Sugata Mitra demonstruoja, kaip vaikai mokosi patys

Manęs laukia sunkus darbas. Žinote, patikrinęs informaciją apie šioje auditorijoje sėdinčius žmones su jų idėjomis ir kuriamais įvairiausiais planais, ir pamatęs, kiek daug čia žmonių, kurių darbas susijęs su bendradarbiavimu ir socialiniais ryšiais, ir taip toliau, štai ką noriu jums pasakyti: aš noriu padiskutuoti apie pradinį išsilavinimą labai specifiniame kontekste. Kad galėčiau tai padaryti per 20 minučių, aš norėčiau pristatyti 4 idėjas - kurios yra tarsi keturių detalių dėlionė. Ir jei man pasiseks tai padaryti, galbūt Jūs grįšite su mintimi, kad Jūs galite tai išplėtoti ir galbūt padėti man atlikti savo darbą.

Pirmoji dėlionės detalė yra nuošalumas ir išsilavinimo kokybė. Dabar, tardamas nuošalumas, aš turiu omeny du arba tris skirtingus dalykus. Kasdienėje kalboje nuošalumas reiškia, kad keliaujant toliau ir toliau nuo urbanistinio centro, jūs atsirandate nutolusiose vietovėse. Kas nutinka su išsilavinimu? Antroji, kita, nuošalumo reikšmė yra tokia, kad viso pasaulio didmiesčių teritorijose, yra tokios kišenės, kaip lūšnynai, trobų rajonai ir vargingos teritorijos kurios yra socialiai ir ekonomiškai nutolusios nuo likusio miesto, todėl atsiranda "mes ir jie". Kas nutinka su išsilavinimu tokiame kontekste? Tad turėkite omeny šias abi nuošalumo reikšmes.

Mes iškėlėme hipotezę. Mes spėjome, kad mokyklos nutolusiose vietovėse neturi gerų mokytojų. Ir jeigu vis tik turi, jie negali tų mokytojų išlaikyti, jų infrastruktūra yra nepakankama. Ir jeigu, vis tiktai, jie turi šiokią tokią infrastruktūrą, jiems sunku ją išlaikyti. Bet aš norėjau patikrinti, ar tai yra tiesa. Taigi pernai, mes išsinuomavome mašiną, per Google radome kelią į šiaurės Indiją iš Naujojo Delio, kuris, kaip žinote, nekerta jokių didelių miestų ar bet kokio stambaus rajono centro. Važiavome tolyn apie 300 kilometrų ir visose sutiktose mokyklose, atlikdavome keletą standartinių testų ir surinkę tų testų rezultatus perkėlėme juos į grafiką. Grafikas buvo įdomus, tačiau vertinkite jį atsargiai. Turiu omenyje, kad tai yra labai mažas pavyzdys, Jūs neturėtumėte pagal jį spręsti. Bet buvo ganėtinai akivaizdu, ganėtinai aišku, kad šiame konkrečiame kelyje, kurį aš pasirinkau, kuo labiau nutolusi buvo mokykla, tuo prastesni atrodė jos rezultatai. Tai atrodė ganėtinai prastai, tad aš pabandžiau rasti ryšį tarp rezultatų ir tokių dalykų, kaip infrastruktūra ar elektros pasiekiamumas ir panašių dalykų.

Mano nuostabai, koreliacijos nebuvo. Rezultatai nekoreliavo su klasių dydžiu. Nekoreliavo su infrastruktūros kokybe. Nekoreliavo su skurdo lygiu. Rezultatai nekoreliavo. Bet atsitiko taip, kad kai atlikau apklausą kiekvienoje iš šių mokyklų su vieninteliu klausimu mokytojams, kuris buvo "Ar Jūs norėtumėte persikelti į miesto ar didmiesčio vietovę?" 69 procentai iš jų pasakė taip, ir kaip jūs galite matyti, jie sakė "taip" tik šiek tiek toliau nuo Delio ir jie sakė "ne" pasiekus turtingus Delio priemiesčius, nes, Jūs žinot, ten yra sąlyginai geriau aprūpintos teritorijos. O jau nuo 200 kilometrų už Delio, atsakymas pastoviai buvo "taip". Aš įsivaizduoju, kad mokytojas, kuris įžengia į klasę kiekvieną dieną galvodamas - "Aš norėčiau būti kitoje mokykloje", tikriausiai daro didelę įtaką tam, kas atsitinka su rezultatais. Taigi, paaiškėjo, kad kaip ir manyta - mokytojų motyvacija ir migracija smarkiai koreliuoja su tuo, kas nutinka pradinėse mokyklose, priešingai nuo to, ar vaikai turi pakankamai valgyti, ar jie yra susigrūdę mažoje klasėje ir kitų dalykų. Atrodo, kad yra būtent taip.

Kalbant apie išsilavinimą ir technologijas, kaip rašoma literatūroje, žinoma, kad tokie dalykai kaip tinklapiai, bendradarbiaujančios aplinkos, dalykai, apie kuriuos jūs klausėtės visą rytą - yra visada pirmiausiai išbandomi geriausiose mokyklose, geriausiose miestų mokyklose, ir, kaip man atrodo, rezultatas yra neigiamas nusistatymas. Literatūroje, tiksliau vienoje jos dalyje - mokslinėje literatūroje - edukacinės technologijos yra pastoviai kaltinamos esančios per daug išreklamuotos ir nepakankamai veiksmingos. Mokytojai nuolat sako - "taip, tai puiku, tačiau per daug brangu palyginus su rezultatu." Kadangi tai yra išbandoma mokyklose, kuriose mokiniai jau demonstruoja, sakykim, 80 procentų visko, ką jie galėtų. Investavus į naują super-duper technologiją, jų rezultatai pakyla iki tarkim 83 procentų. Tada direktorius pamatęs rezultatus sako: "3 procentai už 300 tūkst. dolerių? Pamirškite tai." Jeigu jūs tą pačią technologiją išbandytumėte vienoje iš nutolusių mokyklų, kur rezultatai yra 30 procentų, ir, tarkim, jie pakiltų iki 40 procentų, tada tai būtų jau visai kita kalba. Tad santykinis pokytis, kurį ET, edukacinės technologijos, suteiktų, būtų daug didesnis piramidės apačioje, negu jos viršuje, bet, atrodo, mes viską darome atvirkščiai.

Tad aš priėjau išvadą, kad ET turėtų pasiekti pirmiausia neprivilegijuotus, ne atvirkščiai. Galiausiai kilo klausimas, kaip pasiekti mokytojų sąmoningumą? Kada tik benueitum pas mokytoją ir pristatytum jam kokias nors technologijas, pirmoji mokytojo reakcija yra "Jūs negalite pakeisti mokytojo mašina - tai neįmanoma." Aš nežinau, kodėl tai neįmanoma, bet, bent jau akimirkai, jei jūs sutiktumėte, kad tai neįmanoma, aš pacituosiu Serą Arturą Č. Klarką, mokslinės fantastikos rašytoją, kurį aš sutikau Kolumbe, ir jis pasakė kai ką, visiškai išsprendžiantį šią problemą. Jis pasakė: "Mokytojas, kuris gali būti pakeistas mašina, turėtų būti pakeistas". Tad, kaip matote, tai įstumia mokytoją į ganėtinai keblią padėtį. Bet kokiu atveju, aš teigiu, kad alternatyvus pradinis išsilavinimas, alternatyvus, kaip tik Jūs norite, yra reikalingas ten, kur mokyklos neegzistuoja, kur mokyklos nėra pakankamai geros, kur mokytojai yra nepasiekiami, ar kur mokytojai nėra pakankamai geri, ar dėl bet kokios kitos priežasties. Jei jums pasisekė gyventi tokioje pasaulio dalyje, kur šių problemų nėra, tada jums nereikia alternatyvaus išsilavinimo. Kol kas, man neteko būti tokioje vietoje, išskyrus vieną atvejį. Aš neįvardinsiu tos vietos, bet kažkur pasaulyje, žmonės kalba: "Mes neturime šios problemos, nes mes turime nuostabius mokytojus ir nuostabias mokyklas". Atsiranda tokių vietų, tačiau bet kokiu atveju, man neteko to girdėti niekur kitur.

Aš kalbėsiu apie vaikus ir saviorganizaciją, ir tam tikrus eksperimentus, kurie tarsi veda prie minties kaip galėtų atrodyti alternatyvus išsilavinimas. Jie yra vadinami "skylės sienoje eksperimentais". Aš turėsiu labai skubėti. Tai yra keli eksperimentai. Pirmasis buvo atliktas Naujajame Delyje 1999 - aisiais. Ir tai, ką mes ten padarėme, buvo pakankamai paprasta. Tais laikais aš turėjau biurą, kuris ribojosi su lūšnynu, miesto lūšnynu, tad ten buvo siena, skirianti mūsų biurą ir tą miesto lūšnyną. Toje sienoje buvo iškirsta skylė, dėl kurios projektas ir buvo pavadintas "skylė sienoje", ir į tą skylę sienoje buvo patalpintas ganėtinai galingas kompiuteris taip, kad jo monitorius kyšotų toje "kitoje" pusėje, sienoje buvo panašiai įmontuotas ir lietimui jautrus ekranas, kompiuteris buvo prijungtas prie spartaus interneto, ir į kompiuterį buvo instaliuotas Internet Explorer, o jame įjungta tomis dienomis naudota altavista.com ir tiesiog palikta.

Ir štai ką mes pamatėm. Taigi ten buvo mano IT biuras. O čia buvo skylė sienoje. Po maždaug aštuonių valandų mes radome šį vaiką. Dešinėje yra tas aštuonmetis berniukas, o jam iš kairės yra šešiametė mergaitė, kuri nebuvo labai aukšta. Ir ką jis darė - jis mokė ją naršyti. Taigi, tai tam tikra prasme iškėlė daugiau klausimų negu pateikė atsakymų. Ar tai tikra? Ar kalba yra svarbu, nes jis juk neturėtų mokėti anglų? Ar kompiuteris išliks, ar jie sudaužys jį ir pavogs, ir ar kas nors juos mokė? Paskutinis kilęs klausimas buvo tas, jog daugelis kalbėjo, juk jūs suprantat kad jie juk turėjo iškišti savo galvą per sieną ir paklausti žmonių jūsų biure "ar jūs galite parodyti man kaip tai daroma", ir tada kas nors jį išmokė.

Taigi aš pakartojau eksperimentą už Delio ribų šį kartą Čifpuri mieste, Indijos centre, kur aš buvau įsitikinęs, kad niekas niekada nieko nemokė. (Juokas) Tai buvo šilta diena, ir skylė sienoje buvo sukriošusiame sename pastate. Pirmasis vaikas, kuris ten atėjo vėliau pasirodė esąs trylikametis metęs mokyklą. Jis atėjo ten ir pradėjo žaisti su jutikliniu ekranu. Labai greitai jis pastebėjo, kad kai jis pajudina savo pirštą ant jutiklinio ekrano kažkas pajuda ekrane ir vėliau jis man pasakojo, kad niekada nebuvo matęs televizoriaus kuriame tu gali kažką daryti. Taigi jis tai išsiaiškino. Tam prireikė kiek daugiau nei dviejų minučių, kol jis suprato, kad kažką daro televizoriui. Ir tuo metu, jis kažką netyčia paspaudė paliesdamas jutiklinį ekraną - jūs pamatysite, kaip jis tai padarė. Jis tai padarė ir Internet Explorer pakeitė puslapį. Po aštuonių minučių jis žiūrėjo nebe į savo ranką, o į ekraną, ir jis naršė, jis vaikščiojo po puslapius pirmyn ir atgal. Kai tai nutiko, jis pradėjo kviesti visus kaimyninius vaikus, kad jie ateitų ir pamatytų, kas ten dedasi. Tos dienos vakare, naršė 70 vaikų. Taigi aštuonios minutės - ir instaliuotas kompiuteris pasirodė esą viskas, ko reikėjo.

Taigi mes pagalvojome, kad štai kas ten vyko: grupėse vaikai gali vieni kitus mokyti naudotis kompiuteriu ir internetu. Bet kokiomis aplinkybėmis? Tuo metu, esminis klausimas buvo anglų kalba. Žmonės kalbėjo, žinai, tu turėtum įrengti tai Indų kalbomis, ir tada aš nusistebėjau: " Turėčiau ką? Gal man išversti Internetą į kažkurią Indų kalbą? Tai neįmanoma." Taigi tai turi vykti kitu keliu. Bet pažiūrėkime, kaip vaikai susidoroja su anglų kalba. Aš atlikau eksperimentą šiaurės rytų Indijoje, Madantusi kaimelyje, kur, dėl kažkokių priežasčių nebuvo anglų kalbos mokytojo, taigi vaikai visai nesimokė anglų. Ir aš pastačiau panašią skylę sienoje. Vienas didelis skirtumas tarp kaimų ir miesto lūšnynų yra tas, kad čia, prie tos būdelės, buvo daugiau ateinančių mergaičių negu berniukų. Miesto lūšnynuose mergaitės buvo linkusios likti nuošaly. Aš ten palikau kompiuterį su daugybe CD, nes ten nebuvo jokio interneto ir grįžau po trijų mėnesių. Kai grįžau, aš radau du vaikus - aštuonerių ir dvylikos metų, kurie žaidė kompiuterinius žaidimus. Kai tik jie mane pamatė, jie pasakė, kad jiems reikia greitesnio procesoriaus ir geresnės pelės. (Juokas) Taigi aš buvau tikrai nustebęs. Žinote, kaip po galais jie galėjo tai žinoti? Ir jie pasakė, na, mes tai sužinojome iš diskų. Tada aš paklausiau, "bet kaip gi jūs supratote kas čia vyksta?" Ir jie atsakė, "na, jūs palikote čia šitą mašiną, kuri kalba tik angliškai, taigi mes turėjome išmokti angliškai." Tada aš suskaičiavau, kad jie kalbėdami tarpusavyje naudojo 200 angliškų žodžių -- blogai ištartų, bet vartotų teisingai -- žodžius kaip išeiti, sustoti, rasti, išsaugoti ir panašius, ne tik dirbdami kompiuteriu bet ir kasdienėje jų kalboje. Taigi, Madantusi parodė, kad kalba nėra barjeras, tiesą sakant, jie gali patys išmokti kalbą jeigu tik tikrai to nori.

Galiausiai, aš gavau paramą eksperimentui pakartoti ir pamatyti ar šie rezultatai pasikartos ir kitur. Indija yra gera vieta tokiam eksperimentui, nes pas mus yra įvairiausių etninių skirtumų, jūs žinote, genetinių skirtumų, rasinių skirtumų ir taip pat socialinių - ekonominių skirtumų. Taigi aš galėjau pasirinkti vietas, kurios atitiktų praktiškai visą pasaulį. Taigi eksperimentas truko maždaug penkerius metus ir jis iš tikrųjų apėmė visą Indiją skersai ir išilgai. Tai Himalajai. Aukštai šiaurėje, kur labai šalta. Aš taip pat turėjau patikrinti ar išrasti inžinerinius sprendimus kurie galėtų veikti lauko sąlygomis, aš naudojau įprastus kasdienius kompiuterius, taigi man reikėjo skirtingų oro sąlygų, kam Indija taip pat labai tinka, nes mes turime ir šalčio, ir karščio ir taip toliau. Tai dykuma vakaruose, netoli sienos su Pakistanu. Ir jūs čia matote trumpą filmuką apie vieną iš kaimų - pirmas dalykas, kurį padarė šie vaikai - jie susirado tinklapį, kuris išmokė juos anglų abėcėlės.

Toliau centrinė Indija - labai šilti, drėgni žvejų kaimeliai, kur drėgmė yra didelis elektronikos priešas. Taigi mums reikėjo išspręsti problemą - oro kondicionierių trūkumą ir labai menką elektros energiją, taigi didžioji dalis kilusių sprendimų naudojo mažas orpūtes, nukreiptas tiesiai į mašinas, kad jas vėsintų. Trumpai tariant. Mes tai kartojome ir kartojome. Ši pavyzdys taip pat puikus. Tai šešiametis vaikas, aiškinantis savo vyriausiajai seseriai, ką daryti. Ir su šiais kompiuteriais nuolat nutinka taip, kad jaunesni vaikai moko vyresnius.

Ką mes atradom? Mes atradom, kad 6-mečiai - 13-mečiai gali patys mokytis rišlioje aplinkoje, nepriklausomai nuo nieko, kas galėtų būti pamatuota. Taigi, jeigu jie turės prieigą prie kompiuterio, jie išmoks, nepriklausomai nuo turimų žinių. Negalėjau rasti jokios koreliacijos, bet tai turėjo vykti grupėse. Ir šios grupės galėtų sukelti didelį susidomėjimą, nes jūs taip pat kalbate apie grupes. Taigi, tai buvo galia to, ką vaikai grupėse gali padaryti be suaugusiųjų įsikišimo.

Trumpai apsvarstykime šias mintis. Mes naudojome standartintes statistines technikas, tad apie jas nekalbėsiu. Bet mes gavome aiškią mokymosi kreivę, beveik tokią pačią, kokią jūs gautumėte mokyklose. Aš toliau nebetęsiu, nes, manau, kad tai pasako viską, ar ne? Ką jie galėtų išmokti? Pagrindines Windows funkcijas, naršymą, piešimą, bendravimą, elektroninius laiškus, žaidimus, mokymosi medžiagą, muzikos parsisiuntimą, filmų žiūrėjimą. Trumpai tariant - viską, ką mes darome. Ir daugiau kaip 300 vaikų įgaus kompiuterinį raštingumą ir išmoks daryti visus šiuos dalykus per šešis mėnesius su vienu kompiuteriu.

Tad kaip jie tai daro? Jei paskaičiuotumėte realų laiką prie kompiuterio, jis sumažėtų iki minučių per dieną tad tai ne tai, kaip tai veikia. Tai, ką turime, yra praktiškai vienas vaikas dirbantis kompiuteriu. Ir jį paprastai supa trys kiti vaikai, kurie pataria jam, ką jis turėtų daryti. Jei jūs patikrintumėte juos, visi keturi gautų panašius rezultatus, nesvarbu ko klaustumėt. Apie šiuos keturis paprastai yra grupė iš maždaug 16 vaikų, kurie taip pat patarinėja, dažniausiai prastai, apie viską, kas vyksta su kompiuteriu. Ir jie taip pat išspręs to pačio dalyko testą. Jie mokosi tiek pat stebėdami, kaip kiti darydami. Panašu, kad tai priešinga suaugusiųjų mokymuisi, bet prisiminkime, aštuonmečiai gyvena visuomenėje kur didžiąją laiko dalį jiems yra sakoma - nedaryk to, žinai, neliesk viskio butelio. Tad ką aštuonmetis daro? Stebi labai atidžiai, kaip viskio butelis turėtų būti liečiamas. Ir jei jūs jį patikrintumėt, jis atsakytų visus tos temos klausimus teisingai. Pasirodo, jie gali įsisąmoninti tai labai greitai.

Tad kokia buvo šešerių metų darbo išvada? O gi tokia, kad pradinis išsilavinimas gali atsirasti pats, arba dalys jo gali atsirasti pačios. Jis nebūtinai turi būti primestas iš viršaus. Jis turbūt galėtų būti besiorganizuojančia sistema ir antras dalykas, kurį norėjau jums papasakoti, yra tas, kad vaikai gali patys organizuotis ir įgauti tikslą mokytis.

Trečioji dalis buvo apie vertybes ir dar kartą, kad būtų aišku, aš atlikau testą su daugiau kaip 500 vaikų visoje Indijoje. Klausdamas jų, aš daviau jiems apie 68 skirtingus į vertybes orientuotus klausimus ir paprasčiausiai klausiau jų nuomonės. Buvo įvairiausių nuomonių. Taip, ne ir nežinau. Aš paprasčiausiai pasirinkau tuos klausimus, kur rezultatai buvo 50 procentų taip ir 50 procentų ne. Tad aš surinkau rinkinį iš 16 teiginių. Tai buvo sritys, kuriose vaikai buvo tikrai sutrikę, nes pusė jų sakė taip, o kita pusė - ne. Paprasčiausias teiginio pavyzdys - "kartais reikia meluoti". Jie neturi sistemos, kaip vertinti ir kaip atsakyti į šį klausimą, greičiausiai niekas iš mūsų nežino. Tad aš palieku jus su šiuo trečiuoju klausimu. Ar technologijos gali pakeisti vertybių įgijimą? Galiausiai, besiorganizuojančios sistemos, apie kurias taipogi aš nekalbėsiu daug, nes jūs apie jas girdėjote jau viską. Natūralios sistemos yra besiorganizuojančios: galaktikos, molekulės, ląstelės, organizmai, bendruomenės - išskyrus debatus apie protingą kūrėją. Bet šiame laiko taške, kiek tik mokslas pasiekia, viskas yra saviorganizacija. Tačiau kiti pavyzdžiai yra kamščiai, birža, bendruomenė ir kylančios katastrofos, terorizmas ir maištai. Jūs juk žinote apie internetu paremtas saviorganizacijos sistemas.

Tai štai 4 mano teiginiai. Nuošalumas paveikia išsilavinimo kokybę. Mokomosios technologijos pirmiausia turėtų būti įvestos į nuošalias vietoves ir tik vėliau į kitas. Vertybės yra įgyjamos, doktrinos ir dogmos yra primetamos - tai du priešingi mechanizmai. Mokymasis greičiausiai yra saviorganizacijos sistema. Jei visus keturis sudėsime kartu, mano manymu, gauname tikslą, viziją mokomosioms technologijoms. Mokomosios technologijos ir pedagogika, kuri yra skaitmeninė, automatinė, tolerantiška klaidoms, minimaliai invazinė, jungianti ir saviorganizuojanti. Kaip lavintojai mes niekada neprašėmė technologijų, mes jas pasiskolinam. PowerPoint yra laikomas puikia mokomąja technologija, bet jis nebuvo sukurtas mokymuisi, jis buvo skirtas kurti sceninėms prezentacijoms. Mes pasiskolinom jį. Video konferencijas. Patį asmeninį kompiuterį. Manau, atėjo laikas, kad lavintojai susikurtų savo įrankių, ir aš turiu komplektą tokių įrankių. Tai trumpa jų apžvalga. Ir toks įrankių komplektas turėtų sukurti technologiją, kuri atkreiptų dėmesį į nuošalumą, vertybes ir smurtą. Tad, aš pamaniau, kodėl nepavadinus jos "anti-doktrinacija". O ar galėtų tai būti mokomųjų technologijų tikslas ateityje, aš noriu palikti šią mintį jums.

Ačiū.

(Plojimai)