Elizabeth Gilbert apie kūrybiškumo puoselėjimą

Aš esu rašytoja. Knygų rašymas yra mano profesija, ir, be abejo, šis tas daugiau. Taip pat tai mano didžioji gyvenimo meilė ir susižavėjimas. Ir aš tikiuosi, kad tai niekada nepasikeis. Bet, negana to, neseniai mano gyvenime ir karjeroje įvyko kai kas ypatingo, kas privertė mane iš esmės peržiūrėti santykį į šį darbą. Ir tas ypatingas dalykas yra tai, kad aš neseniai parašiau knygą, memuarus, pavadinimu ,,Valgyk, melskis, mylėk", kuri, visai ne taip, kaip mano anksčiau parašytos knygos išėjo į pasaulį ir kažkodėl tapo didžiule sensacija mega sensacija, tarptautiniu bestseleriu. Todėl, kur aš dabar benuvykčiau žmonės laiko mane pasmerkta. Iš tikrųjų - pasmerkta, pasmerkta! Pavyzdžiui, prieina, ir susirūpinę klausia: ,,Ar nebijote - ar nebijote, kad jums nebepavyks nieko geresnio parašyti? Ar jūs nebijote, kad toliau visą gyvenimą rašysite, tačiau niekada daugiau nebesukursite tokios knygos, kuria visi pasaulyje taip domėtųsi, daugiau niekada?

Žinote, tai labai guodžia... Bet būtų blogiau, jeigu nebūčiau prisiminusi, kaip prieš daugiau nei 20 metų, kai, būdama paauglė, pradėjau sakyti žmonėms, jog noriu būti rašytoja, jie sutikdavo šią žinią su ta pačia baiminga reakcija. Žmonės sakydavo: ,,Ar tu nebijai, kad neturėsi pasisekimo? Ar nebijai, kad palūši, pažeminta atmetimo? Ar nebijai, kad paskirsi šiam amatui visą savo gyvenimą, ir tau nieko neišeis, ir mirsi ant sudužusių svajonių krūvos su karčiu nesekmės skoniu burnoje?" (Juokas) Na, tokios kalbos.

Trumpas atsakymas į visus šituos klausimus yra TAIP! Taip, aš bijau visų šitų dalykų. Ir visada bijojau. Aš bijau dar begalės ir kitų dalykų, apie kuriuos niekas net nenumano. Pavyzdžiui, jūros dumblių ir kitų baisybių. Tačiau kai kalbame apie rašymą, aš kuris laikas vis galvoju ir svarstau - kodėl? Na, ar tai protinga? Ar tai logiška manyti, kad žmogus bijo darbo kurį, jis jaučia, buvo pašauktas atlikti šioje žemėje? O kas tokio ypatingo kūrybos pasaulyje kad verčia mus jaudintis dėl vienas kito psichinės sveikatos kaip nė del vienos kitos profesijos? Pavyzdžiui, mano tėvas buvo chemijos inžinierius ir per visus 40 jo karjeros metų aš neatsimenu kad kas nors būtų klausęs ar jis bijo būti chemijos inžinieriumi. Niekas nesvarstė, ar chemijos inžinerija trukdo Džonui. Tiesiog, nekilo toks klausimas. Tiesą sakant, chemijos inžinieriai, kaip atskira grupė amžių bėgyje neužsitarnavo alkoholikų ar maniakine depresija sergančių žmonių reputacijos. (Juokiasi)

Mes, rašytojai, ko gero turime tokią reputaciją ir ne tik rašytojai, bet visų sričių kūrybos žmonės, regis, turi siaubingai psichiškai nestabilių žmonių reputaciją. Pakanka žvilgterėti į gana liūdną mirčių statistiką jau vien 20 amžiuje tarp ypatingai kūrybingų žmonių kurie mirė jauni ir dažnai nuo savo pačių rankos. Ir netgi tie, kurie tiesiogine prasme nepakėlė prieš save rankos buvo pražudyti savo talento. Norman'as Mailer'is, interviu, kurį davė prieš pat savo mirtį, pasakė: ,,Kiekviena mano knyga mane po truputį žudė." Tai gan nepaprastas pareiškimas apie viso gyvenimo triūsą. Bet mes net nemirktelim kai girdime tai sakant, nes jau tiek kartų tai girdėjome ir kažkaip visiškai įsisavinome ir kolektyviškai priimėme mintį jog kūrybiškumas ir kančia yra kažkaip neatskiriamai susiję ir kad buvimas menininku neišvengiamai galų gale atves į kančią.

Aš šiandien noriu paklausti visų čia susirinkusiųjų ar jūs pritariat šiai minčiai? Ar gerai jaučiatės taip galvodami? Nes jūs tik per sprindį nuo to - ir - žinote Aš visiškai nenoriu sutikt su šia prielaida. Aš manau, tai bjauru. Taip pat aš manau, tai pavojinga, ir tikrai nenorėčiau, kad tokios prielaidos išliktų ateinančiame šimtmetyje. Manau, būtų geriau jei mes skatintume mūsų kūrėjus gyventi.

Ir aš tikrai žinau, jog, mano atveju, mano situacijoje -- man būtų labai pavojinga leistis tamsiu tokių prielaidų keliu, ypač turint omeny aplinkybę kad šiuo metu darau karjerą. Kaip ten bebūtų aš dar gana jauna, man tik apie 40 metų. Aš tebeturiu kokį 40 darbingų metų prieš save. Ir yra didžiulė tikimybė, jog visa tai ką aš parašysiu nuo šio momento bus pasaulio teisiama, kaip kūrinys, sukurtas po tokios beprotiškos mano paskutinės knygos sekmės. Pasakysiu tiesiai, kadangi mes čia visi kaip ir draugai -- labai galimas daiktas, kad mano didžiausia sėkmė jau praėjo. O, Jėzau, kokia mintis! Žinote, jei imsi taip galvoti tai pradėsi gerti džiną devintą ryto, ir aš to nenoriu. (Juokas) Aš verčiau tęsiu savo mylimą darbą.

Ir čia iškyla klausimas -, kaip? Gerai pasvarsčius, man darosi aišku jog tam, kad galėčiau dirbti, kad galėčiau ir toliau rašyti, turiu susikurti tam tikrą apsauginę pshichologinę struktūrą, suprantate? Aš turiu rasti tam tikrą būdą išlaikyti saugų atstumą tarp rašančios savęs - ir to labai natūralaus nerimo dėl reakcijos į mano būsimą kūrybą. Kai pastaruosius metus ieškojau pavyzdžių kaip tai padaryti, peržvelgiau įvairias epochas, ir bandžiau rasti kitas visuomenes ir pažiūrėti ar jos neturi geresnių ir sveikesnių pasiūlymų, negu mes apie tai kaip padėti kūrybiškiems žmonėms suvaldyti būdingą emocinę kūrybiškumo riziką.

Ir šis tyrimas, atvedė mane į senovės Graikiją ir senovės Romą. Sekite mano mintį, ji daro ratą ir grįžta atgal. Tačiau tais laikais senovės Graikijoje ir Romoje -- žmonėms neatrodė, kad kūrybingumas kyla iš žmonių. Žmonės tikėjo, jog kūrybiškumas yra tokia dieviška žmogų lydinti dvasia kuri ateina pas žmones iš kažkokio tolimo ir nežinomo šaltinio dėl tolimų ir nežinomų priežaščių. Graikai šias dieviškas palydoves dvasias vadino ,,demonais." Sokratas, kaip žinia, tikėjo kad turi "demoną", kuris iš toli bylojo jam išmintį. Romėnai manė taip pat, tačiau jie vadino šią bekūnę kūrybinę dvasią Genijumi. Ir tai yra nuostabu, nes Romėnai iš tikrųjų negalvojo jog Genijus yra kokia nors labai protinga būtybė. Jie tikėjo, kad Genijus yra savotiška stebuklinga dieviška esybė, kuri, kaip buvo tikima, gyvena tiesiog menininko studijos sienose lyg koks Dobby - naminis elfas kuris išlenda ir nemačiom pagelbėja menininkui, ir suteikia rezultatui galutinę formą.

Puiku -- štai jums ta distancija apie kurią aš ir kalbu -- ta psichologinė struktūra, kuri saugo jus nuo jūsų darbo rezultatų. Ir visi žino, kaip tai veikia. Taigi, senovės menininkas buvo apsaugotas nuo tam tikrų dalykų, kaip, pavyzdžiui, per didelė savimeilė. Jei jūsų darbas nuostabus, jūs negalite prisiimti sau visos garbės, nes visi žino, jog jums padėjo tas bekūnis Genijus. Jei kūrinys nepasisekė, tai taip pat ne vien jūsų klaida. Visi suprato, jog jūsų genijus šlubuoja. Štai šitaip žmonės Vakaruose ilgą laiką mąstė apie kūrybiškumą.

Ir tada atėjo Renesansas ir viskas pasikeitė. Mums šovė į galvą galinga mintis - Visatos centre pastatyti individą - aukščiau visų dievų ir slėpinių - ir taip nebeliko vietos mistiškoms būtybėms, kurios paklūsta dieviškam įstatymui. Tai yra racionalaus humanizmo pradžia, ir žmonės pradėjo tikėti, jog kūrybiškumas kyla vien tik iš paties individo 'aš.' Pirmą kartą istorijoje išgirdome vieną ar kitą meninką pavadinant GENIJUMI, o ne turint Genijų.

Turiu jums pasakyti - aš manau, kad tai buvo didžiulė klaida. Aš manau, leisti kažkokiam paprasčiausiam žmogui tikėti, jog jis ar ji yra lyg indas lyg versmė, esmė ir šaltinis visos dieviškos, kuriančios, nesuvokiamos, amžinos paslapties - yra mažuma per didelė atsakomybė užkraunama gležnai žmogiškai psichikai. Čia tas pats, kaip paprašyti ko nors praryti saulę. Tai visiškai iškraipo ir deformuoja ego, tai verčia tikėtis neįmanomo rezultato. Ir aš manau, jog šis spaudimas pastoviai žudė menininkus pastaruosius 500 metų.

Ir jei tai yra tiesa, o aš manau, jog tai tiesa, iškyla klausimas, kas toliau? Ar mes galime daryti kitaip? Galbūt reikėtų sugrįžti prie senojo supratimo apie žmonių ir kūrybiškumo paslaptingą ryšį. Galbūt ne. Gal vis tik negalime imti ir ištrinti 500 racionalaus humanizmo metų per vieną 18 minučių paskaitą. Ir galbūt šioje salėje yra žmonių kurie iškeltų tikrai pagrįstus moksliškus įtarimus dėl tokių sąvokų, kaip pasakų fėjos, kurios sekioja žmonėms iš paskos ir ženklina jų darbus stebuklingais fėjų syvais. Greičiausiai aš jūsų visų neįtikinsiu.

Bet klausimas, kurį aš bandau iškelti yra šis -- - o kodėl gi ne? Kodėl negalvojus būtent taip? Juk tai tiek pat prasminga, kaip ir visa kita, ką man teko girdėti bandant paaiškinti iš proto varantį kaprizingą kūrybinio proceso būdą. Kiekvienas, kada nors bandęs ką nors sukurti -- o tai ko gero būtų visi čia esantys -- žino, kad kūrybos procesas ne visada elgiasi protingai. Tiesą sakant, kartais jis gali atrodyti absoliučiai antgamtiškas.

Neseniai man teko susitikti su nepaprasta Amerikos poete Ruth Stone, kuriai jau skaičiuoja devintą dešimtmetį ir visą gyvenimą kūrė eiles. Ji man pasakojo, kai ji augo Virdžinijos kaime, jai bedirbant laukuose, ji pajausdavo ir išgirsdavo eilėraštį artėjantį viršum kraštovaizdžio. Tai būdavo lyg griausmingas oro gūsis. Tas eilėraštis atidunėdavo pas ją per visą kraštą. Ji jautė jį ateinant, nes jis drebindavo žemę jai po kojom. Ji žinojo, kad vienintelis dalykas, ką ji turi tuo momentu daryti - tai, jos žodžiais tariant, ,,lėkti kaip išprotėjus" - Ir ji dumdavo namo kiek tik kojos neša o eilėraštis vydavosi ją, svarbiausia buvo kuo greičiau rasti popieriaus lapą ir pieštuką kad kai eilės griaudės per ją, ji galėtų jas sugriebti ir suguldyti į popierių. Kartais ji nebūdavo tokia greita, ji bėgdavo, bėgdavo, bėgdavo ir nespėjus parbėgti į namus eilėraštis pralėkdavo kiaurai ją, bet ji jo nepagaudavo Eilėraštis nukeliaudavo tolyn per laukus, ieškodamas, kaip ji išsireiškė - ,,kito poeto." Tačiau kartais - kaip ji sako - to atvejo aš niekad nepamiršiu - - pasitaikydavo akimirkos, kai ji vos spėdavo sučiupti eilėraštį. Taigi, ji bėga į namus ir ieško popieriaus lapo ir eilėraštis jau eina per ją, ir ji griebia pieštuką kaip tik tą akimirką kai eilėraštis persmelkia ją, ir tada - ji sako - ji tartum ištiesia kitą ranką ir pačiumpa eilėraštį. Ji griebia eilėraštį už uodegos, ir įtraukia jį atbulą atgal į save teberašydama ant popieriaus. Ir eilėraštis atsiduria ant popieriaus sveikas ir gyvas tačiau atvirkščia tvarka, nuo paskutinio žodžio iki pirmo. (Juokiasi)

Kai išgirdau tai, aš pamaniau sau - kažkokia nesąmonė, lygiai toks yra ir mano kūrybinis procesas. (Juokiasi)

Aišku, mano kūrybinis procesas nėra viena tai - aš nesu koks vamzdis! Aš esu užsispyrusi kaip asilas, ir mano darbo būdas yra toks, kad aš turiu atsikelti tuo pačiu metu kiekvieną dieną, ir darbuotis liejant prakaitą, ir smelktis tikrai nerangiai ... Bet netgi man, darbo jaučiui netgi man kartais pavyksta palytėti, pajausti kažką panašaus. Ir manyčiau, daugumai iš jūsų taip pat. Net man taip yra buvę, kad darbas ar idėjos kartais ateina iš šaltinio kurio aš sąžiningai negaliu įvardinti. Ir kas tai yra? Ir kaip mums suvokti tai neprarandant sveiko proto, ar tiksliau, išlikti blaiviai mąstantiems?

Man geriausias šiuolaikinis pavyzdys, kaip tą padaryti yra muzikantas Tom'as Waits'as, iš kurio prieš keletą metų aš ėmiau interviu vienam žurnalui. Ir mes kalbėjomės apie tai. Žinote, juk Tom'as, beveik visą gyvenimą buvo tikras įsikūnijimas kenčiančio šiuolaikinio menininko, bandančio suvaldyti, įveikti tuos nežabotus kūrybinius impulsus kurie jį draskė iš vidaus.

Bet su amžiumi jis aprimo. Jis man pasakojo, kaip kartą jis važiavo autostrada Los Andžele - ir būtent tada viskas pasikeitė. Jis lekia keliu, ir stiga netikėtai išgirsta trumpą melodijos fragmentą atėjusį jam į galvą, kaip įkvėpimas dažnai ateina, nepagaunamas ir erzinantis. Jam patinka ta melodija, ji puiki ir jis jos siekia, bet nėra kaip ją paimti. Jis neturi popieriaus lapo, jis neturi pieštuko, jis neturi įrašančio magnetofono.

Jis pajunta, kad ima kilti senasis nerimas - - aš prarasiu šią melodiją - galvoja jis - ir tada ši daina neduos man ramybės per amžius. Aš nevykėlis, aš nesugebu." Tačiau užuot panikavęs jis tiesiog sustojo. Jis tiesiog sustabdė visą tą mąstymo procesą ir padarė neįprastą dalyką. Jis tiesiog žvilgterėjo aukštyn į dangų ir pasakė: ,,Atsiprašau, ar jūs nematote, kad aš vairuoju?" (Juokas) ,,Ar jums atrodo, jog aš dabar galėčiau parašyti dainą? Jei tu tikrai nori egzistuoti, grižk kai bus tinkamesnis momentas tada, kai aš galėsiu tau skirti dėmesio. Jei ne, eik ir trukdyk ką nors kitą šiandien. Eik ir trukdyk Leonard'ą Cohen'ą."

Ir visas jo darbo procesas po šito pasikeitė. Ne pats darbas, darbas dažniausiai buvo sunkus kaip visada. Bet pats procesas, ir tas slegiantis nerimas, kuris jį lydėjo atsileido, kai jis išleido džiną, genijų tūnantį jame kur jis kėlė tik rūpesčius - paleido jį ten, iš kur jis atėjo ir suvokė, jog tai neturi būti vidinis, kankinantis dalykas. Tai gali būti savotiškas, nuostabus, keistas bendradarbiavimas lyg pokalbis tarp Tom'o ir to keisto, išorinio pavidalo kuris nebuvo tikras Tom'as.

Taigi, kai aš išgirdau šią istoriją, mano darbo stilius taip pat pradėjo keistis, ir tai vieną kart mane išgelbėjo. Ši idėja išgelbėjo mane įpusėjus rašyti ,,Valgyk, Melskis, Mylėk," kai aš buvau puolus į neviltį į kurią įpuolame visi, kai bandome kažką sukurti ir nesiseka ir tada imi galvoti, kad tai bus tragedija, kad tai bus pati blogiausia kada nors parašyta knyga. Ne šiaip bloga, bet pati blogiausia kada nors parašyta knyga. Ir aš ėmiau galvoti, kad reikia tiesiog mesti šį projektą. Bet tada aš prisiminiau Tom'ą kalbant į erdvę ir aš išmėginau tą patį. Taigi, aš tiesiog pakėliau galvą nuo rankraščio ir kreipiausi į tuščią kambario kampą. Garsiai pasakiau - ,,Klausyk, tu ten, mes abu žinome - jei ši knyga nebus tobula tai nebus vien tik mano kaltė, ar ne? Juk tu matai, aš dedu visas pastangas aš darau ką galiu. Taigi, jei nori, kad ši kyga būtų geresnė, išlįsk ir prisidėk prie šito reikalo. Gerai. Bet jei neprisidedi - tai žinai ką? Eik velniop. Aš vis tiek rašysiu, nes tai mano darbas. Ir malonėkite užregistruoti, kad šiandien aš pasirodžiau darbe." (Juokas)

Kadangi -- (Aplodismentai) pabaigoje taip ir būna. Na gerai -- prieš amžių amžius Šiaurės Afrikos dykumose, žmonės rinkdavosi mėnesienoje, šokdavo sakralinius šokius ir grodavo - tas tęsdavosi valandų valandas iki saulėtekio. Tie šokiai būdavo nuostabūs, nes šokėjai - profesionalai, ir jie buvo tikrai geri. Bet retkarčiais, labai retai, atsitikdavo kažkas tokio, ir vienas iš jų peržengdavo ribą - Žinau, kad jūs žinote apie ką aš kalbu, nes aš žinau, jog jūs visi nors kartą gyvenime esate matę panašų pasirodymą. Rodės laikas sustojo, šokėjas lyg įžengė į kitą erdvę, nors nedarė nieko, ko nebūtų daręs tūkstantį kartų prieš tai, bet viskas taip sustyguota - ir staiga jis daugiau nebėra vien paprastas žmogus. Jis šviečia iš vidaus, iš gilumos ir visas spindi dieviška ugnim.

Ir tuomet, kai tai atsitikdavo, žmonės žinojo kas tai, jie vadindavo tai tikru vardu. Jie sudėdavo rankas ir imdavo giedoti ,,Alach, Alach, Alach, Dievas, Dievas, Dievas." Tai yra Dievas. Įdomus istorinis pastebėjimas -- kai maurai įsiveržė į pietinę Ispaniją, jie pasisavino šį paprotį. Tarimas per amžius pasikeitė iš ,,Alach, Alach, Alach" į ,,Ole, ole, ole," ką galite išgirst per bulių kovas ir flamenko šokius. Ispanijoje, kai atlikėjas atlieka ką nors neįmanomo ar stebuklingo, ,,Alach, ole, ole, Alach, nuostabu, bravo," Nesuvokiama, bet štai - Dievo švystelėjimas. Ir tai yra nuostabu, kadangi mums to reikia.

Bet kebliausias dalykas kyla kitą dieną - kai tas pats šokėjas atsikelia ryte ir atranda, kad šiandien antradienis, 11 valanda ryto ir jis daugiau nėra Dievo švystelėjimas. Jis tiesiog pagyvenęs mirtingasis, su skaudančiais keliais, ir galbūt niekada daugiau jam nebepavyks pasiekti tos dieviškos aukštumos. ir galbūt niekas niekada nebeskanduos Dievo vardo jam šokant. Ką jam daryti su savo likusiu gyvenimu? Tai nelengva. Tai vienas skausmingiausių susitaikymų kuriuos reikia priimti kūrybiniame gyvenime. Tačiau gal nebūtina taip kankintis ypač jei jūs niekada ir nesitikėjote, kad tokia nepaprasta jūsų esybės pusė slepiasi jumyse. Galbūt tiesiog laikykime, kad tai mums buvo paskolinta tam tikram gyvenimo laikotarpiui iš kažkokio neįsivaizduojamo šaltinio, ir baigus darbą, bus perduota kažkam kitam. Žinote, šitoks mąstymo kelias viską keičia.

Ir aš pradėjau šitaip galvoti, ir būtent taip aš galvojau pastaruosius keletą mėnesių, rašydama knygą, kuri netrukus bus išleista - tas su nerimu lauktas pavojingasis baisusis mano ankstesnės sekmės tęsinys.

Aš turiu sau nuolat kartoti kai imu psichuoti dėl to - nebijok! Neprarask ryžto. Tiesiog daryk savo darbą. Rodykis darbe ir atlik savo dalį, kad ir kas tai bebūtų. Jei tavo darbas yra šokti, šok. Jei dieviškasis, trenktas genijus, atsakingas už tavo reikalą nuspręs nors vienai akimirkai leisti stebuklui, nušviesti tavo triūsą - tuomet ,,Ole!" O jei ne - tiesiog šokite toliau. Ir kas bebūtų, jums - ,,Ole!" Aš tikiu tuo ir jaučiu, kad mes turime to mokyti. ,,Ole!" jums, kas bebūtų, vien už jūsų žmogišką meilę ir užsispyrimą tęsti savo darbą.

Ačiū. (Aplodismentai) Ačiū. (Aplodismentai)

June Cohen: Ole! (Aplodismentai)