TED Prizo laimėtojo Dave Eggers noras: Vieną kartą mokykloje

Labai dėkoju visiems TED darbuotojams, ir ypač Krisui ir Emi. Negaliu patikėti, kad esu čia. Kelias savaites negalėjau ramiai miegoti. Mudu su Neilu sėdėjome čia ir lyginome, kuris mažiau miegojome, laukdami šio įvykio. Jaudinuosi kaip niekada - pastebėjau, kad kai jaudinuosi, darau štai taip... Taigi, pirmiausia papasakosiu apie organizaciją, vadinamą "Valensija 826", o po to kalbėsiu apie tai, kaip mes visi galėtume įsijungti į panašią veiklą.

Apie 2000-uosius metus gyvenau Brukline, buvau bebaigiąs rašyti savo pirmąją knygą. Dieną vaikštinėdavau tarsi apsvaigęs, nes knygą rašydavau nuo vidurnakčio iki penktos valandos ryto. Tad dieną vaikštinėjau šiek tiek "priplaukęs". Negalėjau dėstyti visą dieną - tam reikėjo šviesios galvos, tačiau turėjau laisvą darbo grafiką. Gyvenau Bruklino Park Slope rajone, . kur gyvena daug rašytojų – nemažas jų skaičius tenka normalių gyventojų skaičiui. Kaip ten bebūtų, užaugau šalia mokytojų. Mano mama buvo mokytoja, sesuo tapo mokytoja, nemažai draugų baigę koledžą pasirinko mokytojo profesiją. Aš nuolat girdėdavau ką jie kalba apie gyvenimą, mačiau jų entuziazmą, ir iš visų žmonių, kuriuos pažįstu - mokytojai dirba sunkiausiai ir su neblėstančia ugnele.

Bet aš žinojau daugelį dalykų, kurie jiems trukdė dirbti, žinojau, kiek sunkumų jiems tenka įveikti. Vienas iš sunkumų, su kuriuo susidurdavo daugelis mano draugų, dirbančių mokytojais miesto mokyklose, buvo žemas moksleivių pažangumas skaitymo ir ypač rašymo pamokose. Daugeliui mokinių anglų kalba nebuvo gimtoji kalba, ir jų namuose niekas angliškai nekalbėjo, daug mokinių turėjo įvairų specialiųjų poreikių, mokymosi negalią. Be to, mokytojai dirbo tokiose mokyklose, kurios kartais - labai dažnai - buvo per mažai finansuojamos. Jie kalbėdavo apie tai ir skųsdavosi: "Mums labiausiai reikia vieno dalyko - daugiau žmonių, daugiau "veikėjų", daugiau individualaus dėmesio, daugiau valandų; reikia žmonių, mokantčių anglų kalbą ir galintčių dirbti su mokiniais individualiai."

Aš klausdavau" "Tai kodėl jūs patys su jais nedirbate individualiai? Jie atsakydavo: "Iš viso yra penkios klasės, ir kiekvienoje - nuo 30 iki 40 mokinių. Tai reiškia 150, 180, 200 mokinių per dieną. Kaipgi mes galėtume kiekvienam mokiniui skirti per savaitę bent valandą individualaus dėmesio?" Reikėtų gerokai padauginti darbo valandų skaičių ir klonuoti mokytojus. Tad pradėjome tai aptarinėti. Tuo metu prisiminiau kad yra aibė žmonių, kuriuos pažįstu: rašytojai, redaktoriai, žurnalistai, studentai, docentai - visų neišvardinsi. Visi tie žmonės, kurių darbo grafikas buvo laisvas, ir kuriems rūpėjo angliškas žodis - ir aš tikiuosi, jog man rūpi anglų kalba, nors dabar ir ne visai sklandžiai kalbu. Stengiuosi. Tas laikrodis mane veikia. Rašytinio žodžio svarbą pripažįsta visi mano bičiuliai - jis reikalingas demokratijai palaikyti, gyventi apsišvietus. Bičiuliai sutiko skirti lako, juos tai domino, tačiau tuo pačiu nebuvo jokios sąsajos, jungiančios šias dvi bendruomenes.

Kai grįžau į San Franciską, mes išsinuomavome šį pastatą. Sumanymas buvo toks - įrengti čia redakcijas: "McSweeny Quarterly" žurnalo, kurį leidome du arba tris kartus per metus, bei dar kelių žurnalų. Iki tol šie leidiniai patalpų neturėjo. Iki tol redakcija buvo mano virtuvė Brukline. Ketinome įkurti tikras redakcijos patalpas ir jomis dalintis su ugdymo centru. Mąstėme taip: "Čia bus rašytojai, redaktoriai - visi tie, kurie rašo, jie kasdien dirbs redakcijoje, tad kodėl gi pastato priekinės dalies neskirti mokiniams, kurie ateitų po pamokų; čia jiems padėtume ruošti rašto namų darbus, ir šitaip neliktų ribos tarp šių dviejų bendruomenių?" Mintis buvo tokia: mes dirbame savo darbus, o 14.30 val. redakciją užplūsta mokiniai ir mes metame į šalį visus savo reikalus, arba atliekame juos vėliau. Visą popietinį laiką skiriame šio rajono mokiniams.

Taigi, turėjome šias patalpas - jas nuomojomės, savininkas palaikė mūsų idėją. Ant sienos atsirado freska, tai Chris Ware freska, kuri savitai vaizduoja visą spausdinto žodžio istoriją - reikia laiko, norint viską "perskaityti" - o dar turi stovėti vidury gatvės. Taigi, mes išsinuomoje šias patalpas. Viskas buvo puiku, kol savininkas nepasakė: "Šioms patalpoms numatyta veiklos rūšis yra prekyba, tad reikia kažką sugalvoti. Turite kažkuo prekiauti. Vien ugdymo centras čia negali būti." Pamanėme: "Cha! Iš tikrųjų!" Negalėjome sugalvoti, ką galėtume pardavinėti, tačiau išanalizavome situaciją. Kažkada čia buvo treniruoklių salė, tad ant grindų buvo gumos danga, triukšmą slopinančios lubos, fluorescencinės lempos. Viską nulupę aptikome nuostabias medines grindis, pabąlusias lubų sijas - jos puikiai atrodė; Beremontuojant patalpas kažkas pasakė: "Žinote, šios patalpos panašios į laivo korpusą." Apsidairėme - ir kažkas pratęsė mintį: "Turėtumėt prekiauti piratų reikmenimis."

Tą ir padarėme. Šis pasiūlymas mus pralinksmino, tad pritarėme: "Gera mintis. Pardavinėkime piratų reikmenis". Čia yra piratų prekių parduotuvė. Matote, čia eskizas, kurį nupiešiau ant servetėles. Visa tai padarė nagingas dailidė, ir matote - visa tai iš tikrųjų atrodo kaip piratų daiktai. Čia matote parduodamas lentas, matuojamas pėdomis, turime vaistų nuo skorbuto; turime medinių kriukių - viskas rankų darbo ir pritaikyta specialiai jums; viršuje matote akies raiščių kolekciją, juodieji raiščiai skirti kasdienai, bet yra ir pastelinių bei kitokių spalvų raiščių - jie skirti šventėms ir pramogoms - ypatingoms progoms, religinėms apeigoms ir pan.

Taigi, atidarėme šią buveinę. O čia yra kubilas, į kurį sukrauname brangenybes, po kurias paskui kapstosi mokiniai: čia yra atsarginė akis, jeigu netyčia pamestumėte savąją; ženklai, kurių čia gausu kiekviename kampe: "Kaip juokauti su piratais." Kol skaitote šį ženklą, mes už prekystalio patraukiame virvę ir ant jūsų užkrenta aštuonios gauruotos galvos. Čia mano ideja - sakiau, reikia kažko, kas užkristų žmonėms ant galvų. Taip atsirado tos galvos. O čia yra žuvų teatras, – tai tik akvariumas su jūros vandeniu ir trys kėdės. Giliau už akvariumo yra zona kuri tapo ugdymo centru. Štai čia yra ugdymo centras, o už jo - "McSweeney's" žurnalo redakcija, kur visi mes darbuojamės: leidžiame žurnalą, redaguojame knygas ir pan.

Vaikai ateina, tiksliau - mes manėme, kad jie turėtų ateiti. Pasakosiu nuosekliai. Mes įsteigėme šį centrą, mėnesių mėnesius remontavome patalpas. Įsigijome stalus, kėdes, kompiuterius - viską. Nuvykau į Dot Com aukcioną Palo Alto mieste, Holiday Inn viešbutį, vienu ypu nupirkau vienuolika G4 kompiuterių. Taigi, juos parsivežėme, įrengėme ir laukėme. Šį sumanymą pradėjau kartu su 12 draugų, senais bičiuliais, šiame rajone gyvenančiais rašytojais. Susėdome. 14.30 val. gatvėje greta įėjimo pastatėme reklaminį stovelį su užrašu "Nemokamai padedame mokytis anglų kalbos ir rašybos - tiesiog užsukite, viskas nemokama!" Manėme - kaip pradės tuoj visi laužtis pro duris, jiems viskas baisiai patiks. Bet taip nebuvo. Taigi, mes laukėme. Sėdėjome ir laukėme. Mūsų entuziazmas emė slūgti, nes savaitės slinko, o pas mus niekas nėjo.

Tuomet kažkam atėjo į galvą kad priežastis gali būti pasitikėjimo stoka, nes centro patalpos buvo už piratų reikmenų parduotuvės. Šias dvi erdves visada laikėme atskirtas. Tuo metu aš įkalbėjau moterį vardu Nineveh Caligari, ilgametę San Francisko švietimo darbuotoją, ji mokytojavo Meksiko mieste, turėjo daug patirties, viską išmanė apie švietimą, pažinojo visus rajono mokytojus ir bendruomenės narius. Įtikinau ją atvažiuoti čia iš Meksiko miesto, kuriame dirbo mokytoja, ir imtis direktorės pareigų. Netrukus ji užmezgė ryšius su mokytojais ir tėvais, su mokiniais - su visais, ir nuo tada nebuvo dienos, kad centre nebūtų lankytojų.

Tai, ką stengėmės pasiūlyti kiekvieną dieną - tai vieno suaugusiojo dėmesį vienam mokiniui. Mūsų tikslas buvo pasiekti, kad vienas mokinys dirbtų su vienu mokytoju. Nes yra įrodyta, kad per metus vienam mokiniui skyrus 35-40 valandų tokio individualaus dėmesio, jo pasiekimai padidėja vienu punktu. Daugumai mūsų mokinių anglų kalba nėra gimtoji. Dažnai ateina mokinių tėvai, ir iš bažnytinių suolų (jų čia nesimato) kuriuos nupirkau Berkeley aukcione, atėję tėvai kartais stebi, kaip mokosi jų vaikai. Tad individualus dėmesys "vienas su vienu" buvo svarbiausias dalykas, kurio siekėme. Ir pas mus kasdien buvo pilna vaikų. Jeigu apie antrą valandą eitumėte Valensijos gatve ir apie 2.30 val. pamatytumėte bėgančius vaikus su kuprinėmis, tai žinokite, kad greičiausiai tie vaikais bėga į mūsų centrą.

Ir tai gana keista, nes juk čia - irgi mokykla. Tačiau psichologine prasme čia daug kas vyksta kitaip. Svarbu tai, čia ateiti čia nebuvo gėda. Vaikai ėjo ne į "Centrą vaikams, kuriems reikia pagalbos" ar pan., jie ėjo į "Valensijos 826". Visų pirma, čia yra piratų parduotuvė - nerealu! Antra, čia veikia leidykla. Tad dažnai mūsų darbuotojai dirba prie to paties stalo, petys į petį, kompiuteris prie kompiuterio su mokiniais.

Centras tapo ugdymo-leidybos centru, dar kitaip jį vadiname rašymo centru. Atėję vaikai dirba drauge su aukštesnių klasių mokiniais, studentais - kurie rašo romaną, - yra labai talentingų vaikų. Taigi, čia nėra gėdos ženklo. Visi jie dirba vienas greta kito. Vyksta kūrybinis procesas. Vaikai mato suaugusiuosius, stengiasi mėgdžioti jų elgesį. Suaugusieji dirba savo darbus. Vaikai gali žiūrėti per petį, klausinėti jų, ir šitokiu būdu vieni kitus praturtina. Savitas "susikryžminimas". Vienintelė problema, ypač "McSweeney" redakcijos suaugusiesiems, kurie į šitą darbą atėjo nenumanydami, kas jų laukia - problema yra ta, kad turime tik vieną tualetą. Kai per dieną apsilanko 60 vaikų - tai jau tampa problema.

Vaikai centre laiku paruošia pamokas, sulaukdami reikalingos pagalbos ir dėmesio, ir į namie jiems nebereikia nieko daryti. Jie neatidėlioja, nerošia pamokų prie įjungto televizoriaus. Iš centro jie išeina 5.30 val., leidžia laiką su šeima, užsiima mėgstama veikla, eina į lauką, žaidžia. Šeima patenkinta, laiminga. Laimingos šeimos - laiminga bendruomenė. Laimingos bendruomenės - laimingas miestas ir laimingas pasaulis. Ir viską lemia namų darbai! Kai vienas vaikas susilaukia vieno suaugusiojo dėmesio.

Centro darbą pradėjome turėdami 12 savanorių, paskui jų padaugėjo iki 50. Dar vėliau turėjome jau porą šimtų. O dabar mūsų sąraše - 1400 savanorių. Tapti savanoriu labai lengva. Net jei per mėnesį galite skirti tik kelias valandas, pagrindinis reikalavimas yra tas, kad tas valandas praleistumėt drauge su vaiku, visą savo dėmesį skirdamas vien tik jam, savo dėmesio spindulį nukreiptumėt į jo darbus, į jo mintis ir saviraišką, tuomet kiekviena valanda gali tiek daug pakeisti, nes daugelis mokinių iki tol nėra patyrę nieko panašaus. Sakome: "Puiku, jei per pusmetį galite skirti dvi laisvas valandas sekmadienį, Tas neturi reikšmės. Pakaks ir tiek". Iš dalies būtent dėl tokios nuostatos taip greit išaugo savanorių gretos.

Vėliau ėmėme svarstyti, ką būtų galima nuveikti šiose patalpose dienos metu, nes jomis galima naudotis ir iki 2.30 val. Tad mes pradėjome kviestis klases. Kiekvieną dieną surengiame išvyką į gamtą, kurios metu kuriama knyga; viršuje matyti, kaip ji yra spausdinama. Tai vienas iš būdų sudominti rašymu. Kai į klasę nukreipiate filmavimo kamerą, vaizdas visuomet būna štai toks. Štai čia yra viena iš vaikų sukurtų knygų. Atkreipkite dėmesį į knygos pavadinimą: "Knyga, kurios niekada negrąžino. Titanikas." Pirmoji knygos eilutė yra tokia: "Kartą gyveno knyga Sindė, ir ji buvo apie Titaniką." Visa tai spausdina suaugęs žmogus, į viską žvelgdamas labai rimtai, kas vaikams iš vis susuka galvas.

Bet ir tuomet turėjome dar laisvų savanorių. Nuotraukoje - dalis savanorių vieno renginio metu. Mokytojai, su kuriais dirbame - o jie į viską žvelgia kitaip - pataria, ką reikia daryti. Pradėjome mąstydami šitaip: „Mes visiškai nuolankūs. Turite mums pasakyti. Tėvai turi mums pasakyti. Mokytojai turi mums pasakyti, kaip galime būti kuo naudingesni".

Ir jie pasakė: "Kodėl neateinate į mokyklas? Juk ne visi mokiniai ateina į jūsų centrą, ne visi tėvai atveda savo vaikus pas jus, ne visi vaikai gyvena arti jūsų". "Ką gi, - pasakėme, - turime 1400 savanorių. Duokite žinią". Mokytoja gali pasakyti: "Man reikia 12 savanorių artimiausius penkis sekmadienius. Dabar rašome rašinėlius apie mūsų koledžą. Atsiųskite savo žmones". Šį prašymą išsiunčiame elektroniniu paštu 1400 savanoriams. Kas sutinka dalyvauti - tegul registruojasi. Į klasę jie turi ateiti pusvalandžiu anksčiau, Mokytoja paaiškina, ką jie turi daryti, koks pamokos ar projekto tikslas ir pan. Savanorių darbui vadovauja mokytoja, darbas vyksta viename dideliame kambaryje. Iš esmės tai yra pagrindinė mūsų veikla; savanoriai iš darbo ar namų eina tiesiai į klases ir dirba su mokiniais. Šitokiu būdu pasiekiame daugiau mokinių - tūkstančius. Kitoje mokykloje mums pasakė: O jeigu jums skirtume vieną klasę, kurioje jūsų žmonės dirbtų visą dieną?"

Dabar ši klasė yra Evereto vidurinės mokyklos Rašytojų kambarys, dekoruotas piratų stiliumi. Mokykloje nėra bibliotekos, tad šiame kambaryje mes aptarnaujame visus 529 mokyklos vaikus. Čia yra mokyklos laikraštis "Grynos Naujienos", kuriame meras Gavin Newsom turi nuolatinę skiltį, abiem kalbomis - anglų ir ispanų. Vieną dieną gavome Isabel Allende laišką, kuriame ji rašė: "Sveiki, gal vaikai drauge su aukštesnių klasių mokiniais galėtų parašyti knygą? Norėčiau, kad jie rašytų apie tai, kaip pasiekti taiką žiauriame pasaulyje". Taigi, mes nuėjome į Thurgood'o Marshall'o vidurinę mokyklą, su kuria jau iki tol bendradarbiavome, ir šios mokyklos mokiniams pasiūlėme imtis knygos rašymo. Paaiškinome: "Visus jūsų rašinius perskaitys Isabel Allende. Ji ketina rašinius išleisti atskira knyga. Ji žada finansuoti knygelės spausdinimą. Knyga bus parduodama visuose Bay rajono knygynuose bei visame pasaulyje - per Amazon interneto prekybos tinklą ir pan. Ir vaikai puolė dirbti, kaip niekad gyvenime nebuvo dirbę, - nes jų darbą vertins didelė ir nepažįstama auditorija, ir Isabel Allende laukia rezultato. Kiek atsimenu, prie šios knygos su vaikais dirbo apie 170 savanorių, ir šis sumanymas puikiai pasiteisino. Kai darbą baigėme, atšventėme pabaigtuves. Šią knygą galite rasti visur. O vėliau sekė knygų serija. Kitą knygą finansavo Amy Tan - "Galiu atsidurti kitur". Atsirado tęstinumas. Leidome vis daugiau ir daugiau knygų.

Ir dabar esame tam tikra prasme priklausomi nuo knygų. Vaikai dirba nepalyginti stropiau, kai žino, jog jų darbas turi išliekamąją vertę, kad knyga atsidurs knygynų lentynose, kad niekas nekoreguos ir nepasijuoks iš to, ką jie mąsto ir sako, kad mes gerbsime jų žodžius, gerbsime jų mintis - tam skirdami šimtus valandų, viską perrašinėdami penkis, šešis kartus - kad jų mintys to vertos. Ir kai jau pasiekiamas tas lygis, kai jau sugebama taip parašyti - tai kelio atgal nebėra. Tai visiška transformacija. Išleistomis knygomis prekiaujama parduotuvėje. Prie lentų. Prekiaujame visomis mokinių knygomis. O kur kitur jas dėti? Tad mes jas parduodame, ir parduotuvėse vyksta kažkas nepaprasta. Tiksliau, parduotuvėje - nors prekyba pradžioje tebuvo butaforija, vėliau parduotuvė ėmė duoti pelną. Iš jos pajamų mokame už nuomą. Galbūt tai yra tik San Francisko ypatumas - nežinau, nenoriu apibendrinti. Tačiau žmonės užeidavo - ir tuomet, kai dar nebuvo prekiaujama piratiškais filmais ir pan. Parduotuvė davė pelną. Ne kažin kokį pelną, bet pinigų pakako patalpų nuomai bei etatinio darbutojo algai. Kairėje matyti vandenynų žemėlapiai.

Centras tapo vartais į bendruomenę. Užsukę žmonės klausdavo: "Koks čia...? Kas čia?" Nenoriu viešai keiktis. Tokios taisyklės? Nežinau. Žmonės sakydavo: "Kas čia yra?" Žmonės užeidavo ir sužinodavo daugiau. Iškart tolėliau pamatydavo - paprastai čia kabo nedidelė grandinė – kad čia mokomi vaikai. Štai čia vaizdai iš išvykos. Taigi, žmogus kažką nusiperka, greičiausiai tai bus taukai, ar soros papūgai ar koks kablys, žinote, užsikabinti nakčiai - visu tuo mes prekiaujame. Taigi parduotuvė visiškai pasiteisino. Tačiau taip pat ji pritraukė tiek daug žmonių: mokytojų, rėmėjų, savanorių - visus. Nes patalpos prie pat gatvės. Atviros visiems. Tai ne kokia visuomeninė organizacija, merdėjanti 30- tame kokio nors daugiaaukščio aukšte užmiestyje. Viskas čia pat - pačiame rajono centre, ir durys visiems visuomet buvo atviros. Tai galima laikyti laimingu atsitiktinumu.

Pažįstamieji iš Bruklino man sakydavo: "Kodėl gi mes neturime kažko panašaus į šį centrą?" Dauguma iš tų žmonių anksčiau dirbo švietimo srityje arba norėjo dirbti, todėl jie subūrė didelį ratą vietinių dailininkų, rašytojų ir perėmė tik pačią idėją, o visa kita darė savaip. Prekiauti piratų reikmenimis jie nenorėjo; jie nemanė, kad jiems tai pavyktų. Tad atsižvelgdami Niujorko bendruomenės norą kovoti su nusikalstamumu, jie atidarė Bruklino Superdidvyrio reikmenų firmą. Čia yra puikus Sam Potts'o apipavidalinimas. Turėjo būti panašu į vieną iš tų raktų dirbtuvėlių, kur remontuoja viską, ko tik gali prireikti. Taigi, jie atidarė šią įstaigą. Vidus primena Costco, superdidvyrių atsarginių dalių parduotuvę. Visi reikmenys yra rankų darbo. Čia pilna visokiausio pobūdžio daiktų bei prietaisų. Įpakavimo dizaineris - Sam Potts.

Čia yra piktadarių laikymo narvas, kur vaikai patupdo savo tėvus. Yra ofisas. Čia toks semtuvėlis: padedate prekę, ją pakelia elektrinis keltuvas, o pardavėjas prie kasos pasako tau, kad turi ištarti didvyrio priesaiką, jeigu nori ką nors nusipirkt. Tiesą sakant, tai sumažina apyvartą. Aš asmeniškai manau, kad tai yra problema. Nes ištarti priesaiką jie turi prisidėję ranką prie širdies ir pan. Štai čia yra prekių pavyzdžiai. Viskas rankų darbo. Čia - slaptas tapatybės komplektas. Jeigu norite tapti Sharon Boone, žymia Amerikos marketingo diektore iš Hoboken'o, Nju Džersio valstijos - štai čia yra pilnas jos dosje - viskas, ką reikėtų žinoti apie Sharon Boone. Štai čia yra vieta, kur pagal jūsų dydį parenkamas apsiaustas, po to palipate trimis plieniniais laipteliais aukštyn ir tada iš visų pusių ima pūsti trys ventiliatoriai - ir tada gali pamatyti, kaip plevesuoja jūsų apsiaustas. Nieko nėra blogiau, kai užlipi ten, o tavo apsiaustas neišsiskleidžia, bet plakasi susiglamžęs. Čia - slaptos durys, kurios iš pradžių atrodo tik kaip lentyna, tačiau kai įeinate, jos iš lėto atsidaro. Tos durys yra viduryje, greta kablių. Durys atsidaro, ir už jų - ugdymo centras. Štai toks netikėtumas!

Noriu pabrėžti, kad centras pastatytas ir išlaikomas iš vietos lėšų. Visi dizaineriai, statybininkai, - visi gyvena šiame rajone ir darbus atliko neatlygintinai. Apsilankęs čiame centre pasakiau: "Na, bičiuliai, puikiai padirbėjote!" To ir reikėjo. Gale laikrodžiai rodo laiką penkiuose Niujorko rajonuose. Štai tokia ugdymo aplinka. Čia verda gyvenimas. Principai tie patys: individualus dėmesys (vienas su vienu), parama ir pagarba mokinio darbui, begalinis optimizmas, terpė kūrybiškumui bei idėjoms. Ir jų galvose įsijungia jungtukas, kai jie žengia tuos penkis žingsnius per šią keistą parduotuvę iki centro durų. Čia yra mokykla, bet ne mokykla. Akivaizdžiai ne mokykla, nors visi petys į petį dirba už stalų, ant kurių - pieštukai, popierius, kt.

Čia - vienas iš mokinių, Khalem Hamdan. Galite perskaityti tokią citatą: Priklausomas nuo video žaidimų ir televizijos. Namuose nesusikaupia. Atvyko. Jam buvo skirtas koncentruotas dėmesys. Ir jis negalėjo nuo jo išsisukti. Gana greitai jis pradėjo rašyti. Namų darbus užbaigdavo anksti - tikrai priprato, kad namų darbai būtų atlikti. Tikrai priprantama prie to, kad namų darbai atlikti, kad jie patikrinti, kad jau nereikės prie jų grįžti ir kad kitą dieną jis bus pasiruošęs mokyklai. Pirmiausia jis "užsikabino" ant namų darbų, o vėliau ėmėsi ir kitos veiklos. Dabar jo kūriniai publikuoti penkiose knygose. Jis - scenarijaus bendraautorius linksmam filmui apie superdidvyrius-nevykėlius - "SuperBuvusieji". Jis sukūrė istorijas apie Pingviną Balbo, kovojantį pingviną boksininką. Prieš kelias savaitės jis skaitė savo kūrybą 500 žmonių auditorijai Symphony Space rūmuose, renginyje, skirtame paremti centrui "Niujorko 826" . Jis labai atsidavęs šiai įstaigai. Atsiveda dabar ir savo pusbrolius. Iš šios šeimos kasdien ateina net keturi vaikai.

Pasistengsiu trumpai apžvelgti. Čia yra Los Andželas, Echo parko Kelionių laiku mugė. "Kol tu dar, mes jau ten". Tai tarsi "7-11" parduotuvė, skirta keliautojams laiku. Viskas atrodo panašiai kaip "7-11" parduotuvėje. Dėlės. Mamuto konservai. Jie netgi turi nuosavą sulčių spaudimo mašiną su užrašu "Sugedusi. Ateikite vakar".

Taigi, eikime toliau. Yra vietos, kurios nėra taip glaudžiai susijusios su mumis, tačiau jų veikla panaši į mūsų: "Word St." (Žodis Šv.) Pittselfield'e, Masačūsetse. "Rašalo dėmė" Cincinnati'yje. "Kalba jaunimas" San Franciske, Kalifornijoje - jie mums labai patiko. "Studio St. Louis" (Šv. Luiso Studija) San Luise. "Austin Bat Cave" (Ostino šikšnosparnių urvas) Ostine. "Fighting Words" (Žodžių kovos) Dubline, Airioje - centrą inicijavo Roddy Doyle; balandį jis bus oficialiai atidarytas. Dabar norėčiau pasakyti savąjį TED norą-linkėjimą, sutinkate?

Gerai. Turiu minutę laiko. Taigi, manasis TED Noras yra toks: Noriu, kad jūs - jūs asmeniškai ir kiekvienas jums žinomas kūrybingas žmogus ar organizacija - rastų būdą įsitraukti į veiklą su jūsų vietovėje esančia viešąja mokykla ir kad vėliau papasakotumėte, kaip jūs įgyvendinote šį sumanymą, kad per metus turėtume tūkstantį tokių pasakojimų - tūkstantį! - apie transformatyvią partnerystę. Laukia neįtikėtinos permainos! Galbūt jūs šioje srityje jau kažką darote. Žinau, kad labai daug čia esančių žmonių jau daro labai įdomius dalykus. Žinau tai tikrai. Tad papasakokite apie tai tinklalapyje ir įkvėpkite kitus.

Mes sukūrėme interneto svetainę, - toliau vietoj įvardžio "aš" sakysiu "mes". Mes tikimės, kad šios konferencijos dalyviai nuves į naują erą - naują dalyvavimo mokyklos gyvenime erą. Mes tikimės, kad jūs imsitės iniciatyvos, sujungdami savąją inovatyvumo dvasią ir patirtį su jūsų vietos bendruomenės inovatyviais švietimo darbuotojais. Visad leiskite, kad mokytojai rodytų jums kelią. Jie jums pasakys, kaip galite būti naudingi. Tikiuosi, kad jūs imsitės padėti. Yra milijonas būdų. Galite nueiti į atrimiausią mokyklą ir pasitarti su mokytojais. Jie visuomet pasakys, kuo galite padėti. Štai čia yra "Hot Studio" (Karšta studija) San Franciske, jie atliko šį nepaprastą darbą. Ši interneto svetainė jau sulaukė daugybės pasakojimų, aibės idėjų. Svetainės pavadinimas "Kartą mokykloje", - pavadinimas, mano nuomone, yra puikus. Šioje interneto svetainėje bus aprašytas kiekvienas projektas, kuriam pradžią davė ši konferencija. Iš viso pasaulio. Apsilankykite šitoje svetainėje ir rasite daug idėjų. Galbūt jos įkvėps jus, tuomet kai imsitės darbo, ir savąjį projektą galėsite įrašyti greta kitų. "Hot Studio" per labai trumpą laiką nuveikė didžiulį darbą, - tad apsilankykite jų interneto svetainėje. Jeigu jums kils klausimų, - juos galite pateikti šiam vyrukui, kuris vadovauja nacionalinėms programoms. Jam galima skambinti telefonu. Jam galima rašyti elektroninius laiškus, - jis atsakys į bet kokį jūsų klausimą. Jis paskatins jus ir palaikys jūsų dvasią, padės jūsų darbe - kad tik taptumėte pokyčių iniciatoriumi ir dalyviu.

Tai puikus užsiėmimas! Tai norėjau parodyti savo kalboje - čia nereikia preciziškumo. Nereikia biurokratiško pedantiškumo. Šioje veikloje naudojatės tais sugebėjimais, kuriuos turite. Mokykai reikia jūsų. Mokytojams reikia jūsų. Mokiniams ir jų tėvams reikia jūsų. Jiems reikia jūsų asmenybės: jūsų kaip fizinio asmens, jūsų atviro mąstymo, reikia jūsų ausų, kad išgirstumėt ir suprastumėt kad sėdėdamas šalia vaiko, klausytumėtės jo pritariamai linksėdami galva ir klausinėdami jų valandų valandas. Kai kurie iš šių vaikų nė iš tolo nenumano, kokie jie yra puikūs: kokie sumanūs ir kiek daug turi pasakyti. Jūs galite jiems tai pasakyti. Jūs galite juos užlieti ta šviesa, kuri atsiranda vienam žmogui bendraujant su kitu. Tikimės, kad prisijunsite prie mūsų. Labai jums ačiū.