Jeigu kada turėsiu dukrą, ji vadins mane ne mama, o tašku "B". Taip ji žinos, jog kad ir kas atsitiktų, ji visad suras kelią pas mane. Ir aš išpiešiu saulės sistemas ant jos pirštų tam, kad ji turėtų išmokti viską apie visatą prieš sakydama "O, žinau tai kaip penkis savo pirštus". Ir ji išmoks, kad šis gyvenimas trenks tau į veidą, palauks, kol atsikelsi vien tam, kad spirtų tau į pilvą. Tačiau negalėjimas kvėpuoti yra vienintelis būdas priminti savo plaučiams, kaip labai jiems patinka oras. Čia yra skausmo, kuris negali būti užgydytas Band-Aids grupe ar poezija. Taigi, kai ji pirmą kartą suvoks, kad Supermoteris neatskris, aš įsitikinsiu, kad ji žino, jog neprivalo viena dėvėti stebuklingo apsiausto. Nes kad ir kaip smarkiai ištempsi pirštus, tavo rankos visvien bus per mažos apimti visą skausmą, kurį nori numalšinti. Patikėk manimi, aš bandžiau. "Vaikeli", sakysiu jai, nekelk nosies į viršų. Žinau, ką tu darai. Pati tai dariau tūkstančius kartų. Tu tiesiog nori užuosti dūmus, kad galėtum pagal juos surasti degantį namą, kad galėtum surasti berniuką, kuris viską prarado ugnyje, kad pažiūrėtum, ar gali jį išgelbėti. Arba kad rastum berniuką, kuris padegė namą, tam, kad pažiūrėtum, ar gali jį pakeisti. Bet aš žinau, kad ji vis tiek tai darys, todėl visada šalia turėsiu papildomų šokolado ir guminių batų atsargų, nes nėra atvejo, kai sudaužytos širdies neišgydo šokoladas. Gerai, yra keletas atvejų, kai sudaužytos širdies šokoladas neišgydo. Bet tam ir reikalingi guminiai batai. Nes lietus nuplaus viską, jei tik jam leisi. Aš noriu, kad ji žiūrėtų į pasaulį per laivo permatomu dugnu stiklą, kad pro mikroskopą matytų visatas, kurios egzistuoja net mažiausioje žmogaus proto dalyje, nes taip mama mokė mane. Kad bus tokių dienų. ♫ Bus tokių dienų, sakė mano mama ♫ Kai ištiesi rankas tam, kad pagautum, o jos tik nubrozdinamos ir nusėjamos mėlynėmis; kai išlendi iš telefono būdelės ir bandai skristi, o žmonės, kuriuos nori išgelbėti, yra tie patys žmonės, stovintys ant tavo stebuklingo apsiausto; Kai tavo batai peršlaps kiaurai, o tu būsi iki kelių paskendusi nusivylime. Tokiomis dienomis tu turi dar daugiau priežasčių dėkoti. Nes nėra nieko gražiau už tai, kaip vandenynas nesiliauja bučiuoti pakrantės, nesvarbu, kiek kartų jos buvo atstumtas. Tu pridėsi vėjo ir žodžiui žaviausias, ir pralaimėjimas. Tu pridėsi žvaigždę žodžiams pradėti iš pradžių, ir dar kartą. Ir nesvarbu, kiek minų sprogsta per minutę, būk tikra, kad tavo galva sprogsta nuo šito juokingo dalyko, kurį vadiname gyvenimu, grožio. Ir taip, skalėje nuo vieno iki per didelio pasitikėjimo, aš esu tikrai naivi. Bet aš noriu, kad ji žinotų, jog šis pasaulis yra cukrinis. Jis gali subyrėti labai lengvai, bet nebijok iškišti liežuvio ir jį lyžtelti. "Vaikuti," sakysiu jai, "Prisimink, kad tavo mama - nerimauja, tėtis - kariauja, o tu esi mergytė mažomis rankomis ir didelėmis akimis, kuri niekad nesiliauja norėti ko nors daugiau." Prisimink, kad geri dalykai vieni nevaikšto, nelaimės taip pat. Ir visada atsiprašyk, jei padarei ką nors blogai. Bet niekada neatsiprašinėk už tai, kaip švyti tavo akys. Tavo balsas silpnas, bet niekada nenustok dainuoti. Ir kai jie pagaliau tau įteiks širdies skausmą, kai po durimis pakiš karą ir neapykantą, o gatvių pakampėse dalins cinizmą ir pralaimėjimą, pasakyk, kad jie tikrai turėtų susipažinti su tavo mama.
Gerai, dabar aš noriu, kad minutelę pagalvotumėte ir sumąstytumėte tris dalykus, kurie tikrai yra teisingi. Jie gali būti kokie jūs tik norite : apie technologijas, pramogas, dizainą, jūsų šeimą, ką valgėte pusryčių. Vienintelė taisyklė - negalvokite per daug. Pasiruošę? Pradėkite. Gerai.
Taigi, trys, mano nuomone, teisingi dalykai. Žinau, kad Žanas Lukas Godaras buvo teisus, sakydamas, kad "gera istorija turi pradžią, dėstymą ir pabaigą, tačiau nebūtinai šia tvarka". Žinau, kad labai jaudinuosi ir džiaugiuosi būdama čia, o tai smarkiai trukdo man išlikti ramiai. (Juokas) Ir žinau, kad visą savaitę laukiau, kol galėsiu papasakoti šį anekdotą. (Juokas) Kodėl kaliausė buvo pakviesta į TED? Nes ji buvo pati geriausia savo lauke. (Juokas) Atsiprašau. Taigi, šie trys dalykai yra tikri man. Bet yra daug dalykų, kuriuos man suprasti sunku. Tam, kad išsiaiškinčiau juos, aš rašau eilėrašius. Kartais vienintelis būdas, kuriuo galiu viską išspręsti yra eilėraščio kūrimas. Ir kartais aš pabaigiu eilėraštį, pažiūriu į pradžią ir sakau "O, tai štai kame esmė". O kartais aš pabaigiu eilėraštį ir neišsprendžiu nieko, bet bent jau parašau naują eilėraštį.
Sakytinė poezija yra atliekamosios poezijos menas. Aš sakau žmonėms, kad tokia poezija nenori likti popieriuje. Ji kažkaip reikalauja būti padeklamuota ar išgirsta asmeniškai. Kai buvau devintokė, buvau kupina nervų ir hormonų. Buvau nepakankamai išsivysčiusi ir per daug entuziastinga. Tačiau nepaisydama baimės, kuri mane apninka, kai kas nors ilgai į mane žiūri, aš pamaniau, kad sakytinė poezija - nuostabi. Man atrodė, kad du dalykai, kuriuos myliu, peozija ir teatras, susiėjo draugėn ir susilaukė kūdikio. Kūdikio, kurį aš tiesiog privalėjau pažinti. Todėl nusprendžiau pabandyti. Pirmasis mano sakytinės poezijos eilėraštis, prigrūstas 14-metės išminties, buvo apie neįvertintą moteriškumą. Eilėraštis išreiškė mano pasipiktinimą ir buvo smarkiai perdėtas, bet sakytinė poezija, kurią aš buvau mačiusi iki to laiko, buvo daugiausiai kuo nors besipiktinanti, taigi galvojau, kad to tikimasi ir iš manęs. Kai pirmą kartą pasirodžiau paauglių auditorijai, jie rėkavo ir šūkavo, išreikšdami simpatiją, o kai nulipau nuo scenos - visa drebėjau. Pajutau plekšnojimą per petį, o kai atsisukau, pamačiau didelę merginą, dėvinčią džemperį su kapišonu, išnyrančią iš minios. Jos ūgis buvo apie du su puse metro ir atrodė, kad ji galėtų mane sumušti viena ranka, bet vietoj to ji tik linktelėjo man ir pasakė: "Ei, aš tikrai pajutau tai. Ačiū." Ir mane it trenkė žaibas. Aš užsikabinau.
Radau barą Manhattan'o Lower East Side, kur kiekvieną savaitę vyko atviri poezijos vakarai, ir mano sumišę, bet palaikantys tėvai mane ten nuvedė kad prisisunkčiau tiek sakytinės poezijos, kiek tik galiu. Buvau jaunesnė už visus mažiausiai dešimčia metų, bet kažkodėl Bowery poezijos klubo nariai neatrodė suglumę, kai pamatydavo aplink šmirinėjančią keturiolikmetę -- tiesą pasakius, jie priėmė mane. Ir būtent ten, klausydama poetų, besidalinančių savo istorijomis, aš supratau, kad sakytinė poezija neprivalėjo nieko kritikuoti. Ji galėjo būti linksma ar skausminga ar rimta ar kvaila. Bowery poezijos klubas tapo mano mokykla ir mano namais. O poetai, kurie lipdavo ant scenos, padrąsino mane taip pat dalintis savo istorijomis. Nesvarbu, kad man buvo 14 -- jie sakė man: "Rašyk apie tai, ką reiškia būti 14." Taigi, aš tai padariau ir kiekvieną savaitę stovėdavau sužavėta, kai tie nuostabūs, suaugę poetai juokėsi su manimi ir išreikšdavo savo supratimą ir plodavo ir sakė man: "Ei, aš tikrai taip pat tai pajutau."
Šiandien aš galiu padalinti kelią, kurį nuėjau link sakytinės poezijos į tris dalis Pirmas žingsnis - akimirka, kai pasakiau: "Aš galiu. Aš galiu tai padaryti." Už tai turiu dėkoti mergaitei su kapišonu. Antrasis žingsnis - akimirka, kai pasakiau: "Aš tai darysiu ir toliau. Man patinka sakytinė poezija. Aš grįšiu čia kiekvieną savaitę." O trečią žingsnį žengiau, kai supratau, kad man nebereikia rašyti kritikuojančių eilėraščių, jei to nenoriu. Buvo dalykų, svarbių man ir kuo labiau aš susitelkiau į juos, tuo keistesnė tapo mano poezija, tačiau tuo labiau ji man atrodė sava. Tai nėra vien klišė "rašyk apie tai, ką žinai", tai - sutelkti visas savo žinias ir patirtį kurią įgijote iki šiol tam, kad galėtumėte leistis į dalykus, kurių dar nežinote. Mano poezija padeda man išspręsti dalykus, kurių nesuprantu, bet prie kiekvieno eilėraščio aš sėdu su pilna kuprine patirčių iš visur, kur kada nors buvau.
Kai pradėjau eiti į universitą, sutikau kitą poetą, su kuriuo dalinomės bendru tikėjimu, kad sakytinė poezija - stebuklinga. Ir tiesą pasakius, Filas Kei ir aš atsitiktinai turime tokią pačią pavardę. Kai mokiausi mokykloje, sukūriau projektą V.O.I.C.E. tam, kad paskatinčiau savo draugus kartu kurti sakytinę poeziją. O su Filu nusprendėme dar kartą pradėti V.O.I.C.E -- šįkart pakeisdami tikslą ir pristatydami sakytinę poeziją kaip vieną iš būdų linksmintis, mokyti ir įkvėpti. Mes mokėmės dieniname skyriuje, o tarp mokslų - keliaudavome, pasirodydavome ant scenos ir mokėme visus: nuo devynmečių iki kandidatų į meno magistro studijas, nuo Kalifornijos iki Indijanos iki Indijos, valstybinėje mokykloje visai šalia studentų miestelio.
Ir mes nuolat matėme, kaip sakytinė poezija atrakina duris. Bet kartais pasirodo, kad poezija gali gąsdinti. Kartais pasirodo, kad turi apgauti paauglius, kad jie pradėtų rašyti eiles. Taigi aš sugalvojau daryti sąrašus. Kiekvienas gali padaryti sąrašą. Ir pirmas sąrašas, kurį aš užduodavau padaryti, yra "Dešimd dalykų, kurie tikrai yra teisingi". Ir štai kas nutinka, ir štai ką jūs taip pat atrastumėte, jei pradėtume garsiai dalintis savo sąrašais. Vienu metu jūs suprastumėte, kad kažkas užrašė tą patį ar labai panašų dalyką į tą, kurį jūs turite savo sąraše. O tada kas nors užrašė ką nors visiškai priešinga jūsų užrašytam dalykui. Trečia - kažkas užrašė tai, ko jūs niekada nebuvote girdėję. Ir ketvirta - kažkas užrašė ką nors, apie ką jūs manėte, kad žinote viską, bet jie žiūri į tą dalyką iš visai kitos pusės. Ir aš sakau žmonėms, kad čia ir prasideda puikios istorijos -- šie keturi susidūrimai, kurie pakursto jūsų aistrą ir tai, kuo susidomėję kiti.
Ir didžioji dalis žmonių puikiai susidoroja su šiuo pratimu. Tačiau vienos iš savo mokinių, pirmakursės, vardu Šarlotė, aš neįtikinau. Jai labai gerai sekėsi rašyti sąrašus, bet ji atsisakė rašyti eilėraščius. "Panele" - sakydavo ji, " aš tiesiog neįdomi. Aš neturiu nieko įdomaus, ką galėčiau pasakyti." Taigi aš užduodavau jai sąrašą po sąrašo, kol vieną dieną liepiau parašyti "10 dalykų, kuriuos jau turėčiau būti išmokusi." Trečias numeris Šarlotės sąraše buvo "Turėčiau būti išmokusi nesusižavėti tris kartus už mane vyresniais vyrais." Paklausiau, ką ji norėjo tuo pasakyti, ir ji atsakė: "Panele, tai gana ilga istorija." O aš pasakiau: "Šarlote, man tai atrodo labai įdomu." Taigi ji parašė savo pirmą eilėraštį - meilės eilėraštį, kokio man dar niekada neteko girdėti. Eilėraštis prasidėjo žodžiais "Andersonas Kuperis yra be galo patrauklus vyras." (Juokas) Ar matėte jį laidoje "60 minučių", lenktyniaujantį su Maiklu Felpsu baseine -- vien su madymosi kelnaitėmis -- neriantį į vandenį, pasiruošusį nugalėtį šį plaukimo čempioną? Po plaukimo, jis papurtė savo šlapius, debesų baltumo plaukus ir pasakė: "Tu - dievas." Ne, Andersonai, tai tu esi dievas."
Aš manau, kad pirmoji taisyklė, kaip būti "kietam", yra atrodyti nepajudinamu, niekada nepripažinti, kad kas nors tave gąsdina ar daro įspūdį ar sužadina tavo susidomėjimą. Kažkas yra man pasakęs, tai tarsi eiti per gyvenimą taip. Tu saugai save nuo visų netikėtų nelaimių ir skausmo, kurį gali patirti. Bet aš bandau eiti per gyvenimą šitaip. Ir taip, tai reiškia, kad sugausiu daug nelaimių ir skausmo, bet taip pat tai reiškia, kad kai gražūs, nuostabūs dalykai pradės kristi iš dangaus, aš būsiu pasiruošusi juos priimti. Aš naudoju sakomąją poeziją, kad padėčiau savo mokiniams iš naujo atrasti stebuklą, kovoti prieš savo instinktą būti "kietu" ir nepajudinamu ir, vietoj to, aktyviai dalyvauti tame, kas vyksta aplink juos tam, kad jie galėtų interpretuoti tai savaip ir ką nors iš to sukurti.
Nėra taip, kad manyčiau, jog sakytinė poezija yra ideali meno forma. Aš visuomet stengiuosi surasti geriausią būdą papasakoti kiekvieną istoriją. Aš kuriu miuziklus, filmuoju trumpametražius filmus, kartu kurdama ir eilėraščius. Bet aš mokau sakytinės poezijos, nes ji - pasiekiama. Ne kiekvienas gali skaityti natas ar turėti video kamerą, bet kiekvienas gali išreikšti save tam tikru būdu ir kiekvienas turi itorijų, iš kurių būtų galima pasimokyti. Be to, sakytinė poezija iškart sukuria ryšius. Nėra reta, kad žmonės jaučiasi lyg būtų vieni ar kad niekas jų nesupranta, bet sakytinė poezija moko, kad jei gali save išreikšti ir turi drąsos išsakyti savo istorijas ir pažiūras, gali būti apdovanotas kambariu bendraamžių, ar savos bendruomenės narių, kurie klausysis. Ir galbūt netgi didžiulė mergina su kapišonu supras ir pajaus tai, kuo pasidalinai. Nuostabu tai suvokti, ypač, kai tau 14. Be to, dabar, kai yra YouTube, tas ryšys netgi neapribotas kambariu, kuriame esame. Esu be galo laiminga, kad yra visas archyvas pasirodymų, kuriais galiu pasidalinti su savo mokiniais. Tai suteikia dar daugiau galimybių jiems surasti poetą ar eilėraštį, kurį jie pajustų.
Labai vilioja -- kai tai supranti -- labai vilioja nuolat rašyti tą patį eilėraštį, ar pasakoti tą pačią istoriją dar ir dar kartą, kai supranti, kad jis tau atneš aplodismentų. Negana vien išmokyti, kad gali save išreikšti; turi augti ir tyrinėti, ir rizikuoti, ir mesti sau iššūkius. Ir tai yra trečias žingsnis - suteikti savo darbams tik tau būdingų dalykų, net jei tie dalykai nuolat keičiasi. Nes trečiasis žingsnis niekuomet nesibaigia. Bet negali pradėti nuo trečiojo žingsnio, kol nežengei pirmojo: aš galiu.
Mokydama daug keliauju ir man ne visada pavyksta pamatyti juos, žengiančius trečiąjį žingsnį, bet man labai pasisekė, kad Šarlotės kelionė taip išsirutuliojo. Žiūrėjau, kaip ji supranta, kad dirbdama su dalykais, kurie jai atrodo tikri ji gali kurti tokius eilėraščius, kokius tik Šarlotė gali parašyti -- apie akių obuolius, ir liftus, ir Tyrinėtoją Dorą. O aš bandau pasakoti tas istorijas, kurias tik aš galiu pasakoti -- kaip ir šitą istoriją. Labai ilgai galvojau, kaip geriau papasakoti šitą istoriją ir galvojau ar geriausias būdas bus padaryti PowerPoint pristatymą ar sukurti trumpametražį filmą -- ir kur tiksliai buvo pradžia, ar vidurys, ar pabaiga? Ir svarsčiau, ar baigusi šitą kalbą aš tai pagaliau išsiaiškinsiu ar ne.
Ir aš visada galvojau, kad mano pradžia buvo Bowery poezijos klube, bet gali būti, kad visa tai prasidėjo kur kas anksčiau. Besiruošdama TED, aš radau vieną tokį puslapį sename dienoraštyje. Manau, kad gruodžio 54 turėjo būti 24. Aišku, kad kai buvau vaikas, tikrai ėjau per gyvenimą štai taip. Manau, kad mes visi tai darėme. Norėčiau padėti kitiems iš naujo atrasti tą stebuklą -- norėti įsilieti į jį, norėti mokytis, norėti dalintis tuo, ką yra išmokę, ką jie jau suprato esant teisinga ir ką jie vis dar bando suprasti.
Todėl norėčiau baigti šiuo eilėraščiu.
Kai jie numetė bombą ant Hirošimos, sprogimas suformavo mažą supernovą, o kiekvienas gyvūnas, žmogus ar augalas, buvęs tiesiogiai apšviestas tos saulės spindulių iškart virto pelenais. O tai, kas liko iš miesto, greit pasekė jų pėdomis. Ilgalaikė radiacijos žala pavertė visą miestą ir jo gyventojus milteliais. Mano mama sakė, kad kai gimiau, aš apsidairiau aplink visą palatą žvilgsniu, kuris sakė: "Šitai? Aš jau esu tai dariusi." Ji sako, kad mano akys senos. Kai mirė mano senelis Genži, man buvo vos penkeri, bet aš paėmiau mamą už rankos ir pasakiau jai: "Nesijaudink, jis grįš kūdikiu." Ir visgi, kaip kažkas, kas akivaizdžiai jau visa tai patyrė, aš vis dar nieko nesuprantu. Man vis dar dreba keliai kiekvieną kartą lipant ant scenos. Mano pasitikėjimas savimi gali būti matuojamas arbatiniais šaušteliais, įmaišytais į mano poeziją ir jis vis tiek turi keistą skonį mano burnoje. Bet Hirošimoje kai kurie žmonės išnyko be pėdsako, palikdami vien laikrodį ar dienoraščio puslapį. Taigi nepaisant draudimo pripldyti savo kišenes, aš vis bandau, tikėdamasi, kad vieną dieną parašysiu tokį eilėraštį, kuriuo būsiu tokia patenkinta, kad leisiu jį eksponuoti muziejuje kaip vienintelį įrodymą, kad egzistavau. Tėvai pavadino mane Sara, tai - vardas iš Biblijos. Originale Dievas pasakė Sarai, kad ji gali padaryti kažką neįmanoma, o ji nusijuokė, nes pirmoji Sara nežinojo, ką daryti su neįmanoma. O aš? Na, nežinau ir aš, bet kasdien susiduriu su neįmanomu. Neįmanoma yra surasti ryšį šiame pasaulyje, laikytis įsikibus kitų, kol viskas aplink sproginėja, žinoti, kad kai kalbi, jie ne tik laukia savo eilės kalbėti -- jie girdi tave. Jie jaučia tą patį, ką ir tu tuo pat metu. Štai ko noriu kiekvieną kartą pravėrusi burną - tos neįmanomos jungties. Hirošimoje yra tokia sienos dalis, kuri visiškai pajuodavo nuo radiacijos. Bet ant laiprelio sėdėjęs žmogus apsaugojo sieną nuo radiacijos spindulių. Vienintelis likęs dalykas yra amžinas pozityvios šviesos šešėlis. Po a-bombos specialistai sakė, kad tik per 75 metus radiacijos paveikta žėmė Hirošimos mieste vėl ką nors užaugins. Bet tą pavasarį iš žemės išlindo nauji daigai. Kai aš su tavimi susipažįstu, tą akimirką, aš jau nebesu dalis tavo ateities. Aš greit pradedu tapti dalimi tavo praeities. Bet tą akimirksnį mes dalinamės tavo dabartimi. O tu prisilieti prie manosios. Ir tai yra geriausia dovana. Taigi, jei sakytum man, kad galiu padaryti tai, kas neįmanoma, aš turbūt nusijuokčiau. Nežinau, ar jau galiu pakeisti pasaulį, nes vis dar daug ko apie jį nežinau -- ir nežinau daug ko apie reinkarnaciją, bet jei labai mane prajuokini, kartais aš pamirštu, kuriame amžiuje gyvenu. Aš tai darau ne pirmą kartą. Aš tai darau ir ne paskutinį. Tai ne paskutiniai žodžiai, kuriais dalinuosi. Tačiau dėl viso pikto, aš stengiuosi kaip tik galiu, kad šį kartą viską padaryčiau gerai.
You can share this video by copying this HTML to your clipboard and pasting into your blog or web page. This video will play with subtitles.
You either have JavaScript turned off or have an old version of the Adobe Flash Player. To view this rating widget you
need to get the latest Flash player.
If your browser allows only "trusted sites" to execute Javascript, you should add the "googleapis.com" domain to your whitelist to allow our Flash detection to work properly.
Got an idea, question, or debate inspired by this talk? Start a TED Conversation.
"Jeigu kada turėsiu dukrą, ji vadins mane ne mama, o tašku "B"..." - taip sakytinės poezijos kūrėja Sara Kei pradėjo pokalbį, kuris buvo palydėtas ovacijomis žiūrovams stovint TED2011. Ji pasakoja savo metamorfozės istoriją -- nuo plačiaakės paauglės, skendinčios posmuose New Yorko Bowery poezijos klube iki mokytojos, bandančios projektu V.O.I.C.E. išmokyti vaikus išreikšti save -- bei atlieka du kvapą atimančius eilėraščius "B" ir "Hirošima"
A performing poet since she was 14 years old, Sarah Kay is the founder of Project V.O.I.C.E., teaching poetry and self-expression at schools across the United States. Full bio »
Translated into Lithuanian by Greta Štikelytė
Reviewed by Monika Ciurlionyte
Comments? Please email the translators above.
05:53 Posted: Feb 2011
Views 296,292 | Comments 72
18:03 Posted: Aug 2009
Views 319,599 | Comments 198
29:18 Posted: Apr 2010
Views 417,464 | Comments 174
Just follow the guidelines outlined under our Creative Commons license.
This comment will be attributed to . Not ? Sign Out.