Janet Echelman: apie vaizduotę rimtai

Ši istorija apie tai, kad vaizduotę reikia vertinti labai rimtai. Prieš 14 m. pirmąkart susidūriau su gana įprasta medžiaga - žvejybos tinklu, amžių amžius naudotu tam pačiam tikslui. Šiandieną naudoju jį kurti ilgalaikes viliojančiai banguojančias formas, dydžiu prilygstančias kampuotiems pastatams pasaulio miestuose. Nebuvo panašu, kad galėčiau tuo užsiimti: niekada nestudijavau skulptūrų kūrimo, inžinerijos ar architektūros. Iš tiesų, po koledžo baigimo kreipiausi į 7-ias meno mokyklas, ir visų jų mano kandidatūra buvo atmesta.

Aš pradėjau savarankiškai mokytis ir tapiau 10 m., kai gavau pasiūlymą iš „Fullbright” programos (tarptaut. švietimo ir kultūros mainai) keliauti į Indiją. Turint daug vilčių atiduoti paveikslus parodai aš išsiunčiau paveikslus laivu ir pati atvykau į Mahabalipuram miestą. Atėjo paskutinė parodos diena, tačiau mano paveikslai nebuvo atgabenti... Turėjau kažko imtis. Žvejų kaimelis buvo garsus savo skulptūromis. Taigi išbandžiau bronzos liejimą. Tačiau pakankamai didelės skulptūros kūrimui, ši priemonė buvo per sunki ir brangi. Išėjau į paplūdimį pasivaikščioti, stebėjau žvejus, kraunančius savo tinklus į kalveles ant smėlio. Kiekvieną dieną tai matydavau, bet tąkart įžvelgiau tame nepaprasta - naują galimybę kurti skulptūras, naują būdą kurti tūrines formas be sunkių ir kietų medžiagų.

Mano pirma patenkinama skulptūra buvo sukurta bendradarbiaujant su tais žvejais. Tai autoportretas „Platūs klubai”. (Juokas) Mes stulpais pakėlėme skulptūrą nuotraukai. Aš atradau jos švelnų paviršių, atsiskleidžiantį su kiekvienu vėjo gūsiu, nuolat besikeičiant jos raštui. Tai mane hipnotizavo. Aš toliau mokiausi tradicinių amatų ir bendradarbiavau su amatininkais, vėliau Lietuvoje ir su nėrimo žinovais. Man labai patiko detalumas, kurį galėjau išreikšti savo darbuose, bet man norėjosi padaryti juos didesnius, kad iš stebimų objektų jie taptų tuo, kame būtų galima pasiklysti...

Grįžus į Indiją dirbti su žvejais pagaminome tinklą su pusantro milijono rankomis rištų mazgų. Skulptūra buvo trumpam įrengta Madride. Tūkstančiai žmonių ją matė ir vienas iš jų buvo urbanistas Manual Sola-Morales, kuris projektavo krantinės dizainą Porto mieste, Portugalijoje. Jis pasiteiravo manęs, ar galėčiau pastatyti tai kaip ilgalaikį kūrinį miestui. Aš nežinojau, ar galėčiau kažkokiu būdu apsaugoti savo kūrinius. Pagaminti juos tvirtus, gerai sukonstruotus, ilgalaikius, kaip priešpriešą ypatingai gležniems ir trumpalaikiams.

2 m. ieškojau pluošto, kuris atlaikytų ultravioletinius spindulius, druską, orą, užterštumą ir tuo pačiu išliktų pakankamai lengvas plėvesuoti vėjyje. Mums reikėjo kažko, kas laikytų tinklą virš eismo žiedo vidurio. Taigi mes iškėlėme šį 45'000-ių svarų (apie 20'411 kg) plieno žiedą. Turėjome suprojektuoti jį taip, kad galėtų grakščiai judėti su vėjeliu ir atlaikyti uraganinius vėjus. Tačiau nebuvo projektavimo programos, kuri galėtų modeliuoti ką nors akėtą ir judantį. Aš suradau puikų aviacijos inžinierių, kuris projektuoja bures Amerikos jachtų buriavimo taurės varžyboms, tai Peter Heppel. Jis man padėjo nugalėti dvigubą iššūkį - pasiekti tobulą formą ir lengvą judėjimą.

Aš negalėjau toliau statyti tuo pačiu būdu, nes rankomis rišti mazgai negalėjo atlaikyti uragano. Tad aš bendradarbiavau su industrine žvejybos tinklų gamykla, sužinojau jų gaminimo mašinų galimybes, ir kaip jos neria tinklus. Tačiau nebuvo jokios kalbos, į kurią būtų galima išversti tą unikalų senovinį nėrimo amatą įprastų mašinų operatoriams, kad gamintų tai. Taigi turėjome patys sukurti nėrimo mašiną. Po 3 m. ir ... 2-iejų vaikų gimimo mes iškėlėme 50'000 kv. pėdų (apie 15'240 kv. m.) nertą tinklą. Buvo sunku patikėti, kad tai, ką tik įsivaizdavau, buvo pastatyta, ilgaamžiška ir neprarado nė trupučio autentikos.

(Plojimai)

Ši vieta buvo blanki ir beveidė. Dabar ji turi reikšmę. Nuėjus po šia skulptūra pirmąjį kartą, stebėjau, kaip skleidėsi vėjo kuriama choreografija, ir pajutau lyg suradusi prieglobstį ir tuo pačiu atradusi ryšį su bekraščiu dangumi... Mano gyvenimas jau nebebuvo toks pats. Aš noriu kurti tokias skulptūrines oazes miestų erdvėms visame pasaulyje. Aptarsiu dvi naujas kryptis, kuriomis dirbu.

Istorinė Filadelfijos miesto rotušė: jos aikštėi, jaučiau, buvo reikalinga lengvesnė nei tinklas medžiaga skulptūrai kurti. Tad eksperimentavome su purškiamomis mažomis vandens dalelėmis, kad sukurtumėm sausą miglą, kuri galėtų būti formuojama vėjo, o bandymuose paaiškėjus, taip pat ir žmonių, kurie galėtų visame tame dalyvauti nesušlampant. Naudoju šią medžiagą atkurti metro maršrutus ant žemės realiu laiku. Tai lyg miesto judėjimo sistemos rentgenas.

Kitas iššūkis: tarptaut. kultūros ir idėjų šventės „Biennial of the Americas” , rengiamos Denveryje, organizatoriai paklausė, ar aš galėčiau atvaizduoti 35-ias vakarų pusrutulio tautas ir jų bendrystę vienoje skulptūroje. (Juokas) Neįsivaizdavau nuo ko pradėti, bet atsakiau „taip” . Perskaičiau apie paskutinį žemės drebėjimą Čilėje ir cunamį, nuvilnijusį per visą Ramųjį vandenyną. Jis perstūmė Žemės tektonines plokštes, pagreitino planetos sukimąsi, na ir neperdedant, sutrumpino Žemės dieną. Aš susisiekiau su NOAA (Nacionalinė vandenyno ir atmosferos administracija) ir paklausiau, ar jie pasidalintų informacija apie cunamį, o tada tai transformavau į šitai. Jos pavadinimas „1,26” , reiškiantis mikrosekundes, kuriomis sutrumpėjo Žemės diena.

Negalėjau jos pastatyti kaip įprastai, naudojant plieninį žiedą. Jos struktūra buvo per sudėtinga. Taigi metalinę armatūrą pakeičiau į minkštą smulkų tinklelį iš medžiagos, 15 kartų tvirtesnės už plieną. Ši skulptūra buvo jau visa be išimties minkšta todėl ir tokia lengva, jog galėjo būti pririšta prie pastato ir tiesiog tapti jo dalimi. Nebuvo jokios kompiuterinės programos, kuri galėtų projektuoti tokias sudėtingas tinklines formas ir modeliuoti jas, atsižvelgiant į žemės trauką. Tad mums teko tokią sukurti.

Po to aš sulaukiau skambučio iš New York'o; manęs klausė, ar galėčiau pritaikyti savo kūrybą „Times” aikštei ar „High Line” parkui. Naujasis minkštasis būdas įgalina mane kurti ir statyti skulptūras, prilygstančias dangoraižiams. Kol kas jie dar negavo finansavimo, bet aš jau svajoju atvešti skulptūras į daugelį pasaulio miestų, ten kur jos labiausiai reikalingos.

Prieš 14 m. ieškojau grožio tradicinėje kūryboje, amatų forma. Šiandieną aš derinu tai su aukštosiomis technologijomis ir inžinerija, kad sukurčiau patrauklias banguojančias pastatų dydžio formas. Mano kūrybiniai horizontai plečiasi.

Pabaigsiu šia istorija: man paskambino draugė is Phoenix miesto. Teisininkė, kuri niekad nesidomėjo menu, niekada nelankė vietinių meno muziejų, ištempė visus, ką tik galėjo, iš savo darbovietės ir privertė sugulti po šia skulptūra. Su kostiumais sugulę ant žolės stebėjo vėjo keičiamus raštus, šalia nepažįstamų žmonių, besidalindami stebuklo atradimu...

Ačiū Jums.

(Plojimai)

Ačiū, ačiū. Ačiū. Ačiū, ačiū.

(Plojimai)