Edas Boidenas: Neuronų jungiklis.

Akimirkai pagalvokite apie savo dieną. Atsikėlėte, jautėte šviežią orą ant savo veido, kai ėjote pro duris, sutikote naujų kolegų, puikiai padiskutavote, ir jautėte pagarbią baimę, kai atradote kažką naujo. Bet lažinuosi, kad yra kai kas, apie ką šiandien nepagalvojote. Kažkas taip arti namų, kad veikiausiai apie tai labai dažnai iš vis negalvojate. Ir tai yra tai, kad visiems pojūčiams, jausmams, sprendimams ir veiksmams tarpininkauja kompiuteris jūsų galvoje, vadinamas smegenimis.

Iš išorės smegenys gali atrodyti ne per daug ypatingos - pora kilogramų rausvai pilkšvo audinio, be aiškios formos. Bet paskutinis neuromokslų šimtmetis leido mums pažiūrėti į smegenis iš arčiau ir pamatyti sudėtingumą to, kas slypi viduje. Ir jie mums atskleidė, kad smegenys yra neįtikėtinai sudėtinga grandinė, sudaryta iš šimtų milijardų ląstelių, vadinamų neuronais. Skirtingai nuo žmogaus sukurto kompiuterio, kur skirtingų sudedamųjų dalių kiekis yra gana mažas, ir mes žinom kaip jie veikia, nes mes, žmonės, juos ir sukūrėme, smegenys sudarytos iš tūkstančių skirtingų ląstelių rūšių, gal dešimčių tūkstančių. Jos būna skirtingų formų, jos sudarytos iš skirtingų molekulių, ir jos jungia skirtingas smegenų dalis. Jos taip pat pasikeičia skirtingais būdais skirtingose ligų stadijose.

Sukonkretinkime tai. Yra grupė ląstelių, tai gana maža ląstelė, slopinanti ląstelė, kuri nutildo savo kaimynus. Tai viena iš ląstelių, kurios manomai atrofuojasi esant tokiems sutrikimams kaip šizofrenija. Ji vadinama krepšine nervine ląstele. Ir ši ląstelė yra viena iš tūkstančio rūšių, apie kurias mes sužinome. Naujos rūšys atrandamos kasdien. Kaip ir antras pavyzdys: yra piramidiniai neuronai, didelės ląstelės, jos gali aprėpti žymią smegenų dalį. Jos yra sužadinančios. Ir tai vienos iš ląstelių, kurios, manoma, yra pernelyg aktyvios esant tokiems sutrikimams kaip epilepsija. Kiekviena iš šių ląstelių yra nuostabus elektrinis prietaisas. Jos gauna signalus iš tūkstančio priešsrovinių partnerių, ir apskaičiuoja savo elektrinius signalus, kurie, jei perkopia tam tikrą ribą, bus siunčiami tūkstančiams pasrovinių partnerių. Ir šis procesas, kuris užtrunka apie vieną milisekundę, vyksta tūkstančius kartų per minutę kiekvienoje iš jūsų 100 milijardų ląstelių, visą laiką kol jūs gyvenate, galvojate, jaučiate.

Taigi, kaip išsiaiškinti, ką ši grandinė daro? Idealiu atveju, mes galėtume sekti šia grandine, išjungti ir įjungti skirtingas ląstelių rūšis ir pažiūrėti, ar galime išsiaiškinti, kurios iš jų prisideda prie tam tikrų funkcijų ir kurios sutrinka esant tam tikroms patologijoms. Jei galėtume aktyvuoti ląsteles, galėtume matyti, kokias galias jos išlaisvina, ką jos inicijuoja ir palaiko. Jei galėtume jas išjungti, Tada galėtume pabandyti išsiaiškinti, kam jos būtinos. Ir tai istorija, kurią aš jums šiandien papasakosiu. Kalbant atvirai, tai, per ką mes perėjome pastaruosius 11 metų, per bandymus atrasti būdus išjungti ir įjungti smegenų grandines, ląsteles, sritis ir kanalus, kad suprastume mokslą ir susiremtume su kai kuriais klausimais, kurie rūpi mums visiems, kaip žmonėms.

Prieš man papasakojant apie technologijas, bloga naujiena yra tai, kad žymi dalis mūsų šioje salėje, jei gyvensime pakankamai ilgai, veikiausiai susidursime su smegenų liga. Jau milijardas žmonių yra patyrę kokią nors smegenų ligą, kuri juos suluošino. Ir skaičiai neatspindi visos tikrovės. Šie susirgimai - šizofrenija, Alzheimerio liga, depresija, priklausomybė - jie ne tik vagia laiką iš mūsų gyvenimo, bet ir pakeičia mus. Jie pasiima mūsų tapatybę, pakeičia emocijas ir pakeičia mus kaip žmones. 20-ajame amžiuje buvo suteikta šiek tiek vilties, kuriant medikamentus smegenų ligoms gydyti. Ir nors buvo sukurta daug vaistų, kurie gali palengvinti smegenų ligų simptomus, praktiškai negalima sakyti, kad nors viena iš jų būtų išgydyta. Iš dalies taip yra todėl, kad mes maudome savo smegenis chemikaluose. Ši sudėtinga grandinė sudaryta iš tūkstančio skirtingų ląstelių rūšių panardinama į kažkokią medžiagą. Taip pat dėl to tikriausiai dauguma, jei ne visi, rinkoje esantys vaistai gali sukelti kokį nors rimtą pašalinį poveikį.

Kai kuriems žmonėms taip pat suteikiama šiokia tokia paguoda implantuojant į smegenis elektrinius stimuliatorius. Parkinsono ligai gydyti, kochleariniai implantai, jie iš tiesų sugebėjo suteikti šiokią tokią pagalbą žmonėms su tam tikrais susirgimais. Bet elektra taip pat sklinda visomis kryptimis - mažiausio pasipriešinimo keliu, kas iš dalies ir nulemia šios frazės reikšmę. Ji paveiks ir sveikas grandines, ne tik tas, sutrikusias, kurias norite pataisyti. Taigi mes vėl grįžtame prie idėjos apie ypatingo tikslumo valdymą. Ar mes galėtume įvesti informaciją tiksliai ten, kur norime, kad ji nukeliautų?

Taigi, kai pradėjau dirbti neuromokslų srityje prieš 11 metų, turėjau elektros inžinieriaus ir fiziko išsilavinimą, ir pirmas dalykas, apie kurį pagalvojau, buvo, kad jei šie neuronai yra elektros prietaisai, viskas, ką reikia padaryti, tai surasti būdą, reguliuoti tuos elektrinius pokyčius per atstumą. Jei galėtume įjungti elektros energiją vienoje ląstelėje, bet ne jos kaimynėse, tai mums duotų įrankį aktyvuoti ir išjungti visas tas skirtingas ląsteles, kad išsiaiškintume, ką jos daro ir kaip prisideda prie tų tinklų, kuriuose jos įsitvirtinusios. Ir tai taip pat leistų mums turėti ypatingo tikslumo valdymą, kurio mums reikia, kad grandinėje pataisytume skaičiavimus, kurie išsikraipė. Tai kaip gi mes tai padarysime? Na, gamtoje yra daug molekulių, kurios sugeba paversti šviesą elektra. Galite apie jas galvoti kaip apie mažus baltymus, kurie yra kaip saulės baterijos. Jei šias molekules kaip nors įtaisysime neuronuose, šių neuronų elektriniai impulsai taptų valdomi šviesa. O jų kaimynai, kurie neturi tos molekulės, paveikti nebūtų. Yra vienas magiškas triukas, kurio reikia, kad tai taptų įmanoma, tai galimybė šviesai patekti į smegenis. Kad tai atsitiktų, - smegenys nejaučia skausmo, - galime įstatyti, - naudodamiesi tomis pastangomis, kurios buvo sudėtos į internetą ir komunikacijas ir taip toliau, - šviesolaidžius, sujungtus su lazeriais, kuriuos galime naudoti, pavyzdžiui, bandomiesiems gyvūnams, priešklinikiniuose tyrimuose, sužadinti tam tikrus neuronus ir pažiūrėti, ką jie daro.

Kaip tai padaryti? Apie 2004-uosius bendradarbiaudami su Gerhardu Nageliu ir Karlu Deiserotu, mes įgyvendinome šią viziją Yra tam tikras dumblis, kuris gyvena gamtoje ir jam reikia plaukti link šviesos, kad galėtų optimaliai fotosintetinti. Šviesą jis jaučia maža akute, kuri veikia ne labai skirtingai nuo mūsų akies. Jos membranoje arba jos sienelėje, yra maži baltymai, kurie gali paversti šviesą elektra. Šios molekulės vadinamos kanalo-rodopsinais. Ir kiekvienas iš šių baltymų veikia kaip ta saulės baterija, apie kurią jums pasakojau. Kai šviečia mėlyna šviesa, jis atveria mažą skylutę ir leidžia įkrautoms dalelėms patekti į akutę. Ir taip akutė gali išskirti elektrinį signalą. Visai kaip saulės elementas, kraunantis bateriją.

Ką mums reikia padaryti, tai paimti šias molekules ir kaip nors įdiegti jas į neuronus. Ir todėl, kad tai baltymas, jis užkoduotas šio organizmo DNR. Taigi, viskas, ką mums reikia padaryti, tai paimti tą DNR, įdėti ją į genų terapijos vektorių, pavyzdžiui, virusą, ir įkelti į neuronus. Paaiškėjo, kad tai buvo labai produktyvus metas genų terapijoje, daug virusų buvo sėkmingai naudojami. Taigi, paaiškėjo, kad tai padaryti labai paprasta. Ir vieną ankstų rytą, 2004-ųjų vasarą, mes tai išbandėme ir viskas suveikė iš pirmo karto. Paimate DNR ir įkeliate į neuroną. Neuronas naudoja savo natūralius baltymų gamybos mechanizmus, pagamina šiuos mažus šviesai jautrius baltymus, ir įtaiso juos visoje ląstelėje, kaip saulės baterijas ant stogo. Ir nespėjus net apsidairyti, turite neuroną, kuris gali būti aktyvuotas šviesa. Tai labai galinga.

Vienas iš triukų, kuruos turite įgyvendinti, tai sugalvoti, kaip nusiųst tuos genus į norimas ląsteles, bet ne į visus kitus jų kaimynus. Ir tai galima padaryti. Galima suderinti virusus, kad jie pultų tik vienas ląsteles, bet ne kitas. Ir yra kitų genetinių triukų, kuriuos galite pasitelkti, kad gautumėte šviesa aktyvuojamas ląsteles. Ši sritis dabar tapo žinoma kaip optogenetika. Ir vienas iš pavyzdžių, to, ką galite padaryti, galite paimti tankų tinklą, panaudoti vieną iš šių virusų, kad pristatytų geną, tik į vieno tipo ląsteles šiame tankiame tinkle. Ir kai apšviečiate šviesa visą tinklą, bus aktyvuotos tik to tipo ląstelės.

Pagalvokime, pavyzdžiui, apie krepšines ląsteles, apie kurias jums pasakojau anksčiau. tas, kurios atrofuojasi esant šizofrenijai ir kurios yra slopinančios. Jei galėtume nusiųsti tą geną į šias ląsteles, - ir jos, žinoma, nepasikeis dėl to geno raiškos - ir tada apšviesti visą smegenų tinklą mėlyna šviesa, tik šios ląstelės pradės veikti. Ir kai šviesa išjungiama, šios ląstelės vėl grįžta į normalią būseną, taigi, atrodo, jos nereaguoja į tai priešiškai. Tai galima panaudoti ne tik studijuojant, ką šios ląstelės daro, kokia jų įtaka smegenų informacijos apdorojime, bet taip pat tam, kad išsiaiškintume, - gal galime taip pat paskatinti šių ląstelių veiklą, jei jos iš tikrųjų atrofavęsi.

Dabar noriu jums papasakoti keletą trumpų istorijų. apie tai, kaip mes tai panaudojame, moksliniame, klinikiniame ir priešklinikiniame lygyje. Vienas iš klausimų, su kuriais susidūrėme, yra: kokie smegenų signalai sukelia atlygio jausmą? Nes jei rastume juos, tai galėtų būti signalai skatinantys mokymąsi. Smegenys darys daugiau to, už ką gauna tą atlygį. Ir tai tie patys signalai. kurie išsikraipo esant priklausomybei. Taigi, jei galėtume išsiaiškinti, kurios tai ląstelės, galėtume rasti naujus taikinius, kuriems būtų kuriami ar kurių neveiktų tam tikri vaistai, arba vietas, kur galima būtų įdėti elektrodus ypač didelę negalią turintiems žmonėms. Tam mes sukūrėme labai paprastą paradigmą, bendradarbiaudami su Fiorella grupe, vienoje šios dėžutės pusėje, jei gyvūnas eina ten, jis gauna šviesos impulsą kai kurios ląstelės jo smegenyse jautrios šviesai. Jei tos ląstelės tarpininkauja atlygiui, gyvūnas ten turėtų vis eiti ir eiti. Ir štai, kas nutinka.

Šis gyvūnas eis į dešinę pusę ir įkiš savo nosį ten, ir kiekvieną kartą, jis gauna mėlynos šviesos žybsnį. Ir jis tai kartos šimtus kartų. Tai - dopamino neuronai, apie juos kai kurie iš jūsų esate girdėję, - dalis malonumo centrų smegenyse. Mes įrodėme, kad trumpa jų aktyvacija yra užtektina paskata mokymuisi. Dabar mes galime šią idėją apibendrinti. Vietoje vieno smegenų taško, mes galime sukurti smegenis perdengiančius prietaisus, kurie gali skleisti šviesą trimačiais modeliais - šviesolaidžių rinkiniai, kiekvienas sujungtas su nepriklausomu šviesos šaltiniu. Ir tada galime daryti in vivo tai, kas iki šiol buvo daroma mėgintuvėlyje - kaip kad aukšto pralaidumo visų smegenų skanavimas, ieškant signalų, sąlygojančių skirtingus dalykus. Arba į juos galėtų būti nukreipti klinikiniai tyrimai, smegenų ligų gydymui.

Viena iš istorijų, apie kurias noriu papasakoti, yra kaip mes randame taikinius gydyti potrauminio streso sindromui, - vienai iš nekontroliuojamo nerimo ir baimės formų. Vienas iš dalykų, kuriuos padarėme, tai pasinaudojome klasikiniu baimės modeliu. Jis siekia Pavlovo dienas. Tai vadinama Pavlovo baimės sąlygojimu, - Garsas baigiamas trumpu šoku. Šokas neskausmingas, bet truputį erzinantis. Ir su laiku, - šiuo atveju pelė, kuri yra geras bandomasis gyvūnas dažnai naudojamas tokiems eksperimentams, - gyvūnas išmoksta bijoti garso. Gyvūnas reaguos sustingdamas, kaip elnias automobilio žibintų šviesoje. Klausimas yra, kokius taikinius mes galime rasti smegenyse, kurie leistų mums nugalėti šia baimę? Taigi, mes vėl grojame tą garsą, po to kai jis jau susietas su baime. Bet smegenyse aktyvuojame kitas ląsteles, naudodami šviesolaidžių rinkinį, apie kurį pasakojau ankstesnėje skaidrėje, kad pabandytume išsiaiškinti, kurie taikiniai gali padėti smegenims nugalėti tą baimės atsiminimą.

Šis trumpas filmukas parodo vieną iš taikinių, su kuriais dirbame. Tai sritis prefrontalinėje smegenų žievėje, regionas, kuriame galime panaudoti savo žinojimą, kad nugalėtume neigiamas emocines būsenas. Gyvūnas išgirs garsą, - ir čia taip pat žybtelėjo šviesa. Čia nėra garso, bet matote - gyvūnas sustingsta. Šis garsas reikšdavo kažką blogo. Apatiniame kairiame kampe yra laikrodis, taigi matote, kad nuo bandymo pradžios praėjo dvi minutės. O dabar - kitas filmukas, tik po aštuonių minučių. Tas pats garsas skambės ir šviesa vėl plykstelės. Va, tai vyksta. Kaip tik dabar. O dabar matote, kad tik po 10 eksperimento minučių, mums pavyko įgalinti smegenis, fotoaktyvuojant šią sritį, nugalėti baimės atsiminimų reiškinius.

Per paskutinius keletą metų, mes grįžome prie gyvybės medžio, nes norėjome rasti būdus smegenų grandinėms išjungti. Jei galėtume taip padaryti, tai būtų labai galinga. Jei galima ištrinti ląsteles kelioms milisekundėms ar sekundėms, galima išsiaiškinti, kokį būtiną vaidmenį jos vaidina tose grandinėse, kuriose jos yra. Dabar, kai jau išnagrinėjome organizmų iš viso gyvybės medžio - iš kiekvienos karalystės, išskyrus gyvūnus, mes viską matome kiek kitaip. Mes radome visokių rūšių molekulių, jos vadinamos halorodopsinais arba archėjų rodopsinais, kurie reaguoja į žalią ir geltoną šviesą. Ir jie elgiasi priešingai, nei molekulė, apie kurią pasakojau pradžioje, turinti mėlyna šviesa aktyvuojamo kanalo-rodopsino.

Duosiu pavyzdį, kur, mūsų manymu, tai galėtų nuvesti. Pagalvokite apie susirgimą, kaip epilepsija, kai smegenų ląstelės yra per aktyvios. Jei vaistai nuo epilepsijos neveikia, viena iš strategijų yra pašalinti dalį smegenų. Bet tai, žinoma, negrįžtama ir gali turėti šalutinių pasekmių. Kas, jei galėtume tiesiog trumpam išjungti tą smegenų dalį, kol priepuolis praeis, ir atstatyti smegenis į pradinę būklę, kaip dinaminę sistemą, kuri švelniai grąžinama į stabilią būseną. Šis filmukas tiesiog bando paaiškinti šią idėją, kai padarome šias ląsteles išjungiamas su šviesa ir apšviečiame jas, tik taip ilgai, kaip būtina priepuoliui nuslopinti, tikimės kad galėsime jas išjungti. Mes neturime ko jums parodyti šioje srityje, bet tai labai jaudinantis dalykas.

Norėčiau baigti viena istorija, kuri, mes manome, yra dar viena galimybė, - kuri yra, kad galbūt tos molekulės, jei galim pasiekti ypač tikslią kontrolę, galėtų būti naudojamos pačiose smegenyse, kuriant naujus protezus, optinius protezus. Aš jau minėjau, kad elektriniai stimuliatoriai nėra reti. 75 000 žmonių su Parkinsono liga turi giliųjų smegenų stimuliatorius. Gal 100 000 žmonių turi kochlearinius implantus, kurie leidžia jiems girdėti. Yra dar vienas dalykas - reikia perkelti tuos genus į ląsteles. Ir nauja viltis genų terapijoje jau vystoma, nes virusai, kaip adenoasocijuoti virusai, kurių veikiausiai turi dauguma šioje salėje, ir kurie nesukelia jokių simptomų, jau naudojami šimtams pacientų, kad genai būtų pristatyti į smegenis ar į kūną. Kol kas dar nebuvo jokių rimtų neigiamų pasekmių, kurias būtų galima sieti su virusu.

Yra dar vienas neaptartas dalykas, patys baltymai, jie imami iš dumblių, bakterijų ir grybų, iš viso gyvybės medžio. Daugelis mūsų smegenyse neturime dumblių ir grybų, tai kaip mūsų smegenys reaguos, jei juos ten įdėsime? Ar ląstelės juos toleruos? Ar sureaguos imuninė sistema? Šiame ankstyvame periode, - tai dar nebuvo išbandyta su žmonėmis, - bet mes atliekame daug skirtingų studijų, kad tai ištirtume. Ir kol kas nematėme jokių pakankamai stiprių tiesioginių reakcijų į šias molekules ar į smegenų apšvietimą šviesa. Taigi, atvirai, dar labai anksti, bet mes tuo labai užsidegę.

Ir pabaigai viena istorija, kuri, mūsų manymu, galėtų potencialiai turėti klinikinį pritaikymą. Yra daug aklumo rūšių, kai fotoreceptoriai, arba šviesos jutikiliai išnyksta iš mūsų akies. Ir tinklainė, žinoma, yra sudėtingas darinys. Priartinkime ją, kad galėtume viską matyti detaliau. šviesai jautrios ląstelės parodytos čia, viršuje, tada signalai, kurie aptinkami šiomis ląstelėmis, pakeičiami įvairių skaičiavimų, kol galiausiai apatinis ląstelių sluoksnis, ganglinės ląstelės, perduoda informaciją smegenims, kur mes matome tai, kaip suvokimą. Daugelyje aklumo formų, kaip tinklainės pigmentacija, arba geltonosios dėmės degeneracija, šviesai jautrios ląstelės atrofavosi arba buvo sunaikintos. Na ir kaip tai pataisyti? Neaišku net ar vaistai galėtų jas atstatyti, nes nebelieka nieko, ką vaistas galėtų veikti. Kita vertus, šviesa vis dar gali patekti į akį. Akis vis dar permatoma ir galima įleisti ten šviesą. Tai kas, jei mes tiesiog paimsime tuos kanalo-rodopsinus ir kitas molekules ir įdiegsime jas į kai kurias iš kitų likusių ląstelių, ir paversime jas į mažas kameras. Ir todėl, kad akyje šių ląstelių yra tiek daug, jos galėtų potencialiai būti labai geros skiriamosios gebos kameros.

Taigi, tai kai kurie darbai, kuriuos darome. Jiems vadovauja vienas iš mūsų bendradarbių, Alanas Horsageris iš PKU (JAV). ir juos bando komercializuoti naujai įsteigta kompanija Eos Neuroscience, finansuojama NSI (JAV). Čia matote pelę, kuri bando pereiti labirintą. Tai labirintas su šešiomis atšakomis ir su trupučiu vandens, kad pelė būtų skatinama judėti, antraip ji tiesiog sėdėtų ten. Ir, žinoma, šio labirinto tikslas yra išlipti iš vandens ir pasiekti mažą pakylą, kuri yra po apšviesta anga. Pelės gudrios, taigi ši pelė galiausiai pereina labirintą, bet ji naudoja buką paiešką. Ji plaukia į kiekvieną atšaką, kol pagaliau pasiekia pakylą. Taigi, ji tam nenaudoja regos. Šios skirtingos pelės turi skirtingas mutacijas, kurios atitinka skirtingas aklumo rūšis, kurios veikia žmones. Taigi mes stengiamės atsargiai žiūrėti į visus šiuos skirtingus modelius, kad galėtume pasiūlyti apibendrintą požiūrį.

Taigi kaip tai ruošiamės išspręsti? Mes darysime būtent tai, ką nurodėme ankstesnėje skaidrėje. Mes paimsime šiuos mėlynai šviesai jautrius fotosensorius ir įdiegsime į ląstelių sluoksnį, tinklainės viduryje akies gilumoje ir paversime jas kamera. Taip pat kaip saulės elementų instaliavimas tuose neuronuose, kad jie taptų jautrūs šviesai. Šviesa juose verčiame elektros srove. Taigi, ši pelė buvo akla prieš keletą savaičių iki šio eksperimento ir gavo šių šviesai jautrių molekulių dozę viruse. Ir dabar matote, gyvūnas iš tiesų gali išvengti sienų ir pasiekti šią mažą pakylą, ir vėl naudoti savo akis suvokimui. Ir kad pabrėžtume viso to jėgą: šie gyvūnai gali pasiekti tą pakylą taip pat greitai kaip gyvūnai, kurie matė visą savo gyvenimą. Taigi, šis priešklinikinis tyrimas, mano galva, pranašauja tuos dalykus, kuriuos tikimės padaryti ateityje.

Pabaigai noriu pridurti, kad mes taip pat tiriame naujus verslo modelius šiai naujai neurotechnologijos sričiai. Mes vystome šiuos įrankius, bet mes jais laisvai dalijamės su šimtais grupių visame pasaulyje, kad žmonės galėtų studijuoti ir pabandyti išgydyti skirtingus sutrikimus. Ir mes viliamės, kad kai išsiaiškinsime smegenų grandines iki tokio abstrakcijos lygio, kuris leis jas taisyti ir jas konstruoti, Mes galėsime paimti tuos sunkiai gydomus susirgimus, apie kuriuos pasakojau, nė vienas iš kurių praktiškai nėra išgydytas, ir, 21-ame amžiuje, paversti juos istorija.

Ačiū.

(Plojimai)

Chuanas Enrikesas: Kai kurie dalykai čia sunkoki. (Juokas) Bet pasekmės - gebėti kontroliuoti priepuolius ir epilepsiją, su šviesa, vietoj vaistų, ir galimybė nusitaikyti į būtent juos,- yra pirmas žingsnis. Kitas dalykas, kurį, man atrodo, jūs sakėte, kad jūs galite kontroliuoti smegenis dviem spalvom. Kaip įjungimo/išjungimo jungikliu.

Edas Boydenas: Tai tiesa.

JE: Kas paverčia kiekvieną impulsą einantį per smegenis dvejetainiu kodu.

EB: Tiesa, taip. Taigi su mėlyna šviesa mes galime sužadinti informaciją ir tai lyg vienetas. Ir viską išjungdami gauname maždaug nulį. Mes viliamės galų gale sukurti smegenų koprocesorius, kurie dirbtų smegenyse, kad galėtume papildyti jų funkcijas žmonėse su negalia.

JE: Ir teoriškai tai reiškia, kad, kai pelė jaučia ir uodžia, girdi, liečia, galima tai suformuoti kaip vienetų ir nulių eilutę.

EB: Žinoma, taip. Mes tikimės tai panaudoti kaip būdą ištirti, kokie neurologiniai kodai gali sukelti tam tikrą elgesį ir tam tikras mintis, tam tikrus jausmus, ir tai panaudoti, kad suprastume daugiau apie smegenis.

JE: Ar tai reiškia, kad kažkada galėtumėt nuskaityti prisiminimus ir, galbūt, įkelti juos?

EB: Na, tai kai kas, prie ko mes pradedame labai rimtai dirbti. Mes dabar dirbame su kai kuo, mes bandome iškloti smegenis įrašančiais elementais. Kad galėtume įrašyti informaciją ir įkelti ją atgal, - kaip ir apskaičiuoti, ko smegenims reikia, kad papildytume jų informacijos apdorojimą.

JE: Na, tai turbūt pakeis keletą dalykų. Ačiū. (EB: Ačiū)

(Plojimai)