Gordon'as Brown'as: Interneto naudojimas visuotinei gerovei.

Negaliu apsakyti kaip džiaugiuosi būdamas kuo toliau nuo Westminster'io ir Whitehall'o ramybės

Tai yra Kim, devynmetė vietnamietė, jos nugara sužalota napalmo liepsnomis ir ji pažadino Amerikos sąžinę inicijuoti Vietnamo karo pabaigą. Tai yra Birhan, mergaitė iš Etiopijos, kuri pradėjo Live Aid projektą 1980-aisiais, jai buvo likę 15 min iki mirties, kai buvo išgelbėta, ši gelbėjimo operacijos nuotrauka pasiekė visą pasaulį. Tai yra Tiananmenio aikštė. Žmogus prieš tanką - tai nuotrauka, kuri tapo pasipriešinimo ženklu visame pasaulyje. Šioje nuotraukoje sudanietė mergaitė keletą akimirkų prieš mirtį, antrame plane lūkuriuojantis maitvanagis, tai nuotrauka apkeliavusi pasaulį ir pažadinusi žmones gelbėti skurstančius. Tai yra Neda, iranietė mergina, kuri buvo nušauta, kai kartu su tėčiu protestavo Irane prieš keletą savaičių, ir ji vis dar yra YouTube kartos dėmesio centre.

Kas gi vienija šias nuotraukas ir įvykius? Visose jose yra kažkas, ką jos mums atskleidžia, ko mes kitaip negalime pamatyti. Ką jos atskleidžia - tai nematomus užuojautos ryšius, kurie mus suvienija ir leidžia tapti viena žmogiška bendruomene. Ką šios nuotraukos parodo, tai kad mes jaučiame kitų skausmą, kad ir kaip toli būdami. Ką šios nuotraukos parodo, tai kad mes tikime kažkuo didesniu už mus. Ką šios nuotraukos parodo, tai kad nepaisant religijos ar tikėjimo yra bendros moralinės vertybės visuose žemynuose. Tos moralinės vertybės dėl kurių mes ne tik jaučiame kitų skausmą ir tikim kažkuo didesniu už mus, bet ir kurios mus skatina veikti, kai matome dalykus, kurie yra neteisingi, ir kurie turi būti ištaisyti, kai matome skriaudas, kurios turi būti sustabdytos, kai matome bėdas, kurios turi būti išspręstos.

Yra istorija apie Olof'ą Palme'ą, Švedijos Ministrą Pirmininką, kuris atvyko aplankyti Ronald'o Reagan'o Amerikoje 1980-aisiais. Prieš jam atvykstant Ronald'as Reagan'as paklausė -- jis buvo Švedijos socialdemokratų ministras pirmininkas -- "Ar šis žmogus komunistas?" Atsakymas: "Ne, Jūsų Ekscelencija, jis anti-komunistas." Ronald'as Reagan'as atsakė: "Man nesvarbu, kokios rūšies jis komunistas!" (Juokas) Ronald'as Reagan'as paklausė Olof'o Palme's, socialdemokrato Švedijos ministro pirmininko, "Kuo jūs tikite? Ar jūs norite, kad neliktų turtuolių?" Jis atsakė: "Ne, aš noriu, kad neliktų neturtingųjų" Mūsų pareiga yra suteikti kiekvienam šansą pasiekti tai, ką jis gali.

Aš tikiu, kad egzistuoja moralinės vertybės ir visuotinė etika, kuriomis vadovaujasi kiekvienos religijos išpažintojai, kiekvieno tikėjimo pasekėjai ir netikintys žmonės. Tačiau nauja yra tai, kad dabar turime galimybes realiu laiku bendrauti nepaisydami valstybių sienų visame pasaulyje. Dabar turime galimybes prieiti prie bendros nuomonės su žmonėmis, kurių niekad nesutiksime, bet su kuriais bendrausime per Internetą ir kitas modernias komunikacijos priemones, dabar turime galimybes organizuotis ir veikti kartu spręsdami problemas ar kovodami su neteisybe, kurią mes norime nugalėti ir aš tikiu, kad tai yra unikalus metas žmonijos istorijoje - tai yra tai, ką aš vadinčiau globaliosios visuomenės kūrimu.

Grįžkime 200 metų atgal, kai vergų prekyba buvo spaudžiama William'o Wilberforce'o ir visų protestuotojų. Jie protestavo visoje Britanijoje. Ilgainiui jie įgavo visuomenės palaikymą. Tačiau užtruko 24 metus, kad šis protestas būtų sėkmingas. Ką jie galėjo padaryti, jeigu būtų galėję parodyti nuotraukas, jei būtų galėję naudoti modernias bendravimo priemones, kad pasiektų žmonių galvas ir širdis.

Paimkime Eglantyne Jebb, moteris, kuri įkūrė Gelbėkime Vaikus prieš 90 metų. Ji buvo taip pasibaisėjusi tuo, kas vyko Austrijoje po Pirmojo Pasaulinio karo ir kas buvo daroma pralaimėjusios Austrijos šeimų vaikams, kad Britanijoje ji norėjo kažko imtis. Ji turėjo eiti nuo durų iki durų, nešdama lankstinuką po lankstinuko, kad žmonės ateitų į mitingą Karališkoje Albert'o Salėje, kur susirinkę žmonės įkūrė Gelbėkime Vaikus, tarptautinę organizaciją, visuotinai pripažintą viena iš kilniausių institucijų pasaulyje. Bet ji būtų galėjusi daugiau, jei tik ji būtų turėjusi modernias komunikacijos priemones, kad įrodytų žmonėms, kad kovoti su šia neteisybe reikia nedelsiant?

Pažiūrėkime, kas nutiko per pastaruosius 10 metų. Filipinuose 2001-aisiais, prezidentas Estrada -- milijonas žmonių žinutėmis susirašinėjo apie korumpuotą režimą, kuris galiausiai buvo nuverstas, o perversmas pavadintas "žinučių perversmu". Taip pat pirmieji rinkimai Zimbabvėje valdant Robert'ui Mugabe'i prieš metus. Dėl to, kad žmonės galėjo fotografuoti telefonais tai, kas vyko balsavimo vietose, premjerui tapo neįmanoma suklastoti rinkimų rezultatų taip, kaip buvo planuota. Paimkim Birma ir vienuolius kurie rašė tinklaraščius iš šalies, apie kurią niekas nežinojo, kol šie tinklaraščiai nepranešė pasauliui apie represijas, naikinančias gyvybes ir apie žmones kurie buvo persekiojami ir Aung San Suu Kyi, kuri tapo viena iš žymiausių pasaulio politinių kalinių. Ir jie turėjo būti išklausyti. Paimkime patį Iraną, ir tai ką žmonės ten daro šiandien, po to kas įvyko Nedai, žmones, kurie neleidžia Irano saugumui surasti tuos žmones, kurie rašo tinklaraščius apie tai, kas vyksta Irane, pakeisdami jų adresus į Teheraną, Irane, ir pasunkinant saugumiečių darbą.

Todėl paimkime tai, ką gali modernioji technologija: suvienyti mūsų moralinius principus kartu su komunikacijos pajėgumais ir mūsų sugebėjimu organizuotis tarptautiniu mastu.

Tai, mano manymu, suteikia mums, kaip bendruomenei, galimybę pakeisti pasaulį iš pagrindų. Užsienio politika nebegali būti tokia pati. Ji negali būti kuriama elito; ji turi būti kuriama klausant žmonių balso, tų kurie rašo tinklaraščius, tų kurie bendrauja visame pasaulyje. Prieš 200 metų turėjome išspręsti vergijos problemą. Prieš 150 metų pagrindinės problemos tokioje šalyje kaip mūsų buvo tai, kokio amžiaus žmonės, vaikai, turėjo teisę į išsilavinimą. Prieš 100 metų daugelyje Europos šalių buvo spaudimas dėl balso teisės. Prieš 50 metų spaudimas buvo dėl teisės į socialinę apsaugą ir pašalpas. Per paskutinius 50 - 60 metų mes matėme fašizmą, antisemitizmą, rasizmą, apartheidą, diskriminaciją pagal lytį ir seksualumą. Visa tai susilaukė spaudimo iš žmonių, kurie siekė pakeisti pasaulį.

Aš buvau kartu su Nelsonu Mandela prieš metus Londone. Buvau kartu koncerte, kuriame jis minėjo savo gimtadienį ir ieškojo remėjų jo naujojo fondo kūrimui. Aš sėdėjau šalia Nelsono Mandelos - man buvo didelė garbė - ir tada Amy Winehouse užlipo ant scenos ir Nelson'as Mandela buvo nustebintas šios atlikėjos pasirodymu ir aš tuo tarpu aiškinau jam, kas ji tokia. Amy Winehouse pasakė, "Nelsonas Mandela ir aš turim daug bendro. Mano vyras taip pat praleido daug laiko kalėjime." (Juokas) Nelsonas Mandela tada užlipo ant scenos ir trumpai apibendrino mūsų visų iššūkį. Jis pasakė, kad per savo gyvenimą jis kopė į aukštą viršukalnę, pasipriešinimo ir kovos prieš rasinę priespaudą ir apartheidą viršukalnę. Jis sakė, kad priešakyje yra dar didesnis iššūkis, skurdo iššūkis, klimato kaita, kiti globalūs iššūkiai kuriems reikia globalių sprendimų ir kuriems reikia tikros pasaulinės visuomenės sukūrimo.

Mes esame pirma karta, kuri gali tai padaryti. Sujunkite globalios etikos jėgą su mūsų globalaus bendravimo ir organizacijos sugebėjimais ir iššūkiais, kurie stovi prieš mus, kurių dauguma yra iš prigimties globalūs. Klimato kaita negali būti išspręsta vienos šalies, ji turi būti sprendžiama visam pasauliui dirbant kartu. Finansų krizė, kaip jau matėme, negali būti išspręsta vien tik Amerikos ar Europos pastangomis, reikėjo viso pasaulio dirbančio kartu. Paimkime saugumo ir terorizmo bėdas ir taip pat žmogaus teisių ir vystymosi problemas - vien Afrika negali jų išspręsti; vien Amerika ar Europa negali jų išspręsti. Mes negalime išspręsti šių bėdų, nebent dirbsime kartu.

Taigi didžiausias mūsų kartos projektas, man atrodo, yra pirmąkart iš pasaulinės etikos, mūsų sugebėjimo globaliai bendrauti ir susiburti, sukurti tikrą globalią visuomenę, pastatytą ant etikos pamatų, bet su institucijomis, kurios gali tarnauti šiai globaliai visuomenei ir padėti pakeisti ateitį. Dabar mes esam pirmoji karta, kuri turi galimybes tai padaryti. Klimato kaita. Ar tai nėra visiškai skandalinga, kad esame situacijoje, kurioje žinome, kad yra klimato kaitos problema, ir taip pat žinome, kad tai reiškia, jog turėsime duoti daugiau išteklių skurdžiausioms šalims, kad jos galėtų kovoti su klimato kaita, kai norėsime sukurti pasaulinę anglies rinką, tačiau nėra pasaulinės institucijos, dėl kurios žmonės sutartų ir kuri galėtų kovoti su šia problema? Viena iš naujienų, kuri turėtų atkeliauti iš Kopenhagos per keletą kitų mėnesių, tai susitarimas, kad bus įkurta pasaulinė aplinkosaugos institucija, kuri sugebės susitvarkyti su sunkumais įkalbant visą pasaulį judėti link klimato kaitos problemos sprendimo.

(Plojimai)

Viena priežasčių, kodėl institucijos savaime nepakanka, yra tai, kad mes taip pat turime įkalbėti žmones visame pasaulyje pakeisti savo elgesį, todėl mums reikia sąžiningumo ir atsakingumo pasaulinės etikos, kuri išliktų per visas kartas. Paimkime finansų krizę. Jeigu žmonėms skurdesnėse šalyse gali smogti krizė, kuri prasideda Niujorke ar prasideda antrinių paskolų rinkoje Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jei žmonės sužino, antrinės paskolos keliauja per daug šalių daug daug kartų kol atsiduria Islandijos banke ar Britanijoje, ir paprastų žmonių santaupos būna paveiktos, tada nebegalima pasitikėti nacionalinėmis reguliavimo priemonėmis. Ilgu laikotarpiu stabilumui, ekonominiam augimui, darbams, taip pat ir finansiniam stabilumui reikia pasaulinių ekonomikos institucijų, kurios užtikrintų, kad augimas tam, kad būtų ilgalaikis, turi būti padalinamas, ir kurios būtų sukurtos su nuostata, kad klestėjimas pasaulyje nėra tik išskirtiesiems.

Taigi dar vienas iššūkis mūsų kartai yra sukurti pasaulines institucijas, kurios atspindėtų mūsų idėjas apie teisingumą ir atsakingumą, o ne tas idėjas, kurios buvo pagrindas paskutiniam finansinio augimo etapui pastaraisiais metais. Tada paimkime vystymąsi ir partnerystės ryšius, kurių mums reikia tarp mūsų šalių ir likusio pasaulio, skurdžiausios pasaulio dalies. Mes neturim tinkamo pagrindo partnerystėms ateityje, tačiau su žmonių globalios etikos troškimu ir globalia visuomene ryšiai gali būti sukurti.

Aš tik ką šnekėjau su Siera Leonės prezidentu. Tai šalis su šešiais su puse milijono gyventojų, bet ji turi tik 80 daktarų, tik 200 seselių, tik 120 akušerių. Negalima pradėti kurti sveikatos apsaugos sistemos šešiems milijonams žmonių tik su tokiais mažais resursais.

Arba pašnekėkime apie mergaitę, kurią sutikau, kai lankiausi Tanzanijoje, mergaitę vardu Miriam. Jai buvo 11 metų, abu tėvai mirę nuo AIDS, pirma mama, po to ir tėtis. Ji buvo AIDS našlaitė, keliaujanti tarp daug daugiavaikių šeimų, kurios ja rūpinosi. Ji ir pati sirgo ŽIV, taip pat ir tuberkulioze. Aš sutikau ją laukuose, ji buvo pavargusi, neturėjo batų. Pažiūrėjus į kiekvienos 11 metų mergaitės akis pamatai, kad ji nekantriai laukia ateities, tačiau tos mergaitės akyse buvo neapsakomas liūdesys ir jeigu aš galėčiau tą žvilgsnį, tą momentą išsiųsti visam pasauliui, aš tikiu, kad tai būtų padarę tokią įtaką, kad pasaulinis ŽIV/AIDS fondas būtų sulaukęs labai daug žmonių, pasiruošusių jį paremti.

Todėl mes privalome sukurti tinkamą ryšį tarp turtingiausių ir skurdžiausių šalių, kuris būtų paremtas mūsų tikėjimu ir troškimu, kad jie gali savimi pasirūpinti gavę reikiamas investicijas į agrikultūrą, kad Afrika nebūtų maisto importuotojas, bet maisto eksportuotojas.

Panagrinėkime žmogaus teisių problemas ir saugumo problemas daugelyje valstybių visame pasaulyje. Birma yra surakinta, Zimbabvė yra žmogiškoji tragedija, Sudane tūkstančiai žmonių bereikalingai žuvo karuose, kurių galėjome išvengti. Ruandos Vaikų Muziejuje yra 10-mečio berniuko fotografija ir šis muziejus pamini gyvybes, kurios buvo prarastos per Ruandos genocidą, kai žuvo milijonas žmonių.

Ten yra berniuko, vardu Deividas, nuotrauka. Šalia nuotraukos yra informacija apie jo gyvenimą. Ten parašyta: "Deividas, 10 metų." Deividas nori būti daktaru. Mėgiamiausias sportas: futbolas. Ką jis labiausiai mėgo? Juokinti žmones. Kaip jis žuvo? Mirtinai nukankintas. Paskutiniai žodžiai mamai, kuri taip pat buvo mirtinai nukankinta: "Nesijaudink, Jungtinės Tautos jau ateina." Mes niekad neatėjom.

O šis jaunas berniukas tikėjo mūsų pažadais, kad mes padėsime žmonėms Ruandoje, bet mes niekad nepadėjom.

Taigi šiame pasaulyje mes turime sukurti institucijas, kurios rūpintųsi taika ir humanitarine pagalba, taip pat ir atstatymu ir saugumu pasaulio šalyse, kur vyksta konfliktai. Taigi mano šiandienos argumentas yra toks. Mes turime galimybes, su kuriomis galėtume sukurti tikrai globalią visuomenę. Šios pasaulinės visuomenės institucijos gali būti sukurtos mūsų atkakliomis pastangomis. Pasaulinė etika gali įnešti teisingumą ir atsakingumą, kuris būtinas tam, kad šios institucijos veiktų, bet mes turim neprarasti mūsų kartos šanso, būtent šį dešimtmetį, su prezidentu Obama Amerikoje, su kitais žmonėmis, dirbančiais su mumis visame pasaulyje, kad sukurtume pasaulines institucijas aplinkosaugai ir finansams, ir saugumui, ir vystymuisi, kurios suteiktų prasmę mūsų atsakomybei prieš kitus žmones, mūsų troškimui sujungti pasaulį ir mūsų poreikiui susidoroti su problemomis, kurios visi žino, kad egzistuoja.

Yra sakoma, kad senovės Romoje, kai Ciceronas kalbėdavo savo publikai, žmonės atsisukdavo vieni į kitus ir sakydavo: "Puiki kalba." Bet sakoma, kad senovės Graikijoje, kai šnekėdavo Demostenas savo žmonėms, žmonės atsisukdavo vienas į kitą, ir nesakydavo: "Puiki kalba." Jie sakydavo: "Žygiuojam." Mes turėtume žygiuoti link pasaulinės visuomenės. Ačiū jums.

(Plojimai)