Tracy Chevalier: Beieškant istorijos paveiksle

Papasakosiu apie vieną bėdą, kuri mane kankina. Ir man kažkas kužda, kad jus ši bėda kankina taip pat. Kai vaikštau po meno galeriją, kambarį po kambario, pilną paveikslų, po maždaug 15 ar 20 minučių man topteli, kad visai negalvoju apie paveikslus. Su jais nesijungiu. Vietoje to galvoju apie kavos puodelį, kurio mirtinai reikia, kad prabusčiau. Kenčiu nuo galerijų nuovargio.

Kiek iš jūsų kenčia nuo -- taip. Cha cha, cha cha! Kartais, aišku, galite laikytis ilgiau nei 20 minučių, ar net trumpiau, bet manau, kad visi nuo to kenčiame. Ir ar jums irgi būna tas palydintis kaltės jaumas? Man būna taip: žiūriu į paveikslus ant sienų, ir galvoju, kažkas nusprendė juos čia pakabinti, kažkas mano, kad jie pakankamai geri būti ant tos sienos, bet ne visada tai matau. Iš tikrųjų, dažniausiai to nematau.

Ir išeinu besijaudama tikrai nelaiminga. Jaučiu kaltę ir nesu savimi patenkinta, vietoje to, kad galvočiau, kad kažas negerai su tuo paveikslu, galvoju, kad kažkas negerai su manimi. Ir tikrai nėra gera taip išeiti iš galerijos.

(Juokas)

Aš manau, kad mums reiktų nurimti. Kai galvoji apie ėjimą į restoraną, ar peržvelgęs meniu turėtum užsisakyti kiekvieną jame esantį patiekalą? Ne! Tu renkiesi. Jei eini į parduotuvę nusipirkti marškinėlius, ar pasimatuosi visus marškinėlius ir visų jų norėsi? Aišku, kad ne, tu gali būti išrankus. Tai normalu. Kodėl tada nėra normalu, būti išrankiems meno galerijoje? Kodėl privalome atrasti ryšį su kiekvienu paveikslu?

Na, aš bandau kitokį būdą. Ir darau du dalykus: kai einu į galeriją, visų pirma apeinu gana greitai, ir žiūriu į viską, ir atsimenu tuos, kurie privertė mane sulėtinti ėjimą, dėl vienos ar kitos priežasties. Net nežinau, kodėl jie privertė mane sulėtinti tempą, bet kažkas traukia mane kaip magnetas ir aš ignoruoju visus kitus, ir nueinu tik prie to paveikslo. Taigi tai yra pirmasis dalykas, kuravimas sau. Pasirenku paveikslą. Tai gali būti tik vienas iš 50. Ir antras dalykas, yra šis: aš stoviu prieš tą paveikslą, ir papasakoju sau istoriją apie jį.

Kodėl istoriją? Na, aš manau, kad esame taip sukurti, mūsų DNR liepia mums pasakoti istorijas. Mes pasakojame istorijas visada, ir manau todėl, kad pasaulis yra gana pamišęs ir chaotiškas ir kartais istorijomis mes bandome jame truputį susivokti, bandydami įnešti šiek tiek tvarkos. Kodėl to nepritaikius žiūrėjimui į paveikslus? Taigi dabar po galerijas vaikštau kaip per restorano meniu.

Parodysiu jums tris paveikslus, dėl kurių sustojau galerijoje ir noriu pasakoti istorijas apie juos. Pirmajam nereikia daug pristatymų -- "Mergaitė su perlo auskaru", nutapytas Johaneso Vermeerio, 17-to amžiaus olandų tapytojo. Tai yra nuostabiausias paveikslas. Pirmąkart jį pamačiau, kad buvau 19-kos, ir iškart nuėjau nusipirkti jo plakato, ir, iš tikro, vis dar turiu šį plakatą. Po 30 metų jis kabo mano namuose. Jis visur keliavo kartu su manimi, niekada nepavargatu į jį žiūrėti.

Tai dėl ko sustojau prie paveikslo, visų pirma buvo puikios tapytojo naudojamos spalvos ir šviesa krintanti ant jos veido. Bet manau, kad tai, dėl ko vis prie jo grįžtu po daugelio metų, yra kitas dalykas, tai yra jos žvilgsnis, tas prieštaravimo kupinas žvilgsnis jos veide. Nežinau ar ji linksma, ar liūdna, ir dėl to vis persigalvoju. Tai verčia mane sugrįžti.

Vieną dieną, 16 metų po to, kai pasikabinau šį paveikslą ant sienos, gulėjau lovoje ir žiūrėjau į ją, ir staiga pagalvojau, kažin ką tapytojas jai padarė, kad ji turėtų tokį žvilgsnį. Ir tai buvo pirmasis kartas, kai pagalvojau, kad jos veido išraiškia iš tikrųjų atspindi, ką ji galvoja apie jį. Visada iki tol aš jį mačiau kaip mergaitės portretą. Dabar ėmiau matyti kaip santykį tarp dviejų žmonių. Ir pagalvojau, na, koks yra santykis?

Taigi aš išsiruošiau sužinoti. Šiek tiek patyrinėjau ir atradau, kad mes net nežinome, kas ji tokia. Iš tiesų, mes nežinome nė vieno modelio Vermeerio paveiksluose, ir žinome labai nedaug apie patį Vermeerį. Dėl ko aš sušukau 'Valio!' Aš galiu padaryti ką tik noriu. Galiu sugalvoti kokią tik noriu istoriją.

Štai kaip aš sukūriau istoriją. Visų pirma pagalvojau, kad turiu ją atgabenti į tuos namus. Iš kur Vermeeris ją pažįsta? Na, būta minčių, kad ji yra jo dvylikametė dukra. Dukra buvo 12, kai jis nutapė šį paveikslą. Ir pagalvojau, ne, tai labai intymus žvilgsnis, bet tai nėra toks žvilgsnis, kokiu dukra žiūrėtų į tėvą. Pirma, tų laikų olandų tapyboje atvira moters burna reiškė seksualinį potraukį. Vermeeriui nebūtų derėję taip nutapyti savo dukrą.

Tai ne jo dukra, bet kažkas jam artima, fiziškai artima. Na, kas dar galėjo būti namuose? Tarnaitė, miela tarnaitė. Taigi, ji namuose. Kaip ji atsiranda studijoje? Apie Vermeerį žinome nedaug, bet žinome vieną konkretų dalyką: jis vedė katalikę moterį ir jie gyveno kartu su jos mama name, kur jis turėjo savo kambarį, kur jis -- jo studiją. Jis tiap pat turėjo 11 vaikų. Tai turėjo būti chaotiški ir triukšmingi namai. Ir jei esate matę Vermeerio paveikslų, žinote, kad jie stebėtinai ramūs ir tylūs.

Kaip tapytojas nutapo tokius ramius, tylius darbus su 11 vaikų namuose? Na, jis suskirsto savo gyvenimą į dalis. Jis nueina į savo studiją ir sako: "Čia niekas neis. Nei žmona, nei vaikai. Gerai, tarnaitė gali įeiti ir išvalyti." Taigi ji studijoje. Jis ją įleido į studiją, jie ten kartu. Ir jis nusprendžia ją nutapyti.

Jis nori kad ji dėvėtų labai paprastus rūbus. Atkreipkite dėmesį, kad visos ar dauguma moterų jo paveiksluose dėvi aksomą, šilką, kailį, labai prabangias medžiagas. O čia rūbai labai paprasti. Vienintelis nepaprastas dalykas yra jos perlo auskaras. Jeigu ji tarnaitė, ji niekaip negalėtų įpirkti porą perlo auskarų. Tad tai nėra jos auskarai. Kieno jie? Mes žinome, kad yra Katarinos sąrašas, jo žmonos rūbai. Tarp jų - geltonas paltas su baltu kailiu, geltona ir juoda liemenė, ir šie rūbai matomi daugelyje jo paveikslų, juos dėvi skirtingos moterys, pavaizduotos Vermeerio paveiksluose. Aišku, kad jos rūbai buvo skolinami kitoms moterims. Nėra neįtikėtina, kad tie perlo auskarai iš tikrųjų priklauso jo žmonai.

Taigi turime visus istorijos elementus. Ji su juo studijoje labai ilgai. Šiems paveikslams nutapyti reikėjo daug laiko. Jie būtų tą laiką praleidę vienu, visą tą laiką. Ji dėvi jo žmonos perlo auskarus. Ji žavi. Ji aiškiai jį myli. Ji jaučia prieštaravimą. Ir ar žino žmona? Turbūt ne. Ir jei ne, na -- štai istorija.

(Juokas)

Kitas paveikslas, apie kurį kalbėsiu, vadinasi "Berniukas, statantis kortų namelį" ir nutapytas Chardino. Jis 18 amžiaus prancūzų tapytojas, geriausiai žinomas dėl savo natiurmortų, bet jis retkarčiais tapė ir žmones. Iš tiesų jis nutapė keturis šio paveikslo variantus; skirtingi berniukai, statantys kortų namelį, visi susikaupę. Man šis variantas patinka labiausiai, nes kiti berniukai yra vyresni, ar jaunesni, ir man būtent šitas kaip Auksakasės košė pasakoje, yra tinkamas.

Jis jau nebe vaikas, bet dar ne vyras. Jis puikiame balanse tarp nekaltumo ir patirties, ir dėl to aš sustojau prieš šį paveikslą. Ir pažvelgiau į jo veidą. Jis šiek tiek primena Vermeerio paveikslą. Šviesa krinta iš kairės, veidas paniręs į šį švytėjimą. Tai pačiame paveikslo centre, ten kur jūs žūrite; ir pastebėjau, kad kai į jį pažiūrėjau, stovėjau galvodama "Pažiūrėk į mane, prašau pažiūrėk." Ir jis nepažvelgė. Jis vis dar žiūrėjo į kortas, ir vienas iš gundančių paveikslo elementų yra tai, kad jis toks susikaupęs, kad visai nežiūri į mus. Ir tai man yra šedevro ženklas, tai paveikslas, kuriame netrūksta ryžtingumo. Jis niekada į mane nepažvelgs.

Taigi galvojau apie istoriją, jei aš būčiau ten, kur jis, kas į jį galėtų žiūrėti? Ne tapytojas, nenoriu galvoti apie tapytoją. Galvojau apie jį patį, tik vyresnį. Jis vyras, tarnas, vyresnis tarnas, žiūrintis į šį jaunesnį tarną, sakantis, "Pažiūrėk į mane, noriu perspėti tave apie tai, ką tau teks išgyventi. Prašau, pažiūrėk į mane." Ir jis nepažiūri.

Ir tas ryžto nebuvimas, ryžto nebuvimas "Merginoje su perlo auskaru" -- mes nežinome, ar ji laiminga, ar liūdna. Apie ją parašiau ištisą knygą, ir vistiek nežinau, ar ji laiminga, ar liūdna. Vėl ir vėl grįžtu prie to paveikslo ieškodama atsakymo, ieškodama istorijos, kuri užpildytų tą spragą. Ir mes sukuriame istoriją, ir jis mus laikinai patenkina, bet iš tikrųjų ne, ir mes grįžtame vėl ir vėl .

Paskutinis paveikslas, apie kurį kalbėsiu, vadinasi "Anonimas", nutapytas anonimo. (Juokas)

Tai Tudoro portretas, nupirktas Nacionalinės portretų galerijos. Jie galvojo, kad tai žmogus vardu Seras Tomas Overbury, ir tada sužinojo, kad tai ne jis, ir jie nežino, kad jis.

O Nacionalinėje portretų galerijoje, jei nežinai paveikslo biografijos, jis yra beveik bevertis. Jie negali jo kabinti ant sienos, nes nežino, kas jis. Taigi, deja šis našlaitis didžiąją laiko dalį praleidžia sandėlyje, su nemažu skaičiumi kitų paveikslų našlaičių, kurių nemaža dalis yra gražūs paveikslai.

Sustojau prie šio paveikslo dėl trijų dalykų: Pirma, tas atsiskyrimas tarp jo burnos, kuri šypsosi ir jo ilgesingų akių. Jis nėra laimingas, ir kodėl ne? Antra, kas mane patraukė yra jo skaisčiai raudoni skruostai. Jis gėdijasi. Gedijasi, kad daromas jo paveikslas! Tai turėtų būti žmogus, kuris visada raudonuoja. Ką jis galvoja apie žmogų, dėl kurio raudonuoja? Trečiasis dalykas, dėl ko sustojau, yra jo absoliučiai žavinga liemenė. Šilkinė, pilka, tos gražios sagos. Ir žinote, ką man tai primena, ji jauki ir išsipūtusi; tai kaip pūkinė antklodė užmesta ant lovos.

Vis galvojau apie lovas ir raudonus skruostus, ir, aišku, į jį žiūrėdama galvojau apie seksą, ir galvojau, ar apie tai jis galvoja? Ir sumaniau sukurti istoriją, kokį dalyką ten įdėsiu paskutinį? Na, kokiomis mintimis būtų užimtas Tudorų džentelmentas? Ir pagalvojau, na, Henris VII, gerai. Jis rūpintųsi savo palikimu, savo paveldėtoju. Kam atiteks jo vardas ir turtai? Sudėk visa tai kartu ir turi savo istoriją, užpildančią tai, dėl ko vis sugrįžti. Ir štai istorija. Ji trumpa.

"Raudonskruostis"

Aš vis dar dėviu balto brokato liemenę, kurią davė Karolina. Ji turi aukštą paprastą apykaklę, atsegamas rankoves ir įmantrias susukto šilko sagas, susiūtas taip, kad rūbas būtų aptemptas. Liemenė verčia galvoti apie užtiesalą and didžiulės lovos. Galbūt toks ir buvo ketinimas. Pirmąkart liemenę dėvėjau pas jos tėvus per ištaigingus pietus mūsų garbei. Dar prieš atsistojant kalbėti žinojau, kad mano skruostai raudoni. Visada rausdavau nuo menkiausių dalykų: fizinio įsitempimo, vyno ar stiprių emocijų.

Kai buvau vaikas, iš manęs šaipydavosi sesės ir berniukai mokykloje, bet niekada Džordžas. Tik Džordžas galėjo vadinti mane Raudonskruosčiu. Niekam kitam neleisdavau. Jis sugebėjo tą žodį paversti švelniu. Kai padariau pranešimą Džordžas neparaudo, jis išbalo kaip mano liemenė. Jam nereikėjo nustebti. Jau buvo visų numanoma, kad vieną dieną aš vesiu jo pusseserę. Bet sunku girdėti tuos žodžius pasakytus garsiai. Žinau, vos galėjau tai pasakyti.

Po to radau Džordžą terasoje, žiūrintį į virtuvės sodą. Nepaisant to, kad gėrė visą popietę, jis vis dar buvo išbalęs. Mes stovėjome kartu ir žiūrėjome kaip tarnaitės pjauna salotas. "Ką manai apie liemenę?" paklausiau.

Jis pažvelgė į mane. "Atrodo, kad apykaklė tave smaugia."

"Mes vistiek galėsime matytis" primygtinai pasakiau. "Vistiek galėsime medžioti ir žaisti kortomis, ar eiti į teismą. Niekas neturi pasikeisti." Džordžas nieko nesakė. "Man 23. Laikas vesti ir turėti palikuonį. To iš manęs tikimasi."

Džordžas iki dugno išgėrė dar vieną raudono vyno taurę ir atsisuko į mane. "Sveikinu su ateinančiomis sutuoktuvėmis, Džeimsai. Esu tikras, kad būsite laimingi kartu." Jis niekada daugiau nepasakė man tos pravardės.

Ačiū.

(Plojimai)

Ačiū.

(Plojimai)