Robert Thurman: Plečiant Jūsų užuojautos ratą

Aš norėčiau pradėti cituodamas puikią Einšteino mintį tam, kad žmonės galėtų tikrai pajusti, jog didysis XX-ojo amžiaus mokslininkas taip pat sutinka su mumis ir taip pat paskatina mus šiam veiksmui. Jis pasakė, "Žmogus yra visumos, kurią mes vadiname visata, dalis dalis, kuri yra apribota laike ir erdvėje. Jis suvokia save, savo mintis ir jausmus, kaip kažką atriboto nuo kitų, tas atribojimas yra jo sąmonės optinės iliuzijos rūšis. Šita iliuzija mums yra tam tikras kalėjimas, kuris apriboja mus iki mūsų asmeninių troškimų ir iki prisirišimo prie kelių mums artimiausių žmonių. Mūsų užduotis būtų išsilaisvinti iš šito kalėjimo praplečiant mūsų užuojautos ratą, apimti visas gyvenančias būtybes ir gamtą visame savo gražume."

Ši Einšteino įžvalga yra neįtikėtinai artima budizmo psichologijai, kurioje užuojauta yra vadinama "karuna" ir apibrėžiama kaip "jautrumas kito kančiai ir atitinkamas noras išlaisvinti kitą nuo tos kančios." Tai artimai susiję su meile, kuri yra noras kitą padaryti laimingą. Tai, aišku, reikalauja, kad žmogus pats jaustų tam tikrą laimę ir norėtų ja pasidalinti. Tai yra idealu, nes tai aiškiai priešpastato egocentriškumą ir savanaudiškumą užuojautai, kuri yra susirūpinimas kitais, ir taipogi parodo tai, kad tie, kurie rūpinasi tik savimi, kenčia bejėgiškai, tuo tarpu kai užjaučiantys yra laisvesni ir atitinkamai laimingesni.

Dalai Lama dažnai sako, kad užuojauta yra jo geriausias draugas. Tai padeda jam sielvarto ir nevilties akimirkomis. Užuojauta jam padeda nusigręžti nuo kančios jausmo, kaip nuo baisiausios kančios, kuri buvo kada nors patirta, ir praplečia jo sąmoningumą kitų kančioms, netgi jo vargo kaltininkų ir visų kitų žmonių. Tiesa, ta kančia yra tokia didžiulė ir siaubinga, kad jo paties kančia tampa vis mažiau ir mažiau reikšminga. Ir jis pradeda peržengti savo rūpinimąsi tik savimi ir eiti link platesnio rūpinimosi kitais. Tai bemat pradžiugina jį, o jo drąsa paskatinama susidoroti su problemomis. Taigi, jis naudoja savo paties kančią, kaip kelią į savo užuojautos rato praplatinimą. Galime pasakyti, kad jis yra labai geras Einšteino kolega.

Dabar aš norėčiau papasakoti istoriją, kurį yra labai žymi Indijos ir budizmo tradicijos istorija, apie didįjį Šv. Asangą, kuris gyveno kaip tuometinis Vakarų Augustinas ir buvo tarsi budistas Augustinas. Asanga gyveno 800 metų vėliau nei Buda. Jis buvo nepatenkintas tuo, kaip Indijos žmonės praktikavo budizmo religiją tuo metu.

Tad jis pasakė, "Man bloga nuo viso šito. Niekas iš tikrųjų negyvena pagal doktriną. Jie kalba apie meilę ir užuojautą, ir išmintį, ir nušvitimą, bet jie elgiasi savanaudiškai ir niekingai. Taigi, Budos mokymas prarado savo galią. Aš žinau, kad sekantis Buda ateis po kelių tūkstančių metų, bet jis egzistuoja dabar tam tikrame danguje, Maitrėjoje. Taigi, aš ruošiuosi pasišalinti, medituoti ir melstis, kol Buda Maitrėja atsiskleis prieš mane ir duos man pamoką ar kažką tokio, kad galėčiau vėl išplėsti užuojautos praktiką pasaulyje."

Taigi, jis pasišalino. Ir jis meditavo trejus metus, tačiau nepamatė būsimojo Budos Maitrėjos. Jis išvyko pasipiktinęs. Išvykdamas jis pamatė vyrą - juokingą mažą vyruką - sėdintį pusiaukelėje link kalno apačios. Jis turėjo geležies luitą. Vyrukas trynė jį su audiniu. Jis susidomėjo tuo, ką pamatė. Jis paklausė, "Ką gi tu darai?" Vyras atsakė, "Aš gaminu adatą." Tuomet jis pasakė, "Tai kvaila, tu negali pagaminti adatos trindamas geležies luitą su audiniu." Vyras atsakė, "Tikrai?". Ir parodė jam dubenį pilną adatų. Tad jis tarė, "Gerai, aš supratau mintį." Jis grįžo į savo olą. Jis meditavo vėl.

Dar treji metai, jokios vizijos. Jis išeina vėl. Šį kartą jis nusileidžia nuo kalno. Nueidamas jis pamato paukštį, kuris suka lizdą ant uolos atbrailos. Ten, kur paukštis leidžiasi parnešdamas šakeles, jo plunksnos liečia akmenį ir uoloje atsiradusi maždaug penkiolikos - dvidešimt centimetrų gylio įpjova nuo karta iš kartos čia atskrendančių paukščių plunksnų. Taigi, jis pasakė, "Gerai. Aš supratau mintį." Ir grįžo atgal.

Dar treji metai. Ir vėl jokios Maitrėjos vizijos po devynerių metų. Jis vėl išeina, ir šį kartą pastebi krentantį vandenį, išgraužusį didžiulę įdubą akmenyje. Ir vėl jis sugrįžta. Po 12 metų vizijos vis vien nėra. Jis visai pašėlęs ir jau nebežiūri nei į kairę, nei į dešinę, kad pamatytų kokią nors paskatinančią viziją.

Jis ateina į miestą. Jis palaužtas žmogus. Ir ten, mieste, prie jo prieina šuo, kuris atrodo štai taip - vienas iš tų siaubingų šunų, kuriuos galite pamatyti kai kuriose skurdžiose šalyse, netgi Amerikoje, aš manau, tam tikruose rajonuose - ir jis atrodo tiesiog siaubingai. Jis susidomi šiuo šunimi, kadangi tas yra toks apgailėtinas ir bando patraukti jo dėmesį. Ir jis atsisėda žiūrėdamas į šunį. Visas šuns pasturgalis yra viena atvira žaizda. Kai kur jau yra išsivysčiusi gangrena. Mėsoje išsiritusios lervos. Tai siabinga. Jis susimąsto, "Ką aš galėčiau padaryti, kad padėčiau šitam šuniui? Na, aš bent jau galiu išvalyti šitą žaizdą ir nuplauti ją."

Taigi, jis nuveda šunį prie vandens ir rengiasi valyti, bet vėliau jis atkreipia dėmesį į lervas. Jis žiūri į tas lervas ir jos atrodo netgi gana mielai. Jos šliaužioja sau laimingai tame šuns pasturgalyje. "Na, jeigu aš padėsiu šuniui, aš nužudysiu lervas. Kaip taip gali būti? Viskas. Aš niekam tikęs žmogus, ir nėra nei Budos nei Maitėjos, ir viskas yra tiesiog beviltiška. Ir dabar aš nužudysiu lervas?"

Taigi, jam į galvą atėjo nuostabi mintis. Jis paėmė kažkokią šukę, atpjovė mėsos gabalą nuo savo šlaunies ir padėjo jį ant žemės. Jis tuo metu tikrai negalvojo apie ASPCA [JAV gyvūnų globos organizacija - vert. pastaba]. Jis tiesiog veikė pagal situaciją. Taigi, jis pagalvojo, "Aš paimsiu lervas ir padėsiu jas ant šio mėsos gabalo, po to nuvalysiu šunį ir vėliau nuspręsiu, ką daryti su lervomis."

Jis pradeda tai daryti ir negali pagauti lervų. Matyt jos vis išslysta. Jas sunku pagauti, tas lervas. Tad jis taria sau, "Na, aš pridėsiu savo liežuvį prie šuns mėsos. Tuomet lervos peršoks ant mano šiltesnio liežuvio. Šuo jau kaip ir išnaudotas. Ir tada aš išspjausiu jas vieną po kitos žemyn ant to gabalo." Taigi, jis pasilenkia ir iškiša savo liežuvį štai taip. Jis turėjo užmerkti akis, nes tai taip šlykštu, ir kvapas, ir visa kita.

Tada staiga pasigirsta garsas "pffft". Jis atšoka atgal ir ten, aišku, yra būsimasis Buda Maitrėja. Gražioje vaivorykštės spalvų vizijoje jis mato auksinį, išpuoštą plazminį kūną, rafinuotą mistinę viziją. Jis ištaria "Oo" ir nusilenkia. Bet būdamas žmogumi iškart galvoja apie jo sekantį nusiskundimą.

Kai jis pasikelia po savo pirmojo nusilenkimo, jis sako, "Mano Dieve, aš taip džiaugiuosi tave matydamas, bet kur tu buvai tuos 12 metų? Kas čia yra?"

Maitrėja sako, "Aš buvau su tavimi. O kas, tavo manymu, gamino adatas, suko lizdus ir varvėjo ant akmenų dėl tavęs, pone kvaily?" (Juokas) "Tu gi laukei Budos žmogaus pavidalu." atsakė Buda. Ir jis tęsė, "Tu nejautei iki šiol tikros užuojautos. Ir kol tu nejauti tikros užuojautos, tu negali atpažinti meilės." Maitrėja sanskrito kalba reiškia meilę, mylintįjį.

Asanga atrodė labai abejojantis. O Buda tarė, "Jeigu manimi netiki, tiesiog pasiimk mane su savimi." Ir jis pasiėmė Maitrėją - kuris sumažėjo iki kamuolio dydžio - pasodino sau ant peties. Jis nubėgo į miesto turgų ir pasakė, "Džiaugsmas. Džiaugsmas. Būsimasis Buda atėjo nepaisant visų prognozių. Štai jis." Ir tada gana greitai žmonės pradėjo mėtyti į jį akmenis - Tai nebuvo Chautauqua. Tai buvo kitas miestas - nes jie matė išprotėjusį liesą jogą, kaip kokį hipį kraujuojančia koja ir su šlykščiu šunimi ant peties, rėkiantį, kad būsimasis Buda atėjo.

Taigi suprantama, kad jie išvijo jį iš miesto. Bet miesto pakraštyje viena senstelėjusi moteris, šventyklos požemio prižiūrėtoja, pamatė brangakmeniais išpuoštą koją ant puošnaus lotoso jam ant peties, ir tik po to pastebėjo šunį, bet ji išvydo brangakmeniais puoštą Maitrėjos koją ir pasiūlė gėlę. Tai padrąsino jį ir jis nuėjo su Maitrėja.

Tada Maitrėja pasiėmė jį į tikrąjį dangų, taip baigiasi įprastas budizmo mitas. Maitrėja laikė jį tame danguje penkerius metus diktuodamas jam penkis sudėtingus metodologinius tomus apie tai, kaip išsiugdyti užuojautą.

Ir tada aš pamaniau, kad pasidalinsiu su jumis vienu iš tų metodų. Jis yra žinomas ir vadinasi "Septyngubas kauzalinis užuojautos vystymo metodas." Jis prasideda meditacija ir įsivaizdavimu, kad visos būtybės yra vienos rūšies, ir visi - netgi gyvūnai - turi žmogiškąją formą. Gyvūnai yra susiję su jų žmogiškaisiais gyvenimais. Žmonės yra žmonės. Ir tada, būdami tarp jų, Jūs galvojate apie savo draugus ir mylimuosius, apie ratą už stalo. Jūs galvojate apie savo priešus ir apie neutralius žmones. Ir tada Jūs sakote, "Na, mylimuosius aš myliu. Žinote, jie yra vis dėlto geri man. Aš pykausi su jais. Kartais jie buvo nedraugiški. Aš pykau. Broliai gali nesutarti. Tėvai ir vaikai gali pyktis. Taigi, man jie taip patinka, nes jie yra geri man. Tuo tarpu apie neutralius aš nieko nežinau. Jie gali būti visai malonūs. O priešų aš nemėgstu, nes jie yra blogi man. Bet jie yra geri kažkam. Aš galėčiau jais būti."

Na, o budistai, aišku, mano, kad dėl to, jog mes visi gyvenome be galo daug ankstesnių gyvenimų, budistai mano, kad mes visi buvome vienas kito giminės, ir kiekvienas, taigi Jūs visi, budizmo atžvilgiu, nors nei Jūs, nei aš to neprisimename, praeitame gyvenime buvote mano motina, todėl atsiprašau už problemas, kurias Jums sukėliau. Ir, beje, aš taipogi buvau Jūsų motina. Aš buvau moteris ir aš buvau kiekvieno iš Jūsų motina praeitame gyvenime, taip mano budistai. Taigi, mano motina šitame gyvenime yra tikrai nuostabi. Bet visi Jūs tam tikru būdu esate amžinos motinos dalis. Jūs davėte man šitą išsireiškimą, amžinoji mama, Jūs sakėte. Ir tai yra nuostabu. Tokiu būdu budistai tai daro. Tikintysis, krikščionis gali manyti, jog visos būtybės, netgi mano priešai, yra Dievo vaikai. Taigi, šitokiu būdu mes esame susiję.

Iš pradžių jie sukūrė šitą lygybės pamatą. Taigi, mes kažkiek susilpniname prisirišimą prie tų, kuriuos mylime - tik meditacijoje - ir mes atveriame savo mintis tiems, kurių nepažįstame. Mes aiškiai sumažiname priešiškumą bei "aš nenoriu jų užjausti" pojūtį tiems, apie kuriuos galvojame, kaip apie blogiečius, kurių nekenčiame ir kurių nemėgstame. Taip mes nustojame ko nors nekęsti. Taip mes susilyginame. Tai yra labai svarbu.

Ir tada sekantis dalykas, kurį mes darome, yra vadinamas motinos pripažinimu. Taip yra, kai mes galvojame apie kiekvieną žmogų, kaip apie šeimos narį. Mes išaugame. Mes imame tą jausmą, kai prisimename mamą, ir mes išplečiame tai iki visų žmonių šioje meditacijoje. Mes matome motiną kiekviename žmoguje. Mes matome tą motinišką veido išraišką, tą žvilgsnį į kūdikį, kuris yra stebuklas, kurį ji sukūrė iš savo pačios kūno, būdama žinduoliu, kai ji jaučia tikrą užuojautą ir visiškai susitapatina su savo kūdikiu. Dažnai to kito gyvenimas jai bus svarbesnis už jos pačios gyvenimą. Todėl tai yra pati galingiausia altruizmo forma. Motina yra viso žmogiškojo altruizmo pavyzdys dvasinėse tradicijose. Ir mes abejojame iki tol, kol pamatome tą motinišką išraišką visuose žmonėse.

Žinote, žmonės juokiasi iš manęs, nes aš mėgau sakyti, kad aš medituodavau matydamas Cheney kaip savo mamą, tada, kai aišku buvau pasipiktinęs jo nedorais poelgiais Irake. Aš medituodavau apie Džordžą Bušą. Jis yra gana miela mama moteriškoje formoje. Jis turi tas mažas ausis ir jis šypsosi bei supa tave ant rankų. Tuomet galvoji, kad jis tave slaugo. Sadamo Huseino vešlūs ūsai sukelia problemų. Bet Jūs galvokite apie jį, kaip apie mamą.

Štai tokiu būdu Jūs tai darote. Jūs paimate bet kokį žmogų, kuris atrodo Jums keistas, ir Jūs pamatote, kaip jie gali būti Jums artimi. Ir Jūs darote tai tol, kol iš tikrųjų to nepajuntate. Jūs galite pajusti visų žmonių panašumą. Niekas nėra ateivis. Jie nėra "kiti". Jūs susilpninate aplinkinių "kitoniškumo" pojūtį. Tada Jūs pradedate prisiminti motinų gerumą bendrąja prasme, jeigu galite prisiminti Jūsų pačių motinos gerumą, jeigu galite prisiminti Jūsų sutuoktinio(-ės) gerumą, arba, jeigu Jūs pati esate mama, prisimenate, kokia buvote savo vaikams. Ir Jūs tampate labai sentimentalūs, intensyviai ugdote sentimentalumą. Jūs netgi galite apsiverkti iš dėkingumo ir gerumo. Tuomet Jūs susiejate tai su pojūčiu, kad visi gali būti tokie motiniški. Kiekvienas žmogus, netgi labai piktai atrodantis, gali elgtis motiniškai.

Ir tada, trečias žingsnis, Jūs pradedate jausti dėkingumą. Jūs norite atsilyginti visiems žmonėms už tą gerumą, kurį jie Jums parodė. Ketvirtuoju žingsniu Jūs žengiate į tai, kas vadinasi miela meilė. Kiekvienam žingsniui Jūs galite paskirti kelias savaites ar mėnesius, ar dienas, priklausomai nuo to, kaip Jūs atliksite šią meditaciją; galbūt pavyks ir iš karto. Tada Jūs pagalvokite apie tai, kokie mieli būna žmonės, kai jie laimingi, kai jie patenkinti. Kiekvienas žmogus yra gražus, kai jaučia viduje laimę. Jų veidas neatrodo štai taip. Kiekvienas atrodo negražiai, kai yra piktas, bet kai žmonės laimingi, jie atrodo gražiai. Taip Jūs matote žmones potencialioje laimės būsenoje. Ir Jūs jaučiate jiems meilę ir norą, kad jie būtų laimingi, netgi priešai.

Tarp kitko, to norėti labai logiška - mes manome, kad Jėzus neadekvatus sakydamas mylėti savo priešą. Jis iš tiesų taip sako, o mes manome, kad jis neadekvatus, per daug dvasiškai pretenzingas ir kad, "Lengva jam sakyti, bet aš negaliu to padaryti." Bet, pasirodo, tai yra praktiška. Jeigu Jūs mylite savo priešą, Jūs norite, kad jis būtų laimingas. Jeigu Jūsų priešai iš tiesų būtų laimingi, kam jiems būti Jūsų priešais? Kaip nuobodu būtų bėgioti ir persekioti Jus. Jie greičiausiai ilsėtųsi kur nors ir smagiai leistų laiką. Taigi, prasminga yra linkėti laimės Jūsų priešams, nes jie nustoja būti Jūsų priešais - per daug problemų.

Taigi, tai yra meili meilė. Ir tada, galiausiai, penktas žingsnis yra užuojauta, visapusiška užuojauta. Tai atsitinka tuomet, kai Jūs pažvelgiate į visų žmonių, apie kuriuos tik galite pagalvoti, realią būseną. Jūs žiūrite ir matote, kokie jie iš tikrųjų yra. Ir suvokiate, kokie jie vis dėlto dažniausiai yra nelaimingi. Jūs matote tuos surauktus žmonių antakius. Ir tada suvokiate, kad jie neužjaučia netgi savęs. Juos veda ta prievolė ir pareiga. "Man šito reikia. Man reikia daugiau. Aš to nevertas. Ir aš turiu kažką padaryti." Jie visur skuba ir nervinasi. Jie galvoja apie tai, kaip kažką rimto, stipriai save kontroliuodami. Bet iš tikrųjų jie kankina patys save. Ir, aišku, todėl jie yra žiaurūs ir negailestingi kitų atžvilgiu. Todėl jie niekada negauna pozityvaus grįžtamojo atsako. Kuo labiau jiems sekasi ir kuo daugiau galios jie turi, tuo nelaimingesni jie yra. Štai todėl Jūs užjaučiate juos.

Tuomet Jūs jaučiate, kad turite veikti. Tai ir yra motyvacija - veiksmų pasirinkimas, aišku, greičiausiai bus kur kas praktiškesnis už tą, kai vargšas Asanga išiminėjo lervas iš šuns kūno, jis turėjo tą motyvaciją ir norėjo padėti kiekvienam esančiam jo kelyje. Be abejonės, tai yra nepraktiška. Jis turėtų būti įsteigęs ASPCA savo mieste, kur būtų rūpinamasi ir šunimis, ir lervomis. Aš esu tikras, kad jis vėliau taip ir padarė. Bet tai tik parodo mąstymo būdą.

Ir pagaliau sekantis, šeštasis žingsnis visapusiškos užuojautos link - yra tada, kai Jūs susitapatinate su kitų poreikiais tikrąja to žodžio prasme, tuo pačiu užjausdami ir save. Jeigu Jums tai nepavyksta, tai ne tik dėl sentimentų. Tai parodo, kad Jūs kažko bijote. Koks nors blogas vyrukas padaro save vis labiau ir labiau nelaimingą, būdamas agresyvus kitų žmonių atžvilgiu, ir po to baudžiamas už tai. Budizme jie atsiima už tai kitame gyvenime. Aišku, teistinėje religijoje jie gali būti baudžiami Dievo, ar kažkaip kitaip. O materialistai galvoja, kad jie išsisuks kai mirs, bet taip nebus. Tada jie atgims kažkokiu kitu pavidalu...

Bet tai dabar nesvarbu, nebesigilinkime. Galutinis žingsnis vadinasi visapusiška atsakomybe. Ir tai yra labai svarbu - Užuojautos Chartija turi padėti mums vystytis per tikrąją užuojautą, tai ir reiškia visapusišką atsakomybę. Tai reiškia, kad didysis jo Šventenybės Dalai Lamos mokymas, kurį jis visada ir visur skleidžia, byloja, kad gerumas yra bendra žmonijos religija. Bet gerumas tuo pačiu reiškia visapusišką atsakomybę. Ir tai reiškia, kad tai, kas atsitinka kitiems, atsitinka ir mums, kad mes esame atsakingi už tai ir turime padaryti viską, kas įmanoma, nesvarbu, kokiu mažu lygiu tai darysime. Mes neabejotinai turime tai padaryti. Nėra kito kelio.

Ir galiausiai, aišku, tai veda prie naujos gyvenimo krypties, kur mes gyvename vienodai tiek sau, tiek kitiems, ir mes įgyvendiname tą laimę - kur mes linksmi ir laimingi. Mes neturime galvoti, kad užuojauta mus padaro nelaimingais. Užuojauta padaro jus laimingais. Tie, kurie jaučiasi laimingais dėl užuojautos, visų pirma esate Jūs patys, net jeigu Jūs dar nieko niekam nepadarėte. Jūsų mąstymo pasikeitimas jau padaro kažką gero kitiems žmonėms. Jie jaučia tą naują savybę Jumyse, ir jau tai jiems padeda ir parodo pavyzdį.

Tas negailestingas laikrodis ką tik parodė, kad laikas baigti.

Taigi, praktikuokite užuojautą, skaitykite chartiją, skleiskite ją ir vystykite ją savyje. Negalvokite, kad štai, aš dabar užjaučiantis, arba aš nesu užjaučiantis, manydami, kad įstrigote ten. Jūs galite tai vystyti. Jūs galite sumažinti savo negailestingumą, žiaurumą, beširdiškumą ir kitų menkinimą. Prisiimkite už juos visapusišką atsakomybę ir tada ne tik Dievas, bet ir amžinoji mama šypsosis, šypsosis net ir Karen Armstrong.

Labai Jums ačiū.