Lewis Pugh: Plaukimas, pakeitęs pasaulėjautą

Praėjusiais metais čia pasakojau apie savo plaukimą šiaurės ašigalyje. Nors viskas vyko prieš trejus metus, tačiau prisimenu tai taip ryškiai, tarsi būtų vykę vakar. Prisimenu, kaip stovėjau ant ledo krašto, ruošdamasis nerti į vandenį; galvojau, kad iki šiol pasaulyje nebuvau matęs nieko labiau bauginančio. Vanduo buvo visiškai juodas. Vandens temperatūra – minus 1,7 laipsnio pagal Celsijų, arba 29 laipsniai pagal Farenheitą. Tokiame vandenyje kausto velniškas šaltis. Tuomet galvoje šmėstelėjo mintis: jeigu reikalas pakryptų pačia blogiausia linkme, kiek laiko mano sušalęs kūnas grimztų tris su puse kilometro, kol pasiektų vandenyno dugną? Bet tada pasakiau sau, kad tokias mintis kuo greičiau turiu išmesti iš galvos. Vienintelis būdas nerti į šį stingdantį vandenį ir nuplaukti kilometrą – tai klausytis savo iPod'o ir šitaip pakelti sau dvasią: klausytis visko – nuo gražių operų iki Puff Daddy, ir nė vienu procentu neabejoti, kad nieko nėra galingesnio už tinkamą nusiteikimą – ir tik tuomet eiti prie ledinio pakraščio ir nerti į vandenį.

Plaukimas užtruko 18 minučių ir 50 sekundžių, tačiau atrodė, kad praslinko 18 dienų. Atsimenu, kaip išlipau iš vandens, kaip skausmingai gėlė rankas; kai pažvelgiau į pirštus, jie tiesiogine prasme buvo dešrelių dydžio, nes – juk žinote, kad mūsų kūną iš dalies sudaro vanduo – ir kai vanduo šąla, jis plečiasi, tad mano pirštų ląstelės sušalo, išsiplėtė ir sutrūkinėjo. Pirmoji mintis išlipus iš vandens buvo tokia: mano gyvenime daugiau niekuomet nebus plaukimo šaltame vandeny.

Tačiau praėjusiais metais išgirdau apie Himalajus, apie tirpstančias viršukalnes – (juokas) dėl šylančio klimato tirpstančius ledynus. Išgirdau apie šį ežerą - Imją. Jis susidarė per pastaruosius porą metų, tirpstant ledynams. Ledynai „pasislinko" į kalno viršų, o jų vietoje susiformavo ežeras. Esu tvirtai įsitikinęs, kad tai, ką regime vykstant Himalajuose, taps nauju dideliu kovos lauku šioje žemėje. Beveik du milijardai žmonių – tai sudaro trečdalį planetos gyventojų – vandeniu aprūpinami iš Himalajų. Gyventojų skaičius sparčiai auga, o iš ledynų gaunamo vandens kiekis sparčiai mažėja – dėl klimato kaitos. Manau, kad tai kuria prielaidas nestabilumui. Šiaurėje Kinija, pietuose Indija, Pakistanas, Bangladešas – visos šios šalys.

Todėl nusprendžiau keliauti į Everestą, aukščiausią žemėje kalną, ir tenai, žemėliau Everesto viršukalnės, ties Everesto viršukalne, atlikti simbolinį plaukimą. Nežinau, ar kam nors iš jūsų yra tekę keliauti į Everestą, tačiau tai gana sunkus išbandymas. 28 galingi, didžiuliai, stiprūs jakai neša visą reikalingą įrangą; nes tenai prireiks ne tik mano Speedo. Kartu keliauja ir gausi filmavimo komanda, kuri vėliau po visą pasaulį išsiuntinės užfiksuotas akimirkas. Plaukimą apsunkino ne tik aukštis. Norėjau atlikti plaukimą 5300 metrų aukštyje virš jūros lygio. Tai reiškia – beveik danguje. Tokiame aukštyje labai labai sunku kvėpuoti. Ištinka aukštumų liga. Atrodo tarsi už jūsų stovėtų žmogus ir viską laiką su plaktuku daužytų jums galvą.

Tačiau ne tai buvo blogiausia. Blogiausia buvo tai, kad šiais metais buvo nuspręsta atlikti plataus masto Everesto valymo operaciją. Ant Everesto kalno yra žuvę labai daug žmonių, ir šiais metais buvo nuspręsta surinkti visus žuvusių alpinistų kūnus ir juos nugabenti žemyn. Kada lipate aukštyn į kalną, kupini ryžto nuveikti kažką tokio, ko iki šiol nebuvo padaręs nė vienas žmogus. Tiesą sakant, ir nė viena žuvis. 5300 metrų aukštyje nėra žuvų. Kai tu sieki tai padaryti, o eidamas prasilenki su nešamais žuvusiųjų kūnais – tave apima pagarbumo jausmas; labai labai aiškiai suvoki, kad gamta yra nepalyginamai galingesnė, negu mes.

Ėjome tuo taku, visą laiką aukštyn. Dešinėje plytėjo didingas Khumbu ledynas. Eidami palei šį ledyną matėme didžiulius tirpstančio ledo telkinius. Pasiekėme šį nedidelį ežerą, žemiau Everesto viršukalnės, ir aš ėmiau ruoštis šiam sudėtingam plaukimui – lygiai taip pat, kaip ruošiuosi visuomet. Užsidėjau savo iPod'ą, pasiklausiau muzikos, nusiteikiau kiek galima karingiau – tai galima pavadinti kontroliuojama agresija – ir tuomet puoliau į vandenį.

Plaukiau kiek galėdamas greičiau pirmuosius šimtą metrų, tačiau labai greit supratau, kad mane ištiko didžiulė problema. Aš vos galėjau kvėpuoti. Sunkiai gaudžiau kvapą. Paskui pradėjau springti ir vandenyje apsivėmiau. Visa tai įvyko taip žaibiškai, kad aš – nė nežinau kaip tai atsitiko – ėmiau grimzti gilyn. Laimei, buvo gana seklu ir galėjau atsispirti nuo dugno, pakilti ir įkvėpti oro. Sakiau sau: plauk toliau, tęsk, nesustok. Plaukti toliau pajėgiau dar penkis ar šešis grybšnius, tada mane visiškai apleido jėgos ir nugrimzdau į ežero dugną. Nežinau kaip tai pavyko, tačiau kažkokiu būdu išnirau ir kiek įmanydamas greičiau nusikapsčiau prie kranto. Esu girdėjęs sakant, kad nuskendimas yra pati švelniausia mirtis, kokia tik gali būti. Gyvenime nesu girdėjęs didesnės nesąmonės. (Juokas) Tai didžiausio išgąsčio ir panikos būsena, kokią tik įmanoma patirti.

Nusigavau į ežero krantą. Mano komanda pagriebė mane ir kiek galėdami greičiau akmenuotu taku patraukėme žemyn į stovyklą. Nusigavę iki jos susėdome ir pradėjome aptarinėti, ką tenai, Everesto viršuje, padarėme blogai. Komanda pasakė tiesiai šviesiai. Jie pasakė: Luisai, reikalingas radikalus taktinis pokytis, jei nori sėkmingai perplaukti. Turi užmiršti viską, ką esi išmokęs apie plaukimą per pastaruosius 23 metus. Viską, ko išmokai tarnaudamas britų armijoje – apie greitumą ir agresiją – visa tai turi nustumti į šalį. Norime, kad po dviejų dienų vėl eitum prie ežero. Pailsėk ir viską apmąstyk. Norėtume, kad po dviejų dienų vėl eitumei, bet užuot plaukęs greitai, plauk kiek galima lėčiau. Užuot plaukęs krauliu, plauk brasu. Ir prisimink – niekuomet neplauk su agresija. Šįkart turi plaukti su nuoširdžiu pagarbumu.

Taigi, po dviejų dienų mes vėl pakilome prie ežero. Atsistojau prie ežero kranto, pažvelgiau į Everesto viršukalnę – kuri yra viena iš pačių gražiausių pasaulyje, – ir pasakiau sau: daryk viską iš lėto. Ir aš perplaukiau ežerą. Žodžiais neapsakoma, kaip puikiai jaučiausi išlipęs kitame ežero krante.

Evereste išmokau dviejų labai labai svarbių dalykų. Ir esu dėkingas savo šerpų komandai, kuri mane to išmokė. Pirmasis yra tas, kad jeigu kažkas pasiteisino praeityje, tai nereiškia, kad tai pasiteisins ir ateity. Todėl dabar, prieš pradėdamas kažką daryti, paklausiu savęs: koks reikalingas nusiteikimas, kad užduotį atlikčiau sėkmingai? Šį požiūrį pritaikant klimato kaitos problemai, kuri, tiesą sakant, yra tarsi visų problemų everestas, galima sakyti, kad jeigu taip ilgai mūsų gyvenimo būdas buvo vienoks, jeigu taip ilgai mes vienaip tenkinome savo vartojimo poreikius, jeigu taip ilgai mūsų santykis su planeta buvo vienoks, tai nereiškia, kad mes galime tai tęsti ir tęsti. Įspėjimo ženklų daug. Kai aš augau, planetoje gyveno 3,5 milijardo žmonių. Dabar gyvena 6,8 milijardo, ir iki 2050-ųjų jų turėtų padaugėti iki 9 milijardų.

Antroji pamoka – tai radikalaus taktinio pokyčio pamoka. Šiandien čia atvykau, kad galėčiau užduoti jums klausimą: kokį radikalų taktinį pokytį galite surasti savo santykyje su aplinka, kurio dėka mūsų vaikai ir vaikų vaikai gyventų saugiame, harmoningame ir – svarbiausia – gyvybingame pasaulyje? Ir labai jūsų prašau išvykus iš čia susimąstyti apie tokį radikalų taktinį pokytį, kurį galite pasirinkti savo gyvenime ir kurio dėka įvyktų ši didžiulė permaina. Kai atsakymą rasite, pasižadėkite šį pokytį realizuoti. Rašykite apie tai internete, kalbėkite apie tai, nenutolkite nuo jo nė per žingsnį. Nes beveik viskas yra pasiekiama, jeigu tam sutelktume visų mūsų dėmesį.

Taigi, labai jums dėkoju.

(Plojimai)