Džeki Tabik: užuojautos pusiausvyra

Man iš mano mėgiamiausių komiksų veikėjų yra Snupis. Jis patinka, kaip jis tupi savo būdelėje ir mąsto apie esminius gyvenimo elementus. Kai susimąsčiau apie užuojautą, iškart prisiminiau vieną komiksą, kur jis guli ir sako: "Puikiai suprantu ir sutinku, kad reikia mylėti artimą kaip save patį. Tik štai mūsų kaimynų aš negaliu pakęsti." Tai vienas iš sunkumų interpretuojant puikią idėją.

Manau, visi tikime užuojauta. Visose pagrindinėse pasaulio religijose rasi mokymą apie užuojautą. Judaizme mus moko Tora, kad reikia mylėti artimą kaip save patį. Tarp mūsų mokytojų rabinų buvo Hilelis, kuris mokė nesielgti su kitais, kaip nenori, kad elgtųsi su tavimi. Panašūs dalykai yra visose religijose. Vėlgi judaizme mus moko apie Dievą, kurį vadiname užjaučiančiu, "harachaman". Argi galėtų egzistuoti pasaulis, jei Dievas nebūtų gailestingas? O mus Tora moko, kad esame Dievo atvaizdai, todėl ir mes turime užjausti. Bet ką tai reiškia mūsų kasdieniam gyvenimui? Kartais, žinoma, užuojauta sukelia mums jausmus, kuriuos sunku suvaldyti.

Ne kartą man yra tekę vesti laidotuves, ar būti su mirštančiais ir jų giminaičiais, ir būti apimtai liūdesio dėl sunkumų, kurie ištinka šeimą ir tą žmogų. Būnu sukrėsta ir apsiašaroju. Tačiau jei leisčiau sau tiesiog pasiduoti tiems jausmams, neatlikčiau savo pareigos, nes turiu juos palaikyti ir pasirūpinti ritualais, praktiškais dalykais. Kita vertus, jei nejausčiau šios užuojautos, manau, reikėtų man keisti profesiją ir nebebūti rabine.

Šitą jaučiame visi, susidurdami su pasauliu. Kas gali nejausti užuojautos, matydamas kraupias karų, bado, žemės drebėjimų, cunamių pasekmes? Žinau, kai kurie sako: "Visko tiek daug, aš bejėgis ką nors padaryti. Todėl net nebandysiu." Kai kurie savanoriai tai vadina užuojautos nuovargiu. Kiti jaučia, kad nebegali pakelti užuojautos, todėl išjungia televizorių ir nebežiūri. Bet judaizmas moko, kad turi būti aukso vidurys.

Būtina suvokti kitų reikmes, bet tokiu būdu, kad galėtume tęsti savo gyvenimą ir padėti žmonėms. Su užuojauta susijęs suvokimas, kaip žmonės veikia. Tam reikia geriau suprasti save patį.

Yra puikus rabinų aiškinimas apie pasaulio sukūrimo pradžią: kai Dievas sutvėrė pasaulį, Jis pamanė, kad reiktų jį kurti tik iš dieviškojo teisingumo atributo. Nes juk Dievas teisingas. Tad pasaulis turi būti kupinas teisingumo. Tačiau po to Dievas pažvelgė į ateitį ir suprato, kad jei pasaulis būtų sutvertas tik iš teisingumo, jis negalėtų egzistuoti.

Tad Dievas pamanė: "Ne, sukursiu pasaulį vien iš užuojautos." Bet tada pažvelgė į ateitį ir suprato, kad jei pasaulis būtų pilnas tik užuojautos, įsigalėtų anarchija ir chaosas. Viskam turi būti ribos. Išminčiai tai lygina su karaliumi, turinčiu nuostabią trapią stiklinę taurę. Jei įpils per šalto vandens, ji suduš. Jei įpils verdančio, taip pat suduš. Ką daryti? Sumaišyti šaltą ir karštą. Tad Dievas pasauliui suteikė abi tas galimybes.

Tačiau reikia ir dar kai ko. Tai pavertimas jausmų, kuriuos mums kelia užuojauta, veiksmais platesniame pasaulyje. Negalime tik gulėti kaip Snupis ir gražiai galvoti apie kaimynus. Reikia kažką daryti. Todėl judaizme yra ir meilės bei gerumo sąvoka, kuri tampa labai svarbi. Chesed.

Tuos tris dalykus reikia sulydyti kartu. Teisingumo sąvoką, kuri suteikia gyvenimui ribas ir moko mus, kas teisinga gyvenime, gyvybėje, ką turime daryti, socialinio teisingumo. Turime norėti daryti gerus darbus, bet, žinoma, ne savo pačių sveiko proto kaina. Negalime niekam niekuo padėti, jei persistengiame. O pusiausvyrą palaiko ši užuojautos sąvoka. Kuri turi būti, jei taip galima išsireikšti, mūsų šaknyse.

Ši užuojautos idėja mus aplanko, nes esame sutverti pagal Dievo paveikslą. O jis yra labiausiai užjaučiantis. Ką gi reiškia ta užuojauta? Ji reiškia - suprasti kito skausmą. Ir be to, ji reiškia suprasti, kad mes susiję su visa visata, suvokti, kad esame jos dalis, kad viską, ką matome, sieja vienuma, ir viską, ką girdime, jaučiame. Šią vienovę vadinu Dievu. Ši vienuma apjungia viską, kas yra visatoje.

Žinoma, šiais laikais, su aplinkosaugos judėjimu, vis daugiau suprantame, kad viskas susiję, kad tai, ką darau čia, tikrai įtakoja Afriką, kad jei išskirsiu per daug anglies dvideginio, panašu, kad dėl manęs vidurio ir rytų Afrikoje labai trūks lietaus. Tad viskas siejasi. Turiu suvokti tai, kaip visatos dalis, kaip sutverta pagal Dievo paveikslą būtybė. Turiu suprasti, kad mano poreikiai kartais turi būti pakeisti kitais poreikiais.

Mane žavi šita 18 minučių idėja. Judaizme žodis, skaičius 18 hebrajų rašmenimis reiškia žodį "gyvybė". Tad 18 minučių mane kviečia pasakyti kad gyvenime tai svarbu užuojautos prasme, bet yra ir kai kas daugiau. 18 minučių -- tai svarbu, nes Pesacho metu, kai turime valgyti neraugintą duoną, rabinai sako, kad skirtumas tarp tešlos, iš kurios daro duoną, ir tos, iš kurios gamina neraugintą duoną, macus, yra 18 minučių. Nes tiek laiko reikia tešlai, kad pakiltų. Ką reiškia, tešla pakyla? Reiškia, prisipildo karšto oro. Kas tie macai? Nerauginta duona? Jūs nesupratote.

Rabinai tarsi sako, kad per Pesachą turime atsikratyti to karšto oro -- tuštybės, minties, kad esame svarbiausi pasaulio žmonės, ir kad viskas sukasi apie mus. Tad bandome šito atsikratyti, o kartu ir įpročių, emocijų, minčių, kurios mus apima, užtemdo ar susiaurina matymą, kad nematytume kitų poreikių, ir mes išsilaisviname iš šito. Tai irgi yra pagrindas užjausti, suprasti savo vietą pasaulyje.

Judaizme yra puiki istorija apie turtuolį, kuris kartą sėdėjo sinagogoje, ir, kaip dažnai atsitinka, užsnūdo per pamokslą. Kol jis snaudė, buvo skaitoma iš Toros Kunigų knyga, kur parašyta, kad senovėje Jeruzalės šventykloje kunigai laikė duoną, kurią dėjo į specialų staliuką šventykloje. Turtuolis, per miegus išgirdęs žodžius "duona, šventykla, Dievas", pabudo. Jis tarė, "Dievui reikia duonos. Dabar žinau, ko jam reikia."

Nubėgęs namo po šabo jis iškepė 12 kepalų duonos, nunešė į sinagogą, atidarė Toros skrynią ir pasakė: "Dieve, nežinau, kam jos tau reikia, bet štai duona." Sudėjo duoną į skrynią tarp Toros ritinių. Ir nuėjo namo.

Į sinagogą atėjo valytojas. "Dieve, man sunku, mano vaikai alkani, žmona serga, skurstu. Ką man daryti? Dieve, padėk man. O koks puikus kvapas." Prieina prie skrynios, atveria ją. "Duona! Dieve, tu atsiliepei į mano maldas." Pasiėmęs duoną eina namo.

Tuo metu turtuolis sau galvoja: "Aš kvaištelėjau. Dievui reikia duonos? Dievas valdo visą visatą, kam jam mano duona?" Bėga į sinagogą: "Pasiimsiu, kol niekas nematė." Užeina, o duonos nėra. Jis sako: "Dieve, tu tikrai norėjai mano duonos. Kitąsyk įdėsiu razinų."

Taip tęsėsi daug metų. Kas savaitę turtuolis nešdavo duoną su razinomis ir kitais skanėstais, dėdavo į skrynią. Kas savaitę valytojas tikėdavo, kad Dievas išgirdo jo maldas. Pasiimdavo duoną namo.

Taip tęsėsi kol atvyko naujas rabinas. Rabinai visada viską sugadina. Rabinas pastebėjo, kas vyksta ir pasikvietė abu pas save. Ir sako, buvo taip ir taip.

Turtuolis, vaje, nusiminė. "Tai Dievui nereikėjo mano duonos?"

O skurdžius sako: "Tai Dievas negirdėjo mano maldų?"

Rabinas atsakė: "Nesupratote. Visiškai nesupratote. Juk jūs," tarė jis turtuoliui, "Atsakote į Dievo prašymą, kad mes užjaustume, o Dievas," tarė jis skurdžiui, "Atsako į jūsų prašymą, kad žmonės užjaustų ir padėtų." Jis pažvelgė į turtuolį ir paėmęs jį už rankų pasakė: "Argi nesuprantate? Tai Dievo rankos."

Šitaip aš jaučiuosi. Galiu tik priartėti prie užuojautos idėjos, idėjos, kad pasaulyje yra sąsajos, vienuma, kad aš noriu tarnauti tai vienovei, tikiuosi daryti tai suprasdama kitų skausmą, bet ir tai, kad yra ribos, kad žmonės turi atsakyti už dalį jiems nutinkančių problemų, ir kad mano energija ribota, kaip ir mano dosnumas. Turiu juos peržiūrėti, atskirti tai, kas materialu, ir mane galbūt varžančius jausmus, kad galėčiau aiškiai matyti pasaulį.

Tada turiu suprasti, kokiu būdu paversti šias rankas Dievo rankomis. Taip aš bandau gyvenimą pripildyti užuojautos.