John Hunter: Pasaulio taikos žaidimas

Labai džiaugiuosi būdamas čia. Man tikrai labai pasisekė. Visas man parodytas dėmesys man padarė didžiulį įspūdį. Aš paskambinau savo žmonai Leslie ir pasakiau: "Žinai, čia tiek daug gerų žmonių, kurie nori padaryti tiek daug gero. Toks jausmas, kad atsidūriau angelų kolonijoje". Tai tikras jausmas. Bet gal pereisiu prie temos - matau, kad laikrodis jau tiksi.

Esu valstybinės mokyklos mokytojas, ir noriu papasakoti mokyklos direktorės istoriją. Jos vardas yra Pam Moran. ji gyvena Albemarlio apygardoje, Virdžinijoje, Mėlynojo kalvagūbrio kalnų papėdėje. Ji labai moderni direktorė. Naudoja interaktyviąsias lentas, ji rašo blogą, naudoja Tweeter'į, Facebook'ą, daro visus tuos modernių technologijų dalykus. Ji lyderė ir technologijų ir dėstymo srityse. Tačiau jos kabinete stovi senas, nutrintas virtuvės stalas - iškleręs, nuo jo lupasi žali dažai.♫ Kartą paklausiau - "Pam, tu toks modernus, veržlus žmogus. Kodėl tavo kabinete šis senas stalas?"

Ir ji man papasakojo, pasakė: "Žinai, aš užaugau pietvakarių Virdžinijoje, kaimiškosios Virdžinijos fermose ir anglių kasyklose, o šis stalas stovėjo mano senelio virtuvėje. Mes grįždavome pažaidę, o jis grįždavo iš darbų, ir kiekvieną vakarą mes sėdėdavome aplink šį stalą. Augdama prie šio stalo aš pasisėmiau tiek daug žinių ir tiek įžvalgos bei išminties, kuria buvo dalijamasi prie šio stalo, kad šį stalą pradėjau vadinti išminties stalu. Kai mano senelis mirė, aš pasiėmiau šį stalą ir atsivežiau į savo kabinetą. Jis primena man jį. Jis man primena, kas kartais gali vykti aplink iš pažiūros tuščią erdvę." Projektas, apie kurį jums papasakosiu, vadinasi "Pasaulio taikos žaidimas". Iš esmės jis taip pat yra tuščia erdvė. Apie šį žaidimą mėgstu galvoti kaip apie 21 amžiaus išminties stalą.

Viskas prasidėjo dar 1977 metais. Aš buvau jaunas vyras, bandžiau mokytis koledže, vis iš naujo į jį stodavau ir vis iškrisdavau. Mano tėvai buvo labai kantrūs. Tarpuose tarp mokslų aš vis iškeliaudavau į Indiją, vykdyti savo mistinių tikslų. Atsimenu paskutinį kartą, kai grįžau iš Indijos - buvau apsivilkęs ilgą baltą rūbą, užsiauginęs ilgą barzdą, dėvėjau J.Lennon'o stiliaus akinius. Pasakiau savo tėvui - "Tėti, manau, kad radau dvasinį nušvitimą." Tėvas atsakė "Na, tau reikia susirasti dar vieną dalyką." Paklausiau - "Kokį dalyką, tėti?". "Darbą". (Juokas) Jie maldavo manęs gauti kokį nors koledžo diplomą. Tad aš jį gavau. Taip jau atsitiko, kad tai buvo edukologijos diplomas. Tada išgirdau apie eksperimentinę švietimo programą. Tai galėjo būti odontologija, tačiau šios programos pavadinime buvo žodis "eksperimentinė", todėl aš būtinai turėjau joje sudalyvauti.

Nuėjau į darbo pokalbį Virdžinijojos sostinėje, Ričmondo valstybinių mokyklų centre. nusipirkau trijų dalių kostiumą - tai buvo mano duoklė socialinėms konvencijoms,- tačiau pasilaikiau savo ilgą barzdą ir afro šukuoseną, ir savo platforminius batus - buvo aštuntasis dešimtmetis. Tad įėjau, atsisėdau ir mes pasišnekėjome. Įtariu, kad mokytojų labai trūko, nes vadovė, jos vardas buvo Anna Aro, pasakė, jog mokysiu gabius vaikus. Aš buvau toks nustebęs, toks priblokštas. Atsistojau ir pasakiau:" Na, ačiū, bet ką aš turėsiu daryti?" (juokas) Gabių vaikų švietimas nebuvo itin daug nagrinėta tema. Neturėjau, ką pasiskaityti, ar priemonių, kurias galėčiau naudoti mokydamas šiuos vaikus. Tad aš ir paklausiau - "Ką aš turėsiu daryti?" Jos atsakymas mane šokiravo. Jis mane pritrenkė. Jos atsakymas padėjo pamatą visai mano tolimesnei karjerai. Ji paklausė - "Ką tu nori daryti?" Šis klausimas sukūrė naują erdvę. Nebuvo jokių direktyvų, jokių vadovėlių, jokių standartų gabių vaikų mokymui šiuo atveju. Ji sukūrė tiek erdvės, kad nuo tada aš stengiuosi sukurti erdvės savo mokiniams, tuščios erdvės, kur jie galėtų kurti ir įprasminti taip, kaip tai suvokia jie patys.

Taigi, tai įvyko 1978, tuomet buvau jau daug metų mokytojavęs, kai mano draugas pristatė mane jaunam kino režisieriui vardu Krisas Farina. Krisas Farina šiandieną taip pat čia, savo paties sąskaita. Krisai, ar galėtum atsistoti ir leisti jiems išvysti tave -- jauną, vaizduotės kupiną režisierių, kuris susuko filmą. (Aplodismentai) Šis filmas vadinasi "Pasaulinė taika ir kiti ketvirtokų pasiekimai." Jis pasiūlė man kurti filmą (puikus jo pavadinimas). Jis pasiūlė man kurti filmą, ir aš pasakiau - "Jo, gal jį parodys per vietinę TV, ir galėsim savo draugams pasakyti "labas" ." Tačiau filmas rimtai apkeliavo nemažai vietų. Jis vis dar skolose, bet besiaukodamas Krisas sugebėjo jį įgyvendinti. Tad mes kūrėm filmą ir jis tapo daugiau nei istorija apie mane, daugiau nei istorija apie vieną mokytoją. Tai istorija, kuri yra testamentas mokymui ir mokytojams. Ir tai gražus dalykas.

Ir keista tai, kad žiūrėdamas tą filmą jaučiuos, lyg jau būčiau jį matęs -- Tiesiogine to žodžio prasme mačiau save išnykstant. Tai, ką mačiau buvo mano mokytojai, pasirodantys manyje. Mačiau savo vidurinės geometrijos mokytojo, pono Runcell, šypseną iš po jo riestų ūsų. Tai šypsena, kuria šypsausi aš - jo šypsena. Mačiau Jan Polo žybsinčias akis. Ir jos žybsėjo ne iš pykčio, o iš meilės, stiprios meilės jos mokiniams. Ir manosios kartais taip žybsi. Mačiau panelę Ethel J. Banks kuri į pradinę mokylą kas dieną eidavo pasidabinusi perlais ir aukštakulniais. Ir žinot, ji turėjo tą senamadiško mokytojo spoksantį žvilgsnį. Žinot "tą". (Juokas) "Ir aš net neminėsiu tavęs, tu, kuris stovi už manęs," nes turiu akis pakaušyje." (Juokas) Žinot tą mokytoją? Aš nenaudojau to įbesto žvilgsnio labai dažnai, bet turiu jį savo repertuare. Ir panelė Banks buvo tenais, puiki mano auklėtoja.

O tada pamačiau savo paties tėvus, pirmuosius savo mokytojus. Mano tėvas, labai išradingas, ypatingas mąstytojas. Tai mano brolis Malcolmas ten, dešinėje. Ir mano mama, kuri mane mokė ketvirtoje klasėje, segreguotose Virdžinijos mokyklose, kuri buvo mano įkvėpimas. ir iš ties, aš jaučiuos lyg, kai žiūriu tą filmą, lyg aš gestikuliuoju taip, kaip ji, štai taip -- Aš jaučiuos lyg būčiau jos gesto tęsinys. Esu vienas iš jos mokymo gestų. Ir gražu buvo tai, kad man teko pradinėje mokykloje teko mokyti savo dukterį, Madeline. Taigi, tas mano mamos gestas, tęsiasi per daugybę kartų. Tai nuostabus jausmas būti tame tęstinume. Taigi čia aš, stovintis ant daygybės žmonių pečių. Aš čia nesu vienas. Ant šios scenos šią akimirką daugybė žmonių.

Taigi, Pasaulio Taikos Žaidimas, apie kurį norėčiau jums papasakoti. Tai prasidėjo štai taip: paprasta dvidešimties pėdų fanierinė lenta senamiesčio mokykloje, 1978-aisiais. Kūriau mokiniams pamoką apie Afriką. Sudėjom ten visas pasaulio problemas, ir aš pamaniau-"leiskim jiems jas išspręsti". Nenorėjau pamokslauti ar tiesiog skaityti iš knygos. Norėjau, kad jie būtų įtraukti ir suvoktų, ką reiškia mokytis visu kūnu. Tad pamaniau, jog na, jie juk mėgsta žaisti žaidimus. Aš padarysiu kažką (nesakiau interaktyvaus, neturėjome šio termino 1978) visgi kažką interaktyvaus. Tad mes sukūrėm žaidimą, kuris nuo tada evoliucionavo į 16 kvadratinių pėdų pločio ir 4 pėdų aukščio organinio stiklo struktūrą. Ji turi keturis stiklo sluoksnius.

Išorinis kosmoso sluoksnis su jodosiomis skylėmis ir palydovais ir tiriančiaisias palydovais ir asteroidų kasyklomis. Oro ir kosmoso sluoksnis, kuriame pridėliojame debesų - didelių vatos kamuolių, taip pat teritorinės oro erdvės ir oro pajėgos, žemės ir jūros lygmuo su tūkstančiais žaidimo detalių jame, netgi povandeninis lygmuo su povandeniniais laivais ir povandeninėmis kasyklomis Ant lentos yra 4 šalys. Šalims vardus sugalvoja vaikai - kai kurios turtingos, kai kurios varganos. Šalys turi skirtingus turtus, jų karinės ir komercinės jėgos skiriasi. Kiekviena šalis turi vyriausybę - premjerą ministrą, užsienio reikalų ministrą, krašto apsaugos ministrą ir finansų kontrolierių. Aš pasirenku premjerus ministrus atsižvelgdamas į savo santykį su jais. Pasiūlau jiems darbą, jie gali jo atsisakyti, o tuomet jie pasirenka savąjį kabinetą. Yra Pasaulio Bankas, Jungtinės Tautos, ginklų pardavėjai. Ir oro deivė, kuri valdo atsitiktines akcijų biržas ir oro sąlygas.

(Juokas)

Tai dar ne viskas. Taip pat yra 13 puslapių krizės dokumentas su 50 tarpusavy susijusių problemų. Tad, jei vienas dalykas pakinta, pakinta ir visa kita. Aš įmetu juos į tą komplikuotą matricą, ir jie manimi pasitiki, nes mūsų tarpusavio santykiai gilūs ir turtingi. Taigi su visomis tomis turimomis krizėmis, tarkim, etninės ir mažumų įtampos, cheminė ir radioaktyvi tarša, atominių ginklų plitimas. Naftos išsiliejimai, stichinės nelaimės, ginčai dėl teisių i vandenį, atskilusios respublikos, badas, nykstančios gyvūnų rūšys, globalinis atšilimas. Jei čia būtų Al Gore, aš nusiųsčiau tau savo ketvirtokus iš Agnor-Hurt ir Venable mokyklos, nes jie rado sprendimą Globalinio atšilimo problemai per savaitę. (Juokas) (Plojimai) Ir jie tai padarė net kelis kartus.

(Juokas)

Žaidime turime sabotažininką -- toks vaikas, iš esmės jis tvarkos drumstėjas, bet aš radau ir savo tvarkos drumstėjui vietą, nes jie iš pirmo žvilgsnio bando išsaugoti pasaulį ir savo vietą žaidime, tačiau taip pat jie bando viskam tame žaidime pakenkti. Ir jie daro tai paslapčia, panaudodami dezinformaciją, dviprasmybes ir nelogiškas pastabas, bandydami visus priversti mąstyti giliau. Taigi, turime sabotažininką ir taip pat skaitome Sun Tzu knygą "Karo menas". Ketvirtokai supranta ją. Devynmečiai. Jie nagrinėja ją ir naudoja bandydami suprasti kaip nesekti (iš pradžių jie tą darė) keliais į galią ir destrukciją, keliu į karą. Jie mokosi nekreipti dėmesio į trumparegiškas reakcijas ir impulsyvų mąstymą, mąstyti perspektyviai ir nuosekliai.

Stewart Brand yra čia, viena iš idėjų šiam žaidimui atkeliavo iš jo straipsnio žurnale "Coevolution Quarterly" apie taikos pajėgas. Žaidime mokiniai iš tiesų kartais sukuria taikos pajėgas. Aš tik laikrodžio stebėtojas. Aš tik paaiškinu ir padedu viskam sklandžiau vykti. Mokiniai valdo žaidimą. Aš neturiu jokių galimybių vykdyti kokią nors politiką, kai jie pradeda žaisti. Tad tiesiog pasidalinsiu su jumis...

Pasaulio Taikos Žaidimas yra rimtas. Tave tikrai kažko išmoko, pavyzdžiui, kaip pasirūpinti pasauliu. Matot, Ponas Hunteris tai daro, nes jis sako, jog jo karta daug ką sujaukė ir jis bando mums paaiškinti, kaip tą problemą sutvarkyti.

John Hunter: Aš jiems pasiūliau (Plojimai) Iš tikrųjų, aš nieko negaliu jiems pasakyti, nes aš nežinau atsakymo. Pripažįstu tiesą tiesiai prieš juos: Aš nežinau. Ir dėl to, kad aš nežinau, jie turi surasti atsakymą. Taipogi atsiprašau jų. Sakau: "Man labai gaila, berniukai ir mergaitės, bet tiesa yra ta, kad mes jums paliekame šį pasaulį tokioje liūdnoje ir siaubingoje padėtyje ir tikimės, kad jūs galite jį pataisyti. Galbūt šis žaidimas padės jums suprasti kaip tai padaryti. Tai nuoširdus atsiprašymas, jie jį priima labai rimtai.

Dabar tikriausiai svarstote, kaip visa ši painiava atrodo. Na, kai žaidimą pradedame, viskas atrodo štai taip.

(Video) JH: Gerai, dabar eisime į derybas. Einam. (Pašnekesiai)

JH: Mano klausimas jums būtų, kas gi tai klasei vadovauja? Tai rimtas klausimas: kas iš tiesų vadovauja? Ilgainiui aš išmokau klasės kontroliavimą perduoti mokiniams. Turime tokį pasitikėjimą ir supratimą ir atsidavimą idealams, kad man paprasčiausiai nereikia daryti to, ką aš maniau turįs daryti, kai buvau pradedantis mokytojas: kontroliuoti visas diskusijas ir pasisakymus klasėje. Tai neįmanoma. Jų kolektyvinė išmintis daug didesnė nei manoji, ir aš atvirai jiems tai pripažįstu. Greitai papasakosiu jums kelias istorijas apie magiškus dalykus, kurie įvyko.

Su mumis žaidė maža mergaitė, kuri buvo vargingiausios tautos apsaugos ministrė. Apsaugos ministrė turėjo tankus, oro pajėgas ir t.t. Ji buvo šalia labai turtingos, daug naftos turinčios kaimynės. Be provokacijos, staiga ji, nepaisydama savo premjero ministro įsakymų, atakavo kaimynės naftos laukus. Ji įžygiavo į naftos laukų rezervuarus, juos apsupo, neiššovusi nė vieno šūvio, apsaugojo ir sulaikė. Ir ta kaimynė nebegalėjo vykdyti jokių karinių operacijų, nes visi jų kuro ištekliai buvo nepasiekiami.

Mes visi buvome nusiminę dėl jos, "Kodėl tu tai darai?" Tai Pasaulio Taikos žaidimas. Kas su tavim negerai?" (Juokas) Ta maža mergaitė, būdama devynerių, laikėsi savo nuomonės ir pasakė: "Aš žinau ką darau." Ji tai pasakė savo draugėms. Tai buvo pažeidimas. Mes visi išmokome vieno, geriau nesipainioti devynmetės su tankais kelyje. (Juokas) Jos stipriausios oponenentės. Mes buvome labai nusiminę. Maniau, kad žlungu kaip mokytojas. Kodėl ji taip pasielgė?

Bet išsiaiškinau, po kelių žaidimo dienų, būna ėjimai, kai komanda vykdo derybas, kieviena komanda turi savo derybų laikotarpį, tiesą sakant. Komanda padaro ėjimą ir tada vėl grįžtame prie derybų, vis ratu, o vienas ratas yra viena žaidimo diena. Taigi, po kelių dienų paaiškėjo, jog ta galingoji šalis planavo puolimą siekdama užvaldyti visą pasaulį. Jei jie būtų galėję panaudoti savo kurą, jie būtų taip ir padarę. Ji sugebėjo pamatyti vektorius, tendencijas ir ketinimus, daug anksčiau už bet kurį iš mūsų, suprasti, kas gali įvykti ir priėjo filosofinį sprendimą - atakuoti taikos žaidime.

Ji panaudojo mažą karą, kad užkirstų kelią didesniam, tad mes sustojome ir labai neblogai padiskutavome apie tai, ar tai buvo teisinga, sąlyginai gerai ar blogai. Štai kaip mąstyti mes juos skatiname. Aš nebūčiau to sukūręs dėstydamas. Tai įvyko spontaniškai per jų kolektyvinę išmintį.

(Plojimai)

Kitas pavyzdys. Įvyko gražus dalykas. Žaidimo metu mes rašome laišką. Jei tu kapitonas ir vadovauji būriui - mažiems plastikiniams žaislams ant lentos - ir juos prarandi, aš paminiu tai laiške. Tu turi parašyti laišką jų tėvams, išgalvotiems tavo išgalvotų kareivių tėvams, paaiškinti, kas nutiko ir išreikšti savo užuojautą. Tad tenka šiek tiek labiau pamąstyti prieš pasiryžtant kariauti. Buvo tokia situacija, praeitą vasarą, Agnor-Hurt mokykloje, Albemarle apygardoje, vienas iš mūsų kariuomenės vadų atsistojo paskaityti to laiško ir vienas vaikų pasakė: "Pone Hunteri, paprašykim, štai ten yra vienas iš tėvų." Tą dieną vyko tėvų diena, jie sėdėjo klasės gale. "Paprašykim štai tos mamos paskaityti laišką. Viskas atrodys daug tikroviškiau, jei skaitys ji." Taip ir padarėme, paprašėme jos, ji žaismingai pačiupo laišką. "Žinoma". Ji pradėjo skaityti. Perskaitė vieną sakinį. Perskaitė du. Sulyg trečiuoju jau buvo apsiašarojusi. Aš taip pat. Visi suprato, jog jei kažką prarandame, nugalėtojai nedžiūgauja. Mes visi pralaimime. Tai buvo nuostabus nutikimas ir nuostabus supratimas.

Parodysiu jums, ką mano draugas Deividas sako apie tai. Jis dalyvavo daugybėje kovų.

(Video) David: Mes tikrai dalyvavome daugelyje kovų. Turiu omeny, mums sekėsi didžiąją laiko dalį. Tačiau dabar jaučiuosi tikrai keistai, nes išgyvenu tai, ką Sun Tzu pasakė vieną savaitę. Kartą jis pasakė: "tie, kurie eina į kovą ir laimi, norės pakartoti, o tie, kurie pralaimi kovoje, norės grįžti ir laimėti." Taigi, aš vis laimėdavau mūšius ir eidavau į kovas vėl, dar daugiau kovų. Manau tai iš dalies keista, išgyventi tai, ką teigė Sun Tzu.

JH: Manimi bėginėja šiurpas kaskart tai pamačius. Štai tokio įsitraukimo aš tikiuosi. Negaliu to sumodeliuoti, suplanuoti, net negaliu to išbandyti. Bet tai akivaizdus įrodymas. Mes žinome, kad tai akivaizdus mokymosi įrodymas. Turime daug faktų, tačiau manau, jog kartais faktus pranokstame suvokdami tikrąją tiesą apie tai, kas vyksta.

Taigi, pasidalinsiu trečia istorija. Ji apie mano draugą Brennaną. Daug savaičių mes žaidėme žaidimą užsiėmimuose po pamokų, apie septynias savaites. Iš esmės išsprendėme visas 50 tarpusavy susijusių krizių. Žaidimas laimimas, kai išsprendžiamos visos 50 problemų ir kiekvienos šalies turto vertė turi būti didesnė, nei žaidimo pradžioje. Kai kurie vargingi, kai kurie turtingi. Jų milijonai. Vienu metu pasaulio banko prezidentas buvo trečiokas. Sako: "Kiek nulių turi trilijonas? Man reikia skubiai apskaičiuoti." Tame žaidime jis tvarkė biudžetą vidurinės mokiniams, žaidusiems kartu su juo.

Komanda, kuri buvo vargingiausia, tapo dar vargingesnė. Jiems laimėti nebebuvo jokių būdų. Mes artėjome link ketvirtos valandos, link pabaigos. Buvo likę apie minutę ir kambaryje įsitvyravo neviltis. Maniau, jog kaip mokytojas - susikirtau. Turėjau padaryti taip, kad jie laimėtų. Jie neturėjo šitaip pralaimėti. Aš juos sužlugdžiau. Jaučiausi toks prislėgtas ir liūdnas. Staiga Brennanas priėjo prie mano kėdės, pagriebė varpelį, varpelį, kuriuo skambinau vykstant pokyčiams ar kviečiant susirinkimus, nubėgo prie savo kėdės, paskambino. Visi nubėgo prie jo kėdės, rėkė, šaukė, mojavo savo aplankais. Tie aplankai buvo pilni slaptų dokumentų. Jie gestikuliavo, bėgiojo aplink. Aš nežinojau, ką jie darė. Nebegalėjau kontroliuoti savo klasės. Įeina direktorius, o aš nedirbu. Tėvai žiūrėjo pro langą.

Tada Brennanas nubėga į savo vietą, visi bėga į savo vietas. Jis vėl paskambina varpeliu. ir sako, "Mes turime (iki pabaigos likę 12 sekundžių) visos tautos sujungė savo fondus. Mes turime 600 milijardų dolerių. Mes ketiname paaukoti juos tai vargingai šaliai. Jei jie auką priims tai pakels jų biudžetą ir tuomet galėsime laimėti žaidimą. Ar jūs priimsit? Liko trys sekundės. Visi žiūri į tos šalies ministrą pirmininką ir jis ištaria, "Taip." Ir žaidimas laimėtas. Spontaniška užuojauta, kuri negalėjo būti suplanuota, kuri buvo netikėta ir nenuspėjama.

Kiekvienas žaidimas būna kitoks. Kai kurie labiau liečia socialinius klausimas, kiti labiau susiję su ekonominiais iššūkiais. Kai kurie labiau susiję su karu. Nebandau paneigti buvimo žmogumi realybės. Aš suteikiu jiems galimybę per jų pačių patirtį, nepraliejant kraujo mokytis, kaip nepadaryti to, ką jie laiko blogiu. Jie patys išsiaiškina kas yra teisinga. Šiame žaidime, aš tiek iš jo išmokau, ir sakyčiau, kad jei tik jie šį žaidimą panaudotų kaip kritinio mąstymo ar kūrybinio mąstymo įrankį, šis žaidimas galėtų daryti gerą įtaką pasauliui ir jie galetų mus visus išgelbėti. Jei tik.

Ir visų savo mokytojų, ant kurių pečių dabar stoviu, vardu, ačiū. Ačiū. Ačiū.

(Plojimai)