Tony Porter: Kvietimas vyrams

Aš užaugau Niujorke, tarp Harlemo ir Bronkso rajonų. Mes, berniukai, augdami buvome mokomi, kad vyrai turi būti tvirti, stiprūs, drąsūs, dominuojantys -- jokio skausmo, jokių emocijų, išskyrus pyktį -- ir žinoma, jokios baimės -- kad vyrai viską kontroliuoja, o moterys - ne, kad vyrai vadovauja, ir jūs turėtumėte tiesiog sekti juos ir daryti, ką jie liepia; kad vyrai yra aukščiau, o moterys žemiau; kad vyrai yra stiprūs, o moterys silpnos; kad moterys turi mažesnę vertę -- jos yra vyrų nuosavybė -- ir objektai, tiksliau seksualiniai objektai. Vėliau sužinojau, kad tai yra kolektyvinė vyrų socializacija, kitaip žinoma kaip "vyro dėžutė". Matote, ši "vyro dėžutė" turi visus ingredientus, apibūdinančius buvimą vyru. Dabar be jokių dvejonių galiu pasakyti, kad yra tikrai nuostabių, neįtikėtinai nuostabių dalykų, būnant vyru. Bet tuo pat metu yra dalykų, kurie yra tiesiog iškrypę. Ir mums reikėtų pradėti žiūrėti į juos, mesti jiems iššūkį ir imtis ardyti bei iš naujo apibrėžti tai, ką mes vadiname vyriškumu.

Čia mano du vaikai, Kendall'as ir Jay. Jiems 11 ir 12. Kendall'as yra 15 mėnesių vyresnis už Jay. Mano gyvenime buvo metas, kai su žmona, jos vardas Tammie, mes tiesiog ėmėmės darbo ir bam bum: Kendall'as ir Jay. (Juokas) Ir kai jie buvo kažkur penkerių ir šešerių metų amžiaus, gal ketverių ir penkerių, Jay galėdavo ateiti pas mane, ateiti verkdama. Buvo nesvarbu, dėl ko ji verkė, ji galėjo atsisėsti ant kelių, išsipūsti nosį į mano rankovę, tiesiog išsiverkti. Tėvelis su tavimi. Tai svarbiausia.

Iš kitos pusės, Kendall'as -- kaip sakiau, jis tik 15 mėnesių vyresnis už ją -- jis ateidavo verkdamas, ir kai tik išgirsdavau jį verkiantį, laikas pradėdavo eiti. Duodavau berniukui kokias 30 sekundžių, tai reiškia, kad kai jis prieidavo prie manęs, aš jau sakydavau, "Kodėl tu verki? Pakelk galvą. Žiūrėk į mane. Paaiškink, kas negerai. Pasakyk, kas negerai. Aš nesuprantu tavęs. Kodėl tu verki?" Dėl mano paties susierzinimo, kylančio iš mano vaidmens ir atsakomybės auginant jį kaip vyrą, derinant jį prie tų principų ir struktūrų, apibrėžiančių tą "vyro dėžutę", aš sakydavau tokius dalykus, kaip: "Tiesiog eik į savo kambarį. Eik, eik į kambarį. Sėskis, susitvardyk ir grįžk, kai galėsi šnekėti su manimi kaip --" Kas? (Publika: Vyras.) "kaip vyras." Jam penkeri metai. Vėliau gyvenime klausdavau savęs, "Dieve, kas su manimi blogai? Ką aš darau? Kodėl taip elgiuosi?" Tuomet prisimenu. Prisimenu savo tėvą.

Mano gyvenime buvo laikotarpis, kai turėjome didelių problemų šeimoje. Mano brolis Henris tragiškai žuvo, kai buvome dar paaugliai. Gyvenome, kaip sakiau, Niujorke. Tuo metu - Bronkse. Laidotuvės vyko vietoje, vadinamoje Long Island, apie dvi valandos kelio nuo miesto. Kai mes ruošėmės grįžti iš laidotuvių, mašinos sustojo prie tualetų, kad žmonės galėtų susitvarkyti prieš ilgą kelią atgal į miestą. Limuzinas ištuštėja. Mano mama, sesuo, teta, visi išlipa, bet mano tėvas ir aš liekame limuzine. Ir tik kai moterys išėjo, jis pradėjo verkti. Jis nenorėjo verkti mano akivaizdoje. Bet jis žinojo, kad jam nepavyks susitvardyti iki miesto, todėl buvo geriau išlieti jausmus ir emocijas prieš mane nei prieš moteris. Tai buvo vyras, kuris prieš 10 minučių palaidojo savo paauglį sūnų -- tai kažkas, ko tiesiog negaliu įsivaizduoti. Labiausiai man įstrigęs dalykas yra tai, kad jis atsiprašinėjo manęs už tai, kad verkė. Ir tuo pat metu įvertino mane, pagyrė už tai, kad neverkiu.

Aš žiūriu į tai, kaip į mūsų, vyrų, baimę, baimę, kuri mus tiesiog paralyžiuoja, laiko mus įkaitais šioje "vyro dėžutėje". Aš atsimenu, kai šnekėjau su futbolą žaidžiančiu dvylikamečiu ir paklausiau jo, "Kaip jaustumeisi, jeigu visų akivaizdoje tavo treneris pasakytų, kad žaidei kaip mergaitė?" Tikėjausi, jog jis pasakys, kad jaustųsi liūdnas, piktas, įniršęs ar panašiai. Ne, berniukas pasakė man -- berniukas atsakė, "Tai mane pribaigtų." Ir aš pasakiau sau, "Dieve, jei tai, kad mes jį pavadintume mergaite, jį pribaigtų, tuomet ko mes jį mokome apie mergaites?"

(Plojimai)

Tai sugrąžino mane į laikus, kai buvau 12-os metų. Aš užaugau daugiabutyje, miesto centre. Tuo metu gyvenome Bronkso rajone. Gretimame pastate gyveno vyrukas, vardu Džonis. Jam buvo berods 16 metų, o mums, jaunesniems, apie 12. Jis leisdavo laiką su mumis, jaunesniais berniukais. Šis vaikinas buvo linkęs į daug negerų dalykų. Jis buvo toks vaikas, kurio tėvai turėjo galvoti, "Ką šis 16-os metų berniukas veikia su dvylikamečiais?" Ir jis praleisdavo daug laiko darydamas negerus dalykus. Jis buvo probleminis vaikas. Jo motina mirė nuo heroino perdozavimo. Jį užaugino močiutė. Jis neturėjo tėvo. Jo močiutė dirbo dviejuose darbuose. Jis dažnai namie būdavo vienas. Bet turiu jums pasakyti, kad mes, jaunesnieji, gerbėme jį. Jis buvo kietas. Jis buvo puikus. Seserys sakydavo, "Jis puikus." Jis užsiiminėdavo seksu. Mes visi jį gerbėme.

Taigi, vieną dieną aš kieme kažką veikiu -- žaidžiu, darau kažką -- nežinau, ką. Jis išlenda pro langą ir pakviečia mane į viršų, pašaukia "Ei, Antoni." Kai buvau vaikas, mane vadindavo Antoniu. "Ei, Antoni, užlipk į viršų." Džonis kviečia, tu eini. Taigi užbėgau į viršų. Jis atidarė duris ir paklausė, "Ar nori?" Aš iškarto supratau, ką tai reiškė. Nes tuo metu, man augant ir turint omenyje mūsų ryšį su "vyro dėžute", "ar nori" reiškė vieną iš dviejų dalykų, seksą arba narkotikus -- ir mes nevartojome narkotikų. Mano dėžutė, kortelė, "vyro dėžutės" vizitinė kortelė iš karto atsidūrė pavojuje. Du dalykai: Pirma, aš dar buvau nekaltas. Apie tai mes, vyrai, nekalbame. Tu tik pasakai tai savo brangiausiam, artimiausiam draugui, prisiekusiam niekam nesakyti apie tai, kada pirmą kartą mylėjaisi. Prieš visus kitus mes elgiamės taip, lyg užsiiminėtume seksu nuo dvejų metų. Nėra pirmojo karto. (Juokas) Kitas dalykas tai, kad aš negalėjau pasakyti, jog nenoriu. Tai dar blogiau. Mes visada turėjome medžioti. Moterys yra daiktai, ypač seksualiniai.

Kad ir kaip bebūtų, negalėjau jam nieko pasakyti. Taigi, kaip mano mama sakydavo, sutrumpink ilgą istoriją. Tiesiog pasakiau Džoniui, "Taip." Jis liepė eiti į jo kambarį. Įeinu į kambarį. Ant jo lovos guli kaimynystėje gyvenanti mergina, vardu Šeila. Jai 16 metų. Ji nuoga. Šiandien žinau, kad ji buvo psichiškai nesveika, jai pasireikšdavo autizmo sindromai. Mes turėjome galybę ją įžeidžiančių vardų. Džonis ką tik baigė mylėtis su ja. Na, iš tikrųjų jis ją išprievartavo, bet jis sakytų, jog jie mylėjosi. Nors Šeila niekad nesakė "ne", ji taip pat nesakė ir "taip".

Jis siūlė man padaryti tą patį. Įeinu į kambarį, uždarau duris. Žinokite, aš suakmenėjęs iš baimės. Stoviu nugara atsirėmęs į duris, kad Džonis negalėtų įsiveržti į vidų ir pamatyti, jog nieko nedarau. Aš ten stoviu pakankamai ilgai, kad atrodytų, jog kažką darau. Taigi, aš nebebandau sugalvoti ką daryti, aš bandau sugalvoti, kaip išeisiu iš kambario. Taigi, pasitelkiu savo dvylikametę išmintį, atsisegu kelnes ir išeinu iš kambario. Ir tik pagalvokit, kol aš buvau kambaryje su Šeila, Džonis buvo prie lango ir kvietė kitus į viršų. Dabar visa svetainė pilna vaikinų. Tarsi gydytojo laukiamajame. Jie manęs paklausė, kaip sekėsi? Aš jiems atsakau, "Gerai." Aš užsisegu kelnes jų akivaizdoje ir einu link durų.

Dabar tai sakau graužiamas sąžinės, tuomet aš jaučiau didžiulį sąžinės graužimą, bet buvau apimtas dvejopų jausmų, gailėjausi, bet tuo pat metu ir džiaugiausi, kad manęs nepagavo, bet aš žinojau, jog jaučiuosi blogai dėl viso to, kas vyksta. Baimė atsidurti už "vyro dėžutės" ribų visiškai mane užvaldė. "Vyro dėžutės" vizitinė kortelė man buvo daug svarbesnė nei Šeila ir tai, ką jai darė.

Matote, mes, kaip vyrai, esame mokomi, kad moterys yra mažiau vertingos, kad jos yra vyrų nuosavybė ir daiktai. Mes matome tai kaip santykį, kuris lygus smurtui prieš moteris. Mes, vyrai, geri vyrai, didžioji dalis vyrų, veikiame visos šitos kolektyvinės socializacijos pagrindu. Mes matome save atskirai, tačiau esame to dalis. Matote, mes turime suprasti, kad viso to pagrindas yra nuvertinimas, savininkiškumas ir sudaiktinimas, ir smurto be viso to nebūtų. Taigi, mes esame ir problemos sprendimas ir pati problema. Ligų kontrolės centras skelbia, kad vyrų smurtas prieš moteris yra epideminio masto, tai yra didžiausia moterų sveikatos problema mūsų šalyje ir visame pasaulyje.

Noriu tik pridurti, kad čia yra mano gyvenimo meilė, mano dukra Jay. Kaip aš norėčiau, kad vyrai elgtųsi tame pasaulyje, kuriame ją įsivaizduoju? Man reikia jūsų pagalbos. Man reikia jūsų. Aš noriu, kad mes su jumis pakeistumėme tai, kaip auginame savo sūnus ir mokome juos būti vyrais -- nieko baisaus nebūti dominuojančiu, nieko baisaus turėti jausmus ir emocijas, nieko baisaus skatinti lygybę, nieko tokio pažinoti moteris, kurios būtų tik draugės, nieko tokio jausti pilnatvę, ir mano, kaip vyro, išsilaisvinimas priklausomas nuo jūsų, moterų, išsivadavimu.

Atsimenu, kai paklausiau devynmečio berniuko. Paklausiau, "Koks tau atrodytų gyvenimas, jeigu nebūtum pririštas prie šios "vyro dėžutės"?" Jis man atsakė, "Aš būčiau laisvas."

Ačiū, bičiuliai.

(Plojimai)