Daniel Goldstein: Mūšis tarp dabartinio ir būsimojo "aš"

Ar atsimenate istoriją apie Odisėją ir Sirenas, girdėtą vidurinėje ar pradinėje mokykloje? Didvyris Odisėjas keliavo namo po Trojos karo. Ir jis stovi savo laivo denyje, jis kalbasi su savo padėjėju ir sako: "Rytoj mes plauksime pro štai tas uolas, ir ant tų uolų sėdi nuostabios moterys, vadinamos Sirenomis. Ir tos moterys dainuoja užburiančią dainą, tokią viliojančią dainą, kad ją išgirdę jūreiviai sudūžta į uolas ir miršta." Tai žinant galima būtų tikėtis, kad jie pasirinks kitą maršrutą ir aplenks Sirenas, tačiau Odisėjas sako: "Aš noriu išgirsti tą dainą. Ir štai ką padarysiu: aš užlipinsiu vašku ausis tau ir visiems vyrams -- pasilikite su manimi -- ir jūs negirdėsite dainos, o tuomet jūs pririšite mane prie stiebo, kad aš galėčiau klausytis, o mes visi galėtume saugiai praplaukti." Štai kapitonas, rizikuojantis visų laive esančių žmonių gyvybėmis tik tam, kad galėtų išgirsti dainą.

Ir norėčiau galvoti, kad jei tai būtų tikras atvejis, jie tikriausiai būtų parepetavę bent keletą kartų. Odisėjas pasakytų: "Tvarkoje, pasipraktikuokime. Jūs mane pririšite prie stiebo, o aš prašysiu ir maldausiu. Ir nesvarbu ką besakyčiau, jūs negalite manęs atrišti. Gerai, pririškite mane prie stiebo." Kapitono padėjėjas ima virvę ir gražiu mazgu riša Odisėją prie stiebo. Odisėjas iš visų jėgų vaidina ir sako: "Atriškite mane. Atriškite mane. Aš noriu išgirsti tą dainą. Atriškite mane." Padėjėjas išmintingai priešinasi ir neatriša Odisėjo. Tada Odisėjas sako: "Matau, kad supratote. Tvarkoje, atriškite mane ir eisime pietauti." Kapitono padėjėjas dvejoja. Jis mąsto: "Ar tai vis dar repeticija, ar jau turėčiau atrišti jį?" Padėjėjas mąsto: "Gerai, manau, kad repeticija kažkada turėtų baigtis." Taigi jis atriša Odisėją, o šis pašėlsta. Jis šaukia: "Tu kvaily. Tu liurbi. Jei taip padarysi rytoj, aš mirsiu - ir jūs mirsite, visi iki vieno mirsite. Neatrišk manęs kas bebūtų." Jis partrenkia padėjėją ant denio. Tai kartojasi visą naktį -- repeticija, pririšimas prie stiebo, bandymai išsivaduoti, negailestingas vargšo padėjėjo mušimas. Linksmybės prasideda.

Prisirišimas prie stiebo yra ko gero seniausias rašytinis pavyzdys to, ką psichologai vadina įsipareigojimo garantas. Įsipareigojimo garantas yra sprendimas, kurį priimate blaivia galva ir tuo suvaržote save, kad tai sulaikytų jus nuo karštakošiškų sprendimų. Iš tiesų kiekvieno žmogaus viduje yra dvi galvos, jei pagalvotume. Mokslininkai seniai taiko šią susidvejinusios asmenybės metaforą, kai kalba apie pagundas. Yra pirmasis, arba dabartinis "aš". Tai lyg Odisėjas, kai jis girdi dainą. Jis nori tiesiog patekti į pirmąją eilę. Jis yra čia ir dabar ir galvoja tik apie šios akimirkos pasitenkinimą. Bet yra ir antrasis, ateities "aš". Tai Odisėjas, jau vyresnis žmogus, kuris nori tiesiog pasitraukti į saulėtą vilą, drauge su žmona Penelope, šalia Itakos miesto.

Taigi, kam mums reikia įsipareigojimo garanto? Na, pasipriešinti gundymui yra sunku, kaip 19-to amžiaus anglų ekonomistas Nassau William vyresnysis sakė: "Susilaikyti nuo pasiekiamo malonumo, arba siekti tolimų, o ne momentinių rezultatų, yra viena skausmingiausių žmogiškosios valios pastangų." Jei išsikelsite tikslus ir būsite kaip dauguma žmonių, jūs tikriausiai suprasite, kad ne tikslų nepasiekiamumas sulaiko jus nuo jų pasiekimo, bet trūksta disciplinos jų laikytis. Fiziškai yra įmanoma numesti svorio. Fiziškai yra įmanoma daugiau mankštintis. Bet pasipriešinti pagundai yra sunku.

Kita priežastis, kodėl sunku pasipriešinti pagundai, yra nelygi kova tarp dabartinio "aš" ir ateities "aš". Turiu omenyje, kad dabartinis "aš" yra čia. Jis vadovauja. Jis valdžioje šią akimirką. Jis turi stiprias, galingas rankas, kurios gali įkelti riestainius jums į burną. O ateities "aš" netgi nėra šalia. Jis ateityje. Jis silpnas. Nėra netgi jo advokato. Nėra nieko, kas užtartų būsimąjį "aš". Taigi dabartinis "aš" gali išdarinėti, ką sugalvojęs. Taigi, vyksta mūšis tarp dviejų "aš", ir mums reikia įsipareigojimo garanto, kad būtų sulygintos jų abiejų jėgos.

Aš esu įsipareigojimo garantų šalininkas. Prisirišti prie stiebo - tai seniausias iš jų, bet yra ir kitų, tokių kaip užrakinti kredito kortelę ar neparnešti menkaverčio maisto į namus, kad negalėtumėte jo suvalgyti, ar išjungti interneto ryšį, kad negalėtumėte naudotis kompiuteriu. Aš kūriau savo įsipareigojimo garantus dar prieš sužinodamas, kad jie taip vadinami. Taigi, kai buvau badaujantis doktorantas Kolumbijos universitete, buvau karjeros fazėje, kurią galima pavadinti "publikuok arba numirk". Turėjau parašyti penkis puslapius disertacijos per dieną, arba prarasti penkis dolerius.

Ir kai bandai įgyvendinti šiuos įsipareigojimų garantus, supranti, kad velnias iš tikrųjų slypi detalėse. Nėra paprasta atsikratyti penkių dolerių. Turiu galvoje, negali jų sudeginti - tai nelegalu. Pagalvojau, gerai, atiduosiu labdarai ar atiduosiu žmonai, ar panašiai. Bet tada pagalvojau, kad siunčiu sau dviprasmiškas žinutes. Kadangi nerašyti yra blogai, bet daryti labdarą - gerai. Taigi, aš lyg ir pateisinu nerašymą, dovanodamas dovaną. Tuomet aš apverčiau viską aukštyn kojomis ir pagalvojau, kad galėčiau juos atiduoti neonaciams. Bet vėlgi, tame buvo daugiau blogio nei rašyme - gėrio, taigi tai nesuveiktų. Taigi galų gale aš nusprendžiau, kad aš paliksiu pinigus voke metro traukinyje. Kartais juos ras geras žmogus, kartais - blogas žmogus. Vidutiniškai tai buvo betikslis pinigų švaistymas, kurio gailėsiuosi. (Juokas) Taigi taip yra su įsipareigojimo garantais.

Bet nežiūrint to, kad juos mėgstu, yra du erzinantys klausimai, kurie man kildavo dėl įsipareigojimo garantų, ir galėtumėte tai pajausti, jei patys naudotumėte juos. Pirmasis, kai naudoji vieną iš garantų, tokį kaip sutartis kasdien rašyti arba mokėti, tai jums nuolat primena, kad negalite savęs kontroliuoti. Jūs sau sakote: "Be tavęs, įsipareigojimo garante, aš esu niekas, nekontroliuoju savęs." Ir kai atsiduriate situacijoje, kurioje neturite įsipareigojimo garanto, pavyzdžiui, "o Dieve, šis žmogus man siūlo riestainį, o aš neturiu būdo apsiginti", jūs tiesiog jį suvalgote. Taigi, man nepatinka, kaip jie atima iš manęs galią. Manau, kad disciplina yra panaši į raumenis. Kuo daugiau ją treniruoji, tuo stipresnė ji tampa.

Kita įsipareigojimo garantų problema ta, kad visada gali nuo jų išsisukti. Tu sakai: "Žinoma, kad šiandien negaliu rašyti, kadangi sakau kalbą TED konferencijoje ir duosiu penkis interviu, o tada eisiu į kokteilių vakarėlį, o po to būsiu girtas. Taigi, nėra jokių galimybių rašyti." Galiausiai, jūs esate lyg Odisėjas ir jo padėjėjas viename asmenyje. Jūs prisirišate ir jūs išsisukate, o tada jūs save primušate.

Taigi, dirbau apie dešimtmetį, ieškodamas kitų kelių pakeisti žmonių santykį su ateities "aš" be įsipareigojimo garantų pagalbos. Konkrečiai, aš domiuosi santykiu su savo ateities finansiniu "aš". Kaip tik labai tinkamas laikas apie tai šnekėti. Kalbu apie taupymą. Taupymas yra klasikinis dviejų "aš" uždavinys. Dabartinis "aš" visiškai nenori taupyti. Jis nori vartoti. Tuo tarpu atities "aš" nori, kad dabartinis "aš" taupytų. Tai yra dabarties problema. Žiūrime į taupymo rodiklius ir matome, kad jie mažėja nuo 1950-ųjų. Tuo tarpu, senatvės rizikos indeksas, nusakantis tikimybę nepatenkinti savo poreikių išėjus į pensiją, visą laiką didėja. Ir dabar esame situacijoje, kai iš trijų pokario kartos žmonių, kaip prognozuoja McKinsey pasaulinis institutas, du nepasieks priešpensijinio pragyvenimo lygio, kai išeis į pensiją.

Tai ką galime padaryti? Filosofas Derek Parfit pasakė keletą žodžių, kurie įkvėpė mane ir bendraautorius. Jis sako, kad "mes galime nekreipti dėmesio į save ateityje dėl tikėjimo arba vaizduotės trūkumo". Tai yra, mes kažkodėl galime netikėti, kad pasensime, arba negalime įsivaizduoti, kad vieną dieną tapsime seni. Iš vienos pusės, skamba juokingai. Žinoma, kad žinome, jog pasensime. Bet argi nėra dalykų, kuriais ir tikime, ir netikime?

Taigi, mes su bendraautoriais pasinaudojome kompiuteriais, galingiausiu mūsų laikų įrankiu, pagelbėti vaizduotei ir padėti įsivaizduoti, kaip galėtų būti pakliuvus į ateitį. Parodysiu keletą iš šių įrankių. Pirmasis vadinamas pasiskirstymo sudarytoju. Jis rodo, kaip gali atrodyti ateitis, parodydamas šimtą vienodai tikėtinų rezultatų, kurie galimi ateityje. Kiekvieną rezultatą rodo vienas iš šių žymeklių, esančių eilutėje, kuri atspindi turto lygį pensijoje. Jei esate viršuje, tai reiškia, kad gaunate dideles pajamas pensijoje. Jei esate apačioje, reiškia, kad sunkiai suduriate galą su galu. Kai investuojate, iš tikrųjų sakote: "Aš sutinku, kad kiekvienas iš 100 variantų gali man atsitikti ir apspręsti turto dydį."

Galite pabandyti keisti rezultatus. Jūs galite keisti savo likimą, kaip šis žmogus, bet tai kainuoja. Tai reiškia, kad turite šiandien sutaupyti kažkiek pinigų. Kai surandate jus tenkinančią investiciją, spaudžiate "atlikta", ir kai kurie žymekliai dingsta, lėtai, po vieną. Tai modeliuoja, ką reiškia investuoti ir stebėti šios investicijos poveikį. Galiausiai liks tik vienas žymeklis, kuris parodys jūsų turtą išėjus į pensiją.

Taip, šis žmogus pensijoje gaus 150 procentų pajamų, lyginant su darbo pajamomis. Jis gaus daugiau pinigų būdamas pensijoje, nei dirbdamas. Jei jūs panašus į daugumą žmonių, vien tai pamatę jūs patyrėte nedidelį pakylėjimą ir džiaugsmą -- tik pagalvokite, jei pensijos gautumėte pusantro karto daugiau, nei dirbdamas. Bet, jei atsidūrėte apačioje, jums kiltų šioks toks baimės ar pykinimo jausmas vien pagalvojus apie vargą pensijoje. Vėl ir vėl taikydami šį įrankį ir modeliuodami rezultatą po rezultato, žmonės gali suprasti, kad investicijos ir santaupos, sukauptos šiandien, apsprendžia jų gerovę ateityje.

Žmones motyvuoja emocijos, bet kiekvieną motyvuoja skirtingi dalykai. Čia yra modelis, kuris naudoja grafiką, bet kai kuriuos žmones motyvuoja tai, ką galima nusipirkti už pinigus, ne tik skaičiai. Taigi padariau pasiskirstymų sudarytojus, kurie vietoje skaitmeninių rezultatų rodo, ką už juos galima gauti, konkrečiai, butus, kuriuos galite sau leisti, jei pensijoje gaunate 3000, 2500, 2000 dolerių per mėnesį ir taip toliau. Kai keliaujate žemyn, butai vis prastėja. Kai kurie atrodo kaip tie, kuriuose gyvenau būdamas studentas. O kaip papuolate į patį dugną, jus pasitinka realybė, kurioje, jei nieko netaupote, jūs negalėsite sau leisti jokio būsto. Čia rodomos tikrų butų nuotraukos, kuriuos galima išsinuomoti pagal interneto skelbimus.

Paskutinis, ką jums parodysiu, tai naujausia elgsenos laiko mašina, kurią sukūriau drauge su Hal Hershifield, su kuriuo mane supažindino mano ankstesnio projekto bendraautorius Bill Sharpe. Ir tai yra tyrimas virtualioje realybėje. Taigi, ką mes darome - fotografuojame žmones, šiuo atveju studentiško amžiaus žmones, ir programinės įrangos pagalba juos pasendiname ir parodome šiems žmonėms, kaip jie atrodys, kai jiems bus 60, 70, 80 metų. Mes stengiamės patikrinti, ar pagelbėdami jūsų vaizduotei pamatyti būsimojo "aš" veidą galime pakeisti jūsų investavimo elgseną.

Tai - vienas iš mūsų eksperimentų. Kairėje, matome jauno asmens veidą. Valdiklis jam leidžia keisti taupymo dydį. Kai jis mažina taupymo procentą, tai reiškia,kad jis visiškai netaupo, kai rodyklė štai čia kairėje. Galite matyti jo dabartines metines pajamas, tai - atlyginimo dalis, kurią jis gali parnešti namo, pakankamai aukšta, 91 procentas, bet jo pajamos pensijoje gana žemos. Išėjęs į pensiją, jis turės tenkintis 44 procentais pajamų, kurias gaudavo dirbdamas. Jei jis taupys didžiausią leidžiamą procentą, jo pajamos pensijoje didėja, bet jis nelaimingas, kadangi dabar jis gali išleisti mažiau pinigų. Kitos sąlygos parodo žmonėms jų ateities "aš". Ir, žvelgiant iš ateities pozicijų, viskas yra priešingai. Jei taupote mažai, būsimasis "aš" nuliūsta, gyvendamas iš 44 procentų pajamų. Tuo tarpu jei dabartinis "aš" taupo daug, ateities "aš" yra patenkintas, kur jo pajamos artimos 100 procentų.

Kad visa tai pateikčiau platesnei auditorijai, bendradarbiavau su Hal ir Allianz, kad sukurčiau tai, ką vadiname elgsenos laiko mašina, kurioje jūs ne tik pamatote save ateityje, bet pamatote tikėtinas emocines reakcijas į skirtingus pensijinių pajamų lygius. Pavyzdžiui, kažkas naudoja įrankį. Stebėkite veido išraiškas jam judinant žymeklį. Nieko netaupydamas, jaunasis veidas darosi vis laimingesnis. Vyresnis veidas atrodo apgailėtinai. Ir lėtai lėtai mes kylame prie vidutinio taupymo lygio. O čia - aukštas taupymo lygis. Jaunesnis veidas darosi vis nelaimingesnis. Vyresnis veidas visiškai patenkintas šiuo sprendimu. Ketiname patikrinti, ar tai turi įtakos žmonių elgesiui. Ir kas yra gerai, tai nesukelia dviprasmiškų reakcijų, kadangi kai vienas veidas šypsosi, kitas veidas pyksta. Tai jums nenurodo, kur perstumti žymeklį, o tik primena, kad jūs esate susiję su ateities "aš".

Jūsų šiandieninis sprendimas apspręs būsimą gerovę. O tai lengva pamiršti. Virtualios realybės panaudojimas tinka ne tik parodyti senesnį žmogų. Yra programų, kurių pagalba galite pamatyti, kaip žmonės galėtų atrodyti jei jie rūkys, per daug deginsis saulėje, priaugs svorio ir taip toliau. Gerai tai, kitaip nei eksperimentuose, kuriuos atliko Hal, aš ir Russ Smith, kad jums nereikia pačiam visko programuoti tam, kad pamatytumėte virtualią realybę. Yra programų išmaniesiems telefonams tekainuojančių kelis dolerius, kurios daro tą patį. Štai čia Hal, mano bendraautoriaus, nuotrauka. Galite atpažinti jį iš ankstesnių pavyzdžių. Ir smagumo dėlei mes šiam paveikslui pritaikėme plikimo, senėjimo, svorio priaugimo programas, kad pamatytume, kaip jis galėtų atrodyti. Hal yra čia; manau, kad mes skolingi jam ir sau, kad pamatytume jį tokį, koks yra. Ir aš čia baigsiu.

Savo ir Hal vardu. Aš linkiu viso geriausio jūsų dabartiniam ir ateities "aš". Ačiū.

(Plojimai)