Michael Specter: Mokslo atmetimo pavojus

Įsivaizduokime, kad čia yra mašina - didelė, šauni, TEDiška laiko mašina. Visi šioje salėje turi į ją įlipti. Įsivaizduokite, kad su ja galite keliauti į praeitį arba į ateitį, bet negalite pasilikti, kur esate. Man smalsu, ką jūs pasirinktumėte, nes aš vis klausiu to savo draugų ir jie visi norėtų nukeliauti į praeitį. Nežinau. Jie nori grįžti į tuos laikus, kai dar nebuvo automobilių, Twitter'io ar "Amerikos dievaičio". Nežinau. Aš įsitikinęs, kad juos traukia nostalgija, svajonės. Ir man tai suprantama.

Bet aš nesu šios žmonių grupės dalis. Aš nenoriu grįžti į praeitį - ne todėl, kad aš nuotykių ieškotojas, bet todėl, kad galimybės šioje planetoje negrįžta atgal, jos juda į priekį. Tad aš noriu įlipti į laiko mašiną ir keliauti į ateitį. Mes gyvename geriausiais laikais, kokie tik yra buvę šiame pasaulyje vertinant bet kuriuo aspektu: sveikata, turtu, mobilumu, galimybėmis, mažėjančiu ligų rodikliu. Niekada dar taip nebuvo. Mano visi proseneliai mirė nesulaukę 60 metų. Mano seneliai išgyveno iki 70. Mano tėvai artėja prie 80. Tad tikėtina, kad mano mirties amžius prasidės skaičiumi 9. Bet tai liečia ne tik mus, tai daug didesnis dalykas.

Kūdikis šiandien gimęs Naujajame Delyje gali tikėtis išgyventi taip ilgai kaip turtingiausiais pasaulio žmogus prieš 100 metų. Pagalvokite apie tai. Tai neįtikėtinas faktas. Ir kodėl taip yra? Raupai. Raupai pražudė milijardus žmonių šioje planetoje. Jie pakeitė pasaulio demografiją taip, kaip nė vienas karas nėra pakeitęs. Dabar raupų nebeliko. Jie išnyko. Mes juos išnaikinome. Pokšt. Turtingame pasaulyje ligos, kurios grėsė milijonams žmonių tik prieš keletą kartų jau beveik nebeegzistuoja. Difterija, raudoniukė, poliomielitas... Ar kas nors dar žino, kas tai per dalykai? Skiepai, modernioji medicina, galimybės išmaitinti milijardus žmonių - tai yra mokslinio metodo triumfas. Mano manymu, mokslinis metodas, bandymai, stebėjimas, kas veikia ir pakeitimas to, kas neveikia yra vienas iš didžiųjų žmonijos pasiekimų.

Tai yra gerosios naujienos. Deja, tai visos geros naujienos, nes yra kitų problemų, kurios buvo minėtos daug kartų ir viena iš jų yra ta, kad nepaisant visų mūsų pasiekimų, milijardas žmonių eina miegoti alkani kiekvieną dieną šiame pasaulyje. Šis skaičius didėja, didėja tikrai greitai ir tai nedovanotina. Ir ne tik tai - mes panaudojome savo vaizduotę, kad sunaikintume šią planetą. Geriamas vanduo, dirbama žemė, atogrąžų miškas, nafta, dujos - šie dalykai nyksta ir greitai išnyks. Ir nebent mes sugalvosime, kaip išsisukti iš šitos situacijos, mes irgi išnyksime.

Tad klausimas - ar mes galime tai padaryti? Manau, kad galime. Manau, yra aišku, kad mes galime pagaminti maisto, kuris pamaitintų milijardus žmonių neišsekindamas žemės, kurioje jie gyvena. Manau, kad mes galime aprūpinti šį pasaulį energija, kuri jo nesunaikins. Aš tikrai tuo tikiu ir tai nėra vien tik svajonė. Bet štai kas man neduoda užmigti naktimis (tai yra, vienas iš dalykų, neduodančių man užmigti) - niekad anksčiau mums nereikėjo mokslinio progreso taip, kaip mums jo reikia dabar ir mes niekad nebuvome taip gerai pasiruošę panaudoti šį progresą, kaip esame dabar. Mes esame ties nuostabių įvykių riba daugelyje sričių. Vistik aš manau, kad mes turėtume grįžti šimtus, 300 metų, prieš Švietimo erą, kad pamatytume laikus kai mes kovojome su progresu, kai mes priešinomės šiems dalykams daug įnirtingiau nei dabar, keliais frontais.

Žmonės apsišarvuoja savo įsitikinimais taip tvirtai, kad jų neįmanoma išlaisvinti. Net tiesa jų neišlaisvina. Žinoma, kiekvienas turi teisę į savo nuomonę, netgi į nuomonę apie progresą. Bet žinote, į ką jūs neturite teisės? Jūs neturite teisės išgalvoti faktus. Atsiprašau, bet jūs neturite tokios teisės. Aš ilgokai užtrukau, kol tai supratau.

Prieš dešimtmetį aš rašiau straipsnį apie skiepus "The New Yorker" žurnalui - tai buvo nedidelis straipsnelis. Ir aš buvau pritrenktas sužinojęs, kad yra prieš juos nusistačiusių žmonių - nusistačiusių prieš dalyką, kuris yra veiksmingiausia visuomenės sveikatos priemonė žmonijos istorijoje. Aš nežinojau, ką daryti, tad padariau paprastai - parašiau straipsnį ir palikau šį reikalą ramybėj. Netrukus po to aš rašiau straipsnį apie genetiškai modifikuotą maistą. Ta pati istorija, tik didesniu mastu - žmonės kraustėsi dėl to iš proto. Taigi, aš rašiau apie tai ir negalėjau suprasti kodėl žmonės vadino šį dalyką "frankenmaistu", kodėl jie galvojo, kad perrikiuojant molekules suplanuotai, o ne atsitiktinai yra ėjimas prieš gamtą. Bet, žinote, toks mano darbas. Aš parašiau straipsnį ir palikau tai ramybėj. Suprantate, aš žurnalistas. Mes rašome tekstą, jį priduodame, tada einame vakarienės - toks gyvenimas.

(Juokas)

Bet šios istorijos mane neramino. Aš negalėjau suprasti, kodėl, bet galiausiai supratau. Taip yra todėl, kad tie fanatikai, kurie vedė mane iš proto iš tikrųjų visiškai nėra fanatikai. Jie yra sumanūs, išsilavinę, padorūs žmonės. Jie yra visiškai tokie pat kaip žmonės šioje salėje. Ir tai mane taip neramino... Bet tada aš pagalvojau - būkime teisingi: šiuolaikiniame pasaulyje mes pasiekėme ribą, nuo kurios mes nebežiūrime į progesą kaip anksčiau. Mes kalbame apie jį dvejopai. Mes kalbame apie jį ironiškai, su kabutėmis: "Progresas". Tam yra priežastys, ir aš manau, jog žinau kokios tai priežastys. Mes praradome pasitikėjimą institucijomis, valdžia, ir kartais pačiu mokslu. Ir kodėl gi neturėtume prarasti pasitikėjimo? Užtenka paminėti kelis pavadinimus ir žmonės supras. Černobylis, Bopalas, Čelendžeris, Vioxx vaistai, masinio naikinimo ginklai, sumaištis dėl kompiuterizuoto balsų skaičiavimo per rinkimus. Jūs galite pasidaryti savo sąrašą. Yra neaiškumų ir problemų su tais žmonėmis, kuriuos mes visada laikydavome teisiais. Tad būkite skeptiški. Klauskite, reikalaukite įrodymų. Nepriimkite visko už gryną pinigą. Be štai kas: kai jūs gaunate įrodymų, jums reikia priimti tuos įrodymus, o mes nesame linkę to daryti. To priežastis, manau, yra ta, kad mes esame apimti baimės epidemijos, kokios aš dar nesu matęs ir kokios tikiuosi nebepamatysiąs.

Maždaug prieš 12 metų buvo išleistas straipsnis, siaubingas straipsnis, kuris susiejo autizmo paplitimą su tymų, kiaulytės ir raudoniukės skiepais. Labai baisu. Daugybė tyrimų buvo atlikta siekiant patikrinti, ar tai tiesa. Daugybė tyrimų ir turėjo būti atlikta, nes tai rimtas reikalas. Buvo gauti tų tyrimų atsakymai. Tyrimų atsakymai atėjo iš Jungtinių Valstijų, Anglijos, Švedijos, Kanados mokslininkų. Ir visi jie buvo vieningi: nėra koreliacijos, nėra sąsajos, visiškai jokios. Nesvarbu. Nesvarbu, nes mes tikime išgalvotomis istorijomis, mes tikime tuo, ką matome, ką esame įsitikinę matantys, tuo, kas mums atrodo tikra. Mes netikime krūva dokumentų iš valdžios pareigūnų, pateikiančių mums duomenis. Ir aš tai suprantu, manau, mes visi suprantame. Bet žinote ką? To pasekmės yra siaubingos, nes štai faktas: Jungtinės Valstijos yra vienintelė pasaulio šalis, kurioje skiepų nuo tymų dažnis mažėja. Tai nedovanotina ir mums turėtų būti gėda. Tai siaubinga. Kas atsitiko, kaip mes prie to priėjome?

Dabar aš suprantu. Aš tai suprantu. Juk nejaugi kas nors čia serga tymais? Ar kas nors šioje salėje kada nors matė ką nors mirštantį nuo tymų? Tai neatsitinka dažnai. Šioje šalyje tai išvis nebeatsitinka, bet tai atsitiko 160 tūkstančių kartų pasaulyje pernai. Tai daugybė mirčių nuo tymų. 20 per valandą. Bet kadangi tai neatsitinka čia, mes galime apie tai negalvoti ir tokie žmonės kaip Jenny McCarthy gali skleisti savo įsitikinimus, pagrįstus baime ir neapsiskaitymu, per tokias laidas kaip Oprah ir Larry King Live. Jie tai daro, nes jie neskiria priežasties nuo koreliacijos. Jie nesupranta, kad šios dvi sąvokos gali atrodyti tapačios, bet jos beveik niekada nebūna tapačios. Tai dalykas, kurį mums reikia įsisąmoninti kuo greičiau.

Toks vyrukas, Jonas Salk, buvo didvyris. Jis išlaisvino mus nuo vieno iš baisiausių žmonijos prakeiksmų. Nebeliko baimės, nebeliko agonijos, nes poliomielitas - pokšt - išnyko. Kitas vyrukas nebe taip gerbiamas. Jo vardas Paul Offit. Jis kartu su kitais neseniai sukūrė vakciną nuo rotaviruso. Ji kasmet išgelbėja 400-500 tūkstančių vaikų gyvybių besivystančiame pasaulyje. Gana šaunu, tiesa? Šaunu, bet problema tame, kad Paul'as keliauja ir pasakoja apie skiepus, apie jų naudą ir ragina žmones nustoti burbėti. Jis būtent taip ir pasako. Taigi, Paul'as laikomas teroristu. Kai Paul'as liudija viešame teisme, jis negali to daryti be ginkluotų asmens sargybinių. Jis sulaukia skambučių į namus iš žmonių, kurie jam primena, jog jie žino, į kurią mokyklą eina jo vaikai. Ir kodėl? Todėl, kad Paul'as sukūrė vakciną.

Nereikia nė sakyti, kad skiepai yra būtini. Jei jų nebūtų, ligos sugrįžtų, siaubingos ligos, ir tai jau vyksta. Šioje šalyje dabar mes jau turime tymus. Ir situacija blogėja - greitai vaikai vėl mirs nuo jų, nes esmė tik sergančiųjų skaičiuje. Ir jie mirs ne tik nuo tymų. Kaip dėl poliomielito? Sugrąžinkime ir jį. Kodėl gi ne? Prieš kelias savaites aš gavau laišką iš savo koledžo grupiokės. Ji parašė, kad aš šiek tiek rėksmingas. Niekas man nėra to anksčiau sakęs. Ji sakė neskiepysianti savo vaiko nuo poliomielito. Jokiu būdu. Gerai. Kodėl? Todėl, kad mūsų šalyje nebėra poliomielito. Bet žinote ką? Vakar mūsų šalyje nebuvo poliomielito. Šiandien - nežinau, gal šįryt vyrukas įsėdo į lėktuvą Lagose ir skrenda į Los Andželo tarptautinį oro uostą. Šiuo metu jis virš Ohajaus. Jis nusileis po kelių valandų, išsinuomos automobilį ir atvyks į Long Byčą, kur jis dalyvaus vienoje iš šių nuostabių TED vakarienių šį vakarą. Ir jis nežino, jog yra užsikrėtęs paralyžiuojančia liga. O mes to irgi nežinome, nes taip sutvarkytas pasaulis. Tokiame pasaulyje mes gyvename. Neapsimeskime, jog tai netiesa.

Na, mums patinka įsisupti į melo skraistę. Mes tai dieviname. Visi šįryt išgėrėte savo vitaminus? Ežiuolės, truputį antioksidantų savijautai pagerinti. Žinau, kad išgėrėte, nes pusė amerikiečių daro tai kasdien. Jie geria maisto papildus, taip pat netradicinius vaistus. Ir nesvarbu, kaip dažnai mes sužinome, jog jie yra beverčiai. Moksliniai duomenys tai patvirtina nuolat. Tie preparatai patamsina jūsų šlapimą. Beveik niekad jie neturi jokio kito poveikio. (Juokas) Na, puiku, jūs norite mokėti 28 milijardus dolerių už tamsų šlapimą, aš jus visiškai suprantu. (Juokas) Tamsus šlapimas. Tamsus. Kodėl mes tai darome? Kodėl mes tai darome? Manau, aš suprantu: mes nekenčiame didžiųjų farmacijos kompanijų. Mes nekenčiame aukštosios valdžios. Mes nepasitikime valdininkais. Ir neturėtume. Mūsų sveikatos apsaugos sistema niekam tikusi. Ji žiauriai elgiasi su milijonais žmonių. Ji visiškai pribloškiančiai šalta ir slegianti netgi tuos, kurie gali sau ją leisti. Tad mes bėgame nuo jos, o kur gi mes bėgame? Mes puolame į didžiojo placebo glėbį. (Juokas) Fantastiška. Man patinka didysis placebas. (Plojimai)

Bet, žinote, tai rimtas dalykas, nes tie preparatai yra mėšlas, o mes jiems išleidžiame milijardus dolerių. Ir jų yra pačių įvairiausių. Visi: ginko - neveiksmingas, ežiuolė - neveiksminga, acai uogos (aš net nežinau, kas tai yra, bet mes joms išleidžiame milijardus dolerių) - irgi neveiksmingos. Ir žinote ką? Kai aš taip kalbu, žmonės šaukia ant manęs. Jie sako: "Koks tavo reikalas? Tegu žmonės daro, ką nori, jei jie nuo to geriau jaučiasi." Žinote ką? Jūs klystate. Nes man nesvarbu, ar tai Sveikatos departamento sekretorius sakantis "Hm, aš neatsižvelgsiu į mamogramų ekspertų parodymus", ar koks kvanktelėjęs vėžio žynys, gydantis savo pacientus kavos klizmomis. Kai jūs pradedate eiti keliu, kuriame įsitikinimai ir magija pakeičia įrodymus ir mokslą, jūs prieinate tašką, kuriame jūs nenorėtumėte būti. Jūs tampate Pietų Afrikos Tabo Mbekiu. Jis numarino 400 tūkstančių savo žmonių primygtinai teigdamas, jog burokėliai, česnakas ir citrinų aliejus yra daug veiksmingesni nei antiretrovirusiniai vaistai, pristabdantys AIDS progresavimą. Šimtai tūkstančių beprasmių mirčių šalyje, kuri labiausiai yra paveikta šios ligos. Tik nesakykite man, kad tokie dalykai neturi pasekmių. Pasekmės yra. Jos visada yra.

Šiuo metu kvailiausia epidemija, į kurią esame įtraukti, yra tas absurdiškas mūšis tarp palaikančiųjų genetiškai modifikuotą maistą ir ekologinio maisto elito. Tai idiotiški ginčai. Jie turi liautis. Tai ginčai dėl žodžių, dėl metaforų. Tai ideologija, ne mokslas. Kiekvienas dalykas, kurį valgome, kiekvienas ryžio grūdelis, kiekviena petražolės šakelė, kiekvienas Briuselio kopūstas yra žmogaus modifikuotas. Žinokite, Rojaus sode nebuvo mandarinų. Nebuvo ir melionų. Nebuvo Kalėdinių eglučių. Mes tai sukūrėme. Mes juos atrinkome per paskutinius 11 tūkstančių metų. Kai kurie atrankos produktai mums tiko, kai kurie - ne. Mes atsikratėme tų, kurie netiko. Dabar mes galime vykdyti tokią atranką daug tiksliau. Žinoma, tame yra rizikos. Bet mes galime ryžius praturtinti vitaminu A ir tai padės milijonams, milijonams žmonių prailginti jų gyvenimą. Jūs nenorite to daryti? Turiu pasakyti, aš to nesuprantu.

Mes priešinames genetiškai modifikuotam maistui. Kodėl mes tai darome? Aš nuolat girdžiu tokius dalykus: per daug chemikalų, pesticidų, hormonų, monokultūrų, mes nenorime didžiulių plotų su tomis pačiomis kultūroms, tai negerai. Mes nenorime, kad kompanijos užpatentuotų gyvybę. Mes nenorime, kad sėklos būtų kompanijų nuosavybė. Žinote, kaip aš į tai atsakysiu? Taip, jūs teisūs. Ištaisykime tai. Tai tiesa, mes turime didžiulę problemą su maistu, bet tai nėra mokslas. Tai neturi nieko bendro su mokslu. Tai teisė, tai moralė, tai patentai. Jūs žinote, kad mokslas tai nėra kompanija. Tai nėra šalis. Tai netgi nėra idėja. Tai - procesas. Tai procesas, kuris kartais veikia, kartais ne. Bet mintis, kad mes turime neleisti mokslui atlikti savo darbo, nes mes bijome, yra tikrai pražūtinga ir neleidžia išbristi iš skurdo milijonams žmonių.

Po 50 metų mes turėsime užauginti 70 procentų daugiau maisto nei dabar. 70 procentų. Kiek investuota į Afriką per pastaruosius 30 metų... Apgailėtina. Apgailėtina. Jiems to reikia, bet mes jiems to neduodame. O kodėl? Genetiškai modifikuotas maistas. Mes nenorime raginti žmonių valgyti tokį nepilnavertį maistą, kaip, pavyzdžiui, kasava. Kasavą valgo pusė milijardo žmonių. Ji panaši į bulvę. Tai tik krūva kalorijų. Nieko gero. Joje nėra maistingų medžiagų, nėra baltymų. Mokslininkai šiuo metu visą tai įterpinėja į kasavą. Po to žmonės galėtų ją valgyti ir neapaktų. Jie nebadautų. Žinote ką? Tai būtų puiku. Tai nebūtų kaip restorane Chez Panisse, bet tai būtų neblogai.

Viskas, ką aš galiu pasakyti apie tai: kodėl mes su tuo kovojame? Paklauskime savęs pačių: kodėl mes su tuo kovojame? Todėl, kad nenorime perkėlinėti genų? Visa tai yra genų perkėlinėjimas. Tai ne dėl chemikalų. Tai ne dėl mūsų juokingos aistros hormonams, mūsų primygtino noro užauginti didesnius produktus, pagaminti geresnį maistą, neįprastą maistą. Kalba eina ne apie ryžių javainius, kalbama apie žmonių išgyvenimą ir mums metas suprasti, ką tai reiškia. Nes žinote, ką? Jei mes nesuprasime, mes ir toliau elgsimės taip pat. Mes esame kalti dėl kai ko, dėl ko mes nenorime būti kalti - aukštųjų technologijų kolonializmo. Nėra kito būdo apibrėžti tam, kas čia vyksta. Tai savanaudiška, bjauru, žema ir mums reikia liautis.

Tad po šio nuostabiai linksmo pokalbio (Juokas) jūs galbūt norite pasakyti: "Tai tu vis dar nori įlipti į tą juokingą laiko mašiną ir keliauti į ateitį?" Be abejo. Be abejo, aš noriu. Šiuo metu mes esame įstrigę dabartyje, bet prieš mus atsiveria nuostabios galimybės. Mes galime sureguliuoti tą laiko mašiną kaip tik norime. Mes galime ją nukreipti, kur tik norime. Ir mes ją nukreipsime, kur mes norime. Mes turime apie tai kalbėtis, turime mąstyti, bet kai mes įlipsime į tą laiko mašiną ir keliausime į ateitį, mes džiaugsimes tuo. Žinau, kad mes galime tai padaryti ir, mano supratimu, tai yra tai, ko reikia pasauliui šiuo metu.

Ačiū.

(Plojimai)

Ačiū.

(Plojimai)