Emiliano Salinas: visuomeniškas atsakas į prievartą

Mano vardas yra Emiliano Salinas ir aš kalbėsiu apie tai, kokį vaidmenį mes, kaip visuomenės nariai, turime šioje prievartinėje aplinkoje, kurioje mūsų šalis dabar gyvena. Aš gimiau 1976 metais. Užaugau tradicinėje meksikiečių šeimoje. Būdamas vaikas, gyvenau gan įprastą gyvenimą: ėjau į mokyklą, žaisdavau su savo draugais ir giminaičiais. Bet tada mano tėvas patapo Meksikos prezidentu, ir mano gyvenimas pasikeitė.

Tai, ką aš papasakosiu, ar bent dalis to, ką aš papasakosiu, išprovokuos nesutarimus. Pirmiausia todėl, kad aš būsiu tas, kuris tai pasakys. Ir antra, kadangi tai, ką pasakysiu, yra tiesa, ir tai sukels nerimą daugybei žmonių, nes tai yra kažkas, ko mes nenorime girdėti. Bet yra būtina, kad mes klausytume, nes tai yra nepaneigia ir neabejotina. Tai taip pat privers nerimauti nusikalstamų organizacijų narius -- dėl tų pačių priežasčių. Aš kalbėsiu apie vaidmenį, kurį mes, kaip visuomenės nariai, vaidiname šiame reiškinyje, ir apie keturis skirtingus atsako lygmenis, kurių mes, kaip piliečiai imamės prieš prievartą. Žinau, kad daugeliui bus sunku atskirti faktą, kad esu Carlos Salinas de Gortari sūnus, nuo fakto, kad esu pilietis, kuriam rūpi dabartinė šalies situacija. Nesijaudinkite. Tai nėra būtina tam, kad suprastumėte mano žodžių svarbą.

Manau, mes turime problemą Meksikoje. Mes turime didelę problemą. Manau, dėl to visi sutiksite. Niekas nesiginčija -- mes visi sutinkame, kad egzistuoja problema. Tačiau mes nesutariame, kas ta problema iš tiesų yra. Ar tai Zetas? Narkotikų prekeiviai? Valdžia? Korupcija? Skurdas? Ar kas nors kita? Manau, nė vienas iš išvardintų dalykų nėra tikroji problema. Nesakau, kad tai nenusipelno dėmesio. Bet mes negalėsime pasirūpinti nė vienu iš šių dalykų, jei neišspręsime tikrosios problemos, kuri egzistuoja Meksikoje.

Tikroji mūsų problema yra tai, kad dauguma mūsų, meksikiečių, tikime, kad esame savo aplinkos aukos. Mes esame aukų šalis. Istoriškai, visados elgėmės, lyg būtume ko nors arba kieno nors nuskriausti. Buvome skriaudžiami ispanų. Tada buvome prancūzų aukos. Tada buvome skriaudžiami Don Porfirio. Tada buvome PRI (Institucinė Revolucinė partija) aukos. Netgi Salinas aukos. Ir El Peje. Ir dabar Zetas, ir narkotikų prekeivių, ir nuskaltėlių, ir pagrobėjų... Palaukite, palaukite! Luktelkit minutę! O kas, jei nė vienas iš šių dalykų nėra problema? Problema nėra tas dalykas, dėl kurio jaučiamės aukomis. Problema yra tai, kad mes vaidiname aukas. Mes turime atsimerkti ir pamatyti, kad mes nesame aukos. Jei tik mes nustotume jaustis aukomis, jei nustotume elgtis kaip aukos, mūsų šalis taip pasikeistų!

Aš kalbėsiu apie tai, kaip iš visuomenės, kurioje žmonės elgiasi kaip savo aplinkos aukos, patapti atsakinga, aktyvia visuomene, kuri perimtų savo šalies ateitį į savo pačios rankas. Aš kalbėsiu apie keturis skirtingus pilietinio atsako į prievartą lygmenis, nuo silpniausio iki stipriausio. Pirmasis lygmuo, silpniausias pilietinio atsako į prievartą lygmuo, yra neigimas ir apatija. Šiandien didžioji dalis Meksikos visuomenės yra mūsų dabartinės situacijos neigimo būsenoje. Mes norime turėti savo kasdieninį gyvenimą, nors ir negyvename normaliomis sąlygomis. Kasdieninis gyvenimas mūsų šalyje vyksta, mažų mažiausiai, ypatingomis, išskirtinėmis sąlygomis. Tai lyg žmogus, turintis rimtą ligą, ir apsimetantis, kad tai gripas, kuris netrukus praeis. Mes norime apsimesti, kad Meksika serga gripu. Bet tai netiesa. Meksika serga vėžiu. Ir jei mes nieko nedarysime, vėžys galiausiai mus nužudys.

Mes turime išjudinti Meksikos visuomenę iš neigimo ir apatijos į kitą pilietinio atsako lygmenį, kuris yra, iš esmės, pripažinimas. Ir tas pripažinimas pasės baimę -- situacijos rimtumo pripažinimas. Bet baimė yra geriau nei apatija, nes baimė verčia mus kažką daryti. Daugybė žmonių Meksikoje šiandien yra išsigandę. Mes labai išsigandę. Ir mes veikiame, varomi tos baimės. Ir leiskite man papasakoti, kokia yra problema veikiant iš baimės -- ir tai yra antrasis pilietinio atsako lygmuo: baimė.

Pagalvokime apie Meksikos gatves: jos yra nesaugios dėl vyraujančios prievartos, todėl žmonės pasilieka namie. Ar tai padaro gatves daugiau ar mažiau saugias? Mažiau! Taigi gatvės tampa labiau apleistos ir nesaugios, taigi mes dažniau pasiliekame namuose -- kas padaro gatves dar labiau apleistomis ir nesaugiomis, ir mes pasiliekame namie dar dažniau. Šis uždaras ratas pasibaigia tuo, kad visi gyventojai užsidaro savo namuose, mirtinai išgąsdinti -- išsigandę netgi labiau, negu tada, kai vaikščiodavome gatvėse. Mes turime priešintis šiai baimei. Mes turime išjudinti Meksikos visuomenę, jos narius, kurie vis dar yra šiame lygmenyje, į kitą lygmenį, kuris yra veikimas.

Mes turime pripažinti savo baimes ir atgauti savo gatves, savo miestus, savo apylinkes. Daugeliui žmonių veiksmas siejasi su įniršiu. Mes einame nuo baimės prie įniršio. Jie sako, "Aš nebegaliu to pakęsti. Darykime ką nors." Neseniai -- tai labai keblūs faktai -- buvo užfiksuoti 35 vieši linčo teismai ligi šiol 2010-aisiais metais Meksikoje. Dažniausiai jų būna vienas-du per metus. Dabar mes turime po vieną kiekvieną savaitę. Tai parodo, kad visuomenė yra apimta nevilties ir ji perima teisingumą į savo rankas. Deja, prievartiniai veiksmai -- nors veiksmas ir yra geriau nei jokio veiksmo -- bet dalyvavimas juose tik maskuoja prievartą. Jei aš naudoju prievartą prieš tave, ir tu atsakai prievarta, tu tampi prievartos dalyviu, ir taip tik pridengi mano prievartą.

Taigi pilietinis veiksmas yra būtinas, tačiau taip pat būtina paskatinti žmones, esančius įniršio būsenoje, ir prievartinius veiksmus transformuoti į kitą lygmenį, kuris yra neprievartinis veiksmas. Tai taikus, koordinuotas pilietinis veiksmas, kuris nėra pasyvus veikimas. Jis yra ryžtingas ir efektyvus, bet be prievartos. Egzistuoja tokio veikimo pavyzdžių Meksikoje. Prieš dvejus metus Galenos mieste, Chihuahua, vienas bendruomenės narys buvo pagrobtas, Eric Le Baron. Jo broliai, Benjamin ir Julián, susirinko su visa likusia bendruomene apsitarti dėl geriausio veiksmo plano: sumokėti išpirką, ar pasiimti ginklus ir eiti kovoti su pagrobėjais, ar prašyti valdžios pagalbos.

Galiausiai, Benjamin ir Julian nusprendė, kad geriausias dalykas, kurį jie gali padaryti, tai sutelkti bendruomenę ir veikti vieningai. Tai ką jie padarė? Jie sutelkė visą Le Baron bendruomenę ir visi kartu išėjo į Chihuahua, kur suorganizavo streiką centriniame miesto parke. Jie nusiuntė žinią pagrobėjams: "Jei norite savo išpirkos, ateikite ir pasiimkite ją. Mes jūsų lauksime tiesiog čia." Jie ten pasiliko. Po septynių dienų, Eric buvo paleistas ir galėjo grįžti namo. Tai - pavyzdys, ką gali padaryti organizuota visuomenė, visuomenė, kuri imasi veiksmo.

Žinoma, nusikaltėliai gali reaguoti. Ir šiuo atveju, jie tai ir padarė. 2009-ųjų liepos 7 dieną Benjamin Le Baron buvo nužudytas. Bet Julian Le Baron vis dar dirba, jis tęsia Chihuahua bendruomenių telkimą jau daugiau nei metus. Ir jau daugiau nei metus jis žino, kad už jo galvą yra siūlomas atlygis. Bet jis nenustoja kovoti. Nenustoja organizuoti. Nenustoja telkti. Šie herojiški veiksmai vyksta visoje šalyje. Su tūkstančiu Julianų, dirbančių kartu, Meksika būtų labai skirtinga šalis. Ir jie ten yra! Jiems tereikia pakelti savo rankas. Aš gimiau Meksikoje, užaugau Meksikoje ir augdamas išmokau mylėti Meksiką. Manau, kad kiekvienas, kuris kada nors pabuvojo šioje šalyje -- nekalbant apie visus Meksikos žmones -- sutiks su manimi, kad įsimylėti Meksiką nėra sunku.

Aš daug keliavau, ir niekur kitur neradau tokios aistros, kokią turi meksikiečiai. Tas atsidavimas, kurį jaučiame savo nacionalinei futbolo komandai. Ta ištikimybė, kurią rodome, pagelbėdami katastrofų ištiktiems žmonėms, kaip kad žemės drebėjimas 1985-aisiais, ar šiųmetiniai potvyniai. Aistra, su kuria dainuojame nacionalinį himną, nuo tada, kai dar buvome vaikai. Kai galvojome, kad Masiosare buvo keistas priešas, ir dainavome, su vaikiška širdimi, "karys kiekvieno sūnaus viduje." Manau, kad didžiausias įžeidimas, blogiausia, kaip gali užgauti meksikietį, yra įžeidžiant jo motiną. Motina yra pats švenčiausias dalykas gyvenime. Meksika yra mūsų motina, ir šiandien ji šaukiasi savo vaikų. Mes gyvename tamsiausiu laikotarpiu per savo dabartinę istoriją. Mūsų motina Meksika yra prievartaujama tiesiog prieš mūsų akis. Ką mes ruošiamės daryti? Masiosare, keistasis priešas, yra čia. Kur tas karys, slypintis kiekvieno sūnaus viduje?

Mahatma Gandi, vienas didingiausių visų laikų pilietinių kovotojų, yra pasakęs: "Būk pokyčiu, kurį nori matyti pasaulyje." Šiandien Meksikoje mes kviečiame Gandžius. Mums reikia Gandžių. Mums reikia vyrų ir moterų, kurie myli Meksiką, ir kurie yra pasiryžę imtis veiksmų. Tai yra kvietimas kiekvienam tikram meksikiečiui prisijungti prie šios iniciatyvos. Tai yra kvietimas, kad kiekvienas dalykas Meksikoje, kurį mes mylime -- festivaliai, turgūs, restoranai, barai, tekila, mariači, serenados, posados, El Grito, Mirusiųjų diena, San Miguel, džiaugsmas, gyvenimo aistra, kova ir viskas, ką reiškia buvimas meksikiečiu -- neišnyktų iš šio pasaulio.

Mes susiduriame su labai stipriu priešu. Bet mūsų yra daug daugiau. Jie negali atimti žmogaus gyvenimo. Bet kas gali nužudyti mane, ar tave, ar tave. Bet nė vienas negali nužudyti tikro meksikiečio dvasios. Kova yra laimėta, bet mes vis tiek turime ją kovoti. Prieš 2000 metų, romėnų poetas Juvenal pasakė kai ką, kas šiandien randa atgarsį kiekvieno tikro meksikiečio širdyje. Jis pasakė: "Laikykite tai didžiausia nuodėme teikti paprasčiausiai egzistencijai pirmenybę prieš garbingą gyvenimą, ir vardan išlikimo paaukoti tai, kas daro gyvenimą vertu gyventi." Ačiū. (Plojimai)