Salman Khan: Videopamokos atveria naujus švietimo horizontus

Khano Akademija geriausiai žinoma dėl savo videopamokų, todėl iš pradžių norėčiau parodyti jums kelias ištraukas.

(Vaizdo įrašas) Salmanas Khanas: Taigi, įžambinės ilgis turi būti penki. Šių gyvūnų fosilijos Pietų Amerikoje randamos tik šioje teritorijoje – šiame gražiame lygiame ruože – ir šioje Afrikos dalyje. Galime apskaičiuoti paviršiaus plotą, integralas paprastai žymimas didžiąja sigma. Nacionalinė Asamblėja. Jie sukuria Visuomenės saugumo komitetą, kurio pavadinimas skamba labai gražiai. Atkreipkite dėmesį – čia yra aldehidas, o čia yra alkoholis. Pradeda diferencijuotis į efektorius ir atminties ląsteles. Galaktika. Ei – čia dar viena galaktika. Žiūrėkite, dar viena galaktika. 30 milijonų jų dolerių plius 20 milijonų Amerikos gamintojo dolerių. Jeigu tai jūsų nepritrenkia, vadinasi jūs visiškai neturite emocijų.

(Juokas)

(Plojimai)

Dabar mes iš viso turime 2200 videopamokų – pradedant aritmetikos pradmenimis ir baigiant vektoriniu skaičiavimu, taip pat kitų dalykų pamokas, kurias matėte. Šia interneto svetaine per mėnesį naudojasi milijonas mokinių, per dieną peržiūrima nuo 100 iki 200 tūkstančių videopamokų. Norėčiau papasakoti apie tai, kaip mes ketiname pereiti į naują lygį. Tačiau prieš tai noriu trumpai papasakoti, nuo ko viskas prasidėjo. Galbūt kai kurie jau žinote. Prieš penkerius metus dirbau analitiku rizikos draudimo fonde. Dirbau Bostone ir kartu nuotoliniu būdu padėjau mokytis savo pusbroliams Naujajame Orleane. Pirmąsias pamokas į Youtube įkėliau kaip pravartų dalyką, tiesiog kaip pamokos priedą savo pusbroliams, kaip priminimą ar kartojamąjį kursą.

Kai pirmąsias videopamokas įkėliau į Youtube, atsitiko kažkas įdomaus – tiesą sakant, daug įdomių dalykų atsitiko. Pirmasis – tai mano pusbrolių nuomonė. Jie man pasakė, kad Youtube mano pamokos jiems patinka labiau, negu tiesioginės. (Juokas) Ir kai susitaikiau su tokiu akibrokštu, supratau, kad čia slypi nuostabios galimybės. Jie sakė, kad jiems labiau patinka automatizuotas pusbrolio variantas, negu pats pusbrolis. Iš pradžių toks mokymas atrodė labai negyvas, tačiau pažvelgęs mokinių akimis suradau labai daug privalumų. Dabar jie gali savo pusbrolį sustabdyti, perklausyti – be nerimo, kad gaišina mano laiką. Jeigu jiems tektų pasikartoti, ko mokėsi prieš kelias savaites, o gal net prieš porą metų, jiems nereikėtų gėdytis ir prašyti savo pusbrolio. Jie galėtų tiesiog peržiūrėti videopamokas. Kai nuobodu, gali peršokti. Jie gali tai žiūrėti patogiu laiku, savu tempu. Ir matyt mažiausiai įvertintas privalumas yra tas, kad tik pradėjus mokytis naujos temos, patį pirmutinį kartą bandant išsiaiškinti naujus dalykus, niekas neužduos mažiausiai reikalingo klausimo: „Ar supranti?" Būtent taip iki tol vyko mūsų bendravimas su pusbroliais. O dabar jie gali tuo užsiimti jaukiai, savo kambaryje.

Kitas nutikęs dalykas – kai videopamokas įdėjau į Youtube, nemačiau priežasties, kodėl jos turėtų būti privačios, todėl leidau jas žiūrėti ir kitiems. Ir žmonės jas užtikdavo. Pradėjo plūsti komentarai ir laiškai, įvairiausi atsiliepimai iš viso pasaulio. Štai tik keli. Šis – apie vieną iš pirmųjų skaičiavimo videopamokų. Kažkas parašė tiesiai Youtube – tai buvo Youtube komentaras: „Pirmą kartą skaičiuodamas išvestines šypsojausi." (Juokas) Stabtelkime čia. Šis žmogus pirmiausia apskaičiavo išvestinę, o paskui šypsojosi. Paskui kaip atsiliepimą į šį komentarą – tą žymi saitas (galite nueiti į Youtube ir patys perskaityti šiuos komentarus) – kažkas parašė: „Ir man taip pat. Tiesą sakant, pakėlė nuotaiką visai dienai. Kadangi mokantis klasėje visi tekstai buvo ne ką aiškesni nei „Matricoje", čia pasijutau tarsi būčiau įvaldęs „kung-fu".

(Juokas)

Ir daug daug įvairių atsiliepimų. Videopamokos neabejotinai buvo naudingos. Peržiūrų skaičius augo ir augo, vartotojai atsiųsdavo laiškus, ir buvo aiškiai matyti, kad videopamokos buvo kažkas daugiau, nei gražus priedas. Čia yra ištrauka iš vieno laiško. „Mano 12-metis sūnus yra autistas, jam visiškai nesisekė matematika. Išbandėme viską, žiūrėjome viską, pirkome viską. Tačiau kai užtikome jūsų įrašą apie dešimtainę sistemą, įvyko persilaužimas. Paskui jis perėjo prie trupmenų. Ir vėl – viską suprato. Negalėjome patikėti. Jis jautė tokį pakylėjimą!" Ar galite įsivaizduoti – buvau rizikos draudimo fondo analitikas. Man buvo neįprasta daryti kažką naudinga visuomenei.

(Juokas)

(Plojimai)

Jaučiau pasitenkinimą, todėl darbą tęsiau. Vėliau atėjo suvokimas, kad tai naudinga ne tik mano pusbroliams dabar, arba žmonėms, kurie man rašo laiškus, – suvokiau, kad ši medžiaga niekada nepasens, kad ji gali būti naudinga ir jų vaikams, ir jų vaikų vaikams. Jeigu Izaokas Niutonas būtų sukėlęs į Youtube skaičiavimo pamokas, man nereikėtų to daryti. (Juokas) Su sąlyga, kad jis skaičiavo gerai. To nežinome.

(Juokas)

Tuomet mąsčiau, kad videopamokos gali būti gera papildoma mokymo priemonė. Naudinga motyvuotiems mokiniams. Galbūt dar tiems, kurie mokosi namuose. Bet negalvojau, kad jos galėtų atrasti vietą klasėse. Bet pradėjau gauti mokytojų laiškus. Mokytojai rašė, kad videopamokos pakeitė mokymą klasėse. Medžiaga išdėstoma videopamokoje, tad ką jiems dabar daryti?.. ...taip rytoj gali nutikti bet kurioje Amerikos mokyklos klasėje, „todėl dabar namų darbams skiriu užduotį susipažinti su nauja tema, o tai, kas anksčiau buvo daroma namuose, dabar vyksta pamokų metu klasėje."

Čia noriu stabtelėti. (Plojimai) Noriu trumpam sustoti, nes su tuo susiję keli įdomūs dalykai. Pirma, kai mokytojai pasirenka tokį būdą, yra akivaizdi nauda – nauda mokiniams, nes videopamokomis jie gali naudotis kaip ir mano pusbroliai: sustabdyti, pakartoti jiems reikalingu tempu, jiems patogiu laiku. Bet dar įdomesnis dalykas yra tas, kad nauja technologija leidžia atsisakyti tokio mokymo būdo, kada tema aiškinama bendrai visai klasei, neįvertinant mokinių individualumo, videopamokos leidžia kiekvienam klausytis ir mokytis savo tempu, o mokykloje atlikti užduotis, ir prireikus pasiklausti mokytojo ar klasės draugų; nauja technologija padėjo humanizuoti mokymąsi. Visiškai dehumanizuotą modelį – kada klasėje sėdi 30 vaikų, privalančių tylėti ir nebendrauti vieni su kitais; kada mokytojas, koks puikus jis bebūtų, turi pamoką išaiškinti taip, kad suprastų visi 30 mokinių, – nebyliais veidais, priešiškai nusiteikę... O šiuo atveju – humaniškas mokymasis. Dabar jie gali bendrauti vieni su kitais.

Taigi, atsiradus Khano Akademijai, aš išėjau iš savo darbo ir tapome tikra organizacija – nesiekiančia pelno. Kyla klausimas – kaip tuomet pakilsime į naują lygį? Kaip suderinti mokytojų patirtį su nauja praktika? Dabar jums rodau, kaip atrodė pratimai, kai mokiau savo pusbrolius. Pirmosios videopamokos atrodė daug paprasčiau. Štai čia – patobulinta versija. Tačiau principas išlieka tas pats – iškelti tiek klausimų, kiek jų reikia temai suprasti, kol iš eilės teisingai atsakysite į dešimt klausimų. Ir Khano Akademijoje galima rasti sprendimų užuominų, patarimų, kaip išspręsti vieną ar kitą uždavinį, jei nežinai, kaip tai padaryti. Paradigma labai paprasta: dešimt teisingų atsakymų iš eilės – ir eini toliau. Tačiau tai iš esmės skiriasi nuo to, kas dabar vyksta mokyklose.

Tradicinėje klasėje atlieki kelis namų darbus, namų darbai, pamoka, namų darbai, pamoka – o paskui žinių patikrinimas. Ir nepriklausomai nuo to, ar teisingai atlikai 70, 80, 90 ar 95 procentus užduočių – visa klasė eina prie naujos temos. Net jei studentas teisingai atliko 95 procentus užduočių, kas slepiasi po tais likusiais 5 procentais, ko jis nežinojo? Galbūt nežinojo, kaip pakelti nuliniu laipsniu. Nors tai būtina žinoti mokantis naują temą. Įsivaizduokite, kad jus moko važiuoti dviračiu. Jūs išklausote pamoką ir dviem savaitėms gaunate dviratį. Po dviejų savaičių išgirstate: „Įvertinkime. Prastai sekasi posūkiai į kairę. Nemokate švelniai stabdyti. Esate 80 procentų dviratininkas". Jums ant kaktos ryškiai užrašomas vertinimas „C", o paskui išgirstate: „O dabar mokysimės važiuoti ant vieno rato". Kaip juokingai beatrodytų, būtent taip dabar vyksta mokymasis mūsų klasėse. Sparčiai judate pirmyn, bet netikėtai geri mokiniai pradeda daryti algebros klaidas, skaičiavimo klaidas, nors jie sumanūs, nors turėjo gerus mokytojus. Taip atsitinka dėl to, kad jų žiniose liko spragų, kai jie mokėsi dalyko pagrindų. Todėl mūsų modelyje matematikos mokaisi taip, kaip ir bet ko kito – kaip važiuoti dviračiu. Užlipi ant dviračio. Nukrenti. Ir tai darai tol, kol išmoksti gerai važiuoti. Tradiciniame modelyje skiriami baudos taškai už eksperimentavimą ir klaidas, jame nesiekiama, kad dalyką išmoktum tobulai. Mes skatiname eksperimentuoti. Klysti. Bet mūsų lūkestis – dalyką turi išmokti tobulai.

Čia dar vienas modulis. Trigonometrija. Poslinkio ir atvirkštinės funkcijos. Viskas tarpusavyje susiję. Dabar iš viso yra apie 90 modulių, Galite nueiti į interneto svetainę. Tai nemokama. Nesistengiame kažką parduoti. Esminė idėja ta, kad viskas turi savo vietą šiame žinių žemėlapyje. Pačiame viršuje yra vienaženklių skaičių sudėtis. Vienas plius vienas lygu du. Pamatinis principas yra tas, kad teisingai atlikęs iš eilės dešimt užduočių gali pereiti prie sudėtingesnių modulių. Šiame turinio medyje sulig kiekvienu žingsniu aritmetika tampa vis sudėtingesnė. Paskui pereinate prie algebros pradmenų, prie algebros pirmo lygio, algebros antro lygio, integralinio ir diferencialinio skaičiavimo pradmenų. Šitokiu nuoseklumu galima mokyti bet ko – bent jau to, ko galima mokyti šitokiu formatu. Įsivaizduokite – ir mes ta linkme jau dirbame – kad toks žinių žemėlapis gali būti panaudotas mokant logikos, kompiuterinio programavimo, gramatikos, genetikos. Mokymasis paremtas sąlyga, kad jeigu išmokai tą ir tą, tuomet gali pereiti prie naujos temos. Ši sistema labai tinka individualiam mokymuisi, ir aš kviečiu ją pasiūlyti ne tik savo vaikams, bet ir patiems išbandyti. Ši patirtis pakeis pokalbių temas prie pietų stalo.

Ką dar norime padaryti – tai išnaudoti „atvirkštinio" mokymosi būdą, apie kurį pradžioje rašė mokytojai. Dabar jums pademonstruosiu tikrus eksperimento duomenis iš Los Altos mokyklos: dvi penktokų klasės ir dvi septintokų klasės šitokiu būdu mokėsi pagal savo senąją matematikos programą. Šie vaikai nesinaudojo vadovėliais, neturėjo tokių pamokų, kuriose visiems vienu metu būtų aiškinama nauja tema. Matematikos pamokose maždaug pusę laiko mokėsi Khano Akademijoje, naudodami mūsų programas. Noriu aiškiai pasakyti, kad šitokio būdo nelaikome pakankamu mokantis matematikos. Tačiau jis padeda sutaupyti laiko – ir tai rodo Los Altos mokyklos patirtis. Tai gana elementarus, bet veiksmingas būdas, padedantis įvaldyti lygčių sistemas ir atlaisvinantis laiką, kurį galite skirti modeliavimui, žaidimams, mechanikai, robotų kūrimui, kalvos aukščio apskaičiavimui pagal jos šešėlio ilgį.

Principas tas, kad mokytojas dalyvauja kasdien, bet kiekvienas vaikas mokosi savo tempu – čia yra Los Altos mokyklos pasiekimų suvestinė, kurią jie mato. Kiekviena eilė rodo mokinio pasiekimus. Kiekvienas stulpelis reiškia naują temą. Žalia spalva reiškia, kad mokinys jau gerai išmoko dalyką. Mėlyna reiškia, kad mokinys dabar mokosi tą temą – nėra ko jaudintis. Raudona spalva reiškia, kad mokinys „įstrigo". Tad mokytojo užduotis – pasidomėti „raudonaisiais" mokiniais. Arba dar geriau – pakviesti kurį nors „žaliąjį" mokinį, jau gerai išmokusį temą ir žingsniuojantį pačiame priekyje, kad šis paaiškintų ir padėtų savo klasės draugui.

(Plojimai)

Mano ankstesniame darbe viskas rėmėsi duomenimis, todėl ir čia nenorime, kad mokytojas eitų ir trukdytų vaiką tokiais nepatogiais klausimais kaip „Na ir ko tu nesupranti?" arba „Ką tu supranti?" ir panašiai. Norėjome aprūpinti mokytoją visais įmanomais duomenimis, tikrais duomenimis, kurių pagrįstai reikalautum, jeigu dirbtum kitoje srityje – pavyzdžiui, finansų, reklamos ar gamybos. Kad mokytojai iš tiesų žinotų, kas nesiseka jų mokiniams ir kad jų pagalba iš tiesų būtų veiksminga. Dabar mokytojai tiksliai žino, kiek pasiekęs kiekvienas mokinys, kiek laiko kiekvieną dieną praleidžia mokydamasis, kokias videopamokas žiūri, kurioje vietoje sustabdo įrašą, kada jį išjungia, kokius pratimus daro, kam skiria daugiausia dėmesio? Išorinis žiedas rodo, kurioms užduotims skyrė kiek dėmesio. Vidinis žiedas rodo, kokias videopamokas žiūrėjo. Gaunami gana įvairiapusiai ir detalūs duomenys, matyti, kuriuos uždavinius mokiniai išsprendė teisingai arba neteisingai. Raudona spalva žymi klaidą, mėlyna – teisingą sprendimą. Pats kraštinis kairėje pusėje pažymėtas klausimas, į kurį mokinys atsakinėjo pirmiausia šioje temoje. Čia rodomos žiūrėtos videopamokos. Matote, kaip pagaliau mokinys sugebėjo teisingai atsakyti iš eilės dešimt klausimų. Susidaro labai aiškus vaizdas, kokiu keliu mokinys išmoko išspręsti tuos 10 uždavinių. Mokymasis kaskart vyksta vis sparčiau. Aukštis rodo, kiek užtruko laiko.

Todėl kalbant apie kiekvieno mokymąsi jam priimtinu tempu, kiekvienam tai atrodo suprantama – pedagogikoje tai vadinama diferencijuotu mokymu – tačiau sunku įsivaizduoti, kad tai vyktų klasėje. Nes kiekvieną kartą, kai bandydavome tai daryti, kiekvienoje klasėje, net jei tam skirdavom penkias dienas, visuomet atsirasdavo mokinių, kurie kitus aplenkdavo, ir visuomet būdavo mokinių, kurie viską darydavo lėčiau. Tradiciniame modelyje, atėjus laikui vertinti pasiekimus, sakoma: „Šitie vaikai yra gabūs, o šitie lėti. Galbūt su jais reikia dirbti kitaip. Galbūt juos reikia išskirstyti į skirtingas klases". Tačiau jei tik leidžiate kiekvienam mokiniui darbuotis jam tinkamiausiu tempu – ir tą mes nuolat matome – pamatote, kad mokiniai, užgaišę ilgiau prie vienos ar kitos temos, kai tik jas „perkanda" – šauna į priekį. Tuomet vaikus, kuriuos prieš šešias savaites laikėte lėtais, dabar vadinate gabiais. Šitą reiškinį mes matome nuolat. Iš tiesų nustebtumėte pamatę, kad daugumą vertinimų ir etikečių gavome vien dėl laiko aplinkybių.

Kadangi sistemos vertingumas jau atsiskleidė Los Altos mokykloje, dabar mūsų tikslas yra panaudoti technologiją švietimo humanizavimui ne tik Los Altos rajone, bet ir pasauliniu mastu. Tai atskleidžia vieną įdomų bruožą. Siekdami humanizuoti pamokas daugelis kreipia dėmesį į mokytojo ir mokinių skaičiaus santykį. Mūsų supratimu, prasmingiau būtų matuoti mokinio ir jam skirto mokytojo laiko. santykį. Tradiciniame modelyje dauguma mokytojo laiko praleidžiama pamokos dėstymui, vertinimui ir panašiems darbams. Galbūt tik penki procentai mokytojo laiko skiriama atsisėsti greta mokinio ir asmeniškai su juo dirbti. Dabar tam skiriama 100 procentų laiko. Noriu pakartoti, kad naudojant technologiją pasikeičia ne tik vaidmenys, bet ir visas mokymasis tampa humaniškesnis, sakyčiau, penkis ar net dešimt kartų.

Toks mokymosi būdas jau pasiteisino Los Altos mokykloje, bet įsivaizduokite suaugusį žmogų, kuris gėdijasi grįžti atgal ir mokytis dalykų, kuriuos jau turėjo išmokti vidurinėje mokykloje. Įsivaizduokite, ką reiškia toks mokymasis Kalkutos gatvės vaikui, kuris visą dieną turi padėti savo šeimai ir dėl to negali lankyti mokyklos. Dabar jie turi galimybę kasdien po kelias valandas pasimokyti ir įveikti atsilikimą, nejausdami gėdos, kad kažko nežino. Dabar įsivaizduokime, kas atsitiktų – mes jau kalbėjome apie mokslo draugus, padedančius vienas kitam mokytis. Ir čia ta pati sistema. Kodėl negalite turėti mokslo draugo, kuris padėtų jums mokytis, net jeigu jis nesimoko toje pačioje klasėje? Įsivaizduokite, kas būtų, jeigu tasai Kalkutos mokinukas staiga galėtų paaiškinti pamoką jūsų sūnui, arba jūsų sūnus – padėti vaikui iš Kalkutos? Manau, kad visi pamatysime, kaip visas pasaulis tampa viena klase. Būtent tai mes ir bandome kurti.

Ačiū.

(Plojimai)

Bilas Geitsas: Esu matęs, kad savo sistemoje naudojate ir motyvavimo bei grįžtamojo ryšio elementų – energijos taškus, pasiekimų ženklus. Papasakokite, kokia jų prasmė.

Salmanas Khanas: Taip. Šią sistemą kuria puiki komanda. Aš dirbu jau ne vienas. Ir toliau rengiu videopamokas, tačiau su programine įranga dirba tikra žvaigždžių komanda. Iš tiesų įdiegėme nemažai žaidimams būdingų elementų, kada mokinys gauna paskatinimus; ketiname skelbti pirmaujančiuosius teritoriniu principu, įdiegti taškų sistemą. Visa tai tikrai įdomu. Vien paskelbę, kad už tam tikrus pasiekimus bus teikiami pasiekimų ženkliukai ar skiriami taškai, iš karto matome, kaip dešimtys tūkstančių penktokų ar šeštokų plūsteli tam tikra kryptimi, priklausomai nuo to, kokį apdovanojimą nori gauti.

(Juokas)

Bilas Geitsas: Kaip prasidėjo bendradarbiavimas su Los Altos mokykla?

Salmanas Khanas: Tai buvo gana neįprasta. Kaip ir sakiau, nesitikėjau, kad videopamokos tiks klasėms. Kažkas iš mokyklos valdybos atvyko pas mane ir paklausė: „Ką jūs darytumėte mokykloje, jeigu turėtumėte visišką laisvę?" Atsakiau, kad siekčiau, jog kiekvienas mokinys dirbtų savu tempu ir galėčiau jiems parūpinti pasiekimų suvestinę". Jie atsakė, kad mintis gana radikali ir reikėtų apie tai pagalvoti. Tiek aš, tiek mano komanda manėme, kad jie niekada to nedarys. Tačiau jau kitą dieną sulaukėme jų klausimo: „Ar galėtumėte pradėti po dviejų savaičių?"

(Juokas)

Bilas Geitsas: Taigi, dabar rodomi penktokų matematikos pasiekimai?

Salmanas Khanas: Dvi penktokų klasės ir dvi septintokų klasės. Pasiekimai suvedami rajono mastu. Manau, kad labiausiai jiems patinka galimybė stebėti vaikų mokymąsi. Jis neapsiriboja vien mokyklos lankymu. Pastebėjome, kad vaikai mokosi net per Kalėdas. Galime stebėti visą procesą. Sistema apima visą rajoną. Vasaros metu, pasikeitus mokytojui – duomenų tęstinumas išlieka ir juos galima apibendrinti viso rajono mastu.

Bilas Geitsas: Matėme, kad kai kurios funkcijos yra skirtos mokytojams, kad jie matytų, kaip sekasi jų mokiniams. Ar turite mokytojų atsiliepimų, kuo tokia informacija jiems naudinga?

Salmanas Khanas: Taip. Daug kas sukurta pagal mokytojų pageidavimus. Sukūrėme ir langus mokiniams, kad matytų savo duomenis. Kurdami sistemą labai glaudžiai bendradarbiaujame su mokytojais. Pavyzdžui, jie sako: „Gražu, bet..." Dėmesio diagramos atsirado todėl, kad daug mokytojų kalbėjo: „Susidaro toks įspūdis, kad dauguma vaikų šokinėja nuo vienos temos prie kitos ir nesutelkia dėmesio ties viena". Todėl sukūrėme diagramą, vaizduojančią dėmesio sutelkimą. Taigi, dauguma sprendimų atsirado bendraujant su mokytojais. Tai buvo gana neįprasta.

Bilas Geitsas: Ar jau esate pasiruošę išeiti į platesnius vandenis? Ar manote, kad kitais mokslo metais daugiau klasių galėtų įsijungti?

Salmanas Khanas: Taip, esame pasirengę. Mūsų svetainėje apsilankė jau milijonas vartotojų, galime priimti dar kelis milijonus. (Juokas) Nėra priežasties, kodėl tai jau rytoj negalėtų įvykti kiekvienoje Amerikos klasėje.

Bilas Geitsas: Konsultavimo funkcija. Idėja ta, kad jeigu mokydamasis aš kažko nesuprantu, tuomet programos galimybės man leidžia susirasti žmogų, kuris man gali pagelbėti; galbūt galiu matyti jo aprašymą, suderinti konsultavimosi laiką ir su juo susisiekti?

Salmanas Khanas: Tikrai taip. Būtent tai padaryti rekomenduoju kiekvienam iš šios auditorijos. Mokytojai turi skelbimų lentas. Galite jau dabar prisijungti ir tapti pagalbininku savo vaikams ir giminaičių vaikams, o gal net vaikams iš Berniukų ir Mergaičių klubo. Beje, tapti mentoriumi, mokytoju galite nedelsiant. Tam yra visos galimybės.

Bilas Geitsas: Ką gi, nuostabu. Manau, ką tik akies krašteliu pamatėme švietimo ateitį. Ačiū. Salmanas Khanas: Ačiū.

(Plojimai)