Filipas Zimbardo: kaip eiliniai žmonės tampa pabaisomis.... arba herojais

Filosofai, dramaturgai, teologai ištisus amžius bandė atsakyti į šį klausimą: Kodėl žmonės tampa blogi? Įdomu, kad aš klausiau šio klausimo, kai dar buvau visai mažas. Vaikystėje, augdamas Pietų Bronkse, Niujorko gete, buvau apsuptas blogio, kaip ir visi vaikai, augę centrinėje miesto dalyje. Turėjau draugų - tikrai gerų vaikų - kurie išgyveno daktaro Džekilo – misterio Haido scenarijų -- pagal Robertą Luisą Stivensoną. Jie vartodavo narkotikus, pakliūdavo į bėdą, sėsdavo į kalėjimą. Kai kurie žūdavo, kai kurie tai padarydavo be narkotikų pagalbos.

Tad kai skaičiau R. L. Stivensoną, man tai nebuvo prasimanymas. Vienintelis klausimas: kas slypi už to? Ir, dar svarbiau, ta riba tarp gėrio ir blogio, kurią išrinktieji laiko pastovia ir neperžengiama, jiems esant gerojoje, o kitiems – blogojoje pusėje. Aš žinojau, kad ši riba yra paslanki ir pralaidi. Geri žmonės gali būti suvilioti peržengti šią ribą, o blogi vaikai, esant išskirtinėms ir palankioms aplinkybėms, gali pasitaisyti, pasitelkus palaikymą, pokyčius, reabilitaciją.

Taigi aš norėčiau pradėti šia nuostabia [olandų] menininko M.C. Ešer iliuzija. Jei jūs žiūrėdami sutelksite dėmesį į baltą spalvą, pamatysite pasaulį, pilną angelų. Tačiau pažiūrėkite atidžiau ir pamatysite išryškėjančius demonus. Ir tai mus moko keleto dalykų.

Pirma: pasaulis yra, buvo ir bus pilnas gėrio ir blogio, nes gėris ir blogis yra žmogiškos būties In ir Jang. Tai man sako dar kai ką. Jei pamenate, Dievo mylimiausias angelas buvo Liuciferis. Pasirodo, Liuciferis reiškia „šviesa“. Kai kuriuose šaltiniuose tai taip pat reiškia „rytinė žvaigždė“. Ir jis akivaizdžiai nepakluso Dievui, kas yra aukščiausio laipsnio nepaklusnumas viršenybei. Kai jis tai padarė, archangelas Mykolas buvo pasiųstas išmesti jį iš dangaus kartu su kitais puolusiais angelais. Taip Liuciferis nužengia į pragarą, tampa šėtonu, tampa velniu ir visatoje iškyla blogio jėga.

Paradoksalu, kad Dievas sukūrė pragarą, kaip vietą saugoti blogiui. Tačiau jam nepavyko jo ten išlaikyti. Tad šis mėgstamiausio Dievo angelo kosminės transformacijos į velnią kelias man sudaro sąlygas suprasti tuos, kurie iš normalių, gerų žmonių virto baisiais nusikaltėliais.

Taigi Liuciferio efektas, nors ir orientuotas į neigiamybes -- neigiamybes, kuriomis žmonės gali tapti, o ne kuriomis yra -- veda mane prie psichologinio apibrėžimo: blogis yra jėgos panaudojimas. Tai ir yra esmė: viskas dėl jėgos. Tyčia psichologiškai nuskriausti žmones, sužeisti žmones fiziškai, sunaikinti žmones ar idėjas ir įvykdyti nusikaltimus prieš žmoniją. Jei Google įvesite "blogis", žodį, kuris jau tikriausiai turėjo būti išnykęs, jūs gausite 136 milijonus rezultatų per trečdalį sekundės.

Esu įsitikinęs, kad prieš keletą metų jūs, kaip ir aš, buvote šokiruoti atskleistais Amerikos karių veiksmais, žeminant kalinius kontraversiško karo keistoje vietoje: Abu Graibe, Irake. Tai buvo vyrai ir moterys, kurie neįtikėtinais būdais žemino kalinius. Aš buvau šokiruotas, bet nenustebau, nes aš buvau matęs analogiškus vaizdus, kai buvau vyriausiasis prižiūrėtojas Stenfordo kalėjimo tyrime.

Bušo administracija nedelsiant pareiškė... ką? Ką ir visos administracijos sako, kai įvyksta skandalas: "Nekaltinkite mūsų. Tai ne sistema. Tai keli supuvę obuoliai, keli savivaliaujantys kariai." Mano hipotezė yra, kad paprastai Amerikos kariai yra geri. Galbūt tas dalinys buvo netikęs. Bet kaip aš...kaip aš elgsiuosi su šia hipoteze?

Aš buvau liudytoju ekspertu dėl vieno iš sargybinių, seržanto Čipo Frederiko, ir tokiu būdu aš turėjau prieigą prie daugybės tyrimo ataskaitų. Aš galėjau prie jo prieiti. Aš galėjau jį stebėti, pasikviesti jį į namus, jį pažinti, atlikti psichologinę analizę ir nustatyti, ar jis buvo geras ar blogas obuolys. Ir trečia, aš galėjau pamatyti visas 1000 nuotraukų, kurias padarė šie kariai. Šios nuotraukos yra smurtinio arba lytinio pobūdžio. Visos buvo padarytos Amerikos karių fotoaparatais. Kadangi kiekvienas turi skaitmeninį fotoaparatą ar mobilųjį telefoną, jie fotografavo viską. Daugiau nei 1000 nuotraukų.

Ir ką aš padariau, tai suskirsčiau jas į įvairias kategorijas. Tačiau šios nuotraukos yra darytos Jungtinių Valstijų karo policijos, armijos rezervo. Jie visai ne kariai, paruošti šiai misijai. Ir viskas įvyko vienoje vietoje, 1A aukšte, naktinės pamainos metu. Kodėl? Aukštas 1A buvo karinės žvalgybos centras. Tai buvo tardymo skyrius. CŽV buvo ten. Tardytojai iš Titano korporacijos, visi buvo ten, ir jie nieko nežinojo apie neramumus. Tad jie spaudė šiuos kareivius, karo policiją, peržengti ribą, davė leidimą palaužti priešų dvasią, paruošti juos tardymui, suminkštinti juos, veikti be jokių apribojimų. Tai buvo eufemizmai ir štai kaip jie buvo interpretuoti. Leiskimės į tuos požemius.

(Fotoaparato užraktas) (Dunksėjimai) (Fotoaparato užraktas) (Dunksėjimai) (Kvėpavimas) (Varpai)

Taigi gana šiurpu. Tai yra vienas iš vaizdinių blogio pavyzdžių. Ir atkreipkite dėmesį, kad priežastis, dėl kurios aš kalinį ištiestomis rankomis susiejau su Leonardo da Vinčio "Ode žmogiškumui", yra ta, kad tas kalinys buvo protiškai nesveikas. Tas kalinys kiekvieną dieną apsidrabstydavo išmatomis, todėl jie turėdavo išvolioti jį purve, kad nedvoktų. Bet sargai jį pradėjo vadinti išmatų berniuku. Kodėl jis buvo tame kalėjime, o ne kokioje nors psichiatrinėje gydymo įstaigoje?

Bet kuriuo atveju, štai buvęs gynybos sekretorius Ramsfeldas. Jis atvyksta ir pareiškia: "Aš noriu žinoti, kuris už tai atsakingas. Kas tie supuvę obuoliai?". Na, tai yra netinkamas klausimas. Reikia jį performuluoti ir paklausti, "Kas tai sukėlė?". Nes "kas" galėtų būti žmonės, bet taipogi galėtų būti ir situacija, ir akivaizdu, kad tai klaidinga.

Tad kaip psichologai supranta tokias žmogaus charakterio transformacijas, jei tikėtume, kad jie buvo geri kareiviai prieš nusileisdami į tuos požemius? Yra trys būdai. Pagrindinis būdas vadinamas dispoziciniu. Mes pažvelgiame į asmens, blogo žmogaus vidų.

Tai yra visų socialinių mokslų pagrindas, religijos pagrindas, karo pagrindas. Tokie socialiniai psichologai kaip aš pasirodo ir sako, "Taip, žmonės yra aktoriai scenoje, bet jūs turite suvokti konkrečią situaciją. Kas vaidmenų atlikėjai? Kokie kostiumai? Ar yra teatro režisierius?" Taigi mus domina išoriniai veiksniai, veikiantys individą, nedorą dalinį? Ir socialiniai mokslininkai čia sustoja ir nepastebi esmės, kurią aš atradau tapęs liudytoju ekspertu Abu Graibe. Galia yra sistemoje. Sistema sukuria situaciją, kuri sugadina individą, ir ta sistema yra teisinis, politinis, ekonominis, kultūrinis fonas. Ir štai iš kur kyla galia, kurianti amoralias grupes.

Taigi jei norite pakeisti žmogų, turite pakeisti situaciją. Jei norite pakeisti situaciją, turite žinoti, kur slypi sistemos galia. Tad Liuciferio efektas siejasi su žmogaus charakterio pokyčių dėl šių trijų faktorių supratimu. Ir tai yra dinamiška sąveika. Kuo žmonės įtakoja situaciją? Ką situacija atskleidžia juose? Ir kokia ta sistema, kuri sukuria ir palaiko tą situaciją?

Tad mano neseniai išleista knyga "Liuciferio efektas" yra apie tai, kaip suvokiamas gero žmogaus virtimas blogu. Joje yra daug elementų, apie kuriuos aš šiandien pakalbėsiu. Taigi, dr. Z "Liuciferio efektas", nors ir koncentruojasi į blogį, iš tikrųjų knyga garbina neribotas žmogaus proto galimybes, paverčiančias bet kurį iš mūsų kilniais ar žiauriais, rūpestingais ar abejingais, kūrybingais ar naikinančiais, ir kai kuriuos iš mūsų paverčia piktadariais. O geroji žinia, prie kurios, tikiuosi, aš pabaigoje prieisiu, yra ta, kad jos kai kuriuos iš mūsų paverčia herojais. Štai puiki karikatūra "The New Yorker" žurnale, kuri tiksliai apibendrina mano kalbą: "Aš nesu nei geras policininkas nei blogas policininkas, Džeromai. Kaip ir tu, aš esu sudėtingas mišinys teigiamų ir neigiamų asmenybės bruožų, kurie, priklausomai nuo aplinkybių, pasireiškia arba ne." (Juokas)

Štai tyrimas, apie kurį kai kas manote žinantys, bet labai nedaugelis skaitė istoriją. Jūs matėte filmą. Tai Stenlis Milgramas, smulkus žydų jaunuolis iš Bronkso, kuris uždavė klausimą, "Ar galėtų holokaustas įvykti čia ir dabar?" Žmonės sako, "Ne, tai nacistinė Vokietija, tai Hitleris, žinai, tai 1939-ieji." Jis atsakė, "Taip, bet, tarkime, Hitleris paklaustų tavęs, 'Ar užmuštum nepažįstamąjį elektra?' 'Jokiu būdu, tik ne aš, aš geras žmogus.'" Jis tarė, "Kodėl mums nepastačius tavęs į tokią situaciją ir nesuteikus galimybės pamatyti, kaip pasielgtum?"

Ir ką jis padarė, tai ištyrė 1000 paprastų žmonių. 500 iš Niu Heiveno, Konektikute; 500 iš Bridžporto. Skelbimas bylojo, "Psichologai siekia suprasti atmintį, mes norime pagerinti žmonių atmintį, nes atmintis yra kelias į sėkmę." Gerai? "Mes duosime jums keturis - penkis dolerius už sugaištą laiką." Buvo pasakyta "Mums nereikia koledžo studentų; mums reikia vyrų tarp 20-ies ir 50-ies" -- vėlesniuose tyrimuose dalyvavo moterys -- eilinių žmonių: kirpėjų, valdininkų, įstaigų darbuotojų.

Taigi jūs pradedate ir vienas iš jūsų tampa mokiniu, o kitas mokytoju. Mokinys yra malonus, vidutinio amžiaus vyrukas. Jis prijungiamas prie elektrošoko aparato kitame kambaryje. Mokinys gali būti vidutinio amžiaus, gali būti ir dvidešimtmetis. Tuomet vadovas, žmogus baltu chalatu, vienam iš jūsų sako, "Jūsų, kaip mokytojo, darbas yra paskirti šiam vaikinui mokomąją medžiagą. Jei atsakys teisingai, apdovanokite jį. Jei atsakys klaidingai, spauskite elektrošoko dėžės mygtuką. Pirmasis mygtukas yra 15 voltų. Jis jo net nepajus." Štai ir esmė. Visas blogis prasideda nuo 15 voltų. Tuomet kitas žingsnis yra dar 15 voltų. Problema ta, kad pabaigoje yra 450 voltų. Ir kai jūs tęsiate, vyrukas rėkia, "Man širdies yda! Ištraukit mane iš čia!"

Jūs geras žmogus. Jūs skundžiatės. "Pone, kas bus atsakingas, jei jam kas nors atsitiks?" Eksperimentatorius sako, "Nesijaudinkit, aš būsiu atsakingas. Tęskite, mokytojau." Ir štai klausimas: kas nueitų iki pat 450 voltų? Atkreipkite dėmesį, kad kai įtampa pakyla iki 375, įspėjama, "Pavojinga: stiprus sukrėtimas." Kai prieinama iki viršaus, ten "XXX": galios pornografija. (Juokas)

Taigi Milgramas klausia 40 psichiatrų, "Kokia Amerikos piliečių dalis pasiektų viršutinę ribą?" Jie atsakė, kad tik 1 procentas. Nes tai sadistiškas elgesys, ir mes žinome, psichiatrai žino, kad tik 1 procentas amerikiečių yra sadistai. Gerai. Štai duomenys. Jie negalėjo labiau klysti. Du trečdaliai pasiekia 450 voltų. Tai buvo tik vienas tyrimas. Milgramas atliko daugiau nei 16 tyrimų. Pažvelkite į tai. 16-ame tyrime matome tokius kaip jūs einančius iki pat viršutinės ribos, 90 procentų pasiekia viršutinę ribą. Penktame tyrime, matydami maištaujančius žmones, 90 procentų maištauja. O kaip moterys? 13-as tyrimas: taip pat, kaip vyrai. Taigi Milgromas išmatuoja blogį kaip žmonių pasiryžimą aklai paklusti viršenybei, eiti iki pat 450 voltų. Tai kaip žmogaus prigimties skalė. Skalė ta prasme, kad galima beveik kiekvieną paversti absoliučiai paklusniu arba daugumą, arba nei vieno.

Kokios išorinės analogijos? Kiekvienas tyrimas yra dirbtinis. Koks jo pagrįstumas tikrame pasaulyje? 912 Amerikos piliečių nusižudė arba buvo nužudyti šeimos narių ar draugų Gajanos džiunglėse 1978-aisiais, nes jie buvo aklai paklusnūs šiam vyrukui, savo pastoriui. Ne savo kunigui. Savo pastoriui, šventajam Džimui Džounsui. Jis prikalbino juos įvykdyti masinę savižudybę. Tai štai jis yra šiuolaikinis Liuciferio efektas. Dievo žmogus, tapęs mirties angelu. Milgramo tyrimas yra apie individualią įtaką kontroliuojant žmones. Didžiąją laiko dalį mes priklausome institucijoms, todėl Stenfordo kalėjimo tyrimas yra institucijų galios, įtakojančios individualų elgesį, studija. Įdomu, kad Stenlis Milgramas ir aš mokėmės toje pačioje vidurinės mokyklos klasėje Džeimso Monro mokykloje Bronkse 1954-aisiais.

Taigi, šį tyrimą, kurį aš atlikau su savo doktorantais, ypač Kreigu Heiniu, taip pat pradėjome nuo skelbimo. Mes neturėjome pinigų, tad įdėjome pigų, nedidelį skelbimą, kad mums reikalingi koledžo studentai gyvenimo kalėjime tyrimui. Atsirado 75 savanoriai, jie atliko asmenybės testus. Mes pasikalbėjome. Išsirinkome 24: normaliausius, sveikiausius. Atsitiktiniu būdu paskyrėme juos būti kaliniais ir prižiūrėtojais. Taigi pradžioje mes žinojome, kad turime sveikus obuolius. Aš juos pastatysiu į nemalonią padėtį.

Ir antra, mes žinojome, kad nėra skirtumo tarp vaikinų, kurie bus prižiūrėtojais, ir vaikinų, kurie bus kaliniais. Vaikiams, kurie taps kaliniais, pasakėme, "Laukite bendrabutyje. Tyrimas prasidės sekmadienį." Mes jiems nepasakėme, kad atvyks policija ir tikroviškai juos areštuos. Žmogus filme: Policijos automobilis sustoja priešais ir policininkas prieina prie paradinių durų, pabeldžia ir sako, kad ieško manęs. Taigi jie, suprantate, tiesiog išsiveda mane pro duris, pastato priešais automobilį. Tai buvo tikra policijos mašina, tikras policininkas ir gatvėje tikri kaimynai, kurie nežinojo, kad tai eksperimentas. Visur buvo kameros ir kaimynai. Jie pasodino mane į mašiną ir nuvežė į Palo Alto. Jie nusivedė mane į nuovadą, į nuovados rūsį. Tada uždarė vienutėje. Aš buvau pirmasis, kurį jie paėmė, todėl mane ir uždarė į kamerą, kuri buvo tiesiog kambarys su grotuotomis durimis. Galėjau suprasti, kad tai nebuvo tikras kalėjimas. Jie užrakino mane ten, apvilktą ta žeminančia ankšta apranga. Jie per daug rimtai žiūrėjo į šį eksperimentą.

Štai kaliniai, kurie bus nužmoginti. Jie taps numeriais. Štai sargai su galios ir anonimiškumo simboliais. Sargybiniai verčia kalinius valyti klozetus plikomis rankomis, atlikti kitas žeminančias užduotis. Jie išrengia juos nuogai. Jie lytiškai iš jų tyčiojasi. Jie pradeda atlikinėti žeminančius veiksmus, pavyzdžiui, vaizduoti sodomiją. Jūs matėte karius Abu Graibe, imituojančius feliaciją. Mano sargybiniai darė tai po penkių dienų. Reakcija į stresą buvo tokia nepaprasta, kad eiliniai vaikinai, kuriuos mes išsirinkome, nes jie buvo sveiki, palūžo per 36 valandas. Tyrimas baigėsi po šešių dienų, nes jis tapo nevaldomas. Penki jaunuoliai emociškai palūžo.

Ar yra skirtumas, jei kovotojai eina į mūšį pakeitę savo išvaizdą, ar ne? Ar yra skirtumas, jei jie su aukomis elgiasi anonimiškai? Mes žinome, kad kai kuriose kultūrose eidami į karą jie nekeičia savo išvaizdos. Kitose kultūrose jie išdažo save kaip "Musių valdove". Kai kuriose jie dėvi kaukes. Daugumoje kultūrų kariai su uniformomis yra anonimiški. Taigi šis antropologas, Džonas Vatsonas, aptiko 23 kultūras, apie kurias turėjo šiek tiek duomenų. Ar jie keičia savo išvaizdą? 15. Ar jie žudo, kankina, luošina? 13. Jei jie nekeičia savo išvaizdos, vos vienas iš aštuonių žudo, kankina ar luošina. Esmė raudonojoje zonoje. Jei jie keičia savo išvaizdą, 12 iš 13 - tai 90 procentų - žudo, kankina, luošina. Ir tai yra anonimiškumo galia.

Tad kokie yra tie septyni socialiniai procesai, atveriantys kelią blogiui? Negalvojant žengiamas pirmasis žingsnelis. Aplinkinių nužmoginimas. Nebelaikymas savęs individu. Asmeninės atsakomybės išsklaidymas. Aklas paklusnumas viršenybei. Nekritiškas prisitaikymas prie grupinių normų. Pasyvus blogio toleravimas, pasireiškiantis neveiklumu ar abejingumu.

Ir tai nutinka, kai esate naujoje ar nepažįstamoje situacijoje. Jūsų įprasti reagavimo būdai nebeveikia. Jūsų asmenybė ir moralė išjungtos. "Nėra nieko lengviau, kaip pasmerkti piktadarį; nėra nieko sunkiau, kaip suprasti jį," sako Dostojevskis. Supratimas nėra pateisinimas. Psichologija nėra pateisinimo mokslas.

Tad socialiniai ir psichologiniai tyrimai atskleidžia, kaip eiliniai geri žmonės gali būti pakeisti be vaistų pagalbos. Jums jų nereikia. Jums tereikia socialinių-psichologinių procesų. Realaus pasaulio analogijos? Palyginkite tai. Džeimsas Šlezingeris -- aš tuo ir baigsiu -- sako: "Psichologai mėgino suprasti, kaip ir kodėl individai ir jų grupės, kurie paprastai elgiasi humaniškai, gali tam tikromis aplinkybėmis elgtis priešingai." Tai Liuciferio efektas. Jis tęsia sakydamas, "Žymusis Stenfordo tyrimas duoda pamokančią istoriją visoms karinėms operacijoms." Jei žmonėms suteikiama galia be priežiūros, tai prielaida netinkamam elgesiui. Jie tai žinojo ir leido tam įvykti.

Štai kitas raportas, generolo Fėjaus tiriamoji ataskaita, teigia, kad kalta sistema, ir šioje ataskaitoje jis sako, kad kalta aplinka, sukūrusi Abu Graibą dėl vadovybės klaidų, prisidėjusių prie tokio elgesio atsiradimo, ir faktas, kad tai liko nepastebėta aukštesniosios valdžios tokį ilgą laiką. Tie pažeminimai truko tris mėnesius. Kas prižiūrėjo saugyklą? Atsakymas yra niekas ir, man atrodo, sąmoningai niekas. Sargybiniams buvo duotas leidimas tokiems dalykams ir jie žinojo, kad niekas nenusileis į tą požemį.

Tad mums reikia pakeisti paradigmas visose šiose srityse. Pakeisti paradigmą nuo medicininio modelio, kuris koncentruojasi tik į individą. Reikia pakeisti paradigmą į tokią, kuri remtųsi visuomenės sveikatos modeliu, kuri atpažintų situacines ir sistemines ligos kryptis. Prievartavimas yra liga. Diskriminacija yra liga. Smurtas yra liga. Ir nuo inkvizicijos laikų mes sprendžiame problemas individualiu lygmeniu. Ir žinote ką? Tai neveikia. Aleksandras Solženicynas teigia, kad riba tarp gėrio ir blogio eina per kiekvieno žmogaus širdį. Tai reiškia, kad riba nėra kažkur toli. Tai sprendimas, kurį turite priimti kiekvienas. Tai asmeninis dalykas.

Ir aš norėčiau užbaigti teigiama gaida: heroizmas kaip blogio priešingybė. Skatindamas herojinę fantaziją, ypač mūsų vaikuose, mūsų švietimo sistemoje. Mes norime, kad vaikai galvotų: "Aš laukiantis didvyris, laukiantis, kol pasitaikys tinkama situacija, ir tuomet pasielgsiantis didvyriškai." Savo visą gyvenimą dabar kreipiu nuo blogio, kuris supo nuo pat vaikystės, link herojų pažinimo.

Ir dabar heroizmo idėja tokia, kad didvyriškus žygius vykdo eiliniai žmonės. Tai priešingybė Hanos Arendt "Blogio banalybei". Mūsų tradiciniai visuomenės herojai yra netinkami, nes jie yra išimtys. Jie pagal tai tvarko visą savo gyvenimą. Todėl mes žinome jų vardus. Ir mūsų vaikų herojai yra jiems pavyzdys, nes jie turi antgamtinių galių. Mes norime, kad mūsų vaikai suprastų, jog dauguma didvyrių yra kasdieniai žmonės ir herojiški žygiai yra nepaprasti. Tai Džo Darbis. Jis buvo tas, kuris nutraukė jūsų matytus pažeminimus, nes pamatęs tas nuotraukas perdavė jas vyresniajam tardytojui. Jis buvo žemo rango eilinis ir tai nutraukė. Ar jis didvyris? Ne. Jie turėjo jį paslėpti, nes žmonės norėjo jį nužudyti, ir jo motiną, ir jo žmoną. Jie slapstėsi trejus metus.

Štai moteris, kuri nutraukė Stenfordo kalėjimo tyrimą. Kaip minėjau, kai viskas tapo nebevaldoma, aš buvau vyriausiasis prižiūrėtojas. Aš nežinojau, kad viskas nebevaldoma. Aš buvau visiškai abejingas. Ji atėjo, pamatė tą beprotnamį ir tarė: "Žinai ką, tai, ką tu darai tiems vaikinams, yra baisu. Jie ne kaliniai, jie ne sargybiniai, jie berniukai, ir tu esi atsakingas." Ir aš nutraukiau tyrimą kitą dieną. Gera žinia ta, kad aš ją vedžiau kitais metais. (Juokas) (Plojimai) Matyt atėjau į protą.

Taigi, situacijos turi galios -- esmė ta, kad tokia pati situacija, galinti kai kuriems iš mūsų sukelti priešišką fantaziją, paverčiančią mus baisiais nusikaltėliais, taip pat gali įkvėpti didvyrišką vaizdinį kituose. Tai ta pati situacija. Ir jūs arba vienoje pusėje arba kitoje. Dauguma žmonių kalti savo pasyvumu, nes jums mama sakydavo, "Nesikišk, žiūrėk savo reikalų." Ir jūs turėtumėte atsakyti, "Mama, žmogiškumas yra mano reikalas."

Tad heroizmo psichologija skirta -- mes netrukus baigsime -- paskatinti vaikus rinktis kitokią herojišką kryptį, prie ko aš dirbu kartu su Matu Langdonu - jis turi didvyrių studiją -- ir lavinti šia herojišką vaizduotę, šį savęs suvokimą "Aš esu laukiantis didvyris", ir mokyti juos įgūdžių. Norėdamas būti didvyriu tu turi išmokti būti kitoks nei visi, nes tu visuomet veiksi prieš grupines taisykles. Didvyriai yra eiliniai žmonės, kurių socialiniai veiksmai yra nepaprasti. Kurie veikia.

Heroizmo esmė yra du dalykai. A: Tu turi veikti, kai kiti žmonės yra pasyvūs. B: Tu turi elgtis socio-centriškai, o ne egocentriškai. Ir užbaigti norėčiau istorija, kurią kai kas iš jūsų žino, apie Veslį Otrį, Niujorko metro didvyrį. 50-metis afroamerikietis statybininkas. Jis stovi Niujorko metro tunelyje; baltasis nukrenta ant bėgių. Atvažiuoja metro traukinys. Ten dar 75 žmonės. Ir žinote ką? Jie sustingę. Jis turi priežasčių nesikišti. Jis juodasis, vaikinas baltasis, ir jis su dviem mažais vaikais. Vietoje to, jis atiduoda vaikus nepažįstamajam, šoka ant bėgių, pastuma vaikiną į tarpą tarp bėgių, užgula jį, traukinys pravažiuoja virš jo. Veslis ir vaikinas: 20 su puse colio aukščio. Traukinio prošvaisa 21 colis. Pusė colio ir jo galva būtų nurėžta. Ir jis pasakė "Aš padariau tą, ką kiekvienas būtų padaręs," nieko ypatingo šokti ant bėgių.

Ir moralinė paskata yra "Aš padariau, ką kiekvienas turėtų padaryti." Ir vieną dieną jūs būsite naujoje situacijoje. Jei pasirinksite pirmąjį kelią, jūs būsite nusikaltėlis. Tai reiškia, jūs būsite Arturas Andersonas. Jūs apgaudinėsite arba leisite bauginimus. Antras kelias: jūs būsite kalti dėl savo pasyvumo. Trečias kelias: jūs tapsite didvyriu. Esmė ta, ar mes pasirengę rinktis kelią, aukštinantį kasdieniškus didvyrius, laukiančius palankios situacijos, kad panaudotų savo didvyrio fantaziją? Tai gali nutikti vos kartą gyvenime ir, kai jūs praleisite progą, visada prisiminsite, kad aš galėjau tapti didvyriu ir praleidau galimybę. Esmė yra suprasti tai ir tada padaryti.

Taigi, aš noriu jums padėkoti. Ačiū. Ačiū. Priešinkimės blogio sistemų galioms namuose ir visur aplinkui ir susitelkime į teigiamus dalykus. Ginkime pagarbą asmens orumui, teisingumui ir taikai, ko, deja, nedaro mūsų valdžia. Ačiū labai. (Plojimai)