Išgirdau šią nuostabią istoriją apie Miuccia Prada. Ji yra italų mados dizainerė. Ji nueina į vieną sendaikčių parduotuvę Paryžiuje su drauge. Ji pasiknaisioja ir randa vieną Balenciaga švarkelį - jai jis patinka. Ji išverčia jį. Žiūri į siūles. Žiūri į jo konstrukciją. Jos draugė sako: "Nagi, gal jau pirk jį." Ji atsako: "Aš jį pirksiu, bet taip pat jį nukopijuosiu". Dabar šioje salėje sėdintys akademikai gali pamanyti: "Tai skamba kaip plagijavimas". Bet madistams tai -- tikriausias Prados genialumo požymis: kad ji gali pasiknisti mados istorijoje ir išsirinktį tą švarkelį, kurio nereikia pakeisti nė trupinėlio, kad jis būtų šiuolaikišku šiandienos kontekste.
Gal taip pat klausite, ar įmanoma, kad jai tai daryti yra nelegalu. Paaiškėja, kad tai iš tiesų nėra nelegalu. Mados pramonėje intelektinės nuosavybės apsaugos yra labai mažai. Jie turi prekės ženklo apsaugą, bet neturi autorinių teisių ir jokios patentų apsaugos, apie kurią galėtumėm kalbėti. Viskas, ką jie iš tiesų turi, tėra prekės ženklo apsauga, ir tai reiškia, kad bet kas gali nukopijuoti bet kurį rūbą nuo bet kurio žmogaus šiame kambaryje ir parduoti kaip savo kūrinį. Vienintelis dalykas, kurio negalima kopijuoti yra pati prekės ženklo etiketė ant drabužio. Tai viena iš priežasčių, kodėl matote logotipus išbarstytus visur ant šių gaminių. Tai todėl, kad kopijuojantiems menininkams būtų sunkiau nukopijuoti dizainą, nes jie negali kopijuoti logotipo. Bet jei nueisite į Santee alėją, (Juokas) O, taip. Canal gatvę. Ir kartais jie visai smagūs, ar ne?
Taigi, priežastis, kodėl mados pramonė neturi autorinių teisių apsaugos, yra ta, kad teismai seniai nusprendė, kad rūbai yra per daug utilitariniai, kad patektų į autorinių teisių apsaugą. Jie nenorėjo, kad grupelei dizainerių priklausytų pradiniai sudedamieji mūsų aprangos elementai. Ir tada visi kiti turėtų gauti licenciją tam rankogaliui ar tai rankovei, nes tai priklauso Joe Blow. Bet per daug utilitariniai? Ar tikrai taip galvojame apie madą? Tai Vivienne Westwood. Ne! Galvojame apie ją kaip galbūt kvailoką, nebūtiną.
Tie iš jūsų, kurie yra susipažinę su logika, slypinčia už autorinių teisių apsaugos - kad be nuosavybės nebus ir paskatinimo kurti naujoves - gali labai nustebti dėl ypatingos mados pramonės sėkmės ir jos ekonominio pasisekimo. Mano pozicija šiandien -- dėl to, kad mados pramonėje nėra autorinių teisių apsaugos, mados dizaineriai galėjo pakylėti tą utilitarinį dizainą, daiktus nuogam kūnui pridengti, iki to, ką laikome menu. Dėl to, kad nėra autorinių teisių apsaugos šioje pramonėje, atsiranda labai atvira ir kūrybiška kūrybos ekologija.
Skirtingai nuo savo kuriančių brolių ir seserų, kurie yra skulptoriai ir fotografai arba filmų režisieriai, arba muzikantai, mados dizaineriai gali imti pavyzdį iš visų jų kolegų dizaino pavyzdžių. Jie gali paimti bet kokį bet kurio rūbo elementą iš mados istorijos ir įtraukti jį į savo kūrinį. Jie taip pat pagarsėję savo gebėjimu improvizuoti laiko dvasia. Ir čia, įtariu, jie buvo paveikti filmo "Įsikūnijimas" kostiumų. Gal tik truputį. Kostiumams taip pat negalioja autorinių teisių apsauga.
Taigi, mados dizaineriai turi plačiausią įsivaizduojamą paletę šioje kūrybos pramonėje. Ši vestuvinė suknelė iš tikrųjų yra padaryta iš "šakutšaukščių", o šita suknelė -- iš aliuminio. Girdėjau, kad ši suknelė skamba lyg vėjo varpeliai, kai kas nors su ja praeina pro šalį. Taigi, vienas iš stebuklingų kopijavimo kultūros šalutinių efektų -- tai mados srovių kūrimasis. Žmonės galvoja, kad tai stebuklingas dalykas. Kaip tai vyksta? Viskas todėl, kadangi žmonėms kopijuoti vienas kitą yra legalu.
Kai kurie tiki, kad keletas žmonių yra šios mados mitybos grandinės viršuje ir jie lyg ir diktuoja mums, ką mes visi vilkėsime, bet jei pakalbėtumėte su bet kokio lygio dizaineriu, įskaitant tuos aukšto lygio dizainerius, jie visada sako, kad jų pagrindinis įkvėpimas ateina iš gatvės, kur žmonės kaip tu ir aš miksuoja ir derina savo įvaizdį. Ir tai yra vieta, kur jie tikrai gauna didžiulį kūrybinį įkvėpimą. Taigi, tai pramonė, kuri veikia ir iš viršaus į apačią, ir iš apačios į viršų.
Greitos mados milžinai turbūt gavo daugiausiai naudos iš autorinių teisių apsaugos nebuvimo mados pramonėje. Jie žinomi dėl aukštojo dizaino kopijavimo ir kopijų pardavimo labai mažomis kainomis. Ir jiems teko susidurti su labai daug ieškinių, bet tie ieškiniai dažniausiai laimimi ne mados dizainerių. Teismai vėl ir vėl pasako: "Jums daugiau nereikia intelektinės nuosavybės apsaugos." Kai žiūrite į kopijas, tokias kaip ši, svarstote: kaip prabangūs aukštos klasės prekės ženklai nebankrutuoja? Jei gali tai gauti už 200 dolerių, kam mokėti tūkstantį? Na, tai viena iš priežasčių, kodėl surengėme konferenciją čia, PKU, prieš keletą metų. Pakvietėme Tom Ford, - konferencija vadinosi "Pasirengę dalintis: mada ir nuosavybės teisės į kūrybiškumą", - ir jo paklausėme būtent šio klausimo. Štai, ką jis pasakė. Jis buvo ką tik pabaigęs sėkmingą darbą, kaip pagrindinis Gucci dizaineris, jeigu nežinojote.
Tom Ford: Ir po daugybės tyrimų supratome, kad, - iš tikrųjų, ne tiek ir daug tyrimų, po gana paprasto tyrimo, - kad klastočių pirkėjas nėra mūsų klientas.
Tik įsivaizduokite. Žmonės Santee alėjoje nėra tie patys, kurie perka "Gucci" salone. (Juokas) Tai labai skirtinga demografija. Ir, žinote, kopija niekada nėra tokia pati, kaip originalus aukštos klasės dizainas, bent jau medžiagų prasme; jos visada padarytos iš pigesnių medžiagų. Bet kartais netgi pigesnė versija gali turėti tam tikrų kerinčių savybių, gali įkvėpti šiek tiek papildomos gyvybės į mirštančią madą. Yra daugybė kopijavimo privalumų. Viena, kurią nurodo daugybė kultūros kritikų, yra ta, kad dabar mes turime daug platesnę dizaino pasirinkimo paletę negu kada nors anksčiau, ir tai-- greičiausiai dėl greitos mados industrijos. Ir tai yra gerai. Mums reikia daugybės galimybių.
Mada, nesvarbu, ar jums tai patinka, padeda pavaizduoti pasauliui, kas jūs esate. Dėl greitosios mados pasaulinės tendencijos susikuria daug greičiau nei seniau. Ir tai išties gera žinia madų kūrėjams; jie nori, kad tendencijos atsirastų, kad jie galėtų prastumti produktus. Madistai-- jie nori būti bangos priešakyje. Jie nenori nešioti to, ką nešioja visi kiti. Taigi, jie nori pereiti prie kitos tendencijos kaip galima greičiau.
Sakau jums, madingi niekada nesiilsi. Kiekvieną sezoną dizaineriai turi stengtis surasti naują nuostabią idėją, kurią visi pamėgs. Ir tai, pasakysiu jums, yra iš esmės labai gerai. Žinoma, yra daugybė pasekmių, kurias sukelia ši kopijavimo kultūra kūrybiniame procese. Stuart Weitzman yra labai sėkmingas batų dizaineris. Jis daug skundėsi dėl jį kopijuojančių žmonių, bet viename mano skaitytame interviu jis pasakė, kad tai tikrai privertė jį pakelti savo lygį. Jis turėjo rasti naujų idėjų, naujų dalykų, kuriuos nukopijuoti būtų sunku. Jis sugalvojo savo "Bowden-wedge" kulniuką, kuris turi būti padarytas iš plieno ar titano; jei padarysit jį iš kokios pigesnės medžiagos, jis suskils perpus. Tai privertė jį tapti šiek tiek išradingesniu. (Muzika)
Ir tai priminė man džiazą, nuostabujį Charlie Parker. Nežinau, ar girdėjote šį anekdotą, bet jį girdėjau aš. Jis pasakė, kad viena iš priežasčių, kodėl jis išrado bibopą, buvo tai, kad jis buvo įsitikinęs, kad baltieji muzikantai nesugebės pakartoti šių garsų. (Juokas) Jis norėjo padaryti juos per sudėtingus kopijuoti, štai ką mados dizaineriai daro visą laiką. Jie stengiasi sujungti charakteringą išvaizdą, estetiką, kuri parodytų, kas jie yra. Kai žmonės tai nukopijuoja, visi tai žino, nes jie yra tie, kurie išleido šią išvaizdą į pasaulį, ir tai nuosekli estetika.
Man taip patinka šios Galliano suknelės. Gerai, judame toliau. (Juokas)
Tai nelabai skiriasi nuo komedijos pasaulio. Aš nežinau, ar žinote, kad juokeliai taip pat negali būti apsaugoti autorinėmis teisėmis. Kada trumpi juokeliai tapo labai populiarūs, visi ėmė juos vienas iš kito vogti. Bet dabar mes turime kitokius komikus Jie išvysto asmenybę, savitą stilių labai panašiai kaip mados dizaineriai. Ir jų juokeliai, panašiai kaip mados dizainas pas mados kūrėją, tikrai veikia tiktai tos estetikos rėmuose. Jei kas nors pavagia juokelį, pavyzdžiui, iš Larry David, tai nebe taip juokinga.
Kitas dalykas, kurį padarė mados dizaineriai, kad išliktų šioje kopijavimo kultūroje, jie išmoko nukopijuoti patys save. Jie kopijuoja save. Jie sudaro sandorius su greitos mados milžinais ir suranda būdą parduoti savo produktą visai naujai žmonių grupei: Santee alėjos žmonėms.
Kai kurie mados dizaineriai sakys, "tik Jungtinėse Valstijose jie neturi jokios pagarbos. Kitose šalyse apsauga suteikiama kūrybiškiems projektams." Bet jei pažiūrėsite į kitas dvi didžiausias pasaulio rinkas, paaiškėja, kad apsauga, kuri siūloma, iš tikrųjų yra neveiksminga. Pavyzdžiui, Japonijoje, kuri, man atrodo, yra trečia didžiausia rinka, jie turi dizaino įstatymą, kuris saugo rūbus, bet naujovės standartas yra toks aukštas, kad turi įrodyti, kad toks drabužis niekada anksčiau neegzistavo, kad jis visiškai unikalus. Ir tai maždaug kaip naujovės standartas JAV patentuose, kurių mados dizaineriai niekada negauna - labai retai gauna JAV.
Europos Sąjungoje jie pasuko kita linkme, Labai žemas naujovės standartas, bet kas gali užregistruoti bet ką. Bet nors tai ir yra greitos mados pramonės namai, ir čia gyvena daug prabangių dizainerių, dažniausiai jie neregistruoja savo drabužių ir bylinėjimosi nėra daug. Pasirodo, tai todėl, kad naujovės standartas yra per žemas. Žmogus gali ateiti, paimti kieno nors kito suknelę, nukirpti 10 centimetrų nuo apačios, nuvažiuoti į ES ir užregistruoti tai kaip naują, originalų dizainą. Taigi, tai nesustabdo kopijuojančių menininkų. Jei pažiūrėtumėt į registrą, daugybė ES užregistruotų daiktų yra "Nike" marškinėliai - visi beveik identiški.
Bet tai nesustabdė Diane von Furstenberg. Ji yra Amerikos Mados Dizainerių Tarybos vadovė, ir ji pasakė savo šalininkams, kad ji gaus autorinių teisių apsaugą mados dizainui. Mažmenininkai kaip ir nuslopino šitą idėją. Nemanau, kad tas įstatymas kur nors nuves, nes jie suprato, kad labai sunku atskirti piratinį dizainą nuo kažko, kas tiesiog yra pasaulinės mados dalis. Kam priklauso išvaizda? Tai klausimas, į kurį atsakyti labai sunku. Tam prireiktų daug teisininkų ir daug bylinėjimosi, ir mažmenininkai nusprendė, kad tai būtų per daug brangu.
Žinote, ne tik mados pramonėje nėra autorinių teisių apsaugos. Yra daugybė kitų industrijų, kur nėra autorinių teisių apsaugos, pavyzdžiui, maisto pramonė. Negali apsaugoti recepto, nes tai tik instrukcijų rinkinys, tai faktas, ir negali apsaugoti net ir unikaliausio patiekalo skonio ir išvaizdos. Taip pat ir su automobiliais. Nesvarbu kaip trenktai ar kietai jie atrodo, negali reikalauti skulptūrinio dizaino apsaugos. Tai utilitarinis dirbinys, štai kodėl. Taip pat ir su baldais, jie per daug utilitariniai. Magijos triukai, manau, jie yra instrukcijos kaip ir receptai: nėra apsaugos. Šukuosenos, jokios autorinių teisių apsaugos. Atviro kodo programinė įranga, šie žmonės nusprendė, kad nenori autorinių teisių apsaugos. Jie pamanė, kad be jos bus daugiau išradingumo. Labai sunku gauti apsaugą duomenų bazėms. Tatuiruočių meistrai, jie to nenori; jiems tai ne kieta. Jie dalijasi savo piešiniais. Juokeliai, jokios apsaugos. Fejerverkų pasirodymai, žaidimų taisyklės, kvepalų aromatas: ne. Kai kurios iš šių pramonės šakų gali jums atrodyti gana nežymios, bet čia -- žvėriški pardavimai žemos I.N. industrijose, industrijose, kur labai mažai autorinių teisių apsaugos, Ir štai didžiuliai filmų ir knygų pardavimai. (Plojimai) Neatrodo gražiai.
Taigi, pakalbi su žmonėmis mados pramonėje ir jie sako,-- "Šššš! Niekam nesakyk, kad mes iš tikrųjų galime vogti vienas kito dizainą. Tai gėdinga." Bet žinote ką? Tai revoliucinis faktas, ir tai modelis, kurį daugelis kitų industrijų, - pavyzdžiui, tos, kurias ką tik matėme labai žemuose stulpeliuose, - jiems gali tekti pagalvoti apie tai. Nes dabar tos industrijos su daug autorinės apsaugos dirba tokioje atmosferoje, lyg neturėtų jokios apsaugos, ir jie nežino, ką daryti.
Kai sužinojau, kad yra visa krūva pramonės šakų, neturinčių autorinių teisių apsaugos, pagalvojau, "Kokia logika slypi už viso to? Aš noriu paveikslėlio." O teisininkai nepateikia paveikslėlių, taigi, pasidariau jį. Čia dvi pagrindinės dvinarės opozicijos autorinių teisių teisės logikoje. Viskas daug sudėtingiau nei čia, bet pakaks ir šito. Prima: Ar tai yra kūrybinis objektas? Tada jis nusipelno apsaugos. Ar tai utilitarinis objektas? Tada ne, jis nenusipelno apsaugos. Tai sudėtinga, nestabili dvinarė sistema.
Kitas klausimas: ar tai idėja? Ar tai kažkas, kas turi laisvai cirkuliuoti laisvoje visuomenėje? Apsaugos nėra. O gal tai fizinė idėjos išraiška: kažkas, ką kas nors sukūrė, ir jie nusipelno tai laikinai turėti nuosavybėje ir užsidirbti pinigų? Problema ta, kad skaitmeninės technologijos visiškai pakirto šitą fizinės idėjos išraiškos, kaip priešpriešos idėjai, logiką. Šiandien mes neatpažįstame knygos, kaip kažko, kas guli mūsų lentynoje, arba muzikos kaip kažkokio fizinio objekto, kurį galime laikyti rankoje. Tai skaitmeninis failas. Tai beveik nesisieja su jokia fizine tikrove mūsų galvose. Todėl, kad šiuos daiktus galime taip lengvai kopijuoti ir perduoti, jie iš tikrųjų cirkuliuoja mūsų kultūroje daugiau kaip idėjos, nei fiziškai įsitvirtinę objektai.
Konceptualūs klausimai tampa tikrai gilūs, kai kalbame apie kūrybiškumą ir nuosavybę, ir, leiskite jums pasakyti, mes nenorime to palikti aiškintis tik teisininkams. Jie gudrūs. Vienas jų -- mano vaikinas, su juo viskas tvarkoje. Jis gudrus, jis gudrus. Bet norime tarpdisciplininės žmonių komandos, pergalvojančios tai, bandančios išsiaiškinti: koks nuosavybės modelis skaitmeniniame pasaulyje ves prie didžiausio išradingumo? Mano pasiūlymas-- mada gali būti labai gera terpė pradėti ieškoti to modelio kūrybinėms industrijoms ateityje.
Jei norite daugiau informacijos apie šį projektą, aplankykite mūsų puslapį ReadyToShare.org Norėčiau nuoširiai padėkoti Veronica Jauriqui už šios itin madingos prezentacijos sukūrimą.
You can share this video by copying this HTML to your clipboard and pasting into your blog or web page. This video will play with subtitles.
You either have JavaScript turned off or have an old version of the Adobe Flash Player. To view this rating widget you
need to get the latest Flash player.
If your browser allows only "trusted sites" to execute Javascript, you should add the "googleapis.com" domain to your whitelist to allow our Flash detection to work properly.
Got an idea, question, or debate inspired by this talk? Start a TED Conversation.
Autorinių teisių gniaužtai filmams, muzikai ir programinei įrangai tik vos vos paliečia mados pramonę... Ir madai tai naudinga tiek dėl naujovių, tiek dėl pardavimų masto, sako Johanna Blakley. TedxUSC 2010 ji kalba apie tai, ko kūrybinė pramonė galėtų pasimokyti iš laisvos mados kultūros.
Johanna Blakley studies the impact of mass media and entertainment on our world. Full bio »
Translated into Lithuanian by Aurelija Lukoseviciene
Reviewed by Vytaute Kacinskaite
Comments? Please email the translators above.
18:56 Posted: Nov 2007
Views 1,219,605 | Comments 308
20:46 Posted: Jul 2008
Views 477,274 | Comments 57
17:52 Posted: Apr 2008
Views 440,318 | Comments 85
Just follow the guidelines outlined under our Creative Commons license.
This comment will be attributed to . Not ? Sign Out.