Eve Ensler: „Pripažinkite Jūsų viduje slypinčią mergaitę”

Namaste (indiškas pasisveikinimas). Labas rytas. Esu labai laiminga būdama čia, Indijoje. Mąsčiau daug apie tai, ko išmokau per pastaruosius 11-ka metų per „V-Day” ir knygos „Vaginos monologai” projektus, keliaudama po pasaulį, sutikdama daugiausia moteris ir mergaites iš viso pasaulio, kad užkirsčiau kelią smurtui prieš moteris.

Tai, apie ką mąstau šiandieną, yra tam tikra ląstelė ar ląstelių grupė, kuri glūdi mumyse kiekvieną dieną. Ir aš noriu ją pavadinti „mergaitės ląstele”. Ją turi tiek vyrai, tiek moterys. Norėčiau, kad įsivaizduotumėte, jog ši ląstelių grupė yra pagrindinė, užtikrinanti mūsų rūšies evoliuciją ir žmonių rasės išlikimą.

Ir norėčiau, kad įsivaizduotumėte, jog kažkuriuo istorijos metu galingų žmonių grupė, užvaldžiusi pasaulį suvokė, kad tos ląstelės slopinimas, tų ląstelių engimas, jų naujos prasmės išradimas, kenkimas joms, vertimas mus tikėti šių ląstelių silpnumu ir jų triuškinimas, naikinimas, ardymas, menkinimas, pradėjo iš esmės mergaitės ląstelės žudimo procesą, kuris, beje, kitaip - patriarchatas.

Norėčiau, kad įsivaizduotumėte, kad mergaitė yra didelio kolektyvinės sąmonės makrokosmo dalelė. Ir ji būtina išlaikyti pusiausvyrą, išmintį ir apskrtitai musų visų ateitį. Ir dabar noriu, kad įsivaizduotumėte, kad ši mergaitės ląstelė yra užuojauta ir empatija, ir aistra pati savaime, ir pažeidžiamumas, ir atvirumas, ir intensyvumas, ir susivienijimas, ir santykiai, ir intuicija.

Ir pagalvokime, kaip užuojauta paveikia išmintį, ir kad pažeidžiamumas yra didžiausia jėga, ir kad jausmai - įgimta logika, kurie veda į esminį, prideramą, saugantį veikimą. Ir dabar prisiminkime, kad esame įtakingųjų išmokinti visiškai priešingų dalykų, tokių kaip kad užuojauta sudrumsčia mąstymą, ji yra kliuvinys, pažeidžiamumas yra silpnybė, jausmais negalima pasitikėti, negalima visko priimti asmeniškai, tai mano mėgstamiausias.

Manau, kad visas pasaulis buvo auklėjamas nebūti mergaite. Kaip mes auginame berniukus? Ką reiškia būti berniuku? Būti berniuku reiškia nebūti mergaite. Būti vyru reiškia nebūti mergaite. Būti moterimi reiškia nebūti mergaite. Būti stipriam reiškia nebūti mergaite. Būti lyderiu reiškia nebūti mergaite. Aš iš tikrųjų manau, kad buvimas mergaite turi tiek daug galios, kad turėtumėme visus mokinti nebūti ja! (Juokas)

Norėčiau pridurti, kad mano ironija apie tai, jog mergaitės neigimas, mergaitės slopinimas, jausmų slopinimas, jausmų atsisakymas nuvedė mus ten, kur esame dabar. Kur esame priversti gyventi pasaulyje, kuriame pačios kraštutiniausios smurto formos, baisiausias skurdas, genocidas, masiniai prievartavimai, Žemės griovimas yra absoliučiai nebevaldomi. Ir todėl, kad užgniaužėme savo mergaitės ląsteles ir užgniaužėme savo mergaitiškumą, nejaučiame, kas vyksta.

Taigi mes nekaltinami adekvačiai tam, kas vyksta. Norėčiau truputėlį pakalbėti apie Demokratinę Kongo Respubliką. Ji mano gyvenimą pakeitė negrįžtamai. Praleidau labai daug laiko ten per pastaruosius trejus metus. Jaučiuosi pamačiusi labai daug pasaulio, labai daug smurto.

12-ka metų gyvenau didžiausiame prievartavimo židinyje pasaulyje. Bet Demokratinė Kongo Respublika tikrai buvo tai, kas palietė mano sielą ir pakeitė mane. Nuvažiavusi leidau laiką vietovėje, vadinamoje Bukavu, Panzi ligoninėje su daktaru, kuris buvo taip arti šventojo kaip joks kitas mano sutiktas žmogus. Jo vardas dr. Denis Mukwege. Konge - tiems, kurie nežino - vyko karas apie 12-ka pastarųjų metų, karas, kuris nužudė beveik šešis milijonus žmonių. Yra nustatyta, kad apytikriai nuo 300'000 iki 500'000 moterų buvo ten išprievartauta.

Pirmosiomis savaitėmis Panzi ligoninėje sėdėdavau su moterimis, kurios sėdėdavo eilėje kiekvieną dieną, kad papasakotų man savo istorijas. Jų istorijos buvo tokios baisios ir pritrenkiančios, kad buvo priešingoje žmogaus egzistencijos pusėje, būnant visiškai atvira su jumis - aš buvau giliai sukrėsta. Ir aš papasakosiu jums, kas nutiko per tą sukrėtimą, klausantis istorijų apie aštuonmetes mergaites, kurių vidus buvo išmėsinėtas, į kurias buvo kišami ginklai ir durtuvai, ir daiktai, taigi jos turėjo skyles savo kūnuose, iš kurių galėdavo ištekėti šlapimas ir išmatos;

klausantis 80-mečių senelių pasakojimo apie tai, kaip jos buvo surištos, ir grupė vyrų ateidavo jų prievartauti, viskas vardan ekonominio išnaudojimo: vogti mineralus, kad Vakarai iš jų turėtų naudos. Mano protas buvo taip sukrėstas.

Tačiau kas man nutiko yra tai, jog tas sukrėtimas mane padrąsino taip, kaip niekada niekas nebuvo padrąsinęs. Tas sukrėtimas, tas mano mergaitės ląstelės atvėrimas, tas milžiniškas mano širdies laimėjimas padarė mane drąsia, narsia ir tikrai protingesne, nei kad buvau praeityje.

Noriu pasakyti, jog manau, galingieji žino, kad tas imperijos kūrimas tėra iš tikrųjų ... kad jausmai yra kliūtis kurti imperiją. Jausmai yra kliūtis masiniam Žemės užvaldymui, Žemės kasinėjimui ir griovimui. Aš, pavyzdžiui, prisimenu, kai mano tėvas, kuris buvo labai žiaurus, mane mušdavo. Ir jis mušdamas sakydavo: „Neverk. Nedrįsk verkti.” Nes mano ašaros kažkokiu būdu atskleisdavo jo žiaurumą jam pačiam, ir netgi tuo metu, kai jam nesinorėjo, kad būtų priminta, ką jis daro.

Žinau, jog mes sistematiškai naikinome mergaitės ląsteles. Ir noriu pasakyti, jog naikinome jas tiek vyruose, tiek moteryse. Ir manau, kad daugeliu atvejų mes buvome daug griežtesni vyrams, naikindami jų mergaičių ląsteles. (Plojimai) Aš matau, kaip berniukai yra auginami, ir matau tą visoje planetoje: būti smarkiam, būti nepalenkiamam, nutolti nuo savo švelnumo, neverkti. Vienąkart Kosove supratau, kai pamačiau parblokštą vyrą, kad kulkos iš tikro yra suakmenijusios ašaros, kad kai neleidžiame vyrams turėti savo mergaitiškąją pusę ir savo pažeidžiamumą, ir užuojautą, ir savo širdį, jie tampa grubūs, griaunantys ir žiaurūs.

Ir galvoju, kad išmokinome vyrus jaustis saugiais, kai jie yra nesaugūs, apsimesti, kad viską žino, nors iš tikrųjų nežino, arba kodėl turėtumėme būti ten, kur esame? Apsimesti, kad nėra painiavos, nors yra. Papasakosiu labai linksmą nutikimą - pakeliui į čia lėktuvu, kai vaikščiojau tarp lėktuvo praėjimų. Visi vyrai, mažiausiai dešimt, sėdėjo savo mažose sėdynėse ir žiūrėjo romantinius filmus. Jie buvo vienui vieni, ir aš pamaniau: „Štai koks slaptas vyrų gyvenimas.” (Juokas)

Aš daug keliavau, kaip jau sakiau, į daugelį, daugelį šalių ir matau, kad, jeigu darome, ką visgi darome mergaitėms, slypinčioms mumyse, tada tikrai baisu pagalvoti, ką mes darome pačioms mergaitėms šiame pasaulyje. Ir vakar iš Sunitha'os girdėjome taip pat ir iš Kavita'os, ką mes joms darome. Aš pati noriu pasakyti, kad sutikau mergaites, turinčias žaizdas nuo peilių ir nudegimų nuo cigarečių, su kuriomis, tiesiogine to žodžio prasme, buvo elgiamasi kaip su pelenine. Mačiau mergaičių, su kuriomis buvo elgiamasi kaip su šiukšlių dėže. Mačiau mergaites, kurias mušė jų mamos ir broliai, ir tėvai, ir dėdės. Amerikoje mačiau mergaites, kurios badavo iki mirties, kad pasiektų savo tobulą išvaizdą.

Mačiau, kad apipjaustome jų lytinius organus ir kontroliuojame jas, ir paliekame jas beraštėmis, arba priverčiame jas jaustis nesmagiai dėl to, kad yra per daug protingos. Nutildome jas. Priverčiame jaustis kaltomis, kad yra per protingos. Aiškiname, kaip elgtis, kad susilpnintume, kad nebūtų per stiprios. Parduodame jas, nužudome jas, kai jos būna tik embrionas, paverčiame vergėmis, prievartaujame. Ir mes taip įpratę grobti iš mergaičių galimybę būti savo gyvenimo subjektais, kad tiesiog pavertėme jas objektais ir prekėmis.

Mergaičių pardavinėjimas plačiai paplitęs po visą pasaulį. Ir daugelyje vietų jos vertos mažiau nei ožka ar karvė. Bet aš taip pat norėčiau pakalbėti apie faktą, kad jeigu vienas iš aštuonių planetos gyventojų yra 10-24 metų mergaitės, jos tikrai yra pagrindas kurti pasaulį, jos visos visame pasaulyje, kurti žmonijos ateičiai. Ir jeigu mergaitės turi problemų, tai dėl to, kad susiduria su sistemos kliūtimis, kurios laiko jas ten, kur visuomenė nori, įskaitant sveikatos apsaugos, švietimo, sveiko maisto, įsitraukimo į darbą trūkumą. Visa namų ruošos našta dažniausiai krenta ant mergaičių ir jaunų vaikų pečių, kas užtikrina, jog jie niekada neperkops šių barjerų.

Mergaičių padėtis, mergaičių aplinkybės - tai ir ta mergaitės mumyse ir mergaitė pasaulyje - mano nuomone, lems, ar mūsų rūšis išgyvens. Ir ką aš noriu pasiūlyti yra tai: šnekant su mergaitėmis (ką tik užbaigiau naują knygą „Aš emocionali būtybė: slaptas viso pasaulio mergaičių gyvenimas”) penkerius metus supratau vieną dalyką, kuris vyrauja visur, tai, kad veiksmažodis, primestas mergaitei, yra veiksmažodis „įtikti”; mergaitės išmokytos įtikti; aš noriu pakeisti veiksmažodį, aš noriu, kad visi pakeistume veiksmažodį; aš noriu veiksmažodžio „šviesti”, arba „skatinti veikti”, arba „įtraukti į veiklą”, arba „prieštarauti”, arba „nepaklusti”, arba „kurti”; jeigu mokinsime mergaites kitų veiksmažodžių, mes suteiksime jėgų mergaitei mumyse ir mergaitei jose.

Dabar norėčiau pasidalinti keletu istorijų, kurios yra mergaičių, sutiktų įvairiuose pasaulio kampeliuose, kurios leido savo mergaitei viduje veikti, kurios leido jai imtis darbo nepaisant visų jas supusių aplinkybių. Pavyzdžiui, žinau 14-os metų mergaitę iš Olandijos, kuri reikalauja leidimo plaukti su savo laivu aplink pasaulį vienui viena.

Viena paauglė, neseniai sumanė, jog jai reikia 56 ištatuiruotų žvaigždučių ant jos dešinės veido pusės.

Mergaitė, Julia Butterfly Hill, kuri metus gyveno medyje, nes norėjo apsaugoti laukinius ąžuolus.

Mergaitė, kurią sutikau prieš 14-ka metų Afganistane, kurią įsivaikinau kaip dukrą, nes jos mama buvo nužudyta. Jos mama buvo revoliucionierė. Ir ši mergaitė, kai jai buvo 17-ka metų, vilkėjo burką Afganistane, ji ėjo į stadionus ir liudijo apie žiaurumus, kurie buvo vykdomi prieš moteris, po jų burkomis, su filmuota medžiaga. Ir ta filmuota medžiaga paplito po visą pasaulį po rugsėjo 11-osios tragedijos, kad žmonės žinotų, kas vyksta pačiame Afganistane.

Noriu papasakoti apie Rachel Corrie, kuri būdama paauglė stojo prieš Izraelio tanką, kad pasakytų: „Baikite okupaciją.” Ir ji žinojo, ji rizikuoja savo gyvybe; ji buvo nušauta ir pervažiuota tanko.

Taip pat noriu papasakoti apie mergaitę, kurią sutikau visa neseniai Bukavu vietovėje, ji pastojo nuo ją išprievartavusio vyro. Ir ji laikė savo kūdikį. Aš jos paklausiau, ar ji myli savo vaiką. Ji pasižiūrėjo į jo akis ir pasakė: „Žinoma, myliu savo vaiką. Kaip galėčiau nemylėti? Tai mano vaikas, ir jis yra pilnas meilės.”

Mergaičių sugebėjimas įveikti sudėtingas situacijas ir judėti toliau, man yra sunkiai suvokiama. Yra mergaitė vardu Dorcas, ir aš ją neseniai sutikau Kenijoje. Jai yra 15-ka metų, ir ji buvo išmokinta savigynos. Prieš keletą mėnesių ją gatvėje pagavo trys vyresni už ją vyrai. Jie ją pagrobė, įsodino į mašiną. Ir įgytų savigynos pagrindų dėka, ji griebė už jų Adomo obuolių, sudavė į akis ir paspruko iš mašinos.

Kenijoje rugpjūtį nuvažiavau aplankyti vieno iš „V-Day” projekto prieglaudos namų mergaitėms; namas atidarytas prieš septynerius metus kartu su nuostabia moterimi, Agnes Pareyio. Agnes - moteris, kurios lyt. organai buvo apipjaustyti, kai ji buvo maža mergaitė, jos lytiniai organai buvo suluošinti. Ir ji nusprendė, kaip ir daugelis moterų visame pasaulyje, kad tai, kas buvo padaryta jai, neturi būti padaryta kitoms moterims ir mergaitėms.

Taigi metų metus Agnes vaikščiojo po Rifto slėnį. Ji mokino mergaites, kaip atrodo sveika vagina, ir kaip atrodo nesveika vagina. Ji išgelbėjo daugybę mergaičių. Ir kai mes sutikome ją, paklausėme, kuo galėtume jai padėti, ji atsakė: „Na, jeigu Jūs gautumėte man džipą, aš galėčiau veikti daug greičiau.” Taigi mes davėme jai džipą. Ir ji išgelbėjo 4'500 mergaičių.

Tada vėl jos paklausėme: „Gerai, kuo dar galėtume prisidėti?” Ji atsakė: „Na, man reikia namo.” Taigi prieš septynerius metus Agnes pastatė pirmuosius „V-Day” prieglaudos namus Naroke, Kenijoje, Masajų žemėje. Tai buvai namai, į kuriuos mergaitės galėtų pabėgti, galėtų apsaugoti savo klitorį nuo apipjaustymo, jos galėtų eiti į mokyklą. Per Agnes globos namų veikimo metus, ji pakeitė vietinę situaciją. Ji tapo mero pavaduotoja. Ji pakeitė taisykles. Visa bendruomenė gavo naudos dėl to, ką ji daro.

Kai mes buvome ten, ji atlikinėjo ritualą, taikė mergaites, kurios buvo pabėgusios iš namų, su jų šeimomis. Ten buvo jauna mergaitė, Jaclyn. Jaclyn'ai buvo 14-ka metų, ji gyveno savo Masajų šeimoje. Sausra Kenijoje dažnas reiškinys. Tad karvės dvėsta, o jos yra labiausiai vertinamas turtas. Ir Jaclyn perprato savo tėvą, kalbantį su senu vyru apie tai, kaip jis ją parduos mainais į karves. Ji žinojo, kad tai reiškia, jog ji bus apipjaustyta. Ji žinojo, kad tai reiškia, jog ji neis į mokyklą. Ji žinojo, kad tai reiškia, jog ji neturės ateities. Žinojo, jog turės vesti tą seną vyrą, būdama 14-os metų.

Taigi vieną popietę ji sužinojo apie prieglaudos namus, ir Jaclyn pabėgo iš jos tėvo namų, ji ėjo dvi dienas, dvi dienas per Masajų žemę. Ji miegojo su hienomis. Ji slėpėsi naktį. Ji įsivaizdavo, kaip tėvas ją žudo, tačiau taip pat ir Mamą Agnes sveikinančią ją su viltimi, kad ji ją sutiks, kai pasieks jos namus. Ir kai pasiekė, ji ją pasveikino atvykus. Agnes priėmė ją, ir mylėjo, ir buvo su ja vienerius metus. Ji ėjo į mokyklą, atrado pati save, savo asmenybę ir savo širdį.

Tada atėjo metas, kai reikėjo grįžti pasikalbėti su savo tėvu apie susitaikymą po vienerių metų. Aš turėjau nuostabią galimybę būti trobelėje, kai ji susitiko su tėvu ir susitaikė. Įžengėme į tą trobelę, ir jos tėvas bei keturios jo žmonos ten sėdėjo, ir jos seserys, kurios buvo ką tik grįžusios, nes ir jos buvo pabėgusios, kai ji pabėgo, ir jos motina, kuri buvo mušama, nes pritarė dukteriai kartu su vyresniaisiais. Kai tėvas ją pamatė, pamatė, kuo ji tapo, savąja mergaitiškąja „aš”, jis apkabino ją ir pratrūko verkti. Jis pasakė: „Tu graži. Tu užaugai nuostabia moterimi. Mes neapipjaustysime tavęs. Ir duodu tau žodį, čia ir dabar, kad neapipjaustysime ir tavo seserų.”

Ir ką ji jam atsakė, buvo tai: „Tu norėjau mane parduoti už keturias karves, veršiuką ir keletą apklotų. Bet aš tau prižadu, kad būsiu išsilavinusi ir visada rūpinsiuosi Jumis, aš grįšiu ir pastatysiu Jums namą. Ir aš būsiu šalia likusį gyvenimą.”

Mano nuomone, štai kas yra mergaitiška jėga. Ir tai keitimosi jėga. Aš noriu pabaigti šiandieną su ištrauka iš mano naujos knygos. Ir noriu tai padaryti šiandien dėl kiekvienos mergaitės mumyse. Ir noriu tai padaryti dėl Sunitha'os. Ir noriu padaryti dėl mergaičių, apie kurias Sunitha vakar kalbėjo, mergaičių, kurios išgyveno, mergaičių, kurios gali tapti kažkuo kitu. Ir tikrai noriu padaryti dėl kiekvieno, esančio čia, kad brangintume mergaites, esančias mumyse, brangintume tą savo pusę, kuri verkia, kuri yra emocionali, kuri yra pažeidžiama, kad suprastume, jog tai yra ateitis.

Pavadinimas „Aš emocionali būtybė”. Tai nutiko, nes sutikau mergaitę Watts'e, Los Andžele. Aš klausiau mergaičių, ar joms patinka būti mergaitėmis, ir visos jos atsakinėjo: „Ne, labai nepatinka. Negaliu pakęsti. Tai taip blogai. Mano broliai gauna viską.” Ir ta mergaitė pasikėlė ir rėžė: „Man labai patinka būti mergaite. Aš emocionali būtybė!” (Juokas) Tai jai:

Man labai patinka būti mergaite. Aš galiu jausti, ką tu jauti, kai jauti viduje, tai ką jautei. Aš emocionali būtybė. Įvairius dalykus suvokiu ne kaip intelektualias teorijas ar sunkiai suvokiamas idėjas. Jie teka mano organais ir kojomis ir liepsnoja ausyse. Ak, žinau, kai tavo mergina yra tikrai susierzinusi, nors ji atrodo duodanti tau tai, ko tu nori. Žinau, kada artėja audra. Galiu pajausti, kai nematomas oras maišosi. Aš galiu tau pasakyti - jis nepaskambins. Tai vibracija, kuria dalinuosi.

Aš emocionali būtybė. Man labai patinka, kad nepriimu visko lengvai. Viskas man yra intensyvu: kai einu gatve, kai mama mane žadina, kai būna nepakeliama, kuomet pralaimiu, kai išgirstu blogas naujienas.

Aš emocionali būtybė. Aš susijusi su viskuo ir visais. Aš tokia gimiau. Nesakyk nieko negražaus, kad tai tik paauglystė, ar kad tai tik dėl to, jog aš mergaitė. Šie jausmai padaro mane geresne. Jie padeda man veikti. Paruošia mane. Padaro mane stipria.

Aš emocionali būtybė. Tai tam tikras žinojimo būdas. Tą vyresnės moterys pamiršta. Aš džiūgauju, kad tai dar mano kūne. Ak, aš žinau, kada kokoso riešutas nukris. Aš žinau, mes nualinome Žemę. Žinau, mano tėvas negrįš, ir niekas nepasiruošęs gaisrui. Žinau, kad lūpdažis reiškia daugiau nei vaizdą, ir kad berniukai yra ypač nesaugūs, ir vadinamieji teroristai tokiais buvo paversti, jie tokiais negimė. Žinau, kad vienas bučinys gali atimti mano galimybę spręsti už save. (Juokas) Ir žinote ką? Kartais taip turėtų nutikti. Tai ne kraštutinumas. Tai mergaitiška, ir tokie būtume visi, jeigu atvertume dideles duris savyje.

Nesakykite man neverkti, nusiraminti, nebūti tokia karštakoše, būti racionalia. Aš emocionali būtybė. Taip žemė sutverta, taip vėjas išnešioja žiedadulkes. Jūs nesakote Atlanto vandenynui, kaip elgtis. Aš emocionali būtybė. Kodėl jūs norite mane užčiaupti ar nutildyti? Aš jūsų išlikusi atmintis. Galiu jus grąžinti į praeitį. Niekas nedingo. Niekas neišlašėjo. Man patinka, klausykit, man patinka tai, kad galiu jausti tą, ką jaučiate savo viduje, netgi jei tie jausmai sustabdo mano gyvenimą, netgi jeigu sudaužo širdį, netgi jeigu jie išveda mane iš kelio - jie padaro mane atsakinga.

Aš emocionali, aš emocionali, neapribota sąlygų, pasišventusi būtybė. Ir man patinka, klausykit, man patinka, patinka, patinka būti mergaite. Ar galite pakartoti su manimi? Man patinka, man patinka, patinka, patinka būti mergaite! Labai ačiū. (Plojimai)