Lucianne Walkowicz: Ieškant planetų aplink kitas žvaigždes.

Ne mūsiškės planetų sistemos primena tolimus miestus, kurių mes matome mirgančias šviesas, tačiau kurių gatvėmis vaikščioti negalime. Studijuodami tas mirgančias švieseles, mes galime sužinoti, kaip sąveikauja žvaigždės ir planetos, kad suformuotų ekosistemas ir buveines, kurios būtų tinkamos gyvybei.

Šioje Tokijo padangės nuotraukoje aš paslėpiau duomenis iš naujausio kosminio planetų medžiotojo - Keplerio teleskopo misijos. Ar matote? Štai. Tai tik mažytė dangaus dalis, kurią stebi Kepleris; ten ieškoma planetų matuojant šviesą iš daugiau nei 150,000 žvaigždžių, iš visų vienu kartu, kas pusę valandos, ir labai tiksliai.

Ir tai, ko mes ieškome, yra mažytis tos šviesos pritemimas, sukeltas planetos kelionės iš priekio vienai tų žvaigždžių, užstojant mažą dalelę mus nebepasieksiančių spindulių. Per tik truputį daugiau nei du metus aktyvios veiklos, mes jau radome virš 1,200 potencialių naujų planetų sistemų aplink kitas žvaigždes. Palyginkim: per praėjusius du paieškų dešimtmečius mes žinojome tik apie 400. Iki Keplerio.

Kai mes pastebime šiuos mažus šviesos pokyčius, galime nustatyti keletą dalykų. Pirmiausia, mes galime nuspręsti, kad ten tikrai yra planeta, taip pat kokio ji yra dydžio bei kokiu atstumu ji yra nuo savo žvaigždės "šeimininkės". Tas atstumas yra labai svarbus, nes jis mums pasako kiek iš tiesų šviesos gauna planeta. Žinoti tą atstumą ir gaunamą šviesos kiekį yra labai svarbu, nes tai šiek tiek primena pavyzdį, jeigu aš ar tu sėdėtume prie laužo: norėtum sėdėti pakankamai arti jo, kad būtų šilta, tačiau ne taip arti, kad sudegtume.

Be abejo, apie žvaigždę "šeimininkę" reikia žinoti kur kas daugiau nei vien tik iš jos gaunamos šviesos kiekį. Ir aš jums pasakysiu kodėl. Štai mūsų žvaigždė. Tai mūsų Saulė. Ji čia parodyta regimuosiuose spinduliuose. Tai yra ta šviesa, kurią mes matome savo akimis. Pastebėkite, kad ji atrodo labai panašiai, kaip tas simboliškas geltonas kamuoliukas, kurį mes visi nupiešiame būdami vaikais. Bet pastebėkite dar kai ką - Saulės veidas turi strazdanas. Šios strazdanos vadinamos saulės dėmėmis, ir jos yra tik viena iš daugybės Saulės magnetinio lauko pasireiškimų. Jos taip pat keičia žvaigždės skleidžiamos šviesos kiekį. Mes tai galime išmatuoti labai labai tiksliai su Kepleriu ir atsekti jų efektus.

Tačiau tai tik ledkalnio viršūnė. Jei mes turėtume ultravioletiniams ar rentgeno spinduliams jautrias akis, mes matytume visus dinamiškus ir dramatiškus efektus, kylančius dėl Saulės magnetinio aktyvumo - o tai taip pat vyksta ir kitose žvaigždėse. Tik pagalvokit, net kai lauke debesuota, šitie įvykiai vyksta nuolatos danguje virš jūsų, Taigi, kai mes norime sužinoti, ar planeta tinkama gyvenimui, ar ji suderinama su gyvybe, mes norime žinoti ne tik kiek šviesos ji gauna, ar kokia ji šilta, bet taip pat norime žinoti apie jos kosminį orą - didelių energijų radiaciją, ultravioletinius ir rentgeno spindulius, kurie sukuriami jos žvaigždėje ir kurie apipila planetą šiuo didelių energijų radiacijos srautu.

Ir taip, mes ne visai galime žiūrėti į planetas aplink kitas žvaigždes taip pat išsamiai kaip mes galime žiūrėti į planetas mūsų Saulės sistemoje. Čia matote Venerą, Žemę ir Marsą - tris mūsų Saulės sistemos planetas, iš kurių visos yra panašaus dydžio, tačiau tik viena yra tikrai gera vieta gyventi. Tačiau tuo metu mes tegalime matuoti šviesą iš kitų žvaigždžių ir sužinoti daugiau apie tuos santykius tarp planetų ir jų žvaigždžių "šeimininkių", tam, kad išsiaiškintume požymius, kurios planetos būtų gera vieta gyvybės paieškoms Visatoje.

Kepleris neras planetų aplink kiekvieną stebimą žvaigždę. Tačiau kiekvienas padarytas matavimas yra itin svarbus, nes jis mus moko apie santykius tarp žvaigždžių ir planetų ir kaip iš tiesų būtent žvaigždžių šviesa nušviečia sceną ant kurios formuojasi gyvybė Visatoje. Nors stebėjimus atlieka Kepleris, paiešką vedame mes - gyvybė.

Ačiū.

(Plojimai)