Matijus Rikardas apie laimės įpročius

Spėju, jog tai globalizacijos pasekmės, kad gali rasti Coca-Cola skardinių ant Everesto viršūnės ir budistų vienuolį Monteryje. (Juokas) Taigi, aš atvykau prieš dvi dienas iš Himalajų, priimdamas Jūsų malonų pakvietimą. Aš taip pat norėčiau pakviesti jus kuriam laikui į Himalajus. Ir parodyti vietas, kuriose medituotojai, tokie kaip aš, kurie pradėjo nuo molekulinės biologijos Pastero institute ir rado savo kelią į kalnus.

Štai keli vaizdai, kuriuos man pasisekė nufotografuoti būnant ten. Štai Kailašo kalnas rytų Tibete - stebuklingas vaizdas. Tai iš Malboro šalies. (Juokas) Tai Turkio ežeras. Medituotojas. Tai karščiausia metų diena kažkur rytų Tibete rugpjūčio 1d. Ir naktį prieš tai mes stovyklavome ir mano draugai tibetiečiai sako: „Mes miegosime lauke“. Aš sakau: „Kodėl? Juk turime pakankamai vietos palapinėje.“ Jie atsakė: „Taip, bet juk dabar vasara.“ (Juokas)

Na, o dabar pakalbėsime apie laimę. Kaip prancūzas, turiu pasakyti, kad yra daugybė prancūzų intelektualų, manančių, kad laimė yra visiškai neįdomi. (Juokas) Aš neseniai parašiau esė apie laimę, ir tai tapo diskusijų objektu. Kažkas parašė straipsnį, kuriame buvo sakoma „neužkrauk ant mūsų purvino laimės darbo. (Juokas) Mums nerūpi laimė. Mes turime gyventi aistringai. Mums patinka gyvenimo viršūnės ir nuopuoliai. Mums patinka kentėti, nes būna taip gera, kai ji trumpam atslūgsta.“ (Juokas)

Štai tai aš matau iš savo buveinės balkono Himalajuose. Tai maždaug du metrai ant trijų, ir visi esate laukiami bet kuriuo metu. (Juokas)

O dabar grįžkime prie laimės arba gerovės. Visų pirma, nepaisant to, ką sako prancūzų intelektualai, atrodo, jog niekas nepabunda ryte galvodamas: "Ar aš kentėsiu visą dieną?" (Juokas) Tai reiškia, kad kažkaip – sąmoningai ar ne, tiesiogiai ar ne, netolimoj ar tolimoj ateity, kad ir ką darytume, kad ir ko tikėtumėmės, kad ir apie ką svajotume tai kažkaip susiję su giliu, esminiu gerovės ar laimės troškimu. Anot Paskalio, net ir tas, kuris pasikaria, kažkokiu požiūriu ieško kančios nutraukimo – jis neranda kito kelio. Bet jeigu pažiūrėttumėte į literatūrą, Rytų ir Vakarų, rastumėte neįtikėtiną laimės apibrėžimų įvairovę. Kai kurie žmonės sako: „Aš tikiu tik į praeities prisiminimus, ateities įsivaizdavimą, niekuomet į dabartį“ Kiti sako, kad laimė yra dabar, tai esamos akimirkos skaistumas. Ir tai privertė prancūzų filosofą Henrį Bergsoną pasakyti: "Visi didieji žmonijos mąstytojai laimę paliko migloje, kad kiekvienas jų galėtų apibrėžti ją savaip."

Viskas būtų gerai, jei tai būtų tik antraeilis užsiėmimas žmogaus gyvenime. Bet jeigu tai yra tas kažkas, lemiantis kiekvienos mūsų gyvenimo akimirkos kokybę, tada geriau žinoti, kas tai, turėti aiškesnį supratimą. Ir greičiausiai būtent todėl, kad mes nežinome, kas tai yra, nors mes ir siekiame laimės, vis dėlto taip dažnai atsukam jai nugarą. Nors mes ir norime išvengti kentėjimo, atrodo, kad bėgame link jo. Tai irgi gali kilti dėl įvairios maišaties.

Viena dažniausių yra laimės tapatinimas su malonumu. Bet pažvelgus į abiejų savybes pasirodo, kad malonumas yra priklausomas nuo laiko, objekto, vietos. Tai yra kažkas, kas iš prigimties kinta. Gražus šokolado tortas – pirma porcija skani, antra jau ne tokia, o toliau mums nuo jo jau bloga. (Juokas) Tokia yra daiktų prigimtis – jie mums pabosta. Aš buvau Bacho fanas. Grojau jo kūrinius gitarai. Aš galiu jo klausyti du, tris, penkis kartus. Jeigu man reikėtų jo klausyti 24 valandas, be petraukos, tai imtų varginti. Jeigu tau labai šalta, eini link ugnies, tai taip nuostabu. Tuomet, po kiek laiko, tenka kiek pasitraukti, vėliau karštis svilina. Jis tarsi išsieikvoja, kai jį patiriame. Ir vėlgi, tai patiri tu, tai nėra kažkas, spinduliuojantis išorėje. Kaip ir kad tu gali jausti stiprų malonumą, o kiti aplink tave gali labai kentėti.

Tuomet kas gi yra laimė? O "laimė", žinoma, yra toks miglotas žodis, todėl verčiau sakykime "gerovė". Taigi, aš manau, kad geriausias apibrėžimas, budistų požiūriu, yra tai, kad gerovė yra ne tik malonus pojūtis. Tai gilus ramybės ir pasitenkinimo jausmas, būsena, kuri persmelkia, apima visas emocines būsenas, ir visus džiaugsmus bei sielvartus, kurie pasitaiko mūsų kelyje. Jus tai gali nustebinti. Ar mes galime patirti tokią gerovę, būdami liūdni? Tam tikru požiūriu, kodėl gi ne? Nes mes kalbame apie kitą lygį.

Pažiūrėkite į bangas, artėjančias prie kranto. Kai esi bangos apačia, trenkiesi į dugną. Atsitrenki į tvirtą uolą. Kai čiuoži viršumi, jautiesi pakylėtas. Nuo pakilios nuotaikos pereini prie depresijos, nėra jokio gylio. Jei pažvelgtumėte į tolimą jūrą, pamatytumėte gražų, ramų vandenyną, kaip veidrodį. Čia gali būti audrų, bet vandenyno gilybė visuomet lieka ten, nepakitusi. Taigi, kodėl taip yra? Tai gali būti tik būsena, ne tik nuolat besikeičianti emocija ar pojūtis. Netgi džiaugsmas, kuris gali būti laimės šaltiniu Bet visuomet yra piktas džiaugsmas, kurį atrandame kito kančioje.

Kaip mes elgiamės laimės paieškose? Dažnai mes žiūrime į išorę. Manome, kad jeigu gausime tą ir aną, visas sąlygas, kaip sakome, "viską būti laimingu -- turėti viską yra būti laimingu." Šis vienas sakinys jau atskleidžia laimės pasmerktumą pražūti. Turėti viską. Jeigu kažką prarandame, laimė sugriūva. Kai kažkas vyksta ne pagal planą, mes taip stengiamės tvarkyti išorę, bet mūsų išorinio pasaulio kontrolė yra tokia ribota, laikina ir dažnai tik įsivaizduojama. Todėl pažvelkime į vidines sąlygas. Argi jos nėra stipresnės? Argi ne protas paverčia išorines aplinkybes į laimę ar kentėjimą? Ir argi tai nėra stipriau? Iš patirties žinome, kad galime būti taip vadinamame "mažame rojuje" ir vis tiek būti labai nelaimingais.

Kartą Dalai Lama buvo Portugalijoje, visur vyko statybos. Taigi vieną vakarą jis pasakė: "Žiūrėkit, jūs darote visa tai, bet argi ne malonu taip pat pastatyti kažką viduje?" Ir jis tarė: "Net jeigu gausi modernų butą, šimtajame supermodernaus ir patogaus pastato aukšte, jeigu viduje būsi giliai nelaimingas, viskas, ko ieškosi, bus langas, pro kurį būtų galima iššokti.“ Ir atvirkščiai, mes žinome daugybę žmonių, kurie labai sunkiomis aplinkybėmis sugeba išlaikyti ramybę, vidinę stiprybę, vidinę laisvę, pasitikėjimą. Taigi, jeigu vidinės sąlygos yra stipresnės, žinoma, išorinai veiksniai daro įtaką, ir yra nuostabu gyventi ilgiau, sveikiau, turėti prieigą prie informacijos, išsilavinimo, galėti keliauti. turėti laisvę, tai labai pageidaujama. Vis dėlto to nepakanka, tai yra tik šalutinė pagalba, sąlyga. Patirtis, kuri viską transformuoja, yra prote. Taigi, mes savęs klausiame, kaip ugdyti sąlygas laimei, vidines sąlygas, ir kurios tą laimę gali sužlugdyti. Tam reikia turėti kažkiek patirties.

Iš savo patirties žinome, kad yra tam tikros proto būsenos, laidžios šiam klestėjimui, šiai gerovei, kurią graikai vadino eudaimonia, klestėjimu. Yra būsenų, kurios nepalankios šiai gerovei. Ir jei pažvelgtume į savo pačių išgyvenimus -- pyktis, neapykanta, pavydas, arogancija, įkyrūs troškimai, godumas – jie nepalieka mums tokios jau malonios būsenos, kai juos patiriame. Maža to, jie žalingi kitų laimei. Todėl galime manyti, kad kuo dažniau šie jausmai įsiveržia į mūsų protus, tai lyg grandininė reakcija, tuo labiau mes jaučiamės apgailėtini, kankinami. Ir atvirkščiai, visi giliai savyje žinome, jog nesavanaudiško dosnumo aktas, net jeigu per atstumą, niekam apie tai nežinant, galėtume išgelbėti vaiko gyvybę, padaryti kažką laimingą. Mums nereikia pripažinimo. Mums nereikia jokio dėkingumo. Vien tik to veiksmo darymas suteikia mums savasties su savo prigimtimi jausmą. Ir mes norėtume taip jaustis visuomet.

Taigi ar tai įmanoma pakeisti savo gyvenimo būdą, transformuoti protą? Ar visos šios neigiamos ir destruktyvios emocijos nėra neatskiriama mūsų proto prigimties dalis? Ar įmanoma pakeisti mūsų emocijas, būdo bruožus, nuotaikas? Kad tai sužinotume, privalome paklausti, kokia yra proto prigimtis? Ir jei pažiūrėtume ir patirtinio požiūrio taško yra tokia pirminė sąmonės savybė -- tiesiog būti sąmoningu, suvokiančiu. Sąmonė yra lyg veidrodis, leidžiantis savyje kilti visiems vaizdams. Veidrodyje gali matyti ir gražius, ir bjaurius veidus. Veidrodis tai leidžia, bet pats nesusiteršia, netampa kažkaip pakeistas šių vaizdinių. Panašiai ir už kiekvienos minties yra grynas sąmoningumas, tyras žinojimas. Tai yra prigimtis. Sąmonė negali savo esmėje būti sutepta neapykantos ar pavydo, nes jeigu ji visuomet buvo ten, kaip dažai, kurie prasisunkia į visą medžiagą, tuomet ją visuomet galima kažkur rasti. Mes žinome, kad nesame visuomet pikti, visuomet pavydūs, visuomet dosnūs.

Taigi, todėl, kad pagrindins sąmoningumo audinys yra tyra pažinimo savybė, atskirianti ją nuo akmens, yra galimybė keistis, nes emocijos yra trumpalaikės. Tai yra proto lavinimo pagrindas. Proto lavinimas yra pagrįstas idėja, kad du priešingi protiniai veiksniai negali vykti tuo pačiu metu. Meilė gali peraugti į neapkyantą. Bet neįmanoma, tuo pačiu metu, tam pačiam objektui, tam pačiam žmogui linkėti blogo ir gero. Neįmanoma tokiu pačiu gestu paspausti rankos ir suduoti. Taigi yra natūralūs priešnuodžiai emocijoms, kurios naikina mūsų vidinę gerovę. Taigi tai yra kelias priekin. Džiaugsmą gretinti su pavydu. Vidinės laisvės pojūtis kaip priešingybė intensyviam gobšumui ir manijai. Geranoriškumas, mielaširdystė prieš neapykantą. Bet žinoma, tuomet kiekviena emocija turi turėti tam tikrą priešnuodį.

Kitas būdas yra rasti bendrą priešnuodį visoms emocijoms, žiūrint į pačią jų prigimtį. Dažniausiai kai esame susierzinę, nekenčiame ar pykstame ant kažko, ar esame apsėsti kažkokios idėjos, protas vėl ir vėl grįžta prie to objekto. Kiekvieną kartą prisiminus tą objektą, apsėdimas ar susierzinimas sustiprėja. Tuomet tai yra pats save stiprinantis procesas. Todėl vietoj to, kad žiūrėtume į išorę, mums reikia žiūrėti į vidų. Pažvelgti į patį pyktį, jis atrodo labai grėsmingas, kaip kylantis musono debesis ar perkūnija. Atrodo, jog galime ant jo atsisėsti, bet, jeigu priartėsime, pamatysime, kad tai tik migla. Panašiai, kai atidžiai pasižiūri į pyktį, jis išnyksta kaip šalna po ryto saule. Jei tai kartosi, polinkis, tendencija į pykčio atsiradimą bus vis mažesnė po kiekvieno karto, kai jį išsklaidai. Galiausiai, nors jis ir galės kilti, bet jis tik praskries pro protą kaip paukštis, skrendantis per dangų ir nepaliekantis jokių pėdsakų. Tai yra proto lavinimo principas.

Žinoma, tai užtrunka, nes užtruko visų mūsų proto ydų, tendencijų susikūrimas, taigi prireiks laiko ir jomis atsikratyti. Bet tai vienintelis būdas. Proto transformacija, tai ir yra pati meditacijos prasmė. Tai reiškia suartėjimą su nauju buvimo pasaulyje būdu, naują visa ko suvokimo būdą, kuris labiau atitinka realybę su abipuse priklausomybe, su srautu ir nuolatine transformacija, kurie yra mūsų esybė ir sąmoningumas.

Taigi: sąveika su kognityviniais mokslais. Kadangi turime tai aptarti, ir tai turėjo, manau, būti tema -- mes tam turime taip mažai laiko -- smegenų plastiškumas. Smegenys buvo laikomos daugiau ar mažiau nekintamomis. Visi nominalūs sąryšiai, skaičiais ir kiekiais, kaip buvo manoma iki paskutinių 20 metų, tampa daugiau ar mažiau pastovūs mums subrendus. Tačiau neseniai buvo išsiaiškinta, kad jie gali labai pasikeisti. Smuikininko, kuris griežė smuiku daugiau nei 10 000 valandų, smegenų sritis, atsakinga už pirštų judesius, labai pasikeičia, sustiprindama sinapsinius sąryšius. Taigi ar mes galime tai padaryti su žmonių savybėmis? Su mielaširdyste, kantrybe, atvirumu?

Tai ir yra tai, ką darė visi didūs medituotojai. Kai kurie jų, atvykę į labaratorijas, tokias kaip Madisone, Viskonsone ar Berkelyje, buvo meditavę 20 000 – 40 000 valandų. Jie darydavo trijų metų atsiskyrimus, kurių metu medituodavo 12 valandų per dieną. Tuomet visą likusį gyvenimą jie medituoja tris keturias valandas per dieną. Jie yra tikri Olimpiniai proto lavinimo čempionai. (Juokas) Štai vieta kur medituotojai – kaip matote, ji ganėtinai įkvepianti. Štai čia su 256 elektrodais. (Juokas)

Ir ką gi jie rado? Žinoma, tą patį. Mokslinis embargas - jei kada nors bus pasiūlytas "prigimčiai", tikėkimės, jis bus priimtas. Čia nagrinėjama besąlygiškos atjautos būsena. Mes paprašėme medituotojų, kurie tuo užsiima metai po metų, atvesti protą į tą būseną, kurioje yra tik mielaširdingumas, absoliutus atvirumas jaučiančioms būtybėms. Žinoma, mokydamiesi naudojame objektus. Mes galvojame apie kenčiančius žmones, žmones, kuriuos mylime, bet tam tikrą akimirką, ši būsena gali tapti viską apimančia. Štai rezultatas, kurį galiu parodyti, nes jis jau buvo rodomas. Ši kreivė rodo 150 kontrolinės grupės dalyvių, ir kas čia stebima, tai skirtumas tarp dešiniosios ir kairiosios frontalinės skilties. Trumpai, žmonės, kurių dešinioji prefrontalinės žievės pusė aktyvesnė yra labiau prislėgti, užsisklendę - jie nėra geras didelės atjautos pavyzdys Kairėje pusėje viskas atvirkščiai: stipresnis polinkis į altruizmą, laimę, saviraišką, smalsumą ir taip toliau. Taigi, tai yra pagrindiniai žmonių tipai. Ir taip pat, tai gali kisti. Jei pažiūri komediją, pasitrauki į kairę pusę. Jei džiaugiesi dėl kažko, nueini kairėn dar toliau. Jei tau depresijos protrūkis, pasitrauki į dešinę pusę. Štai šis -0.5 yra standartinis nuokrypis medituotojo, kuris medituodamas generavo atjautą. Tai visiškai išeina už šios kreivės ribų.

Bet aš neturiu laiko veltis į įvairius mokslinius rezultatus. Tikiuosi, jie ateis. Bet štai ką jie atrado, tai po trijų su puse valandų funkcinio magnetinio rezonanso skanavimo, jausmas lyg ką tik išlipus iš kosminio laivo. Taip pat paaiškėjo iš kitų laboratorijų, pavyzdžiui, Polo Ekmano laboratorijos Berkelyje, kad kai kurie medituotojai sugeba savo emocinę reakciją kontroliuoti labiau, nei būtų galima pagalvoti. Kaip staigaus išgąsčio eksperimentai, pavyzdžiui. Jei pasodini žmogų ant kėdės su visokiais aparatais, vertinančiais jo fiziologiją, ir yra susprogdinama tokia tarsi bomba, reakcija yra tokia instinktyvi, kad per 20 metų jie nesutiko nė vieno žmogaus, kuris nebūtų pašokęs. Kai kurie medituotojai, nebandydami to sulaikyti, bet tiesiog būdami visiškai atviri, manydami, kad sprogimas - tai tik toks mažas įvykis, kaip kad krentanti žvaigždė, jie sugeba visiškai nejudėti.

Viso to prasmė nėra tai, kad galima padaryti vos ne cirko triuką, parodant ypatingas šokinėjančias būtybes, ar panašiai. Labiau norima pasakyti, kad proto treniravimas yra svarbus. Tai nėra tik prabanga. Tai nėra papildomas vitaminas sielai, tai tas kažkas, kuris nulems kiekvienos jūsų gyvenimo akimirkos kokybę . Mes esame pasiruošę praleisti 15 metų siekdami išsilavinimo. Mums patinka bėgioti, sportuoti. Mes darome visokiausius dalykus, kad išliktume gražūs. Bet visgi praleidžiame stulbinančiai mažai laiko rūpindamiesi tuo, kas yra svarbiausia: tuo, kaip veikia mūsų protas. Kas, vėlgi, yra pagrindinis dalykas, nulemiantis mūsų patirčių kokybę.

Mūsų atjauta turėtų virsti veiksmais. Tai mes ir stengiamės padaryti skirtingose vietose. Vien šis pavyzdys vertas daugybės darbo. Ši moteris, serganti kaulų tuberkulioze, palikta viena palapinėje, mirs turėdama vienintelę dukrą. Štai kaip ji atrodo po metų. Įvairios mokyklos ir klinikos Tibete

O dabar aš paliksiu jus su šių žvilgsnių grožiu, kurie apie laimę gali pasakyti kur kas daugiau nei aš kada nors. Ir šokinėjančiais Tibeto vienuoliais. (Juokas) Skraidančiais vienuoliais. Labai jums ačiū.