Mihaly Csikszentmihalyi apie tėkmę

Aš užaugau Europoje, ir Antrasis pasaulinis karas užklupo mane, man esant tarp septynerių ir 10 metų. Ir aš suvokiau, kiek nedaug suaugusiųjų, kuriuos pažinojau, sugebėjo ištverti karo sukeltas tragedijas, kiek nedaug jų galėjo gyventi gyvenimą, bent kiek primenantį normalų, patenkinamą, laimingą gyvenimą, kai jų darbas, jų namai, jų saugumas buvo sunaikinti karo. Taigi aš pradėjau aiškintis, kas daro gyvenimą vertu gyventi. Ir aš bandžiau, būdamas vaikas ir paauglys, skaityti filosofiją, įsitraukti į meninę, religinę veiklą ir daugelį kitų dalykų, kurie man atrodė kaip galimas atsakymas į šį klausimą. Galiausiai baigėsi tuo, kad atsitiktinai susidūriau su psichologija.

Tiesą sakant, aš buvau slidinėjimo kurorte Šveicarijoje, visai neturėjau pinigų linksmybėms, nes sniegas buvo ištirpęs - Aš neturėjau pinigų nueiti į kiną, bet atradau - Perskaičiau laikraščiuose, kad tuo metu turėjo vykti kažkokio žmogaus prezentacija Ciuricho centre, ir tai, apie ką jis ruošėsi kalbėti, buvo skraidančios lėkštės. Aš pagalvojau, ką gi, jei negaliu nueiti į kiną, tai bent nueisiu paklausyti nemokamos paskaitos apie skraidančias lėkštes. Žmogus, kalbėjęs to vakaro paskaitoje, buvo labai įdomus. Ir tai – tiesą sakant, vietoj to, kad pasakotų apie mažus žalius žmogeliukus, jis kalbėjo apie tai, kaip karas traumavo europiečių psichiką, ir dabar jie mato skraidančias lėkštes danguje, kaip – jis kalbėjo, kaip senovės induizmo mandalos buvo matomos danguje lyg bandant atgauti šiokį tokį tvarkos jausmą po karo sukelto chaoso. Tai man atrodė labai įdomus dalykas. Aš pradėjau skaityti jo knygas po anos paskaitos. Tai buvo Karlas Jungas, apie kurio vardą ir darbus tuo metu aš nieko nenutuokiau.

Tada aš atvykau į šią šalį studijuoti psichologijos ir pradėjau gilintis į laimės esmę. Tai yra įprasti rezultatai, kuriuos patvirtino daugybė žmonių, ir yra daug jų variacijų. Bet šis, pavyzdžiui, rodo, kad apie 30 procentų žmonių, apklaustų Jungtinėse Valstijose nuo 1956-ųjų, teigia, kad jų gyvenimas yra labai laimingas. Ir tai visiškai nepasikeitė. Tuo tarpu asmeninės pajamos, atsižvelgiant į infliaciją, daugiau nei padvigubėjo, beveik patrigubėjo tuo laikotarpiu. Bet rezultatai yra tokie patys, tiksliau tariant, kad už tam tikro taško, kuris yra daugiau ar mažiau keli tūkstančiai dolerių virš minimalaus skurdo lygio, materialios gerovės augimas nedaro jokio poveikio žmonių laimei. Ir, tiesą sakant, galima matyti, kad bazinių materialių resursų trūkumas prisideda prie nelaimingumo didėjimo, bet materialių resursų prieaugis nepadidina laimės.

Taigi mano tyrimai buvo nukreipti labiau link – po to, kai atradau šiuos dalykus, kurie faktiškai sutapo su mano paties asmenine patirtimi, aš bandžiau suprasti, kur savo kasdieniname gyvenime, įprastuose potyriuose, mes jaučiamės tikrai laimingi. Ir pradedant tuo, kad – šiuose tyrimuose, maždaug prieš 40 metų, aš pradėjau tirti kūrybingus žmones – pradžioje menininkus ir mokslininkus ir taip toliau – bandydamas suprasti, kas juos paskatino manyti, kad buvo verta iš esmės visą gyvenimą praleisti darant dalykus, už kuriuos daugelis jų nesitikėjo sulaukti nei garbės, nei sėkmės, bet kurie pavertė jų gyvenimus prasmingais ir vertais gyventi.

Tai buvo vienas žymiausių amerikietiškos muzikos kompozitorių 70-aisiais. Interviu buvo 40 puslapių ilgio. Bet ši maža ištrauka labai gerai apibendrina tai, ką jis pasakojo per apklausą. Ištrauka apibūdina jo būseną, kai kurti sekasi. Ir jis tai apibūdina kaip ekstazės būseną.

Ekstazė graikų kalboje reiškia tiesiog stovėjimą šalia ko nors. Vėliau ji tapo iš esmės analogija psichinei būsenai, kurioje jautiesi ištrūkęs iš savo įprastos kasdieninės rutinos. Taigi ekstazė yra perėjimas į alternatyvią tikrovę. Įdomu, jei pagalvoji, kaip, kai kalbama apie civilizacijas, laikomas žmogaus pasiekimų viršūnėmis – tebūnie tai kinų, graikų, indų civilizacija, ar majų, ar egiptiečių – tai, ką mes apie jas žinome, išties yra apie jų ekstazes, o ne apie jų kasdienį gyvenimą. Mes žinome šventyklas, kurias jie statė, kur žmonės ateidavo patirti kitokią realybę. Mes žinome apie cirkus, arenas, teatrus – tai yra civilizacijos liekanos, ir tai yra vietos, kur žmonės eidavo išgyventi gyvenimą intensyvesne, suprantamesne forma.

Taigi, šiam žmogui nereikia eiti į tokias vietas kaip ši, kuri taip pat – ši vieta, ši arena, pastatyta kaip graikų amfiteatras, yra vieta ekstazei. Mes esame realybėje, kuri skiriasi nuo to kasdieninio gyvenimo, prie kurio esame pratę. Bet šiam žmogui nereikia ten eiti. Jam tereikia lapo popieriaus, kuriame jis galėtų rašyti mažus ženkliukus, ir kai jis tai daro, jis gali įsivaizduoti garsus, sudėtus į prieš tai dar neegzistavusią dermę. Taigi, kai tik jis pasiekia tą tašką kai pradeda kurti – kaip Dženifer savo improvizacijoje – naują realybę, tai yra ekstazės akimirka. Jis įžengia į kitokią tikrovę. Jis teigia, kad tai toks stiprus pojūtis, kad jis jaučiasi taip, lyg išvis neegzistuotų. Tai skamba lyg romantiškas išpūtimas. Bet išties mūsų nervų sistema nesugeba apdoroti daugiau nei apie 110 bitų informacijos per sekundę. Ir tam, kad mane girdėtumėte ir suprastumėte, ką sakau, jūs turite apdoroti apie 60 bitų per sekundę. Štai kodėl negalite girdėti daugiau nei dviejų žmonių. Neįmanoma suprasti daugiau nei dviejų žmonių, šnekančių jums.

Kai esate išties įsitraukę į šį nepaprastai įdomų kūrybinį procesą, kaip kad šis žmogus, jam nebelieka pakankamai dėmesio pastebėti, kaip jaučiasi jo kūnas ar kokios problemos jo laukia namie. Jis net negali jausti alkio ar nuovargio. Jo kūnas išnyksta, jo tapatybė pradingsta iš jo sąmonės, nes jis neturi pakankamai dėmesio, kaip ir niekas iš mūsų jo neturi, daryti kažką, kas reikalauja didelio susikaupimo, ir tuo pačiu jausti, kad egzistuoja. Taigi egzistencija yra laikinai atidedama į šoną. Ir jis teigia, kad jo ranka atrodo judanti nepriklausomai. Tuo tarpu aš galėčiau spoksoti į savo ranką kad ir dvi savaites, ir dėl to nejausčiau jokios nuostabos ar pagarbios baimės, nes nemoku kurti muzikos.

Taigi, kas pasakoma šioje vietoje, taip pat ir kitose interviu dalyse, tai kad akivaizdžiai šis automatinis, spontaniškas procesas, kurį jis apibūdina, gali pasireikšti tik labai patyrusiam, kvalifikuotam ir puikiai įvaldžiusiam techniką žmogui. Ir tai tapo visuotinai priimta tiesa kūrybingumo moksliniuose tyrinėjimuose, kad neįmanoma sukurti nieko naujo, jei nesi praleidęs bent 10 metų pasinėręs į tam tikrą sritį, jos technines subtilybes. Tebūnie tai matematika ar muzika – reikia bent tiek laiko, kol galėsi kažką pakeisti į ką nors, kas būtų geriau nei buvo prieš tai. Taigi, kai tai nutinka, jis sako, kad muzika tiesiog teka per jį. Ir dėl visų šių žmonių, su kuriais aš ėmiau kalbėtis – tai buvo pokalbis, kuriam jau virš 30 metų – tiek daug žmonių tai apibūdino kaip spontanišką tėkmę, kad aš pavadinau šį potyrį „tėkmės potyriu“. Ir tai pasireiškia visokiose srityse.

Pavyzdžiui, poetas apibūdina tai tokiu pavidalu. Tai gauta iš mano studento, kuris apklausė kelis žymiausius Jungtinių Valstijų rašytojus ir poetus. Ir tai apibūdina tą patį nereikalaujantį pastangų, spontanišką jausmą, kurį patiri, kai pasineri į šią ekstazės būseną. Šis poetas apibūdina tai kaip danguje plevenančių durų atidarymą – apibūdinimas, labai panašus į tą, kurį pateikė Albertas Einšteinas nupasakodamas, kaip jis įsivaizdavo reliatyvumo teorijos jėgas, bandydamas suprasti, kaip jos veikia. Bet tai nutinka ir kitose srityse. Pavyzdžiui, tai kita mano studentė, Suzan Džekson iš Australijos, kuri dirbo su vienais geriausių atletų pasaulyje. Ir jūs matote šioje Olimpinio čiuožėjo aprašyme tą patį esminį fenomenalios žmogaus vidinės būsenos aprašymą. Negalvojate, kad tai nutinka automatiškai, jei susiliejate su muzika, ir taip toliau.

Tai nutinka ir mano pačioje naujausioje knygoje „Geras verslas“, kurioje aš apklausiau kai kuriuos įmonių vadovus, kurie savo kolegų buvo išrinkti kaip labai sėkmingi ir labai etiški, labai socialiai atsakingi. Kaip matote, šie žmonės apibrėžia sėkmę kaip kažką, kas padeda kitiems žmonėms ir tuo pačiu padaro tave laimingu, kai tai darai. Ir, kaip visi šie sėkmingi ir atsakingi įmonių vadovai teigia, negali turėti tik vieno iš šių dalykų, kad būtum sėkmingas. Jei nori prasmingo darbo ir sėkmingo darbo – Anita Rodik yra dar viena vadovė, su kuria teko kalbėtis. Ji yra Body Shop įkūrėja, tai kosmetikos įmonė, natūralios kosmetikos karalienė. Tai aistra, kylanti iš to, kad darai geriausia, ką gali, ir patiri tėkmę tai darydamas.

Tai nedidelė įdomi citata, kurios autorius yra Masaru Ibuka, tuo metu dar tik pradedantis kurti Sony įmonę – be jokių pinigų, be produkto – jie neturėjo produkto, jie neturėjo nieko, bet jie turėjo idėją. Ir jo idėja buvo sukurti darbo aplinką, kur inžinieriai galėtų patirti technologinių inovacijų kūrimo malonumą, suprasti savo paskirtį visuomenei, bei dirbti iš širdies. Aš negalėčiau sugalvoti geresnio pavyzdžio nusakyti, kaip tėkmė pasireiškia darbovietėje.

Kai mes atilekame tyrimus, mes su kolegomis iš viso pasaulio apklausėme virš 8000 žmonių – nuo dominikonų vienuolių, iki aklų vienuolių, iki Himalajų alpinistų, iki Navahų avių ganytojų – kurie mėgsta savo darbą. Ir, nepriklausomai nuo jų kultūros, išsilavinimo ar dar ko, yra septynios sąlygos, kurios yra išpildomos, kai žmogus yra tėkmėje. Egzistuoja sutarimas, kad kai pojūtis tampa intensyvus, tai sukelia ekstazės, aiškumo pojūtį, tiksliai žinai, ką nori padaryti nuo vienos akimirkos iki kitos, gauni momentinį grįžtamąjį ryšį. Žinai, kad tai, ką turi padaryti, yra įmanoma padaryti, nors ir sunku, ir laiko pojūtis išnyksta, pamiršti save, jautiesi dalimi kažko didesnio. Ir, šioms sąlygoms egzistuojant, tai, ką darai, tampa verta daryti dėl paties darymo.

Savo tyrimuose mes perteikiame kasdienį žmonių gyvenimą šioje schemoje. Ir išties mes galime tai išmatuoti labai tiksliai, nes mes duodame žmonėms elektroninius pranešimų gaviklius, kurie suveikia 10 kartų per dieną, ir tada tu pasipasakoji ką veiki, kaip jautiesi, kur esi, apie ką galvoji. Ir du dalykai, kuriuos mes matuojame, yra iššūkio sudėtingumas, kurį žmonės patiria tuo metu, ir įgūdžių lygis, kurį jie jaučią turintys tuo metu. Taigi kiekvienam žmogui mes galime nustatyti vidurkį, kuris yra grafiko centre. Tai būtų tavo išbandymų ir įgūdžių vidurkis, skirtingas nuo bet kurio kito žmogaus. Bet tu turėtum tam tikrą nustatytą tašką, kuris būtų grafiko viduryje.

Žinodami tą nustatytą tašką, mes galime ganėtinai tiksliai nustatyti, kada būsi tėkmėje, ir tai nutiks, kai tau skirti išbandymai bus didesni, nei vidutiniai, ir įgūdžiai aukštesni už vidutinius. Ir tu gali daryti dalykus visiškai skirtingai nei kiti žmonės, bet kiekvienam tas tėkmės kanalas, ta sritis ten, pasireikš darant dalykus, kuriuos tikrai mėgsti daryti – groti pianinu, turbūt, būti su savo geriausiu draugu, galbūt dirbti, jei darbas suteikia tau tėkmės būseną. Ir tada kitos sritys taps vis mažiau ir mažiau teigiamos.

Susijaudinimas visgi yra gerai, nes jo metu esi ypač stipriai išbandomas. Tavo įgūdžiai nėra tokie geri, kokie turėtų būti, bet visgi turi galimybę patirti tėkmę be didelių pastangų, tik truputį pagerindamas savo įgūdžius. Taigi, susijaudinimo metu žmonės išmoksta daugiausiai, nes tada jie yra stumiami anapus savo komforto zonos ir tam, kad patirtų – sugrįžtų į tėkmę – jie ištobulina savo įgūdžius. Kontroliavimas taip pat yra gera vieta būti, nes ten jautiesi patogiai, bet ne ypač sužadintas. Tai jau nebėra didelis išbandymas. Ir jei nori patirti tėkmę būdamas kontroliavimo srityje, turi padidinti iššūkį. Taigi šios dvi yra idealios ir papildančios viena kitą sritys, iš kurių lengva pereiti į tėkmę.

Kitos iššūkio ir įgūdžių kombinacijos tampa vis mažiau tinkamos. Atsipalaidavimas yra gerai – tu vis dar jautiesi neblogai. Nuobodulys pradeda darytis labai atmestinas, ir apatija tampa ypač neigiama – tu nesijauti ką nors darantis, nenaudoji savo įgūdžių, nėra jokio iššūkio. Deja, daugybės žmonių gyvenimai yra apatiški. Veiksnys, labiausiai prisidedantis prie tokio gyvenimo, yra televizoriaus žiūrėjimas, o sekantis yra sėdėjimas vonioje. Nors kartais žiūrint televizorių, apie 7-8 procentus žiūrėjimo laiko patiriama tėkmė, bet tai nutinka tik tada, kai pasirenki programą, kurią tikrai nori žiūrėti, ir gauni atgalinį ryšį iš jos.

Taigi, klausimas, į kurį bandome atsakyti – ir mano laikas jau seniai baigėsi – yra kaip įvesti vis daugiau ir daugiau kasdieninio gyvenimo į tą tėkmės kanalą. Ir tai yra iššūkis, kurį mes bandome įveikti. Kai kurie iš jūsų tikriausiai žino, kaip tai daryti spontaniškai, ir jums nereikia jokių patarimų, bet, deja, yra daugybė žmonių, kurie to nežino. Ir mūsų pareiga yra tai parodyti. Gerai.

Ačiū.

(Plojimai)