Karen Bass: nematyta medžiaga, neprijaukinta gamta.

Esu žmogus, kuriam labai pasisekė. Turėjau privilegiją pamatyti tiek daug mūsų gražiosios Žemės ir žmonių bei būtybių, kurios joje gyvena. Buvauįkvėpta šia aistra, kai man buvo septyneri ir mano tėvai pirmąkart nusivežė mane į Maroką, į Sacharos dykumos pakraštį. Tad įsivaizduokite mažą britę kažkur, kur nebuvo taip šalta ir drėgna kaip namuose. Kokia nuostabi patirtis. Ir tai mane privertė norėti ištirti daugiau.

Tad kaip režisierė, pabuvojau nuo vieno Žemės krašto iki kito bandydama atrasti tą tobulą kadrą ir įamžinti iki tol niekuomet nematytą gyvūnų elgesį. Ir negana to, man labai pasisekė, nes galiu tuo pasidalinti su milijonais žmonių visame pasaulyje. Taigi, idėja atrasti naujas mūsų planetos perspektyvas ir iš tikrųjų tai skleisti kasryt pakelia mane iš lovos su pliūpsniu energijos.

Galbūt manysite, jog gana sunku atrasti naujas istorijas ir temas, tačiau naujos technologijos keičia tai, kaip galime filmuoti. Jos mums leidžia užfiksuoti gaivius, naujus vaizdus ir papasakoti naujutėles istorijas. "Didžiuosiuose gamtos įvykiuose", BBC seriale, kurį sukūriau kartu su David Attenborough, mes būtent tai ir norėjome padaryti.

Grizlio lokių vaizdai yra pakankamai pažįstami. Jūs matote juos nuolat - manote. Tačiau yra visai kita jų gyvenimo pusė, kurios mes beveik niekada nematome ir kuri niekada nebuvo nufilmuota. Tad ką mes padarėme, tai nuskridome į Aliaską, kur Grizliai pasikliauna labai aukštais, beveik nepasiekiamais kalnų šlaitais kaip savo guoliu. Ir vienintelis būdas tai nufilmuoti yra iš oro.

(Video) David Attenbrough: Aliaskoje ir Britų Kolumbijoje tūkstančiai lokių šeimų kyla iš žiemos miego. Čia nėra ką valgyti, tačiau sąlygos idealios ramybės būklei. Galybė sniego išsikasti guolį. Kad surastų masto, mamos privalo nusivesti savo lokiukus žemyn į pakrantę, kur sniegas jau tirpsta. Tačiau nusileidimas gali tapti iššūkiu mažiems lokiukams. Šie kalnai yra pavojingos vietos, tačiau galiausiai šių lokių šeimų likimas ir, išties, visų lokių Ramiojo vandenyno šiaurėje, priklauso nuo lašišos.

KB: dievinu tą kadrą. Kaskart jį žiūrint pašiurpsta oda. Tai buvo nufilmuota iš sraigtasparnio naudojant giroskopu stabilizuotą kamerą. Tai nuostabi įranga, nes tai lyg turėti skraidantį trikojį, keltuvą ir judančią platformą viename. Tačiau vien technologijų nepakanka. Norint gauti brangius kadrus reikia būti reikiamoje vietoje, reikiamu laiku. Ir šis epizodas buvo ypatingai sudėtingas.

Pirmus metus nieko nepešėm. Turėjom grįžti kitais metais visą kelią į tolimas Aliaskos vietas. Ir sukinėtis su sraigtasparniu ištisas dvi savaites. Galiausiai mums pasisekė. Debesis pakilo, vėjas buvo ramus ir net pasirodė lokys. Ir mums pavyko pagauti tą magišką momentą.

Režisieriui naujoji technologija yra nuostabus įrankis, tačiau kitas dalykas, kuris labai labai mane jaudina yra tai, kai atrandamos naujos rūšys. Taigi, kai išgirdau apie vieną gyvūną, žinojau, jog privalau jį nufilmuoti kitam serialui, "Neprijaukintos Amerikos", National Geographic. 2005-aisiais buvo atrasta nauja šikšnosparnių rūšis rūko miškuose, Ekvadore. Kas nuostabiausia, tas atradimas taip pat įmynė mįslę - kas apdulkindavo unikalią gėlę. Tai visiškai priklauso nuo šikšnosparnio.

Taigi, serialas dar net nepasirodė, tad esate patys pirmieji, kurie tai matote. Pažiūrėkitę, ką manote. (Video) Pasakotojas: vamzdžialūpis nektarinis šikšnosparnis. Skanaus nektaro baseinas tyko kiekvienos gėlės ilgos rievės dugne. Tačiau kaip ją pasiekti? Būtinybė yra evoliucijos motina. (Music) 6,4 centimetrų šikšnosparnis turi 8,9 centimetrų liežuvį, palyginus su kūno ilgiu, ilgiausią liežuvį žinduolių pasaulyje. Žmogaus atveju liežuvis turėtų būti beveik trijų metrų ilgio. (Plojimai) KB: Koks liežuvis. Mes nufilmavome jį prapjaudami mažutėlę skylutę gėlės pagrinde, naudodami kamerą, kuri sulėtina veiksmą 40-čia kartų. Tad įsivaizduokit koks greitas tas daiktas yra realybėje.

Tagi, žmonės manęs dažnai klausia: - Kur tavo mėgstamiausia vieta planetoje? Ir tiesa ta, kad tokios tiesiog neturiu. Yra tiek nuostabių vietų. Tačiau kai kurios vietovės tave atgal traukia dar ir dar kartą. Ir viena nuošali vieta - pirmą kartą ten nuvykau dar kaip stovyklautoja; Grįžau ten keletą kartų filmuoti, paskutiniais kartais "Neprijaukintoms Amerikoms" -- tai Altiplanas aukštuosiuose Anduose, Pietų Amerikoje, ir tai labiausia į šį pasaulį nepanaši vieta kokią žinau. Tačiau keturių su puse kilometrų aukštyje sunku. Žvarbinančiai šalta ir tas retas oras tikrai tave varo iš proto. Kartais sunku kvėpuoti, ypač nešantis visą sunkią filmavimo techniką. O ta pulsuojanti galva nuolatos verčia jaustis tarsi per pagirias. Tačiaus tos nuostabios retos atmosferos privalumas yra tai, kad ji tau leidžia matyti žvaigždes danguje nuostabiai aiškiai. Pažiūrėkite.

(Video) Pasakotojas: 2.414 kilometrų nuo tropikų, tarp Čilės ir Bolivijos, Andai visiškai pasikeičia. Tai vadinama Altiplanu arba "aukštąja plokštuma" -- ekstremumų ir ekstremalių kontrastų vieta. Kur dykumos užšąla ir vanduo verda. Labiau kaip Marsas, nei Žemė, atrodo tokia pat priešiška gyvybei. Pačios žvaigždės -- 3,6 kilometrų aukštis, sausas, retas oras puikiai tinka stebėti žvaigždes. Kai kurie pasaulio astronomai netoliese turi teleskopus. Bet vien žiūrint plika akimi, tau tikrai jo nereikia. (Muzika) (Plojimai)

KB: Labai jums ačiū, kad leidote man pasidalinti šiek tiek vaizdų iš mūsų didingos, pasakiškos Žemės. Ačiū, kad leidote tai su Jumis pasidalinti. (Plojimai)