektingus triukus-- bet ji niekada neprisidaro mėlynių būtent todėl, kad naudoja sprezzatura. "Paslėpti meną ir sudaryti įspūdį, kad viskas vyksta be jokių pastangų". Tai yra kritinė glamūro pusė. Glamūras -- tai redagavimas. Kaip pavyksta sukeltį kasdienybės pralenkimo pojūtį, sužadinti tobulo pasaulio troškimą? Na, žinote, gyvenimas gali būti geresnis, aš galiu būti to dalis-- būti tobulas žmogus, dalis to tobulo pasaulio. Ir mes neatskleidžiame jums visų nešvarių detalių.

Jeff Bezoz praėjusiais metais sutiko parodyti štai ką-- vaizdelis iš po Jeff darbo stalo. Tai yra tikroji kompiuterių realybė, lempos, elektroniniai prietaisai iš tiesų atrodo šitaip. Bet prekių kataloge-- ypač modernaus interjero dizaino kataloge-- viskas atrodo šitaip. Ten neegzistuoja laidai. Atkreipkite dėmesį kitąkart, kai paštu gausitę vieną iš katalogų-- dažniausiai įmanoma nuspėti, kur paslėptas laidas. Tačiau bet kokiu atveju yra sudaroma iliuzija, kad, jei įsigysite šią lempą, gyvensite pasaulyje be laidų. Ta pati taisyklė galioja tiek nešiojamiems, tiek stacionariems kompiuteriams-- bet netgi šioje belaidžio interneto epochoje jums nepavyksta išvengti laidų. Reikalinga paslaptis ir elegancija. Grace-- manau, tai glamūriškiausia visų laikų nuotrauka. Kyla klausimas, ar filme "Langas į kiemą" ji per daug glamūriška, kad būtų šios žemės gyventoja? Atsakymas yra ne, bet, žinoma, tai tik filmas.

Grįžkime prie Hedy Lamarr. Matote, šis galvos apdangalas yra nepaprastai glamūriškas, nes, kaip ir akiniai nuo saulės, jis uždengia ir kartu atidengia. Dalinis peršviečiamumas yra glamūriškas-- štai kodėl perlų vėriniai tokie dažni fotografijose. Štai kodėl kokteilių taurės tokios glamūriškos. Glamūras yra pusiau skaidrus-- ne visai permatomas, bet ir ne per daug užtamsintas. Tai lyg aliuzija į kitokį pasaulį, bet mums neatskleidžiamos visos kortos. Jei jau Grace Kelly -- glamūriškiausias žmogus, ko gero, sraigtiniai laiptai su stiklo siena yra glamūriškiausia interjero nuotrauka. Sraigtiniai laiptai neįtikėtinai glamūriški-- sudaromas įspūdis, kad galima užlipti ir pabėgti nuo realaus pasaulio. Vis dėlto, niekas negalvoja apie lipimą jais, ypač nusileidimą žemyn. Ir, žinoma, stiklo siena sudaro peršviečiamumo pojūtį. Ši mano kalba yra apie pramoginę glamūro pusę, bet išties glamūras -- žaidimas su prasmėmis. Visi žmonės ir visos kultūros turi savus idealus, kurie galbūt neįgyvendinami paprastame pasaulyje.

Jis kupinas prieštaravimų, laikomasi nesulyginamų vienų su kitais principų-- kad ir kas tai būtų--ir, vis dėlto, šie idealai įprasmina ir suteikia tikslą mūsų gyvenimams tiek kiekvienam asmeniškai, tiek kultūros vystymosi atžvilgiu. Kaip mes su jais elgiamės? Mes juos perstumdome-- uždarome juos auksiniame narvelyje, įsivaizduojamame pasaulyje, herojų eroje, pasaulyje, kuris dar turi ateiti. Asmeniniame gyvenime mes dažnai siejame tai su kokiu nors daiktu. Baltų lentelių tvora, tobulu namu. Idealia virtuve - tokioje virtuvėje nebūna jokių sąskaitų ant stalo. Jums pakanka įsigyti šį "Viking range" virtuvės komplektą ir turėsite virtuvę kaip paveikslėlyje. Tobulais santykiais -- simbolizuojamais tobulu vėriniu, ar tobulu žiedu su deimantu. Tobulu pabėgimu su tobulu automobiliu. Štai interjero dizaino įmonė, pavadinimu "Utopija" tikrąja to žodžio prasme. Idealus biuras-- vėlgi, nėra jokių laidų. Ir užtikrinu, kad tai tikrai neatrodo kaip mano biuras, čia nematyti jokių dokumentų ant darbo stalo. Mes trokštame šio pasaulio pro rožinius akinius. Kai kurie žmonės tampa pakankamai turtingi, ir, jei jie turi savo idealus--namų įrengimo atžvilgiu-- jie gali pasiekti ranka savo įsivaizduojamą tobulą pasaulį.

Dean Koontz pastatė šį įspūdingą namų kino teatrą, kuris, manau, neatsitiktinai, yra Art Deco stiliaus. Tai atspindi jaukumo ir saugumo pojūtį -- jautiesi kaip namie. Bet tai ne visada gerai, nes kas tas tobulas pasaulis? Kas tavo idealas ir kas buvo retušuota? Gal tai kažkas svarbaus? Filmas "Matrica" -- vienareikšmiškas glamūro pavyzdys. Galėčiau pristatyti atskirą kalbą apie filmo "Matrica" glamūrą. Filmas buvo kritikuojamas už glamūrišką patrauklų smurtą, nes, tik pažiūrėkite -- akiniai nuo saulės ir ilgi paltai, ir, žinoma, jie pereina kiaurai sienas ir atlieka panašius triukus, kurie prieštarauja realaus pasaulio logikai. Matote dar vieną Margaret Bourke-White nuotrauką. Sovietų Sąjunga. Patrauklu. Jūs tik pažiūrėkite, kokie laimingi žmonės nuotraukoje, ir kaip gerai jie atrodo. Žingsnis po žingsnio, mes artėjame prie utopijos.

Aš ne PETA šalininkė, bet, manau, tai puiki reklama. Štai, ką jie sako: jūsų paltas visai ne glamūriškas, kažkas svarbaus buvo modifikuota. Nors, tiesą sakant, daug svarbiau už tai, kas buvo retušuota yra kita -- klausimas, ar tie idealai geri? Glamūras gali būti labai apgaulingas ir totalitarinis. Ir tai ne tik glamūriško grindų plovimo reikalas. Čia iškarpa iš filmo "Triumph Of The WIll"--- genialus koliažas iš įvairių kadrų. Štai kur glamūriškas kadras. Nacionalinis Socializmas -- glamūro įsikūnijimas. Tai buvo ypač estetiška ideologija. Tai buvo idėja išvalyti Vokietiją, Vakarus ir visą pasaulį, ir atsikratyti visko, kas neglamūriška. Taigi, glamūras gali būti pavojingas.

Manau, glamūro žavesys yra neapsimestinis, jo vertybės nuoširdžios. Aš ne prieš glamūrą. Tačiau čia slypi ir nuostaba, kaip visi šie dalykai retušuojami iškerpant laidus iš gyvenimo. Egzistuoja būdas išvengti glamūro keliamų pavojų, ir būdas išmokti jį vertinti. Čia galima pasinaudoti Isaac Mizrahi patarimu ir susidurti akis į akį su manipuliacija, pripažįstant, kad mes, tiesą sakant, mėgaujamės manipuliacija, ir mėgaujamės, tuo, kaip ji gimsta. Vėl Hedy Lamarr-- Ji itin glamūriška, ir, negana to, ji išrado spektro plitimo technologiją. Taigi, ji tampa dar daugiau glamūriška, kai suprantame, kad ji išties nebuvo kvaila, nors ir galvojo galinti atrodyti kvaila.

David Hockney įrodo, kaip pakyla šio glamūriško paveikslo vertinimo kartelė, jei turime omenyje, kad vandens purslams nupiešti reikia dviejų savaičių, nors realybėje tai trunka tik dalį sekundės. Knygynuose pasirodė nauja knyga, pavadinimu "Symphony In Steel", kurioje kalbama apie paslėptus dalykus Disnėjaus centre. Tai turi šarmo. Ir tai nebūtinai glamūriška, bet glamūro paslapties atskleidimas turi savo žavesio. Kita nuostabi knyga "Crowns" -- afroamerikiečių moterų su skrybėlėmis bažnyčioje nuotraukos. Ir vienos iš jų citata skamba taip: "Kai buvau maža mergaitė, žavėjausi moterimis bažnyčioje, pasidabinusias nuostabiomis skrybėlėmis. Jos atrodė kaip nuostabios lėlės, it būtų ką tik nužengusios nuo žurnalo viršelio. Bet taip pat aš žinojau, kaip sunkiai jos dirbo visą savaitę. Kartais po tomis skrybėlėmis slepiasi didelis džiaugsmas ir didelis skausmas." Ir tikrai -- mes žymiai labiau vertiname glamūrą, kai suvokiame į jį įdėtą darbą. Ačiū.