Harvis Finebergas: Ar mes pasirengę neo-evoliucijai?

Ar norėtumėte būti geresni, nei esate? Tarkime, aš pasakyčiau, kad tik šiek tiek pakeitus jūsų genus jūs galėtumėte turėti geresnę atmintį - tikslesnę aiškesnę ir greitesnę. O gal norėtumėt būti geresnės fizinės formos, stipresni. turėti daugiau ištvermės. Gal norėtumėt būti patrauklesni ir labiau savimi pasitikintys? O gal gyventi ilgiau ir būti geresnės sveikatos? O gal jūs esate vienas iš tų, kurie visada troško daugiau kūrybiškumo. Ko norėtumėte labiausiai? Ko norėtumėte jūs, jei galėtumėte pasirinkti tik vieną? Žmogus iš auditorijos: Kūrybiškumo. Kūrybiškumo. Kiek žmonių pasirinktų kūrybiškumą? Pakelkite rankas. Pažiūrėkime. Keletas. Turbūt tiek, kiek čia yra kūrybingų žmonių. Labai gerai. Kiek norėtų atminties? Šiek tiek daugiau. O kas geresnės fizinės formos? Šiek tiek mažiau. O ilgaamžiškumo? Aha, dauguma. Aš, gydytojas, dėl to jaučiuosi labai gerai. Jei galėtumėte turėti bet kurį iš šių dalykų, mūsų pasaulis būtų stipriai kitoks. Ar tai tik fantazija? O gal tai įmanoma?

Evoliucija - nuolatinė tema čia, TED Konferencijoje, bet šiandien aš noriu jums pristatyti vieno daktaro supratimą šia tema. Žymus dvidešimto amžiaus genetikas, T.G. Dobžanskis, kuris taip pat buvo komunikantas Rusų Stačiatikių Bažnyčioje, kartą parašė esę, kurią pavadino "Niekas biologijoje neturi prasmės, nebent evoliucijos šviesoje" Jei jūs esate vienas iš tų, kurie nepripažįsta biologinės evoliucijos įrodymų, dabar yra puikus metas jums išjungti savo klausymosi įrangą, išsiimti savo asmeninį komunikacijos prietaisą, - aš jums duodu leidimą, - ir galbūt dar kartą peržiūrėti Katrinos Šultz knygą apie buvimą neteisiu, nes niekas visame likusiame pranešime jums neturės visiškai jokios prasmės. (Juokas) Bet jei jūs visgi pripažįstate biologinę evoliuciją, pagalvokite: ar tai tik praeitis, ar tai taip pat ir ateitis? Ar tai pritaikoma kitiems, ar ir mums?

Tai, kitoks žvilgsnis į gyvybės medį. Šiame paveikslėlyje aš pavaizdavau brūzgyną, išsišakojantį iš centro į visas puses, nes, jei pažiūrėtume į gyvybės medžio pakraščius, kiekviena egzistuojanti rūšis šių šakų galuose evoliucijos prasme yra sėkminga, ji išliko; ji pademonstravo prisitaikymą prie savo aplinkos. Žmonių dalis šioje šakoje, išsikišusi toli į vieną pusę, žinoma, yra ta, kuri mus domina labiausiai. Mes išsišakojame iš bendro protėvio su šiuolaikinėmis šimpanzėmis prieš maždaug 6-8 milijonus metų. Šiame laikotarpyje turbūt buvo 20 ar 25 skirtingos hominidų rūšys. Kai kurios atsirado ir išnyko. Mes esame čia jau apie 130 000 metų. Gali pasirodyti, kad mes gana nutolę nuo kitų šio gyvybės medžio šakų, bet iš tikrųjų, didžiąja dalimi, pagrindiniai mūsų ląstelių mechanizmai yra daugmaž tokie patys.

Ar jūs suprantate, kad mes galime panaudoti ir pasisavinti paprastos bakterijos mechanizmus kad jie gamintų žmogaus insulino baltymą, naudojamą gydyti diabetikus? Tai ne "panašus" į žmogaus insuliną baltymas tai tas pats baltymas, jis chemiškai neatskiriamas nuo to, kurį išskiria jūsų kasa. Ir, kalbant apie bakterijas, ar jūs žinote, kad kiekvienas iš mūsų savo virškinimo trakte turi daugiau bakterijų, nei ląstelių visame likusiame kūne? Gal 10 kartų daugiau. Tik pagalvokit, kai Antonio Damasko klausia apie jūsų asmens įvaizdį, ar galvojate apie bakterijas? Mūsų virškinamasis traktas yra nuostabiai svetinga aplinka toms bakterijoms. Ten šilta, tamsu, drėgna. Ten labai jauku. Ir jūs tieksite visą maistą, kurio jos galėtų norėti, joms nededant jokių pastangų. Bakterijoms tai tikrai kaip "Lengvoji Gatvė", kurią kartais sutrukdo, nenumatytas prievartinis skubėjimas link išėjimo. Bet kitais atžvilgiais, jūs esate nuostabi aplinka toms bakterijoms, taip pat kaip jos yra būtinos jūsų gyvenimui. Jos padeda virškinant būtinas maisto medžiagas. Ir saugo jus nuo tam tikrų ligų.

Bet kas bus ateityje? Ar mes, kaip rūšis, esame tam tikroje evoliucinėje pusiausvyroje? O gal mums lemta tapti kuo nors kitu - kuo nors, galbūt, dar geriau prisitaikiusiu prie aplinkos? Dabar ženkime žingsnį laiku atgal, į didįjį sprogimą, prieš 14 milijardų metų; Žemė, Saulės sistema, prieš keturis su puse milijardo metų; pirmieji pirmykštės gyvybės ženklai Žemėje, prieš maždaug 3-4 milijardus metų; pirmieji daugialąsčiai organizmai, gal prieš 800 milijonų ar milijardą metų; ir tada, žmonių rūšis pagaliau atsiranda paskutiniuose 130 000 metų. Šioje didžiulėje nebaigtoje visatos simfonijoje gyvybė Žemėje yra trumpas matas. Gyvūnų karalystė vienas vienetas; žmonijos gyvybė maža grakšti nata Tai buvom mes. Tai taip pat buvo pramoginė šio pranešimo dalis, todėl tikiuosi ji jums patiko.

(Juokas)

Kai aš buvau naujokas koledže, pasirinkau savo pirmąjį biologijos kursą Mane sužavėjo biologijos elegancija ir grožis. Aš buvau pakerėtas evoliucijos galios ir supratau kai ką labai svarbaus didžiąją gyvybės egzistavimo laiko dalį, vienaląsčiuose organizmuose kiekviena ląstelė paprasčiausiai dalijasi ir visa genetinė tos ląstelės energija yra pernešama į abi dukterines ląsteles. Bet tuo metu, kai atsiranda daugialąsčiai organizmai, prasideda pokyčiai. Lytinis dauginimasis įžengia į sceną. Ir visų svarbiausia, pasirodžius lytiniam dauginimuisi, kuris perduoda genomą, likęs kūnas tampa nebereikalingas. Tarp kitko, galima sakyti, kad mūsų kūnų mirties neišvengiamumas atsiranda, evoliucijos laiku, tą pačią akimirką, kaip lytinis dauginimasis.

Dabar aš turiu prisipažinti, kai buvau koledžo studentas, aš galvojau: "gerai: seksas/mirtis, seksas/mirtis, mirtis dėl sekso..." tuo metu tai atrodė visai pagrįsta, bet su kiekvienais praeinančiais metais, aš pradėjau vis daugiau dvejoti. Aš pradėjau suprasti Džordžo Burnso sentimentus, kuris vis dar rengė pasirodymus Las Vegase būdamas gerokai virš 90 Ir vieną naktį, kažkas pasibeldžia į jo viešbučio kambario duris. Jis atidaro duris. Prieš jį stovi nuostabi menkai apsirengusi dainininkė. Ji pažiūri į jį ir sako, "Aš atėjau nuostabaus sekso." "Puiku", atsako George, "Aš norėčiau sriubos."

(Juokas)

Aš pradėjau suprasti, kaip gydytojas, kad aš dirbu tikslui, kuris yra kitoks, nei evoliucijos - nebūtinai prieštaraujantis, bet tiesiog kitoks. Aš stengiausi išsaugoti kūną. Aš norėjau išlaikyti mus sveikais. Aš norėjau iš ligos atkurti sveikatą. Aš norėjau, kad mes gyventume ilgai ir sveikai. Evoliucija yra apie genomo perdavimą kitai kartai, adaptaciją ir išlikimą per kartų kartas. Iš evoliucinio požiūrio taško, jūs ir aš esam lyg nešančiosios raketos, sukurtos išsiųsti genetinį užtaisą į kitą orbitos lygį ir tada nukristi į jūrą. Aš manau, mes visi suprantame sentimentą, kurį išreiškė Vudis Alenas, kai pasakė "Aš nenoriu tapti nemirtingas per savo darbą. Aš noriu tapti nemirtingas nemirdamas."

(Juokas)

Evoliucija nebūtinai palanki tiems, kurie gyvena ilgiausiai. Ji nebūtinai palanki didžiausiems ar stipriausiems, ar greičiausiems. Ir net ne protingiausiems. Evoliucija palanki tiems padarams, kurie yra geriausiai prisitaikę prie savo aplinkos. Tai vienintelis išlikimo ir sėkmės matas. Vandenyno dugne, bakterijos, kurios yra termofilinės ir gali išgyventi garų ventiliacijos karštyje, kuris kitu atveju, jei ten būtų žuvų, galėtų pagaminti "sous-vide" troškintą žuvį, nepaisant visko sugebėjo paversti tai joms svetinga aplinka.

Taigi, ką tai reiškia, kai mes žiūrime atgal į evoliucijos procesus ir kai vėl galvojame apie žmogaus vietą evoliucijoje, ir ypač kai žiūrime į priekį į kitą fazę, aš sakyčiau, kad yra keletas galimybių. Pirmoji - kad mes nebesivystysime. Mes pasiekėme tam tikrą pusiausvyrą. Ir tai pagrindžiantys argumentai būtų, pirma, kad medicinos dėka mums pavyko išsaugoti daugybę genų, kurie kitaip būtų atrinkti ir pašalinti iš populiacijos Ir antra, mes, kaip rūšis, taip suformavome savo aplinką, kad mums pavyko ją priversti taikytis prie mūsų taip kaip mes taikomės prie jos. Ir, beje, mes imigruojame ir plintame ir maišomės taip daug, kad daugiau nebėra izoliacijos, kuri būtina, kad vyktų evoliucija.

Yra antra galimybė, kad vyks tradicinė evoliucija: natūrali, primesta gamtos jėgų. Ir argumentas čia būtų, kad evoliucijos ratai mala lėtai bet jie nepermaldaujami. O dėl izoliacijos, kai mes, kaip rūšis, kolonizuosime tolimas planetas, ten bus izoliacija ir aplinkos pokyčiai, kurie galėtų sukurti evoliuciją natūraliu būdu.

Bet yra ir trečia galimybė, gundanti, intriguojanti ir gąsdinanti galimybė. Aš ją vadinu neo-evoliucija - nauja evoliucija, kuri yra ne paprasčiausiai natūrali, bet valdoma ir pasirenkama mūsų, kaip individų, pasirinkimais, kurios mes darysime. Kaip tai galėtų atsitikti? Kaip gali būti įmanoma, kad mes tai galėsime daryti? Pirmiausia, pagalvokite apie realybę, kad žmonės šiandien, kai kuriose kultūrose, daro pasirinkimus dėl savo palikuonio. Jie, kai kuriose kultūrose, renkasi turėti daugiau berniukų, nei mergaičių. Tai nebūtinai gerai visai visuomenei, bet tai yra tai, ką renkasi asmuo ir šeima.

Taip pat pagalvokite, jei kada nors galėtumėte pasirinkti, ne tik paprasčiausiai savo vaiko lytį, bet padaryti sau, savo kūne, genetinius pakeitimus, kurie išgydytų ar užkirstų kelią ligoms. Jeigu galėtumėte atlikti genetinius pakeitimus ir pašalinti diabetą arba Alzheimerio ligą, arba sumažinti vėžio riziką, arba išvengti insulto? Ar nenorėtumėte atlikti šiuos pakeitimus savo genuose? Jei žiūrime į priekį tokie pakeitimai taps vis labiau įmanomi.

Žmogaus Genomo Projektas buvo pradėtas 1990 m., ir truko 13 metų. Jis kainavo 2.7 milijardo dolerių. Metai po to, kai jis buvo baigtas, 2004 m., tą patį darbą buvo galima atlikti už 20 milijonų dolerių per 3-4 mėnesius. Šiandien, galima sudaryti pilną trijų milijardų žmogaus genomo porų seką už maždaug 20 000 dolerių per daugmaž vieną savaitę Neilgai trukus, realybė bus žmogaus genomas už 1000 dolerių ir tai taps vis labiau prieinama kiekvienam. Tik prieš savaitę Nacionalinė Inžinerijos Akademija (JAV) Įteikė Draperio Prizą Francisui Arnoldui ir Vijlemui Stemeriui, dviems mokslininkams, kurie savarankiškai plėtojo būdus paskatinti natūralų evoliucijos procesą veikti greičiau ir sukurti norimus baltymus efektyvesniu būdu. Tai Francis Arnoldas vadina "vadovaujama evoliucija." Prieš keletą metų Laskerio Prizas buvo įteiktas mokslininkui vardu Šinya Yamanaka už jo tyrimus kurių metu jis paėmė suaugusiojo odos ląstelę - fibroblastą, ir, manipuliuodamas tik keturis genus, jis privertė tą ląstelę atsiversti į pluripotentinę kamieninę ląstelę, į ląstelę, kuri potencialiai galėtų tapti bet kuria ląstele jūsų kūne.

Šie pasikeitimai artėja. Ta pati technologija, kuri pagamino žmogaus insuliną bakterijoje, gali sukurti virusus, kurie ne tik apsaugos jus nuo savęs pačių, bet ir sukurs imunitetą prieš kitus virusus. Jei nenorite, netikėkite, bet vyksta eksperimentinis tyrimas su gripo vakcina, kuri buvo užauginta tabako augalo ląstelėse. Ar galite įsivaizduoti, kad tabakas gamina kažką gero?

Visa tai šiandiena yra realybė, o ateityje bus įmanoma dar daugiau. Tada įsivaizduokite dar du mažus pakeitimus. Jūs galite pakeisti ląsteles savo kūne, bet kas, jei galėtumėte pakeisti savo atžalos ląsteles? Kas jei galėtumėte pakeisti spermą ir kiaušialąstes, arba pakeisti naujai apvaisintą kiaušinėlį ir suteikti savo palikuoniui geresnes galimybes gyventi sveikesnį gyvenimą - panaikinti diabetą, panaikinti hemofiliją, sumažinti vėžio tikimybę? Kas nenori sveikesnių vaikų? Ir tada, ta pati analizės technologija, tas pats mokslo variklis, kuris gali padaryti pakeitimus ligų išvengimui, taip pat įgalins mus prisiimti super-savybes, hipergabumus kaip geresnė atmintis. Kodėl neturėti greito sąmojo, kaip Kenas Dženningsas, ypač jei galėtumėte jį dar padidinti su kita Vatsono mašinos karta? O kodėl neturėti greitai susitraukiančių raumenų, kurie įgalintų bėgti greičiau ir ilgiau? Kodėl negyventi ilgiau? Šiems dalykams bus neįmanoma atsispirti.

O kai mes jau galėsime perduoti tai kitai kartai ir kai galėsime prisiimti tas savybes, kurių norime, mes būsime pakeitę senovišką evoliuciją į neo-evoliuciją. Mes paimsime procesą, kuris normaliai galėtų užtrukti 100 000 metų ir galėsime suspausti jį į tūkstantį metų. Ir gal net į ateinančius 100 metų. Tai pasirinkimai, kuriuos mūsų anūkai, arba jų anūkai, turės priešais save. Ar mes panaudosime šiuos pasirinkimus, kad sukurtume visuomenę, kuri bus geresnė sėkmingesnė ir malonesnė? Ar selektyviai rinksimės įvairius požymius, kurių norime kai kuriems iš mūsų, bet ne kitiems? Ar mes suskursime visuomenę, kuri bus nuobodesnė ir vienodesnė, o gal tvirtesnė ir labiau įvairiapusiška? Tai tokie klausimai, su kuriais turėsime susidurti.

Ir giliausias klausimas, ar kada nors galėsime išsiugdyti išmintį, ir paveldėti išmintį, kurios mums reikės, kad pasirinktume protingai? Į gerą tai, ar į blogą, ir greičiau negu jūs manote, šiuos sprendimus mums teks padaryti.

Ačiū.

(Plojimai)