Jane McGonigal: Žaidimas, galintis prailginti jūsų gyvenimą 10-čia metų

Esu žaidėja, tad mėgstu turėti tikslą. Mėgstu specialias misijas ir slaptus uždavinius. Tad štai mano specialioji misija šiai kalbai: Pasistengsiu prailginti kiekvieno čia sėdinčio žmogaus gyvenimo trukmę septyniomis su puse minutėmis. Rimtai, jūs gyvensite septyniomis su puse minutėmis ilgiau negu būtume nugyvenę tik todėl, kad klausėtės šios kalbos.

Na gerai, kai kurie iš jūsų nusiteikę kiek skeptiškai. Viskas tvarkoje, nes pažvelkit - pasitelksiu matematiką, kad įrodyčiau, jog tai įmanoma. Dabar tai neatrodys labai prasminga. Tačiau aš viską paaiškinsiu vėliau, tik pasižiūrėkite į skaičių apačioje: plius 7,68245837 minutės - tai bus mano dovana jums, jei man pavyks mano misija.

O jūs taip pat turite slaptą misiją. Jūsų misija - sugalvoti, kaip norėtumėte praleisti šias papildomas 7,5 min. Aš manau, kad jūs turėtumėte nuveikti kažką neįprasto, nes tai yra papildomos minutės. Juk vienaip ar kitaip jų galėjote ir neturėti.

Na, kadangi aš žaidimų kūrėja, jums turbūt kyla mintis: "Žinau, ką ji nori mums įpiršti su šiomis minutėmis - ji nori, kad mes žaistume žaidimus." Taip manyti visiškai racionalu, turint galvoje, kad aš įpratusi skatinti žmones praleisti daugiau laiko žaidžiant. Pavyzdžiui, pirmojoje savo TED kalboje aš siūliau, kad mes, kaip planetos gyventojai, turėtume praleisti 21 mlrd. valandų per savaitę žaisdami video žaidimus.

21 mrld. valandų - daug laiko. Tai toks didelis laiko tarpas, kad populiariausias iš visų neprašytų komentarų, kurių sulaukiau iš žmonių visame pasaulyje, pasakytas po mano kalbos yra šis: Jane, žaidimai yra jėga ir t.t., bet ar gulėdama mirties patale, tu tikrai gailėsiesi, kad neskyrei daugiau laiko žaidimui "Angry Birds"? Labai įtikinanti mintis - kad žaidimai yra laiko gaišimas, kad mes to gailėsimės - aš tai girdžiu visur, kur tik einu. Pavyzdžiui, tikra istorija: vos prieš kelias savaites taksistas, sužinojęs, kad aš su draugu atvykau į žaidimų kūrėjų konferenciją, atsisuko ir tarė: "Nekenčiu žaidimų. Gyvenimo švaistymas. Įsivaizduok, kaip savo gyvenimo pabaigoje gailėsies viso to."

Aš noriu rimtai pažvelgti į šią problemą. Aš juk noriu, kad žaidimai taptų gėrio jėga pasaulyje. Nenoriu, kad žaidėjai gailėtųsi pražaisto laiko. Laiko, kurį aš juos skatinu praleisti. Tad pastaruoju metu daug galvojau apie šį klausimą. Ar gulėdami mirties patale, mes tikrai gailėsimės laiko, skirto žaidimams?

Gal jus tai ir nustebins, bet pasirodo, kad šiuo klausimu yra ir mokslinių tyrimų. Gryna tiesa. Prieglaudų darbuotojai, kurie rūpinasi mumis gyvenimo pabaigoje, neseniai paskelbė apžvalgą apie tai, ko dažniausiai gailisi žmonės, gulėdami mirties patale, tiesiogine to žodžio prasme. Kaip tik tuo ir noriu pasidalinti su jumis šiandien - mirštančiųjų išreiškiamų apgailestavimų penketukas.

Nr. 1: Norėčiau, kad nebūčiau taip sunkiai dirbęs. Nr. 2: Norėčiau, kad būčiau palaikęs ryšį su savo draugais. Nr. 3: Norėčiau, kad būčiau galėjęs leisti sau būti laimingesniu. Nr. 4: Norėčiau, kad būčiau turėjęs drąsos išreikšti tikrąjį save. Ir nr. 5: Norėčiau, kad būčiau gyvenęs pagal savo svajones, o ne pagal kitų lūkesčius.

Kiek žinau, prieglaudos darbuotojams niekas nesakė, kad būtų norėję praleisti daugiau laiko žaidžiant video žaidimus, bet kai išgirstu šį apgailestavimų penketuką, aš girdžiu penkis giliausius žmogaus troškimus, kuriuos žaidimai iš tikrųjų leidžia įgyvendinti.

Pavyzdžiui, "norėčiau, kad nebūčiau dirbęs taip sunkiai" - daugeliui tai reiškia: "Norėčiau, kad būčiau praleidęs daugiau laiko su savo šeima, vaikais, kai jie buvo maži. Na, dabar mes jau žinome, kad žaisti žaidimus kartu - duoda didelės naudos šeimai. Nesenai atliktas Brigham'o Young'o universiteto Šeimos gyvenimo mokyklos tyrimas parodė, kad tėvai, kurie daugiau laiko praleidžia žaisdami video žaidimus su savo vaikais, išlaiko kur kas tvirtesnius ryšius su jais realiame gyvenime.

"Norėčiau, kad būčiau daugiau laiko skyręs draugams." Šimtai milijonų žmonių naudojasi socialiniais žaidimais kaip "FarmVille" arba "Words with Friends" tam, kad palaikytų kasdienį ryšį su savo realaus gyvenimo draugais ir šeima. Mičigano universiteto tyrimas parodė, kad šie žaidimai yra neįtikėtinai galingi santykių išlaikymo įrankiai. Jie padeda mums bendrauti su tais žmonėmis savo socialiniame tinkle, nuo kurių mes nutoltume, jei kartu nežaistume žaidimų.

"Norėčiau, kad būčiau leidęs sau būti laimingesniu." Čia aš iškart pradedu galvoti apie stulbinančius klinikinius tyrimus, neseniai atliktus Rytų Carolina'os universitete, kurie išaiškino, kad žaidimai internetu gali veikti geriau nei vaistai, gydantys klinikinį nerimą ir depresiją. Užteko tik 30 min. žaidimo internetu per dieną, kad būtų stipriai pakelta nuotaika ir ilgalaikis laimės pojūtis.

"Norėčiau, kad būčiau turėjęs drąsos išreikšti tikrąjį save." Avatarai - būdas išreikšti tikrąjį save, didvyriškiausią, idealiausią versiją to, kuo galėtume būti. Galite tai pamatyti šiame Robbio Cooper'io sukurtame žaidėjo ir jo avataro alter ego portrete. Stanfordo universitetas jau penkerius metus tiria ir aprašo kaip žaidžiant žaidimą su idealizuotu avataru pasikeičia ir mūsų mąstymas bei veikimas realiame gyvenime: mes tampame drąsesni, ambicingesni, labiau pasišventę savo tikslams.

"Norėčiau, kad būčiau gyvenęs pagal savo svajones, o ne pagal kitų lūkesčius." Ar žaidimai tai išsprendžia? Nesu tikra, todėl čia palikau "Super Mario" klaustuką. Dar grįšime prie šito.

Tuo tarpu jūs turbūt savęs klausiate, kuo save laiko ši žaidimų kūrėja, kad gali kalbėti mums apie apgailestavimus mirties patale? Teisybė - aš niekada nedirbau prieglaudoje, negulėjau mirties patale. Tačiau neseniai praleidau 3 mėnesius lovoje norėdama numirti. Tikrai norėdama numirti.

Papasakosiu jums šią istoriją. Prieš dvejus metus susitrenkiau galvą ir patyriau smegenų sukrėtimą. Jis negijo tinkamai, todėl po 30 dienų aš jaučiau nuolatinį galvos skausmą, pykinimą, svaigulį, atminties praradimą, psichikos apniukimą. Mano gydytojas pasakė, jog norėdama išgydyti savo smegenis, turiu leisti joms ilsėtis. Tad aš turėjau vengti visko, kas galėjo sukelti mano simptomus. Man tai reiškė: jokio skaitymo ar rašymo, jokių video žaidimų, jokio darbo ar el.pašto, bėgiojimo, alkoholio, kofeino. Kitaip tariant - manau, suprantat, kur link viskas krypsta - jokios prasmės gyventi.

Aišku, tai turėtų būti juokinga, bet kalbant rimtai, savižudiškos mintys yra gana dažnas smegenų traumų palydovas. Taip nutinka vienam iš trijų. Nutiko ir man. Mano smegenys ėmė man sakyti: "Jane, tu nori mirti." Jos sakė: "Tu niekada nebepasveiksi." Jos įtikinėjo: "Skausmas niekada nepraeis."

Ir šie balsai tapo tokie įkyrūs ir įtikinantys, kad aš pagrįstai ėmiau bijoti dėl savo gyvybės, kaip tik tuo metu - po 34 dienų - aš sau pasakiau - ir tos akimirkos niekuomet nepamiršiu - tariau sau: "Aš arba nusižudysiu, arba visa tai paversiu žaidimu."

Kodėl gi žaidimu? Daugiau nei dešimtmetį tyrinėjus žaidimų psichologiją, žinojau, kad mums žaidžiant - ir tai rašoma mokslinėje literatūroje - mes susidorojame su sunkiais iššūkiais kūrybiškiau, su daugiau užsispyrimo, optimizmo ir mes labiau linkstame kreiptis į kitus pagalbos. Aš norėjau pritaikyti šiuos žaidėjo bruožus savo realaus gyvenimo iššūkiui. Tad aš sukūriau sveikimo žaidimą vaidmenimis, pavadintą "Jane - sukrėtimo žudikė"

Tai tapo mano slapta tapatybe ir kaip "žudikė" pirmiausia paskambinau savo dvynei seseriai - turiu identišką dvynę seserį vardu Kelly. Aš jai pasakiau: "Žaidžiu žaidimą, kad išgydyčiau savo smegenis, noriu, kad žaistum su manim." Taip buvo paprasčiau paprašyti pagalbos.

Ji tapo pirma mano sąjungininke šiame žaidime, paskui prisijungė mano vyras Kiyash ir visi kartu mes identifikavome bei susidorojome su "blogiečiais". Tai buvo bet kas, kas galėjo iššaukti mano simptomus ir taip sulėtinti gijimo procesą, tai, pavyzdžiui, ryškios šviesos ar žmonių minios. Mes taip pat rinkome ir aktyvavome "pastiprinimus". Tai buvo bet kas, ką galėjau daryti net ir blogiausiomis dienomis, kad pasijusčiau bent kiek geriau, bent kiek produktyvesnė. Pavyzdžiui, 10 minučių laikyti apkabinus savo šunį, arba atsikelti iš lovos ir bent kartelį apeiti kvartalą.

Toks paprastas buvo žaidimas: prisiimk slaptą tapatybę, susirask sąjungininkus, susidorok su "blogiečiais", aktyvuok "pastiprinimus". Bet net ir dėl tokio paprasto žaidimo vos per keletą dienų nuo pradžios depresijos ir nerimo migla dingo. Išgaravo. Tarsi stebuklas. Na, tai nepadėjo stebuklingai išgydyti galvos skausmų ar kognityvinių simptomų. Tai truko daugiau nei vienerius metus, ir tai buvo iki šiol sunkiausi mano gyvenimo metai. Tačiau net ir jausdama simptomus, nors jaučiau skausmą, aš nustojau kentėti.

O kas nutiko vėliau su šiuo žaidimu mane labai nustebino. Internete patalpinau keletą tinklaraščio ir vaizdo įrašų, kur aiškinau, kaip reikia žaisti. Bet savaime suprantama, ne kiekvienas patyrė smegenų sukrėtimą, ir ne kiekvienas nori tapti "žudiku", tad pervadinau žaidimą į "SuperBetter".

Ir tuoj pat gavau žmonių iš viso pasaulio atsiliepimus, kaip jie susikūrė savo slaptas tapatybes, susirado savo sąjungininkų ir kaip jiems darėsi "super geriau". Jie kovojo su tokiais iššūkiais kaip vėžys, chroniškas skausmas, depresija ir Krono liga. Net žmonės, kuriems diagnozuotos tokios mirtinos ligos kaip šoninė amiotrofinė sklerozė, žaidė šį žaidimą. Aš galėjau matyti iš jų žinučių ir vaizdo įrašų, kad žaidimas jiems padėjo lygiai taip pat, kaip ir man. Jie kalbėjo, jog jaučiasi stipresni ir drąsesni. Jie kalbėjo, jog jautė, kad juos kur kas geriau supranta draugai ir šeima. Jie netgi kalbėjo, kad jaučiasi laimingesni, nors ir jautė skausmą, nors ir kovojo su didžiausiais savo gyvenimo iššūkiais.

Tuo metu aš svarsčiau, kas čia darosi? Kaip toks primityvus žaidimas gali šitaip galingai veikti tokiomis sunkiomis, o kartais net gyvenimo ir mirties aplinkybėmis? Turiu galvoje, jei tai nebūtų suveikę man, jokiu būdu nebūčiau patikėjus, kad tai įmanoma. Pasirodo, ir čia slypi šiek tiek mokslo. Kai kurie žmonės tampa stipresni ir laimingesni patyrę traumuojantį įvykį. Ir taip atsitiko su mumis.

Žaidimas mums leido patirti tai, ką mokslininkai vadina potrauminiu augimu, ir tai nėra kasdien girdimas dalykas. Dažniausiai mes girdime apie potrauminio streso sutrikimą. Tačiau dabar mokslininkai jau žino, kad traumuojantis įvykis mūsų nepasmerkia nesibaigiančioms kančioms. Priešingai - mes galime nuo to atsispirti, kad išlaisvintume geriausias savo savybes ir gyventume geresnį gyvenimą.

Štai penki dažniausiai išsakomi teiginiai žmonių, kurie patyrė potrauminį augimą: "Pasikeitė mano prioritetai. Nebebijau daryti to, kas mane daro laimingą." "Jaučiuosi artimesnis savo draugams ir šeimai." "Geriau suprantu save. Dabar žinau, kas esu iš tikrųjų." "Naujai suvokiu savo gyvenimo reikšmę ir prasmę." "Galiu geriau susitelkti prie savo tikslų ir svajonių."

Kažkur girdėta, ar ne? Turėtų būti, nes šie 5 pagrindiniai potrauminio augimo bruožai yra tiesioginė priešprieša tam mirštančiųjų apgailestavimų penketui. Argi ne įdomu? Panašu, kad kažkokiu būdu traumuojantis įvykis gali atrakinti mūsų gebėjimą gyventi mažiau apgailestaujant.

Tačiau kaip tai veikia? Kaip pereiti nuo traumos prie augimo? Arba tiksliau, ar yra būdas pasiekti šią potrauminio augimo naudą nepatiriant traumos, iš viso net nesusitrenkiant galvos? Neblogai būtų, ką?

Norėdama geriau suprasti šį fenomeną, pasinėriau į mokslinę literatūrą ir štai ką aš sužinojau. Egzistuoja keturi stiprybės, arba atsparumo, tipai, kurie prisideda prie potrauminio augimo. Egzistuoja moksliškai patvirtintos veiklos, kurias jūs galite daryti kasdien, kad ištreniruotumėt šiuos keturis atsparumo tipus ir tam jums nereikia traumos.

Aš galėčiau papasakoti, kas tie keturi tipai, bet aš norėčiau, kad jūs patys juos patirtumėt. Norėčiau, kad mes dabar pat imtume juos treniruoti. Štai ką mes darysime. Kartu pažaisime greitą žaidimą. Čia jūs pelnysite tas papildomas 7,5 min., kurias jums pažadėjau prieš tai. Jums tereikia sėkmingai užbaigti pirmus keturis SuperBetter žygdarbius. Jaučiu, kad jūs galite tai padaryti. Aš jumis pasitikiu.

Ar pasiruošę? Pirmas žygdarbis. Pradedam Pasirinkite vieną iš dviejų: atsistokite ir ženkite tris žingsnius arba sugniaužkite kumščius ir pakelkite juos virš galvos kaip įmanoma aukščiau 5 sek. Jau! Gerai, patinka man tie, kur daro abu. Jūs pirmūnai. Labai gerai. (Juokas)

Puikiai atlikta. Jūs pelnėte +1 tašką iš fizinio atsparumo, o tai reiškia, kad jūsų kūnas gali pakelti daugiau streso ir gali greičiau išgyti. Tyrimai rodo, kad svarbiausias dalykas stiprintant fizinį atsparumą - nesėdėti ramiai. Tik tiek. Kiekvieną sekundę, kurios jūs neprasėdite ramiai, jūs gerinate savo širdies, plaučių ir smegenų sveikatą.

Ar visi pasiruošę antram žygdarbiui? Spragsėkite pirštais lygiai 50 kartų arba skaičiuokite nuo 100 atgal atimdami po 7, t.y. 100, 93 ... Dabar!

(Spragsėjimas)

Nepasiduokit.

(Spragsėjimas)

Nesileiskite, kad skaičiuojantieji nuo 100 trukdytų jums skaičiuoti iki 50.

(Juokas)

Gražu. Oho. Pirmą kartą gyvenime tai pamačiau. Papildomai gaunat fizinio atsparumo. Puikiai padirbėta. Taip uždirbote +1 psichinio atsparumo. Tai reiškia, kad jūs galite geriau susitelkti, būti drausmingesni, labiau pasiryžę ir valingi. Iš mokslinių tyrimų žinoma, kad valia yra kaip raumuo. Ji stiprėja treniruojama. Tad susidorojant su nedideliu iššūkiu ir nepasiduodant, kad ir koks absurdiškas bebūtų, pvz. spragsėti pirštais lygiai 50 kartų ar skaičiuoti nuo 100 atimant 7 yra moksliškai pagrįstas būdas stiprinti savo valią.

Gerai atlikta. Žygdarbis nr. 3. Pasirinkite vieną: na, dėl to, kad mes jau esame viduje, likimas šitą parinko už jus, tačiau turite dvi galimybes. Jei esate viduje, pažvelkite pro langą. Jei esate lauke, raskite langą ir pažvelkite pro jį. Arba greitai atlikite paiešką Youtube arba Google su raktiniais žodžiais "[jūsų mėgstamiausio gyvūno] jauniklis"

Jūs galite tai daryti savo telefonuose, arba sušukti man keletą jauniklių pavadinimų. Aš juos įkelsiu ant ekrano. Tad ką mes norime matyti? Tinginį, žirafą, dramblį, gyvatę. Gerai, žiūrim, ką turim. Delfiniukas ir lamų jaunikliai. Tik pažvelkite. Supratot? Dar vienas. Drambliukas. O, mes tam plojame? Fantastika.

Tvarka, tai ką mes čia jaučiame yra +1 emocinio atsparumo. Tai reiškia kad jūs galite iššaukti galingas, teigiamas emocijas, tokias kaip smalsumas ir meilė, kurias patiriame žvelgdami į gyvūnų jauniklius, kai to labiausiai reikia.

Ir štai paslaptis iš mokslinės pusės: jei jūs galite patirti 3 rūšių teigiamus jausmus vienam neigiamam jausmui per vieną valandą kas dieną, kas savaitę, jūs reikšmingai pagerinate savo sveikatą ir gebėjimą sėkmingai susidoroti su bet kokia jus ištikusia problema. Tai vadinama 3:1 teigiamų jausmų santykiu. Tai mano mėgstamiausias SuperBetter triukas, neatsilikite.

Taigi pasirinkite vieną, paskutinį žygdarbį: 6 sek. paspauskite kam nors ranką arba greitai nusiųskite kam nors "ačiū" sms, el.paštu, Facebook'e ar Twitter'yje. Jau!

(Pašnekesys)

Gerai, gerai. Gražu. Nenustokit, man patinka! Gerai, tai yra +1 socialinio atsparumo. Tai reiškia, kad jūs įgyjate daugiau stiprybės iš draugų, kaimynų, šeimos, bendruomenės. Geras būdas stiprinti socialinį atsparumą yra dėkingumas. Prisilietimas - dar geriau.

Dar viena paslaptis: 6 sek. spaudžiant kam nors ranką stipriai pakyla oksitocino kiekis kraujyje, tai yra pasitikėjimo hormonas. Tai reiškia, kad visi tie, kurie pasipaudė vieni kitiems rankas yra biochemiškai pasiruošę patikti ir padėti vienas kitam. Tai nuslūgs pertraukos metu, tad pasinaudokite šio bendravimo galimybėmis.

(Juokas)

Tai štai jūs sėkmingai įvykdėte savo keturis žygdarbius, pažvelkime, ar aš sėkmingai įgyvendinau sąvąjį, t.y. suteikti jums 7,5 min. papildomo gyvenimo. Ir čia dar šiek tiek mokslo. Teigiama, kad žmonės, reguliariai stiprinantys šiuos keturis atsparumo tipus - fizinį, psichinį, emocinį ir socialinį - gyvena 10-čia metų ilgiau, nei kiti. Tokia tiesa. Jei reguliariai siekiate 3:1 teigiamų emocijų santykio, jei niekada nesėdite ramiai ilgiau nei vieną valandą, jei kasdien susisiekiate su bent vienu jums brangiu žmogumi, jei įveikiate mažyčius uždavinius, kad stiprintumėte savo valią, gyvensite 10 metų ilgiau nei kiti. Štai čia suveikia ta matematika, kurią rodžiau prieš tai.

JAV ir JK vidutinė gyvenimo trukmė yra 78,1 m. Bet žinome iš daugiau nei 1000 patvirtintų tyrimų, kad galime pridėti papildomai 10 m. prie savo gyvenimo stiprinant 4 atsparumo tipus. Tad jei kasmet stiprinat 4 atsparumo tipus, jūs įgaunate papildomus 0,128 m. gyvenimo. arba papildomas 46 dienas, t.y. 67,298 min. tai reiškia, kad kasdien jūs įgyjate papildomas 184 minutes arba kas valandą stiprindami 4 atsparumo tipus kaip mes ką tik kartu darėme, jūs įgyjate 7.68245837 papildomas gyvenimo minutes.

Sveikinu, visos šios 7,5 min. jūsų. Jūs jų nusipelnėte.

(Aplodismentai)

Taip! Jėga. Palaukit dar. Dar turite savo specialiąją misiją - slaptąją misiją. Kaip gi praleisite šias papildomas 7,5 min.?

Na, mano pasiūlymas toks. Šios minutės - tai tarsi noras džinui. Galite panaudoti pirmąjį norą, kad gautumėte dar milijoną norų. Gudru, ką? Tad jei jūs šias 7,5 min. skirsite šiandien tam, kas jums teikia laimės kas paskatina jus judėti, ar susisiekti su jums brangiais žmonėmis, ar vien tik susidoroti su mažyčiu iššūkiu, tuomet jūs sustiprinsite savo atsparumą ir taip pelnysite daugiau minučių.

Gera naujiena ta, kad galite ir toliau tai daryti. Kiekvieną valandą, kas dieną, iki pat savo mirties patalo, kurį pasieksite 10-čia metų vėliau, nei prieš tai. O kai ten atsidursite, tikėtina, kad nebeapgailestausite, nes būsite sustiprėję ir atsparesni tam, kad gyventumėte ištikimai savo svajonėms. O turint 10 papildomų metų, jūs netgi turėsite pakankamai laiko pažaisti ir keletą žaidimų.

Ačiū.

(Aplodismentai)