Elyn Saks: Psichinės negalios istorija -- iš vidaus

Aš moteris, serganti lėtine šizofrenija. Praleidau šimtus dienų psichiatrinėse ligoninėse. Galėjau praleisti didžiąją savo gyvenimo dalį ligoninės palatoje, bet viskas susiklostė kitaip. Iš tikrųjų, sugebėjau išvengti ligoninių beveik tris dešimtmečius, kas turbūt yra mano svarbiausias pasiekimas. Bet tai nereiškia, kad išvengiau visų psichiatrinių sunkumų. Kai baigiau Jeilio teisės mokyklą ir gavau pirmąjį teisininkės darbą, mano Niu Heiveno terapeutas daktaras Vaitas (White) pranešė planuojantis uždaryti savo kliniką po trijų mėnesių -- kelis metus anksčiau, nei pati planavau palikti Niu Heiveną. Vaitas man nenusakomai daug padėjo ir mintis, kad jis išvyksta, sukrėtė mane.

Mano geriausias draugas Styvas (Steve), nujausdamas, kad kažkas labai negerai, atskrido į Niu Heiveną pabūti su manimi. Dabar pacituosiu šiek tiek savo rašliavų: "Atidariau savo buto-lofto duris. Styvas vėliau man pasakys, kad iš visų kartų, kai jis matė mane psichozės būsenoje, niekas negalėjo jo paruošti tam, ką matė tą dieną. Savaitę ar daugiau aš beveik nieko nevalgiau. Buvau sulysusi. Vaikščiojau taip lyg kojos būtų medinės. Mano veidas atrodė ir jautėsi kaip kaukė. Aš buvau užtraukusi visas buto užuolaidas, todėl net vidury dienos butas buvo beveik visiškoje tamsoje. Oras dvokė, kambaryje betvarkė. Styvas, būdamas ir teisininkas, ir psichologas, gydęs daug pacientų, sergančių sunkiomis psichinėmis ligomis, ir iki dabar pat jis sako, kad mano atvejis buvo vienas iš blogiausių. 'Labas', tariau ir sugrįžau į fotelį, kur sėdėjau tylėdama kelias akimirkas. 'Ačiū, kad atvykai, Styvai.' Trupantis pasaulis, žodis, balsas. Pasakyk laikrodžiams, kad sustotų. Laikas yra. Laikas atėjo.' 'Vaitas išvyksta', Styvas tarė niūriai. 'Aš stumiama į karstą. Padėtis yra siaubinga', dejuoju aš. 'Gravitacija mane raukia žemyn. Aš bijau. Pasakyk, kad jie išeitų.'

Būdama jauna moteris buvau psichiatrinėje ligoninėje tris kartus ir ilgam. Daktarai man diagnozavo lėtinę šizofreniją ir davė prognozę 'sunki'. Tai reiškia, jog buvo galvojama, kad net geriausiu atveju galėsiu gyventi tik sanatorijoje ir dirbti paprastus darbus. Laimei, aš iš tikrųjų neįvykdžiau tos niūrios prognozės. Vietoje to, esu teisės, psichologijos ir psichiatrijos profesorė USC Gouldo teisės mokykloje, turiu daug artimų draugų ir turiu mylimą vyrą, Vilą (Will), kuris šiandien čia su mumis.

(Aplodismentai) Ačiū. Jis tikrų tikriausia mano pasirodymo žvaigždė.

Norėčiau pasidalinti su Jumis kaip tai įvyko ir taip pat nupasakoti savo potyrius būnant psichine ligone. Privalau pridėti, kad tai mano pačios patirtis, nes kiekvienas tampa psichiniu ligoniu savo unikaliu keliu.

Pradėkime nuo šizofrenijos apibrėžimo. Šizofrenija yra smegenų liga. Jos pagrindinis bruožas yra psichozė, arba, nesutapimas su realybe. Iliuzijos ir haliucinacijos yra skiriamasis šios ligos požymis. Iliuzijos yra fiksuoti ir neteisingi įsitikinimai, kurie nereaguoja į įrodymus, o haliucinacijos yra netikri sensoriniai potyriai. Pavyzdžiui, kai esu psichinėje būsenoje, dažnai turiu iliuziją, kad nužudžiau šimtus tūkstančių žmonių savo mintimis. Kartais gyvenu su idėja, kad mano smegenys sukels branduolinius sprogimus. Kartais man pasireiškia haliucinacijos, kaip kartą, kai apsisukau ir pamačiau vyrą su iškeltu peiliu. Įsivaizduokite košmarą atsibudus.

Dažnai kalba ir mintys tampa padriki iki visiško nenuoseklumo. Tarp laisvų asociacijų pasitaiko, kad jungiasi žodžiai, kurie skamba labai panašiai, bet neturi jokios prasmės, ir jei žodžiai pakankamai susimala, tai vadinama "žodžių mišraine". Priešingai, nei visi galvoja, šizofrenija nėra tas pats, kaip asmenybės sutrikimai ar asmenybės susidvejinimas. Šizofreniškas protas nėra susidvejinęs, o sudaužytas.

Kiekvienas yra matęs žmogų gatvėje, nesišukavusį, turbūt nepavalgiusį, stovintį šalia pastato ir murmantį patį sau ar rėkaujantį. Toks žmogus tikriausiai turi kokią nors šizofrenijos formą. Bet šizofrenija pasireiškia plačiame siocioekonominiame spektre, ir yra žmonių, sergančių šia liga, kurie yra dirbantys specialistai, nešantys didžiulę atsakomybę. Prieš keletą metų nutariau surašyti savo patirtis ir savo asmeninę kelionę ir noriu šiek tiek daugiau tos istorijos pasidalinti su Jumis šiandien, kad perteikčiau vaizdą iš vidaus.

Taigi sekantis epizodas nutiko septintąją pirmojo semestro savaitę pirmaisiais studijų metais Jeilio teisės mokykloje. Citata iš mano rašymų: "Mano du kursiokai, Rebel ir Val, ir aš susitarėme susitikti naujojoje fakulteto bibliotekoje penktadienio vakarą, kad kartu padirbėtume su užduotimis. Tačiau nesoėjome toli pasistūmėti, kai pradėjau kalbėti visiškas nesąmones.

'Užduotys yra aplankymai', pasakiau jiems. 'Jie pasako kai kuriuos dalykus. Daiktas ant tavo galvos. Pat taip sakydavo. Ar tu ką nors nužudei?' Rebel ir Val į mane pažvelgė taip lyg aš ar jie būtų apipilti šaltu vandeniu. 'Apie ką tu kalbi, Elyn?' 'Ai žinai, kaip visada. Kas tai, kas yra kas, rojus ir pragaras. Išeikime ant stogo. Tai horiontalus paviršius; saugu.' Rebel ir Val sekė paskui ir klausė, kas man atsitiko. 'Tai tikroji aš', pareiškiau, mojuodama rankomis virš galvos. Ir tada, vėlų penktadienio vakarą, ant Jeilio teisės mokyklos stogo ėmiau dainuoti, ir visai ne tyliai. 'Atvažiuok į Floridos saulės krūmą. Ar nori šokti?' 'Ar vartojai narkotikus?' vienas jų paklausė. 'Ar tu apsinešus?' 'Apsinešusi? Aš? Jokiu būdu, jokių narkotikų. 'Atvyk į Floridos saulės krūmą, kur yra citrinos, kur jie kuria demonus.' 'Tu mane gąsdini', vienas jų tarė, ir Rebel su Val nuėjo atgal į biblioteką. Aš gūžtelėjau pečiais ir nusekiau paskui.

Grįžus atgal, paklausiau kursiokų, ar jie taip pat mato šokinėjančius žodžius mūsų bylose. 'Manau, kad kažkas infitravo mano bylų kopijas', pasakiau. 'Mes turime iškelti bylą sąnariui. Netikiu sąnariais, bet jie laiko tavo kūną kartu. " -- Tai laisvų asociacijų pavyzdys. -- "Galiausiai nuėjau į savo bendrabučio kambarį ir būdama ten negalėjau nurimti. Mano galva buvo pilna triukšmo, pernelyg pilna apelsinmedžių ir teisės rašinių, kurių negalėjau parašyti, ir masinių žudynių, dėl kurių, žinojau, būsiu atsakinga. Sėdėdama ant lovos supausi pirmyn ir atgal, dejuodama iš baimės ir vienumos." Šis nutikimas buvo mano pirma hospitalizacija Amerikoje. Dukart jau buvau paguldyta į ligoninę Anglijoje.

Tęsiant su rašymais: "Kitą rytą nuėjau į savo profesoriaus kabinetą paprašyti daugiau laiko pabaigti savo užduotį, ir ėmiau nesuprantamai veblenti, taip kaip praėjusį vakarą, ir jis galų gale mane nuvedė į greitosios pagalbos kambarį. O ten kažkas, ką tiesiog vadinsiu 'daktaru', su visa savo stuobrių komanda pripuolė, pakėlė mane į orą ir trenkė ant metalinės lovos su tokia jėga, kad pamačiau žvaigždes. Tada jie pririšo mano kojas ir rankas prie metalinės lovos su storais odiniais diržais. Iš mano burnos išsiveržė garsas kurio niekada anksčiau negirdėjau: pusiau dejonė, pusiau riksmas, beveik ne žmogaus ir kupinas siaubo. Tada tas garsas pasikartojo, jėga išspaustas iš kažkur giliai pilve, ir plėšantis mano gerklę." Šis incidentas baigėsi mano priverstine hospitalizacija. Viena iš priežasčių, dėl kurių, pasak gydytojų, buvau hospitalizuota prieš savo valią, buvo tai, kad aš buvau "sunkiai suluošinta." Norėdami paremti tokią nuomonę jie parašė mano byloje, kad aš negalėjau padaryti Jeilio teisės mokyklos namų darbų. Mąsčiau, ką tai pasako apie visą Niu Heiveną. (Juokas)

Per ateinančius metus aš praleidau penkis mėnesius psichiatrinėje ligoninėje. Kartais iki 20 valandų praleisdavau mechaninėse tramdymo priemonėse, surištomis rankomis, rankomis ir kojomis pririštomis prie, rankomis ir kojomis pririštomis prie tinklo, aptempto apie mano krūtinę. Aš niekada niekam nesudaviau. Niekada nieko nenuskriaudžiau. Nedariau jokių tiesioginių grasinimų. Jei niekada pas nebuvai surištas, gali turėti, teigiamą šio dalyko vaizdinį. Bet apie tai nėra nieko teigiamo.

Kiekvieną savaitę Jungtinėse Valstijose nuo vieno iki trijų žmonių žūsta tramdymo priemonėse. Jie pasismaugia, jie užspringsta savo vėmalais, jie uždūsta, juos ištinka širdies smūgis. Neaišku ar mechaninių tramdymo priemonių naudojimas daugiau gyvybių išgelbsti ar pražudo. Ruošdamasi rašyti studento ataskaitą apie tramdomąsias priemones Jeilio teisės žurnalui, kalbėjausi su garsiu teisės profesoriumi, kuris dar buvo ir psichiatras, ir pasakiau, kad jis tikriausiai sutiktų, kad toks pacientų tramdymas yra žeminantis, skausmingas ir gąsdinantis. Jis pažvelgė į mane suprantančia mina ir tarė, "Elyn, tu ne visai supranti - tie žmonės yra psichopatai. Jie nėra tokie kaip tu arba aš. Jie neišgyvena tramdymo taip kaip mes." Neturėjau drąsos tada jam pasakyti, kad ne, mes ne tokie nepanašūs į jį. Mums nepatinka valandų valandas kentėti pririštiems prie lovų nė kiek ne mažiau nei jam. Iš tikrųjų, iki labai neseniai, ir aš tikra, kad daug žmonių vis dar laikosi šios nuostatos, kad sutramdymas padeda pacientams jaustis saugiems. Niekada nesu sutikusi psichinio ligonio, kuris sutiktų su šia nuomone. Šiandien, norėčiau pasakyti, esu labai už psichiatriją, bet labai prieš jėgos naudojimą. Nemanau, kad jėga yra efektyvus gydymo būdas, ir manau, kad jėgos naudojimas yra šiurpus dalykas, ką galima padaryti kitam žmogui, sergančiam baisia liga.

Galų gale atvykau į Los Andželą dėstyti Pietų Kalifornijos universiteto Teisės mokykloje. Metų metus priešinausi vaistams, bandydama daug daug kartų nustoti juos vartoti. Galvojau, kad jei sugebėsiu išbūti be vaistų, galėčiau įrodyti, kad vis dėlto, aš nesu išties psichiškai serganti, ir tai buvo baisi klaida. Mano moto buvo mažiau vaistų - mažiau trūkumų. Mano Los Andželo terapeutas Dr. Kaplanas ragino mane tiesiog tęsti vartojimą ir ramiai gyventi, bet aš nutariau, kad noriu paskutinį kartą pabandyti nustoti. Cituoju iš teksto: "Pradėjau mažinti dozes ir gana greitai pradėjau jausti efektus. Grįžusi iš išvykos į Oksfordą, įžengiau į Kaplano ofisą, nužygiavau tiesiai į kampą, susigūžiau, užsidengiau veidą ir ėmiau drebėti. Visur aplink jaučiau blogas būtybes su durklais. Jie mane supjaustytų plonais griežinėliais arba verstų valgyti karštas anglis. Kaplanas vėliau apibūdino mano būseną kaip "raičiojimasis agonijoje". Net tokioje būsenoje, kurią jis tiksliai apibūdino kaip ūmi ir besivystanti psichozė, aš nesutikau varoti vaistų. Misija dar nebuvo baigta.

Iškart po susitikimo su Kaplanu, nuėjau pas daktarą Marderį, šizofrenijos ekspertą, kuris mane tyrė dėl vaistų šalutinio poveikio. Jo nuomone aš turėjau švelnią psichozę. Kartą jo ofise sėdėjau ant jo kušetės, persiverčiau ir ėmiau murmėti. "Galvų sprogimai ir žmonės bandantys žudyti. Ar jūs nieko prieš jei visiškai nusiaubsiu jūsų kabinetą?" "Turi išeiti, jei galvoji tai padaryti," tarė Marderis. "Gerai. Mažas. Ugnis ant ledo. Pasakyk jiems, kad manęs nežudytų. Paprašyk, kad nežudytų. Ką aš blogo padariau? Šimtai tūkstančių su mintimis, užtvara." "Elyn, ar jautiesi pavojinga sau ir kitiems? Manau, tau reikia būti ligoninėje. Galėčiau labai greitai tave prirašyti, visus reikalus sutvarkytume viską labai diskretiškai." "Cha, cha, cha. Siūlai mane uždaryti į ligonines? Ligoninės blogos, jos pamišusios, jos liūdnos. Ten nevalia būti. Aš Dievas, ar bent jau būdavau." Toje teksto vietoje, kur pasakiau "Aš Dievas, ar bent jau būdavau", mano vyras paliko komentarą paraštėje. Jis parašė "Ar pati išėjai, ar atleido?" (Juokas) "Aš suteikiu gyvybę ir ją pasiimu. Atleisk man, nes nežinau, ką darau."

Galiausiai aš palūžau draugų akivaidoje ir jie perkalbėjo mane vartoti daugiau vaistų. Negalėjau ilgiau priešintis tiesai, ir negalėjau jos keisti. Toji siena, kuri laikė mane, Elyn, profesorę Saks, atskirtą nuo to pamišusios moters, hospitalizuotos anksčiau, gulėjo sudaužyta griuvėsiuose."

Viskas apie šia ligą sako, kad neturėčiau čia būti, bet esu. Ir esu, manau, dėl trijų priežasčių. Pirma, mane puikiai gydė. Keturias-penkias dienas per savaitę psichoanalitinės psichoterapijos dešimtmečius ir daugiau, ir puiki psichofarmakologija. Antra, turiu daug artimų šeimos narių ir draugų, kurie mane pažįsta ir pažįsta mano ligą. Tie santykiai suteikė mano gyvenimui prasmę ir gylį, ir jie taip pat padėjo man orientuotis savo gyvenime simptomų akivaidoje. Trečia, dirbu su itin palaikančiais žmonėmis Pietų Kalifornijos universiteto Teisės mokykloje. Tai vieta, kuri ne tik prisitaiko prie mano reikmių, bet iš tikrųjų jas priima. Tai ir labai intelektualiai įkvepianti vieta, ir kartu užpildanti mano sąmonę sudėtingomis problemomis buvo mano geriausias, stipriausias ir patikimiausias gynybos mechanizmas prieš mano psichinę ligą.

Net ir su visu tuo -- puikus gydymas, nuostabi šeima ir draugai, palaikanti darbinė aplinka -- aš viešai nekalbėjau apie savo ligą iki gana vėlai, ir taip yra todėl, kad nusistatymas prieš psichines ligas yra toks stiprus, kad nesijaučiau saugi, dėl to, kad žmonės žino. Jei nieko kito šiandien neišgirsite, prašau išgirsti tai: Nėra "šizofrenikų". Yra žmonės sergantys šižofrenija, ir šie žmonės gali būti tavo žmona, jie gali būti tavo vaikas, gali būti kaimynas, gali būti tavo draugas, gali būti tavo bendradarbis.

Tad leiskite pasidalinti keletu baigiamųjų minčių. Mums reikia skirti daugiau resursų psichinių sutrikimų tyrimams ir gydymui. Kuo geriau suprasime šiuos sutrikimus, tuo geresnį gydymą galėsime suteikti, ir kuo geresnį gydymą suteiksime, tuo daugiau žmonių galėsime padėti, ir nereikės naudoti jėgos. Taip pat reikėtų nustoti kriminalizuoti psichinius sutrikimus. Tai nacionalinė tragedija ir skandalas, kad Los Andželo valstijos kalėjimas yra didžiausia psichiatrinė ligoninė Jungtinėse Valstijose. Amerikos kalėjimai pilni žmonių, kurie kenčia nuo ūmių psichinių sutrikimų, ir daug jų yra ten, nes jiems niekada nebuvo suteiktas tinkamas gydymas. Galėjau lengvai pati atsidurti ten arba gatvėje. Žinia pramogų industrijai ir žiniasklaidai: Bendrai paėmus, jūs atlikote puikų darbą kovojant su visokių rūšių nusistatymais ir prietarais. Prašau, nenustoti mum rodyti veikėjus jūsų filmuose, spektakliuose, rašiniuose, kurie būtų kankinami ūmių psichinių sutrikimų. Parodykite juos atjaučiamai ir vaizduokite juos su visu gyvumu ir gelme jų potyriuose - kaip žmones, ne kaip diagnozes.

Neseniai vienas draugas iškėlė klausimą: jei būtų piliulė, kurią prarijusi galėčiau iš karto išgyti, ar ją paimčiau? Poetui Rainer Maria Rilke buvo pasiūlyta psichoanalizė. Jis atsisakė, sakydamas "Neatimkite iš manęs mano velnių, nes mano angelai gali pabėgti kartu." Mano psichozė, iš kitos pusės, yra gyvas košmaras, kuriame mano velniai yra tokie siaubingi, kad visi mano angelai jau pabėgo. Taigi ar paimčiau piliulę? Iš karto. Nepaisant to, nenorėčiau atrodyti kaip besigailinti gyvenimo, kurį būčiau galėjusi turėti, jei nebūčiau psichiškai serganti, ir tuo labiau neprašau kieno nors gailesčio. Iš tiesų noriu pasakyti tai, kad mūsų bendras žmogiškumas yra svarbesnis, nei psichinė negalia, kuri mus skiria. Tai ko nori sergantieji psichinėmis ligomis yra tas pats, ko nori visi: Sigmundo Freudo žodžiais, "dirbti ir mylėti."

Ačiū. (Plojimai)

(Plojimai)

Ačiū. Ačiū. Jūs labai malonūs. (Plojimai)

Ačiū. (Plojimai)