Isabel Allende pasakoja aistros istorijas

Labai ačiū. Man tikrai baisu čia stovėti tarp pačių protingiausių. Papasakosiu jums kelias istorijas apie aistrą. Man labai patinka viena žydų patarlė. Kas yra tikriau už tiesą? Atsakymas: istorija. Aš istorijų kūrėja. Noriu perduoti tai, kas tikriau už tiesą, apie žmoniją. Mane domina visos istorijos, bet kai kurios mane persekioja iki kol aš jų neužrašau. Kai kurie motyvai vis kartojasi: teisingumas, ištikimybė, smurtas, mirtis, politinės ir socialinės problemos, laisvė. Matau, kiek aplink mus paslapčių, todėl ir rašau apie sutapimus, nuojautą, emocijas, svajones, gamtos jėgą, magiją.

Per pastaruosius dvidešimt metų išleidau keliolika knygų, bet nebuvau atpažįstama iki pat 2006 vasario, kai per žiemos Olimpines žaidynes Italijoje nešiau olimpinę vėliavą. Tai mane išgarsino. Dabar žmonės atpažįsta mane parduotuvėse ir mano anūkai mano, kad aš kieta. (Juokas) Leiskite jums papasakoti apie savąsias keturias minutes šlovės. Viena iš Olimpinės ceremonijos organizatorių, atsakinga už atidarymą, paskambino ir pranešė, kad aš išrinkta nešti vieną iš vėliavų. Atsakiau, kad ji greičiausiai kalba ne su tuo žmogumi, nes aš nė iš tolo nesu sportiška. Tiesą sakant, abejojau, ar sugebėčiau bent apeiti stadioną be vaikštynės. (Juokas) Tačiau man pasakė, kad jie nejuokauja. Tai turėjo būti pirmas kartas, kai olimpines vėliavas neš vien moterys. Penkios moterys, atstovaujančios penkiems žemynams, ir trys Olimpinio aukso laimėtojos. Suprantama, mano pirmasis klausimas buvo: ką apsivilkti? (Juokas) Ji atsakė: „uniformą“, ir paklausė mano dydžio. Mano dydžio. Jau įsivaizdavau save su pūkine striuke, atrodančią kaip tas žmogeliukas iš Michelin padangų reklamos. (Juokas)

Vasario viduryje atsidūriau Turine, kur entuziastingai nusiteikusios minios džiaugsmingai sveikindavo bet kurią iš 80 Olimpinių komandų, vos pamatę jas gatvėje. Tie sportininkai paaukojo viską, kad galėtų dalyvauti žaidynėse. Jie visi buvo verti laimėti, bet tam dar reikia truputėlio sėkmės. Sniego krislelis, ledo storis, vėjo stiprumas - viskas gali nulemti lenktynių ar rungtynių rezultatus. Tačiau tai, kas svarbiau už pasiruošimą ar sėkmę, yra širdis. Tik bebaimės ir ryžtingos širdys gali laimėti auksą. Viską lemia aistra. Turino gatvės buvo nukabinėtos raudonais plakatais su Olimpinių žaidynių šūkiu:

"Aistra gyvena čia!". Argi tai nėra tiesa? Širdis mus veda ir nulemia mūsų likimus. Štai ko reikia mano knygų veikėjams - aistringos širdies. Man reikia kitaip mąstančių, neprisitaikančių, nuotykių ieškotojų, atstumtųjų, maištininkų, tų, kurie klausia, laužo taisykles ir rizikuoja. Tokių žmonių, kaip jūs visi, čia sėdintys. Malonūs, sveiko proto žmonės nėra įdomūs personažai. (Juokas) Jie gali būti nebent geri buvę sutuoktiniai. (Juokas) (Plojimai)

Stadiono užkulisiuose sutikau kitas vėliavų nešėjas: tris sportininkes ir aktores Susaną Sarandon ir Sofiją Loren. Taip pat, dvi aistringos širdies moteris: Nobelio premijos laureatę iš Kenijos Wangari Maathai, kuri pasodino 30 milijonų medžių ir taip pakeitė dirvožemį ir klimatą keliuose Afrikos regionuose ir, žinoma, daugelio kaimų ekonominę padėtį. Ir Somaly Mam, aktyvistę iš Kambodžos, kuri aistringai kovoja su vaikų prostitucija. Kai jai buvo 14, jos senelis ją pardavė į viešnamį. Ji papasakojo mums apie jaunas mergaites, prievartaujamas vyrų, kurie tiki, kad seksas su nekaltomis mergaitėmis išgydys juos nuo AIDS. Ir apie viešnamius, kuriuose vaikai verčiami aptarnauti penkis, penkiolika klientų per dieną, o jei nepaklūsta, yra kankinami elektra. Užkulisiuose gavau ir savo unifromą. Tai nebuvo drabužiai, kuriuos paprastai vilkėčiau, bet neatrodė ir kaip Michelin apranga, kurios tikėjausi. Visai neblogai. Atrodžiau kaip šaldytuvas. (Juokas) Bet taip atrodė ir kitos vėliavų nešėjos, tik ne Sofija Loren - pasaulinis grožio ir aistros simbolis. Sofijai virš 70 ir ji atrodo nuostabiai. Ji seksuali, liekna, aukšta ir stipriai įdegusi. Kaip galima būti stipriai įdegusiam ir neraukšlėtam? Nežinau. Kai jos viename televizijos interviu paklausė, kaip ji sugeba taip gerai atrodyti, ji atsakė: “Laikysena. Mano nugara visada tiesi, ir aš neskleidžiu senukams įprastų garsų“. (Juokas) Na va, gavote nemokamų patarimų iš vienos gražiausių moterų žemėje. Jokių niurnėjimų, kosčiojimų ar dūsavimų, jokių kalbėjimų su savimi ar bezdėjimų. (Juokas) Na, ji pasakė ne visai taip. (Juokas)

Apie vidurnaktį mus sukvietė į stadiono kraštus, per garsiakalbius buvo pranešta apie olimpines vėliavas ir užgrojo muzika. Beje, ta pati, kuria prasideda pokalbiai čia - Aidos Maršas. Sofia Loren stovėjo tiesiai priešais mane, o ji visa pėda už mane aukštesnė, net atmetus papurusius plaukus. (Juokas) Ji ėjo elegantiškai lyg žirafa Afrikos savanoje su vėliava ant peties. Aš risnojau iš paskos (Juokas) ant pirštų galiukų, laikydama vėliavą ištiestoje rankoje, taigi toji prakeikta vėliava dengė mano veidą. (Juokas) Žinoma, visos kameros buvo nukreiptos į Sofiją. Dėl to man labai pasisekė, nes daugumoje išspausdintų nuotraukų esu ir aš, net jei dažniausiai Sofijai tarp kojų. (Juokas) Dauguma vyrų trokštų ten atsidurti. (Juokas) (Plojimai)

Geriausios keturios mano gyvenimo minutės buvo tos Olimpiniame stadione. Mano vyras įsižeidžia, kai taip sakau, nors ir paaiškinau jam, kad tai, ką mes darome privačiai, dažniausiai trunka mažiau nei keturias minutes, (Juokas) taigi, jis neturėtų to priimti asmeniškai. Turiu visas laikraščių, rašiusių apie tas keturias nuostabias minutes, iškarpas, nes nenoriu jų pamiršti, kai senatvė sunaikins mano smegenų ląsteles.

Noriu visą laiką širdyje nešiotis Olimpiados šūkį - aistra. Štai viena aistros istorija. Viskas vyksta 1998, Tutsi pabėgėlių koncentracijos stovykla Konge. Beje, 80 procentų visų pasaulio pabėgėlių ir perkraustytų asmenų yra moterys ir mergaitės. Galime šią vietą Konge vadinti mirties stovykla, nes tie, kurių nenužudo, miršta nuo ligų ar iš alkio. Pagrindinė šios istorijos veikėja - jauna moteris Rose Mapendo ir jos vaikai. Ji nėščia našlė. Kareiviai privertė ją stebėti, kaip jie kankina ir nužudo jos vyrą. Kažkokiu būdu ji sugeba palaikyti savo septynių vaikų gyvybes, ir po kelių mėnesių pagimdo neišnešiotus dvynukus. Du mažutyčius berniukus. Ji šakele nupjauna virkštelę ir užriša ją savo plaukais. Pavadina dvynukus dviejų stovyklos prižiūrėtojų vardais, kad gautų jų palankumą, ir maitina vaikus juoda arbata, nes jos pieno jiems nepakanka. Kai kareiviai įsiveržia į jos kamerą norėdami išprievartauti vyriausiąją dukterį, ji pasigriebia mergaitę į glėbį ir nepaleidžia, net kai jie įremia ginklą jai į galvą. Kažkokiu būdu šeima išgyvena ten 16 mėnesių ir tada nusišypso neįtikėtina sėkmė. Aistringam jaunam amerikiečiui Sasha Chanoff pavyksta įsodinti šeimą į JAV gelbėjimo lėktuvą ir Rose Mapendo su savo devyniais vaikais atsiduria Fenikse, Arizonoje, kur jie dabar laimingai gyvena.

Mapendo Svahili kalboje reiškia didelę meilę. Mano knygų herojės yra stiprios ir aistringos moterys, tokios, kaip Rose Mapendo. Aš jų neišgalvoju. To nereikia. Aš apsidairau aplinkui ir matau jas visur. Aš dirbau su moterimis ir moterims visą savo gyvenimą. Aš jas gerai pažįstu. Gimiau senais laikais, karo pabaigoje, patriarchalinėje, konservatyvioje, katalikiškoje šeimoje. Nenuostabu, kad jau penkerių buvau arši feministė, nors tuo metu šis terminas dar nebuvo pasiekęs Čilės, taigi niekas nesuprato, kas, po galais, su manim negerai. (Juokas) Greitai sužinojau, kad už savo laisvę ir abejojimą patriarchaline visuomene teks brangiai sumokėti. Tačiau aš buvau pasiruošusi mokėti tą kainą ir į kiekvieną gautą smūgį atsakydavau dviem. (Juokas) Kartą, kai mano dukteriai Paulai buvo dvidešimt, ji man pasakė, kad feminizmas - atgyvena ir kad aš turėčiau eiti į priekį. Mes rimtai susiginčijom. Feminizmas - atgyvena? Taip, privilegijuotoms moterims, kaip mano duktė ir mes, kurios esame čia, bet ne daugumai mūsų seserų visame pasaulyje, kurios vis dar verčiamos tekėti būdamos vaikais, užsiiminėti prostitucija ar dirbti priverstinį darbą. Jos gimdo vaikus, kurių nenori ar kurių negali išmaitinti. Jos negali kontroliuoti nei savo kūnų, nei savo gyvenimų. Jos negauna išsilavinimo ir neturi laisvės. Jos prievartaujamos, mušamos, kartais net žudomos be baimės likti nubaustam. Daugumai jaunų šiandieninio vakarų pasaulio moterų būti pavadintoms feministėmis yra įžeidimas. Feminizmas niekuomet nebuvo seksualus, bet galiu jus užtikrinti, jis niekada netrukdė flirtuoti ir man retai kada stigdavo vyrų dėmesio. (Juokas) Feminizmas jokiu būdu nėra miręs. Jis pasikeitė. O jei jums nepatinka pavadinimas, dėl Dievo meilės, pasirinkit kitą. Pavadinkite jį Afrodite, Venera, blondine, kaip tik norite, vardas nėra svarbus, jei tik mes suprasime, apie ką kalbame, ir palaikysime tą idėją.

Taigi papasakosiu dar vieną istoriją apie aistrą, šįkart liūdną. Viskas vyksta nedidelėje moterų klinikoje viename Bangladešo kaime. 2005 metai. Jenny - jauna Amerikietė burnos higienistė per savo trijų savaičių atostogas atvažiuoja savanoriauti į tą kliniką. Ji nusiteikusi atlikinėti burnos higieną, bet vos atvažiavusi, sužino, kad klinikoje nėra daktarų, nėra odontologų, o pati klinika - tik lūšnelė, pilna musių. Prie jos eilėje stovi moterys, kurios po kelias valandas laukė gydymo. Pirmoji pacientė kenčia nepakeliamą skausmą, nes keli jos krūminiai dantys sugedę. Jenny supranta, kad vienintelė išeitis - ištraukti sugedusius dantis, Ji neturi tam kvalifikacijos ir niekada nėra to dariusi. Ji labai bijo ir labai rizikuoja. Ji net neturi reikiamų instrumentų, laimei, atsivežė truputį novokaino. Jenny drąsi ir ryžtinga. Ji sukalba maldą ir imasi operacijos. Galiausiai pacientė su palengvėjimu bučiuoja jai rankas. Tą dieną mergina ištraukia dar daug dantų. Kitą rytą, kai ji ateina į vadinamąją kliniką, pirmoji pacientė jos laukia kartu su vyru. Moters veidas atrodo lyg arbūzas. Jis toks sutinęs, kad vargiai gali matyti akis, Įsiutęs vyras grasina nužudyti amerikietę. Jenny pasibaisi tuo, ką padarė, bet vertėja paaiškina, kad pacientės būklė nėra susijusiu su vakaryšte operacija. Iš vakaro ją sumušė vyras, nes ji negrįžo laiku, kad paruoštų jam vakarienę.

Ir šiandien taip gyvena milijonai moterų. Jos vargingiausios iš vargingiausių. Nors moterys sudaro du trečdalius pasaulio darbo jėgos, jos valdo mažiau nei procentą pasaulio turto. Už tą patį darbą joms mokama mažiau nei vyrams, jei išvis mokama, ir jos lieka pažeidžiamos, nes neturi finansinės nepriklausomybės. Joms nuolat grasinama išnaudojimu, smurtu ar priekabiavimu. Faktas, kad suteikti moteriai išsilavinimą, darbą, galimybę valdyti savo pajamas, paveldėti ir turėti nuosavybės yra naudinga visuomenei. Jei moteriai suteikiama daugiau galios, nuo to tik geriau jos šeimai ir vaikams. Jei klesti šeimos, klesti kaimai, ir tuomet, suprantama, klesti visa šalis.

Wangari Maathai nuvyksta į vieną Kenijos kaimą. Ji pasikalba su jo moterimis ir paaiškina, kad žemė nederlinga, nes jie nukirto ir pardavė visus medžius. Ji suorganizuoja, kad moterys pasodintų ir nuolat laistytų naujus medžius. Po penkerių ar šešerių metų užauga miškas, dirva patręšiama ir kaimas išgelbėtas. Vargingiausios ir labiausiai atsilikusios visuomenės visuomet yra tos, kurios nuvertina moteris. Tačiau ši tiesa dažniausiai pamirštama vyriausybių ir filantropų. Kiekvienam doleriui, kuris paaukojamas su moterimis susijusioms programoms, tenka 20 dolerių, paaukotų vyrams. Moterys sudaro 51 procentą žmonijos. Jei suteiksim joms galios, tai pakeis viską: ne tik technologijas, dizainą ir pramogas. Užtikrinu jus, kad susivienijusios, išsilavinusios moterys dirbdamos kartu gali suteikti planetai taiką ir klestėjimą. Bet kuriame šių dienų kare, dauguma aukų yra civiliai, dažniausiai moterys ir vaikai. Jie tik šalutiniai nuostoliai. Vyrai valdo pasaulį ir tik pažiūrėkit, kokioj netvarkoj gyvename.

Kokio pasaulio mes norime? Tai esminis klausimas, kurį daugelis iš mūsų keliame. Ar verta paklusti egzistuojančiai pasaulio tvarkai? Mes norime pasaulio, kuriame saugoma gyvybė, o geros gyvenimo sąlygos suteikiamos kiekvienam, ne tik privilegijuotiesiems. Sausį aplankiau Fernando Botero paveikslų parodą UC Berkeley bibliotekoje. Jokia Jungtinių Valstijų galerija ar muziejus išskyrus Niujorko Galeriją, kuri eksponuoja Botero darbus, nedrįso rodyti tų paveikslų, nes jų tema - Abu Ghraib kalėjimas. Tai didžiuliai piešiniai vaizduojantys kankinimus ir piktnaudžiavimą galia sodriu Botero stiliumi. Negalėjau išmesti tų vaizdų iš galvos ir iš širdies. Labiausiai bijau nebaudžiamos galios. Bijau piktnaudžiavimo galia ir galios, leidžiančios piktnaudžiauti. Mūsų rūšyje alfa patinai apibrėžia tikrovę ir priverčia kitus tokią tikrovę priimti ir laikytis taisyklių. Taisyklės nuolat keičiamos, bet visada taip, kaip naudinga jiems, ir šiuo atveju gerovės kilimo teorija, kuri neveikia ekonomikoje, veikia kuo puikiausiai. Išnaudojimas leidžiasi nuo aukščiausių pakopų žemyn. Moterys ir vaikai, ypač neturtingieji, yra apačioje. Net ir skurdžiausiai gyvenantys vyrai turi ką išnaudoti - moterį ar vaiką. Man įgriso galia, kuri leidžia mažumai išnaudoti daugumą dėl lyties, pajamų, rasės ar klasės.

Manau, kad išmušė esminių pokyčių mūsų civilizacijoje valanda. Tačiau tikriems pokyčiams reikia moterų energijos valdant pasaulį. Mums reikia svaraus skaičiaus moterų, užimančių valdančiąsias pozicijas, ir reikia ugdyti moteriškumą vyruose. Žinoma, kalbu apie jaunus vyrus. Seniai beviltiški, telieka laukti, kol jie išmirs. (Juokas) Taip, aš norėčiau turėti ilgas kojas, kaip Sofija Loren. Ir jos krūtinę. Bet jei turėčiau rinktis, mieliau imčiau kovojančią širdį. Tokią, kaip Wangari Maathai, Somaly Mam, Jenny ir Rose Mapendo. Aš noriu padarytį šį pasaulį gerą. Ne geresnį, bet gerą. Kodėl ne? Tai įmanoma. Apsižvalgykite šioje salėje: kiek žinių, talento ir technologijų. Pakelkime užpakalius, pasiraitokime rankoves ir aistringai imkimės darbo - sukurkime beveik tobulą pasaulį. Ačiū.