Džonas Hardy: Mano žalioji svajonių mokykla

Aš užaugau mažame kaimelyje Kanadoje, sergu nenustatytos formos disleksija. Mokykloje man buvo labai sunku. Neseniai mama papasakojo, kad kaime eidamas į mokyklą visą kelią verkdavau. Ir aš pabėgau. 25-erių išvykau į Balį. Ten sutikau savo nuostabią žmoną Sintiją, kartu mes jau 20 metų, sukūrėme puikų juvelyrikos verslą. Viskas klostėsi tarsi pasakoje. Vėliau verslo atsisakėme. Sintija pakvietė mane į filmą, kurio iš tikrųjų nenorėjau žiūrėti. Jis sužlugdė mano gyvenimą... (Juokas) „Nepatogi tiesa" ir ponas Goras. Turiu keturis vaikus, ir jei jis teisus bent iš dalies, tai jie neturės tokio gyvenimo, kokį turėjau aš. Tą akimirką apsisprendžiau, kad visą likusį savo gyvenimą darysiu ką tik galėsiu, kad pagerinčiau jų galimybes. Tad štai pasaulis, o štai mes Balyje. Tai mažutė salelė – 100 km pločio, 144 km ilgio. Nepaliesta induistų kultūra. Mes su Sintija anksčiau buvome joje. Puikiai leidome laiką, tad nutarėme padaryti kažką neįprasta. Patirtą gėrį nusprendėme grąžinti vietos bendruomenei.

Štai ji – Žalioji mokykla. Žinau, kad ji nepanaši į mokyklą, bet būtent tokios mes ir norėjome; kad ji būtų ypatingai, kraštutinai žalia. Klasėse nėra sienų. Mokytojas rašo ant bambuko lentos. Stalai be stačių kampų. Žaliojoje mokykloje vaikai šypsosi, kas neįprasta mokyklai, ypač prisimenant manąją. Mūsų filosofija yra holizmas. Man tai nėra vien idėja, kai jei ši mažylė iš šios mokyklos išeis kaip pilna asmenybė, tuomet tikėtina, kad ji reikalaus viso pasaulio – pilno pasaulio – sau gyventi. Mūsų vaikai 181 dieną praleidžia mokykloje-dėžėje. Žmonės, kurie statė mano mokyklą, statė ir kalėjimą, ir beprotnamį, ir iš tų pačių medžiagų. Tad jei šis ponas būtų turėjęs holistinį išsilavinimą, ar jis ten sėdėtų? Ar gyvenime turėtų daugiau galimybių?

Klasėse yra natūrali šviesa. Jos gražios. Bambukinės. Jose dvelkia vėjelis. Kai tikro vėjelio nepakanka, vaikai išskleidžia burbulus, bet ne tokius, kokius jūs esate matę. Šie burbulai – iš natūralios medvilnės ir gumos, gautos iš gumos medžio. Tad dėžę mes pavertėme burbulu. Šitie vaikai žino, kad jų ateityje klimato kontrolė gali būti nelengva. Mėnesio pabaigoje apmokame sąskaitas, bet žmonės, kuriems iš tiesų teks sumokėti sąskaitas, bus mūsų vaikų vaikai. Turime mokyti vaikus, kad pasaulis nėra nesunaikinamas. Šitie vaikai savo stalus aprašinėjo, o paskui užsirašė į du papildomus kursus. Vienas vadinosi Šlifavimas, o kitas – Pervaškavimas. Bet nuo to laiko tie stalai priklauso jiems. Jie žino, kad gali valdyti savo pasaulį.

Mokykla prisijungusi prie elektros tinklų, tuo nesididžiuojame. Bet puikios Paryžiaus alternatyvios energijos įmonės dėka galėsime nuo dabartinės sistemos atsijungti ir naudoti saulės energiją. O šitas daiktas yra antrasis pasaulyje statinys-sūkurys, pustrečio metro įduboje upėje. Kai įleisime turbiną, ji dieną naktį gamins po 8000 vatų elektros energijos. Jūs žinote, kas čia yra. Nuleisti vandens nėra kur. Kol mes savo atliekas maišysime su aibe vandens... jūs protingi, paskaičiuokite. Kiek žmonių ir kiek vandens! Neužteks vandens. Čia komposto tualetai. Mokykloje niekas į juos nė žiūrėti nenorėjo, ypač direktorius. Bet jie veikia. Žmonės jais naudojasi ir jiems viskas gerai. Ir jūs turėtumėte tai išbandyti. Nedaugelis dalykų nepasiteisino. Nuostabius drobės ir gumos stoglangius per pusmetį suniokojo saulė. Teko pakeisti juos perdirbti tinkamu plastiku. Mokytojai atsitempė į klases didžiules PVC lentas, ir atsirado gerų minčių. Pasiėmėme senus automobilių langus, įdėjome popierių tarp jų ir sukūrėme pirmąją alternatyvą plastikinei lentai.

Žalioji mokykla įsikūrusi Balio pietinėje-centrinėje dalyje, jos teritoriją sudaro 8 hektarai kalvose vešinčių sodų. Pro juos teka nuostabi upė, čia galite pamatyti, kaip mes per ją persikeliame. Prieš kelias dienas sutikau vieną tėvą, jis atrodė sutrikęs. Pasakiau: „Sveiki atvykę į Žaliąją mokyklą." Jis atsakė: „24 valandas praleidau lėktuve." Paklausiau: „Kodėl?" Jis pasakė: „Kartą sapnavau apie žaliąją mokyklą, ir kai pamačiau šios žaliosios mokyklos nuotrauką, sėdau į lėktuvą. Rugpjūtį atsivešiu savo sūnus." Tai buvo nuostabu. Bet dar geriau, kad aplink Žaliąją mokyklą žmonės statosi žalius namus, kad vaikai galėtų eiti į pamokas takeliais. Prie Žaliosios mokyklos žmonės atsineša savo žaliąją pramonę, tikėtina, kad atsineš ir žaliuosius restoranus. Ji tampa bendruomene. Ji tampa žaliuoju modeliu. Mums teko viską atidžiai įvertinti. Kelio dangai nenaudoti naftos produktai. Tradicinio grindinio ir nėra. Tai rankomis sudėti vulkaniniai akmenys. Nėra šaligatvių. Šaligatviai yra iš žvyro, kai lyja, ant jų telkšo balos, bet jie žali.

Čia mokyklos buivolas. Jis ketina pietums sužiaumoti tvorą. Visos tvoros Žaliojoje mokykloje yra žalios. Neseniai darželinukai perkėlė savo vartus ir išsiaiškino, kad tvora iš tapijokos augalo. Jie nusinešė tapijokos šakniavaisius į virtuvę, plonai suraikė ir pagamino gardžių traškučių. Apželdinimas. Mums pavyko išsaugoti čia buvusį sodą, kuris beveik siekia kiekvienos klasės kraštą. Klases įrengėme atsargiai. Padarėme vietos šioms draugužėms, tai paskutinės Balyje juodosios kiaulės. O mokyklos karvė bando parodyti, kuo žaidimų aikštelėje galima pakeisti vejapjovę.

Šios jaunuolės gyvena ryžių augintojų kultūroje, bet žino tai, ką žino nedaugelis ryžių augintojų. Jos moka sodinti organinius ryžius, moka juos prižiūrėti, moka juos surinkti ir iš jų pagaminti valgį. Visa tai sudaro ryžių kultūros ciklus, ir šie įgūdžiai bus joms naudingi ateityje. Šis jaunuolis renka ekologiškai išaugintas daržoves. Mes kasdien pagaminame pietus 400 žmonių. Gaminame neįprastai – be dujų. Vietinės Balio moterys maistui virti naudoja pjuvenų kurą, ir žino paslaptis, kurias perdavė jų motinų motinos. Maistas nuostabus.

Žalioji mokykla yra pirmeivių vieta, tiek vietine, tiek pasauline prasme. Ji tarsi mikrokosmosas atspindi globalizuotą pasaulį. Čia vaikai iš 25 šalių. Kai matau juos kartu, aš žinau, kad jie mokosi to, kaip reikės drauge sugyventi ateityje. Žalioji mokykla pradeda trečiuosius savo metus turėdama 160 vaikų. Tai mokykla, kur išmokstama skaityti, – mano mėgstamas užsiėmimas, išmoksta rašyti – šitai man sekėsi prastai, skaičiuoti. Tačiau išmokstama ir kitko. Statyti iš bambuko. Išmokstama senovinių Balio menų. Tai vadinasi imtynės purve ryžių laukuose. Vaikai jas dievina. Motinos – nelabai.

(Juokas)

Gyvenime atlikome nemažai išskirtinių dalykų, bet paskui susimąstėme, ką reiškia „lokalumas"? Lokalumas reiškia, kad 20 procentų mokyklos bendruomenės turi būti iš Balio. Tai buvo rimtas įsipareigojimas. Neklydome. Žmonės iš viso pasaulio sutinka paremti Balio stipendijų fondą, nes šie vaikai bus naujieji žalieji Balio lyderiai. Mokytojai tokie pat įvairūs, kaip ir mokiniai. Ir įspūdingiausia yra tai, kad atsiranda savanorių. Iš Javos atvyko vyras mokyti naujo organinės žemdirbystės metodo. Iš Afrikos atvyko moteris mokyti muzikos. Savanoriai ir mokytojai yra pasišventę išugdyti naują pasaulinių žaliųjų lyderių kartą. Žaliosios mokyklos poveikis – mes nežinome, koks jis. Reikia, kad kas nors atvyktų ir ištirtų. Tačiau štai kas atsitiko – mūsų „kitaip besimokantiems" vaikams (disleksiškiems, nors mes juos pavadinome proleksiškais) šiose nuostabaus grožio klasėse puikiai sekasi. Visi vaikai puikiai jaučiasi.

Kaip mes to pasiekėme? Gigantiškos žolės dėka. Tai bambukas. Jis veržiasi iš žemės kaip traukinys. Per du mėnesius užauga kokoso palmės aukščio. O po trijų metų jį galima naudoti štai tokių namų statybai. Jis stiprus ir tankus kaip tikmedis. Išlaiko bet kokį stogą. Atvykę architektai atvežė mums štai ką, – jums turbūt matyta. Geltona dėžė, vadinama administracijos kompleksu. (Juokas) Mes ją sutraiškėme ir pradėjome mąstyti iš naujo, bet svarbiausia, pervadinome – mokyklos širdimi. Tai pakeitė viską ir visiems laikams. Tai dviguba spiralė. Čia įsikūrė administratoriai ir dar daugybė visko.

Sunkumas statant buvo tas, kad Balio darbininkai, pamatę šūsnis brėžinių, paklausė: „Kas tai?" Tada pagaminome didelius modelius. Juos suprojektavo inžinieriai. O Balio dailidės štai šitaip išmatavo juos bambukinėmis liniuotėmis, parinko bambuką ir pastatė pastatus, naudodami senovines technologijas, daugiausia rankomis. Tai buvo chaosas. Balio dailidės nori būti šiuolaikiški kaip mes, todėl naudoja metalinius pastolius bambuko namui statyti. Kai pastolius nuėmė, supratome, kad turime katedrą. Žalios gyvensenos katedrą, žaliojo švietimo katedrą. Mokyklos širdies statybai panaudota 7 kilometrai bambuko. Kai buvo baigtas pamatas, per tris mėnesius atsirado stogai ir durys. Gal tai ir ne didžiausias pasaulyje bambuko statinys, bet daugeliui atrodo, kad pats gražiausias.

Ar tai padaroma jūsų bendruomenėje? Mes įsitikinę, kad taip. Žalioji mokykla yra mūsų sukurtas modelis, skirtas pasauliui. Modelis, skirtas Baliui. Jums tereikia vadovautis paprastomis taisyklėmis: būkite lokalūs, prisitaikykite prie aplinkos ir galvokite apie tai, kaip bus statoma jūsų vaikaičių laikais.

Tad ačiū jums, p. Gorai. Jūs sugriovėte mano gyvenimą, bet padovanojote neįtikėtiną ateitį. Jei norėtumėte dalyvauti užbaigiant statyti Žaliąją mokyklą ar statant dar 50 tokių mokyklų visame pasaulyje, kviečiame mus aplankyti.

Ačiū.

(Plojimai)