Eve Ensler: ir staiga - mano kūnas

Ilgą laiką buvau aš ir mano kūnas. "Aš" sudarė pasakojimai, užgaidos, siekiai, ateities troškimai. "Aš" stengėsi nebūti mano smurtinės praeities rezultatu, bet jau įvykęs atsiskyrimas tarp manęs ir mano kūno buvo gana reikšmingas rezultatas. "Aš" visada stengėsi kažkuo tapti. "Aš" egzistavo tik bandydama. Mano kūnas dažnai tam trukdė.

"Aš" buvo plūduriuojanti galva. Tiesą sakant, metų metus aš dėvėjau tiktai skrybėles. Tai buvo būdas "nepamesti galvos". Tai buvo būdas nustatyti savo buvimo vietą. Aš nerimavau, kad jeigu nusiimsiu skrybėlę, manęs čia nebeliks. Aš iš tikrųjų turėjau psichologą, kuris kartą pasakė: "Eve, lankaisi čia dveji metai, ir, tiesą sakant, man niekada neatėjo į galvą, kad tu turi kūną." Aš visada gyvenau mieste, nes, prisipažinsiu, bijojau medžių. Aš niekada neturėjau vaikų, nes galvos negali gimdyti. Kūdikiai juk neišlenda iš burnos.

Neturėdama savo kūno atskaitos taško, aš pradėjau klausinėti kitų moterų apie jų kūnus - ypač apie jų vaginas, nes maniau, kad vaginos yra savotiškai svarbios. Tai pastūmėjo mane parašyti "Vaginos monologus", kas savo ruožtu pastūmėjo mane įkyriai ir be perstojo kalbėti apie vaginas visur, kur tik galėjau. Tai dariau prieš daugybę nepažįstamų žmonių. Vieną vakarą būdama scenoje aš, tiesą sakant, įėjau į savo vaginą. Tai buvo ekstazę sukelianti patirtis. Tai mane išgąsdino, tai suteikė energijos, ir aš tapau veržliu žmogumi, veržlia vagina.

Aš pradėjau matyti savo kūną kaip dalyką, dalyką, kuris gali greitai judėti, kaip dalyką, kuris gali įgyvendinti kitus dalykus, daug dalykų, visus iš karto. Aš pradėjau matyti savo kūną kaip "iPad" ar automobilį. Aš jį vairavau ir kėliau jam reikalavimus. Jis neturėjo ribų. Jis buvo nenugalimas. Jis turėjo būti įveiktas ir įsisavintas kaip pati Žemė. Aš jam ne paklusau; ne, aš jį organizavau ir jam vadovavau. Aš neturėjau kantrybės savo kūnui; aš staigiai priverčiau jį įgauti formą. Aš buvau godi. Aš ėmiau daugiau negu mano kūnas galėjo pasiūlyti. Jeigu buvau pavargusi, gėriau daugiau espreso kavos. Jeigu bijojau, keliavau į pavojingas vietas.

Na žinoma, buvo akimirkų, kai aš įvertindavau savo kūną, kaip kad žiauriam gimdytojui kartais pasitaiko gerumo akimirkų. Pavyzdžiui, mano tėvas buvo labai geras per mano 16-ąjį gimtadienį. Retkarčiais girdėdavau žmones šnabždantis, kad aš turėčiau mylėti savo kūną, taigi išmokau tą daryti. Buvau vegetarė, negėriau, nerūkiau. Bet visa tai tebuvo rafinuotesnis būdas manipuliuoti kūnu - tolesnis atsiskyrimas, tarsi daržo auginimas greitkelyje.

Kadangi dažnai kalbėdavau apie savo vaginą, dauguma moterų man ėmė pasakoti apie savąsias, savo istorijas apie savo kūną. Tiesą sakant, šios istorijos privertė mane keliauti aplink pasaulį, ir aš pabuvojau daugiau nei 60-yje šalių. Išgirdau tūkstančius istorijų, ir turiu jums pasakyti, visada ateidavo momentas, kada moterys pasipasakodavo man apie tą ypatingą atsiskyrimo nuo kūno akimirką - kai ji palieka namus. Aš girdėjau apie moteris, tvirkinamas savose lovose, nuplaktas vilkinčias burkomis, paliktas numirti automobilių aikštelėse, nudegintas rūgštimi savo virtuvėse. Kai kurios moterys tapdavo tyliomis ir pradingdavo. Kitos tapdavo įsiutusiomis, veržliomis mašinomis, kaip aš.

Kol buvau kelyje, man sukako 40-šimt metų ir aš pradėjau nekęsti savo kūno, o tai iš tikrųjų, buvo progresas, nes mano kūnas egzistavo bent jau tiek, kad jo nekęsčiau. Na gerai, pilvas. Savo pilvo aš nekenčiau. Jis buvo įrodymas, kad aš nepasiekiau tam tikro lygio, kad buvau sena ir nenuostabi, netobula, neatitinkanti iš anksto nustatytų bendrų formos reikalavimų. Pilvas buvo įrodymas, kad man nepavyko, kad jis mane pavedė, kad jis buvo sugadintas. Svarbiausia gyvenime tapo juo atsikratyti. Buvau tarsi apsėsta šios minties. Tiesą sakant, tai tapo taip svarbu, kad apie tai parašiau pjesę. Bet, kuo daugiau aš apie tai kalbėjau, tuo labiau mano kūnas virto daiktu ir iro. Jis tapo pramoga; jis tapo nauja prekės rūšimi, kažkuo, ką aš pardavinėjau.

Tada aš iškeliavau kitur. Aš iškeliavau už ribų to, ką maniau žinanti. Aš nuvykau į Demokratinę Kongo Respubliką. Ir išgirdau pasakojimus, kurie sukrėtė visus kitus pasakojimus. Aš išgirdau pasakojimus, kurie įsiskverbė į mano kūną. Aš išgirdau apie mažą mergaitę, kuri nepajėgė nustoti šlapintis ant savęs, nes tiek daug suaugusių karių buvo įsibrovę į ją. Aš išgirdau apie 80-ies metų senutę, kurios kojos buvo sulaužytos, išnarintos ir užkeltos ant galvos, kol kareiviai ją tokią prievartavo. Tokių istorijų yra tūkstančiai, ir dauguma tų moterų turi ertmes savo kūnuose - ertmes, fistules - kurios yra karo žaizda - skylės jų sielų audinyje. Šios istorijos pripildė mano ląsteles ir nervus, ir, prisipažinsiu, nemiegojau trejetą metų.

Visos istorijos pradėjo kraujuoti kartu. Žemės prievartavimas, mineralų grobimas, vaginų naikinimas - visi šie dalykai daugiau nebebuvo atsieti vienas nuo kito, ar nuo manęs. Kariniai būriai prievartavo šešių mėnesių amžiaus kūdikius, kad tolimos šalys galėtų gauti aukso bei tantalito savo "iPhone" telefonams ir kompiuteriams. Mano kūnas ne tik virto veržlia mašina, bet kartu tapo atsakingas už kitų moterų kūnų sunaikinimą, pašėlusiai stengiantis sukurti daugiau mašinų, galinčių suteikti mano mašinai greičio ir efektyvumo.

Tada aš susirgau vežiu, tai yra, aš sužinojau, kad sergu vėžiu. Ši žinia lyg paukštis atskriejo ir atsitrenkė į lango stiklą. Staiga aš turėjau kūną, kūną, kuris buvo duriamas, badomas ir praduriamas, kūną, kuris buvo prapjautas, kūną, kurio organai buvo išimti, perkelti, pertvarkyti ir perkurti, kūną, kuris buvo skenuojamas, į kurį buvo kišami vamzdeliai, kūną, kuris degė nuo cheminių medžiagų. Vėžys susprogdino mano atsiskyrimo sieną. Aš staiga suvokiau, kad krizė mano kūne buvo krizė pasaulyje, ir tai neturėjo įvykti vėliau, tai vyko dabar.

Staiga mano vėžys buvo vėžys, esantis visur, žiaurumo vėžys, godumo vėžys, vėžys, įsigaunantis į vidų žmonių, kurie gyvena šalia chemijos gamyklų - o tai dažniausiai neturtingi žmonės - vėžys, tūnantis angliakasio plaučiuose, vėžys nuo streso, kad nepakankamai pasiekta, vėžys nuo palaidotos traumos, vėžys narvuose auginamuose viščiukuose ir užterštoje žuvyje, vėžys išprievartautų moterų gimdose, vėžys, kuris yra visur dėl mūsų abejingumo.

Savo naujoje, įžvalgioje knygoje "Naujas aš, naujas pasaulis" rašytojas Philip Shepherd sako: "Jeigu esi atsiskyręs nuo savo kūno, esi taip pat atsiskyręs nuo pasaulio kūno, kuris tuomet atrodo yra kažkas kita, o ne tu, kažkas atskira, o ne gyva tąsa, kuriai tu priklausai." Prieš man susergant vėžiu, pasaulis buvo kažkuo kitu. Tarsi būčiau gyvenusi stovinčio vandens baseine, ir vėžys būtų išjudinęs riedulį, skyrusį mane nuo plačiosios jūros. Dabar aš joje plaukioju. Dabar aš guliu žolėje ir glaudžiu savo kūną į ją, ir mėgaujuosi purvu ant savo kojų ir pėdų. Dabar aš kasdien keliauju aplankyti vieną svyruoklinį gluosnį prie Senos upės ir jaučiu alkį žaliems laukams krūmuose šalia Bukavu. Ir kai lyja stiprus lietus, aš šaukiu ir bėgioju ratais.

Aš žinau, kad viskas yra susiję, ir kad randas, einantis per visą mano liemenį, yra žemės drebėjimo ženklai. Ir aš esu ten su trimis milijonais kitų žmonių Port o Prenso gatvėse. Ir ugnis degusi manyje trečiąją iš šešių chemoterapijos dienų yra ugnis, deganti pasaulio miškuose. Aš žinau, kad abscesas, susiformavęs aplink mano žaizdą po operacijos, tos 16 uncijų pūlių, yra užteršta Meksikos įlanka, ir kad mano viduje buvo nafta permirkę pelikanai ir plūduriuojanti negyva žuvis. Ir kad kateteriai, kuriuos jie sukišo į mane be pakankamo nuskausminimo, privertė mane klykti, kaip klykia gręžiama Žemė.

Per antrąjį mano chemoterapijos kursą labai susirgo mano mama, ir aš nuvykau jos aplankyti. Ir vardan sąryšio tarp visa ko vienintelis dalykas, kurio ji norėjo prieš mirtį, tai būti pargabenta namo, prie jos mylimos Meksikos įlankos. Taigi, mes pargabenome ją namo, ir aš meldžiausi, kad jos paplūdimyje nepasirodytų išplauta nafta, iki kol ji numirs. Esu dėkinga, kad taip nenutiko. Ir ji mirė tyliai savo mėgstamiausioje vietoje.

O po kelių savaičių aš buvau Naujajame Orleane, ir viena mano nuostabi, dvasinga draugė pasakė, kad ji norėtų pravesti man gydymo seansą. Aš jaučiausi pagerbta. Ir aš nuvykau į jos namus, buvo rytas, ir rytinė Naujojo Orleano saulė skverbėsi pro užuolaidas. Mano draugė ruošė didelį dubenį, ir aš paklausiau: "Kas tai?" O ji atsakė: "Tai tau. Gėlės suteikia grožio, o medus saldumo." Aš paklausiau: "O vanduo?" Ir vardan bendro visa ko sąryšio ji atsakė: "Na, tai Meksikos įlanka." Ir aš tariau: "Na žinoma, kad tai ji." Tada atvyko kitos moterys ir jos sėdėjo ratu, ir Michaela trinko mano galvą šventu vandeniu. Ir ji dainavo, turiu omeny, dainavo jos visas kūnas. Kitos moterys irgi dainavo ir meldėsi už mane ir mano motiną.

Ir kai šiltas įlankos vanduo nuliejo mano nuogą galvą, aš suvokiau, kad jame buvo visa, kas geriausia ir blogiausia mumyse. Tai godumas ir neatsargumas, kurie sukėlė naftos platformos sprogimą. Tai visas melas, pasakytas prieš tai ir po to. Tai buvo medus vandenyje, kuris darė jį saldžiu, ir nafta, kuri darė jį sargdinančiu. Tai buvo mano galva, kuri buvo plika - ir dabar jau patogi be skrybėlės. Tai buvau pati aš, tirpstanti Michaelos glėbyje. Tai buvo ašaros, nesiskiriančios nuo įlankos vandens, riedančios mano skruostu. Pagaliau tai buvo mano kūnas. Tai buvo sielvartas, užtrukęs taip ilgai. Tai buvo savo vietos atradimas ir didžiulė atsakomybė, atsirandanti kartu su ryšio su kitais pajautimu. Tai buvo besitęsiantis pražūtingas karas Konge ir pasaulio abejingumas. Tai buvo Kongo moterys, kurios dabar kyla. Tai buvo mano motinos išėjimas, kaip tik tuo momentu, kai aš tik buvau beateinanti. Tai buvo suvokimas, kad aš buvau labai arti mirties - kaip kad Žemė, mūsų motina, vos laikosi, kaip kad 75 procentai planetos gyventojų vos išgyvena, kaip kad egzistuoja išgyvenimo formulė.

Aš sužinojau, kad tai susiję su dėmesiu ir ištekliais, kurių visi nusipelno. Tai buvo draugų ir dievinamos sesers skatinimas. Tai buvo išmintingi gydytojai ir pažangi medicina, ir chirurgai, kurie žino, ką daryti savo rankomis. Tai buvo tikrai mylinčios medicinos seserys, kurioms nepakankamai mokama. Tai buvo stebukladariai gydytojai ir aromatiniai aliejai. Tai buvo žmonės, kurie atėjo su kerais ir ritualais. Tai buvo turėjimas ateities vizijos ir kažko, dėl ko verta kovoti, nes aš žinau, kad tai nėra vien tik mano kova. Tai buvo milijonas maldų. Tai buvo tūkstantis "aleliuja" ir milijonas "om". Tai buvo daugybė pykčio, beprotiško humoro, daug dėmesio, pasipiktinimo. Tai buvo energija, meilė ir džiaugsmas. Tai buvo visi šie dalykai. Visi šie dalykai. Visi šie dalykai buvo vandenyje, pasaulyje, mano kūne.

(Plojimai)