Mark Pagel: Kaip kalba pakeitė žmoniją

Kiekvienas iš jūsų turi pačią galingiausią, pavojingiausią ir pražūtingą savybę, kurią natūrali atranka kada bebūtų sugalvojusi. Tai dalis nervų sistemos audio technologijos skirtos pakeist elektros laidus žmonių protuose. Aš šneku apie jūsų kalbą, žinoma, nes ji leidžia jums įskiepyti jūsų proto mintį tiesiai į kieno nors kito protą ir jie gali bandyti daryti tą patį jums, jums net nereikia atlikti operacijos. Vietoj to, kai kalbate, jūs, tiesą sakant, naudojatės telemetrijos forma, mažai besiskiriančia nuo distancinio valdymo pultelio televizoriui. Tiesiog kaip pultelis priklauso nuo infraraudonųjų spindulių pulsų, jūsų kalba priklauso nuo pulsų, pavienių garso pulsų.

Ir visai kaip jūs naudojate pultelį tam, kad pakeistumėte vidinius televizoriaus parametrus, kurie atitiktų jūsų nuotaiką, jūs vartojate kalbą tam, kad pakeistumėte kieno nors kito smegenyse vidinius nustatymus, kurie atitinka jūsų interesus. Kalbos yra šnekantys genai, gaunantys dalykus, kurių nori. Ir tik įsivaizduokite kūdikio nuostabą, kai jis pirmą kartą atranda, kad paprasčiausiai ištaręs garsą, jis gali judinti objektus kambaryje tarsi su magijos pagalba ir gal netgi į jo burną.

Kalbos pražūtingos veiklos galia buvo atpažinta per amžius cenzūroje, knygose, kurių negalima skaityti, frazės, kurių negalima vartoti ir žodžiai, kurių nedera ištarti. Tiesa sakant, Babelio bokšto istorija Biblijoje yra legenda ir perspėjimas apie kalbos galią. Pasak tos istorijos, ansktyvieji žmonės susiformavo pasipūtimą, kad, vartodami kalbą darbui drauge, jie gali pastatyti bokštą, kuris leis jiems patekti į dangų. Dievas, pasipiktinęs šiuo bandymu pasiglemžti jo galią, sunaikino bokštą ir tada, kad užtikrintų, jos jis nebebus perstatytas, jis išsklaidė žmones suteikdamas skirtingas kalbas -- supainiojo juos suteikdamas skirtingas kalbas. Ir tai veda prie nuostabios ironijos, kad mūsų kalbos egzistuoja tam, kad apsaugotų mus nuo bendravimo. Netgi dabar mes žinome, kad yra žodžiai, kurių negalima vartoti, frazės, kurių nedera ištarti, nes jei taip padarytume, prie mūsų gali prisikabinti, gali įkalinti ar net nužudyti. Ir visa tai iš oro pūstelėjimo, sklindančio iš mūsų burnų.

Visas šitas sambrūzdis dėl vienos iš mūsų savybių pasako, kad yra kažkas vertas paaiškinimo. Ir todėl šitaip ši nepaprasta savybė išsivystė ir kodėl ji išsivystė tik mūsų rūšy? Kiek netikėta, kad tam jog atsakytume į šį klausimą turime grįžti prie šimpanzių naudojimosi įrankiais. Taigi tos šimpanzės naudojasi įrankiais ir mes tai priimam kaip jų protingumo ženklą. Bet jei jos būtų tikrai sumanios, ar termitų ištraukimui iš žemės naudotų pagaliuką, o ne kastuvą? Ir jei jos būtų tikrai sumanios, kodėl atidarinėtų riešutus su akmenimi? Kodėl jos tiesiog neitų apsipirkti ir neįsigytų maišelio riešutų, kuriuos kažkas kitas jau būtų atidaręs? Kodėl ne? Turiu omenyje, kad mes šitaip darom.

Na, o priežastis, kodėl šimpanzės taip nesielgia yra tokia, kad joms trūksta, ką psichologai ir antropologai vadina socialiniu išmokimu. Joms, atrodo, trūksta gebėjimo išmokti iš kitų kopijuojant ar imituojant ar tiesiog stebint. Todėl, jos negali patobulinti kito idėjų ar pasimokyti iš kito klaidų -- pasipelnyti iš kitų išminties. Ir todėl jos tiesiog daro tą patį dalyką dar, dar ir dar kartą. Tiesa sakant, mes galim iškeliauti milijonui metų ir grįžti atgal ir šimpanzės ir toliau darys tą patį su tais pačiais pagaliukais termitams ir tais pačiais akmenimis riešutų atidarymui.

Tai gali nuskambėti arogantiškai ar išpuikėliškai. Iš kur mes tai žinom? Nes būtent taip elgėsi mūsų protėviai, Homo erectus. Šios stačiosios beždžionės išsivystė Afrikos savonoje maždaug prieš du milijonus metų ir jos gaminosi tuos puikius rankinius kirvius, kurie puikiai tiktų jūsų rankoms. Bet jei pažvelgtume į fosilijų duomenis, pamatytume, kad jie gamina tą patį rankinį kirvį dar dar ir dar kartą milijoną metų. Galite sekti tai fosilijų duomenyse. Jei dabar paspėliotume, kiek ilgai gyveno Homo erectus, kokia buvo jo kartos trukmė, tai maždaug 40, 000 kartų nuo tėvų iki atžalų ir kitų stebinčių individų, kai rankinis kirvis nepakito. Netgi nėra aišku, jog mūsų patys artimiausi genetiniai giminaičiai, Neandertaliečiai, gebėjo pasinaudoti socialiniu išmokimu. Be abejo, jų įrankiai buvo sudėtingesni nei Homo erectus įrankiai, bet jie pademonstravo labai mažai pokyčių per maždaug 300,000 metų, kol ta rūšis, Neandertaliečiai, gyveno Eurazijoje.

Gerai, mums tai sako, kad, priešingai senai patarlei, "ką beždždionė pamato, tą ir daro," siurprizas tas, kad visi kiti gyvūnai iš tikro negali to padaryti -- bent jau nelabai gali. Ir netgi šitoje nuotraukoje slypi įtartinas pėdsakas -- kažkas iš Barnum & Bailey cirko.

Bet palyginimui, mes galime išmokti. Galime išmokti stebėdami kitus žmones ir kopijuodami ar imituodami tai, ką daro jie. Mes galime pasirinkti iš plataus pasirinkimų spektro patį geriausią. Galime pasipelnyti iš kitų žmonių idėjų. Galime kurti dėka jų išminties. Todėl, mūsų idėjos kaupiasi ir mūsų technologijos progresuoja. Ir šis didėjantis kultūrinis prisitaikymas, kaip sako antropologai - ši idėjų sankaupa yra atsakinga už viską aplink jus jūsų judriame komandiniame kasdieniniame gyvenime. Noriu pasakyti, kad pasaulis pasikeitė visu savo mastu, ką mes vadintume tik 1,000 ar 2,000 metų atgal. Ir visa tai dėl didėjančio kultūrinio prisitaikymo. Kėdės, ant kurių sėdite, šviesos, šioje auditorijoje, mano mikrofonas, iPadai ir iPodai, kuriuos visur su savimi nešiojatės - viskas yra didėjančio kultūrinio prisitaikymo rezultatas.

Daugeliui komentatorių didėjantis kultūrinis prisitaikymas, ar tiesiog socialinis išmokimas, yra atliktas darbas, istorijos pabaiga. Mūsu rūšis gali daryti daiktas, todėl mes klestim labiau bet kokia kita rūšis. Tiesa sakant, mes galimi daryti netgi "gyvenimiškus daiktus" -- kaip kad sakiau - visi daiktai aplink mus. Bet tiesa sakant, paaiškėjo, kad kažkuriuo laikotarpiu prieš maždaug 200,000 metų, kai tik atsirado mūsų rūšis ir įgijo socialinį išmokimą, kad tai buvo mūsų istorijos pradžia, ne pabaiga. Nes mūsų socialinio išmokimo įgijimas sukūrė socialinę ir evoliucinę dilemą, nutarimą, kuris, būtų teisinga sakyti, nulėmė ne tik mūsų psichologijos ateities kryptį, bet ir viso pasaulio ateities kryptį. Ir svarbiausia, tai paaiškina, kodėl mes turime kalbą.

Ir priežastis, dėl kurios iškilo dilema yra ta, jog paaiškėjo, kad socialinis išmokimas yra vizualinė vagystė. Jei aš galiu išmokti stebėdamas jus, aš galiu pavogti jūsų geriausias idėjas, ir galiu pasipelnyti iš jūsų pastangų net neįdėdamas to laiko ir energijos, kurią skyrėtė jūs kurdami jas. Jei aš galiu stebėti, kurį masalą naudajate žuvies gaudymui, ar jei aš galiu stebėti, kaip tobulinate rankinį kirvį, kad šis taptų geresnis, ar jei aš seku jus jūsų slaptu grybų taku, galiu pasipelnyti iš jūsų žinių ir išminties, ir sugebėjimų ir gal netgi pagauti tą žuvį anksčiau nei jūs. Socialinis išmokimas iš tikrųjų yra vizualinė vagystė. ir visos rūšis, kurios jį įgytų jums reikėtų slėpti savo šauniausias idėjas kad nieks jų nepavogtų.

Ir tad kažkuriuo metu prieš 200,000 metų mūsų rūšis susidūrė su krize. Ir mes turime tik du variantus susidorojimui su nesutarimais, kuriuos atneš vizualinė vagystė Vienas iš šių pasirinkimų buvo, kad mes atsitrauktume mažomis šeimos grupėmis. Nes tuomet nauda iš mūsų idėjų ir žinių tiesiog būtų perteikta mūsų artimiesiems. Jei būtume pasirinkę šią galimybę kažkuriuo metu prieš 200,000 metų, tikriausiai dabar vis dar gyventume kaip Neandertaliečiai, kai pirmą kartą įžengėmė į Europą prieš 40,000 metų. Ir tai dėl to, kad mažose grupelėse būtų mažiau idėjų ir mažiau inovacijų. Ir mažos grupės yra labiau linkusios į nelaimingus atsitikimus, nelaimes. Tad jei būtume pasirinkę šį kelią, mūsų evoliucijos kryptis būtų nuvedus mus į mišką -- ir būtų buvusi trumpa.

Kitas galimas pasirinkimas buvo išvystyti bendravimo sistemą, kuri leistų mums dalintis idėjomis ir susikooperuoti prieš kitus. Šios galimybės pasirinkimas reikštų, kad didžioji dauguma sukauptų žinių ir išminties taptų prieinama bet kuriam individui, kuris būtų kilęs iš bet kurios individualios šeimos ar būtų pats sau vienas. Na,mes pasirinkome antrą galimybę ir kalba yra viso to rezultatas

Kalba išsivystė, kad išspręstų krizę vizualinės vagystės. Kalba yra dalis socialinės technologijos, kuri skatina kooperacijos naudą -- sutarimų pasiekimams, sandėrių sutarimams ir mūsų veiklos koordinavimui. Kaip matote, besivystančioje visuomenėje tai buvo kalbos įgijimo pradžia, kalbos neturėjimas būtų kaip paukštis be sparnų. Visai kaip sparnai atvėrė paukščiams oro erdvę tyrinėjimams, kalba atvėrė žmonėms kooperacijos erdvę tyrinėjimams. Ir mes imam tai už gryną pinigą, nes esam rūšis, kuri jaučiaisi kaip savo namuose su kalba.

Bet turite suprasti, kad net paprasčiausi pasikeitimo veiksmai, kuriuose dalyvaujame yra visiškai priklausomi nuo kalbos. Ir kad suprastume kodėl, apgalvokite du scenarijus nuo mūsų evoliucijos pradžios. Įsivaizduokime, kad jums labai gerai sekasi gaminti strėlių antgalius, bet esate beviltiškas gamyboje medinių kotų su plunksnomis skridimui. Kiti du žmonės, kuriuos pažįstate, labai gerai gamina medinius kotus, bet jie beviltiški strėlių antgalių gamyboje. Todėl, ką jūs darote, tai -- vienas iš tų žmonių da nėra įgijęs kalbos. Ir įsivaizduokime, kad kito žmogaus kalbėjimo įgūdis geras.

Todėl, kas jūs darote, tai vieną dieną paimate krūvą strėlių antgalių ir prienate prie to nekaip kalbančiojo ir padedat priešais jį antgalius, tikėdamasis, kad jis suvoks jūsų mintį, jog norite keisti antgalius į užbaigtas strėles. Bet jis pasižiūri į tą krūvą, pagalvoja, kad tai dovana, paima, nusišypso ir nueina. Tada vejatės tą vyruką gestikuliuodamas. Seka muštynės ir jus nuduria su vienu iš jūsų antgalių. Gerai, dabar pakartokime šią sceną, jūs prienate prie gerai kalbančiojo. Padedate antgaliu ir sakote: " Norėčiau keisti šiuos antgalius į užbaigtas strėles. Pasidalintume 50/50 " Tas kitas atsako: "Gerai, atrodo sąžininga. Keiskimės." Darbas atliktas.

Kai turime kalbą, galime sujungti savo mintis, idėjas kartu ir kooperuotis, kad įgytume gerovę, kuriuos anksčiau negalėjom turėti. Ir štai kodėl mūsų rūšis suklestėjo visame pasaulyje, o tuo tarpu visi kiti gyvūnai vis dar tupi zoologijos sodo narvuose nykdami. Štai kodėl mes sukonstravome erdvėlaivius ir katedras, kol likęs pasaulis kaišioja pagalius į žemę, kad sugautų termitų. Gerai, šia prasme kalba ir jos vertė vizualinės vagystės krizės išsprendimui yra tikra, bet kuri rūšis, kuri įgyja ją turėtų pademonstruoti kūrybingumo ir suklestėjimo prasiveržimą. Ir būtent tai rodo archeologų tyrinėjimai.

Jei pažvelgtumėte į protėvius, Neandertaliečius it Homo erectus, mūsų tiesioginius protėvius, jie apsiribojo mažais pasaulio regionais. Bet kai mūsų rūšis iškilo prieš maždaug 200,00 metų, nedaug laiko po to mes greitai perėjome iš Afrikos ir išsisklaidėme visame pasaulyje, užimdami kone kiekvieną vietą Žemėje. Na, o tuo tarpu kitos rūšis apsiribojo tomis vietomis, kur jos prisitaikiusios dėl genų, su socialiniu išmokimu ir kalba mes galime keisti aplinką, kad ši atitiktų mūsų poreikius. Taigi mes suklestėjome tokiu būdu, kokiu to nepadarė nei vienas gyvūnas. Kalba iš tikro yra pati potencialiausia kada išsivysčiusi savybė. Tai pats vertingiausias bruožas, kurį turime, kuris leidžia perkurti naujas žemes, resursus į daugiau žmonių ir jų genus, nei natūrali atranka kada bebūtų sugalvojus.

Kalba tikrai yra mūsų genų balsas. Išvystę kalbą, mes padarėme kai ką savotiško, netgi įmantraus. Kai plitome po pasaulį, mes suformavome tūkstančius skirtingų kalbų. Šiuo metu yra maždaug septyni ar 8,000 skirtingų kalbų, kuriomis kalbama Žemėje. Pasakysite, kad tai natūralu. Kai mes išsiskiriame, mūsų kalbos taip pat natūraliai išsiskiria. Bet tikroji mįslė ir ironija ta, kad didžiausias kalbų skirtumas Žemėje atrandamas ten, kur žmonės tankiai kartu gyvena.

Jei nuvyksime į Papua Naujosios Gvinėjos salą, rasime nuo 800 iki 1000 kitokių žmonių kalbų, skirtingų žmonių kalbų, kuriomis kalbama tik toje saloje. Toje saloje yra vietų, kur galite sutikti naują kalbą kas dvi ar tris mylias. Ir, kad ir kaip neįtikėtinai skamba, kartą sutikau tos salos gyventoja ir paklausiau jo, ar tai teisybė. Ir jis man atsakė: "Oi, ne. Jas aptikti galima kur kas mažesniais atstumais. " Ir tai tiesa; yra saloje vietų, kur jūs galite atrasti naują kalbą mažiau nei už mylios. Ir tai taip pat tiesa kai kuriose atokiose vandenyno salose.

Ir atrodo, kad mes naudojame savo kalbą ne tik kooperacijai, bet ir mūsų grupių ratų suskirstymui ir tapatybių kūrimui, ir tikriausiai mūsų žinių ir išminties, ir įgūdžių apsaugai nuo nutekėjimo kitur. Ir mes žinome tai, nes, kai mokomės skirtingas kalbų grupes ir susiejame jas su jų kultūromis, matome, kad skirtingos kalbos lėtina idėjų tėkmę tarp grupių. Jos lėtina technologijų srautą. Ir jos netgi lėtina genų srautą. Negaliu kalbėti už jus, bet atrodo, kad esmė, jog mes nesimylime su žmonėmis, su kuriais negalime kalbėtis. (juokas) Turime tai atremti prieš įrodymus, kuriuos girdėjome, kad mes galėjome turėti kažkokių neskoningų genetinių flirtų su Neandertalieičiais ir su Denisovanieičias.

(juokas)

Gerai, šis polinkis, kurį turime, ši natūrali tendencija link izoliacijos, link buvimo su savimi susiduria akis į akį mūsų moderniame pasaulyje. Ši įstabi nuotrauka nėra pasaulio žemėlapis. Tiesa sakant, tai Facebooko draugystės ryšių žemėlapis. ir kai jūs braižot tuos draugystės ryšius pagal jų platumą ir ilgumą, tai tiesiogine to žodžio prasme nupiešia pasaulio žemėlapį. Šiuolaikinis pasaulis bendrauja su savimi ir vienas su kitu daugiau negu kada nors anksčiau. Ir komunikacija, tas susijungimas visame pasaulyje ir globalizacija apkrauna našta. Nes tos skirtingos kalbos primeta barjerą, kaip kad matėm, pasikeitimui gėrybių ir idėjų, ir tehnologijų, ir išminties. Ir primeta kliūtį kooperacijai.

Ir niekur kitaip to aiškiau nematom, kaip kad Europos Sąjungoje, kurios 27 narės kalba 23 oficialiomis kalbomis. Europos Sąjunga dabar išleidžia duagiau nei bilijoną eurų kasmet vertimams tarp jų 23 oficialių kalbų. Tai maždaug 1,45 bilijoną J.V. dolerių tik pačiam vertimui. Paglavokime apie šios situacijos absurdiškumą. Jei 27 individai iš tų 27 šalių sėdi prie stalo, kalbėdami 23 kalbomis pati paprasčiausiai matematika jums pasakys, kad jums prireiks 253 vertėjų armijos, jei norite tikėtis abipusių galimybių. Europos sąjunga samdo ilgalaikisu darbuotojus, maždaug 2500 vertėjų. Ir vien tik 2007-aisiais -- o manau yra ir naujesnių skaičių -- maždaug 1,3 milijonas puslapių buvo išversta vien į anglų kalbą.

Ir tad jei kalba iš tikro yra vizualinės vagystės sprendimas, jei kalba iš tikro yra perdavimo kanalas bendradarbiavimui, technologijos, kurias mūsų rūšis įgijo, tam, kad skatintų laisvą srautą ir pasikeitmą idėjomis mūsų šiuolaikiniame pasaulyje, mes susiduriame su klausimu. Ir tas klausimas yra ar šiame moderniame, globalizuotame pasaulyje mes tikrai sua galime leisti turėti tiek skirtingų kalbų.

Kitaip sakant, gamta nežino kitų sąlygų, kuriose funkcionaliai tapačios savybės egzistuotų. Viena iš jų visuomet veda kitą į išnykimą. Ir matome tai šiame nenumaldomame žygyje link standartizacijos. Yra begalė būtų dalykams pamatuoti -- sverti juos, matuoti ilgį -- bet metrinė skaičiavimo sistemą laimi. Yra daug būtų laiko skaičiavimui, bet itin keista 60-ainė sistema žinoma kaip valandos ir minutės, ir sekundės, yra universali beveik visame pasaulyje. Yra daug, daug būtų gaminti CD ar DVD, bet visi jie irgi jau standartizuoti. Ir turbūt galite sugalvoti daugyvę kitų savo kasdieniame gyvenime.

Ir dabar šiuolaikinis pasaulis susidūrė su dilema. Ir tai dilema, su kurai susidūręs šis kinas, kurio kalba šneka vis daugiau žmonių pasaulyje nei bet kuria kita kalba, ir jis vis tiek sėdi prie lentos, verčia kiniškas frazes į anglų kalbos frazes. Ir tai iškelia galimybę, kad pasaulyje, kuriame norime skatinti bendradarbiavimą ir apsikeitimą, ir pasaulyje, kuris gali būti priklausomas daugiau nei kada nors anksčiau nuo bendradarbiavimo,tam kad išlaikytume ir palaikytume suklestėjimo lygį, jo veiksmai mums sako, kad gali būti neišvengiama, kad mums teks susidurti su idėja, kad mūsų likimas yra būti pasauliu su viena kalba.

Ačiū.

(plojimai)

Matt Ridley: Mark, vienas klausimas. Svante atrado, kad FOXP2 genas, kuris siejamas su kalba, taip pat buvo dalinamasis ta pačia forma Neandertalieičiuose kaip ir mumyse. Ar turime minčių, kaip nurungėme Neandertalieičus, jei jie taip pat turėjo kalbą?

Mark Pagel: Labai geras klausimas. Daugelis iš jūsų žinote, kad yra toks genas vadinamas FOXP2, kuris tarsi atrodo implikuotas tam tikrais būdais pagrindinio mūsų vidinio motoro, susieto su kalba. Priežastis, kodėl aš netikiu, jog Neandertaliečiai turėjo kalbą, yra -- štai paprasta analogija: Ferrari yra mašinos, kurios turi variklius. Mano mašina turi variklį, bet tai ne Ferrari. Paprastas atsakymas į tai yra toks, kad genai patys savaime neleidžia nulemti baigties tokių sudėtingų dalykų kaip kalba. Ką mes žinome apie šį FOXP2 ir Neandertaliečius yra tai, jog jie galbūt turėjo motoinius nervus savo burnose -- kas žino. Bet tai nebūtinai reiškia, kad jie turėjo kalbą.

MR: Labai jums ačiū.

(plojimai)