Chris Anderson: Kaip internetiniai vaizdo įrašai skatina pasaulines inovacijas

Na bent jau išsiaiškinau, ką patiria mūsų pranešėjai: prakaituojančius delnus, bemieges naktis, visiškai nenatūralią laikrodžių baimę. Turiu omenyje, tai gana žiauru.

Ir aš taip pat truputį jaudinuosi dėl štai ko. Link mūsų artėja devyni milijardai žmonių. Dabar net optimistiškiausios svajonės gali būti paveiktos perspektyvos, kaip žmonės niokoja planetą. Bet pastaruoju metu mane intriguoja kitoks požiūris į dideles žmonių minias, nes yra aplinkybių, kai jie gali nuveikti kai ką tikrai nuostabaus. Tai fenomenas, kuriuo, manau, kiekviena organizacija ar individas gali pasinaudoti. Jis tikrai pakeitė požiūrį į TED'o ateitį ir galbūt viso pasaulio ateitį.

Taigi, patyrinėkime. Istorija prasideda nuo vienintėlio žmogaus, vaiko, kuris elgiasi kiek keistai. Šis vaikas yra žinomas internetinėje erdvėje kaip Lil Demon (angl. "mažasis demonas") Jis čia atlieka triukus, šokio triukus, kurių tikriausiai jokiam šešiamečiui istorijoje nepavyko atlikti. Kaip jis juos išmoko? Ir kas jį skatino treniruotis šimtus valandų, kurių tai turbūt pareikalavo? Štai užuomina.

(Video) Lil Demon: ♫ Kelk savo lygį. O - o. ♫ ♫ Kelk savo lygį. O - o. ♫

Chirs Anderson: Taigi man tai atsiuntė vienas žmogus, filmų kūrėjas, Jonathan Chu, kuris pasakė, kad tai buvo akimirka, kai jis suprato, jog internetas buvo šokio vystymosi priežastis. Jis taip kalbėjo TED'e vasarį. Iš esmės šokėjai internete metė vieni kitiems iššūkį tobulėti; buvo išrasti nuostabūs nauji šokio judesiai; net šešiamečiai prie to prisijungė. Tai atrodė kaip revoliucija. Taigi Jon kilo nuostabi idėja: Jis pradėjo telkti geriausius iš geriausių šokėjus per YouTube tam, kad sukurtų šokio trupę - Nepaprastų Šokėjų Lygą, NŠL. Turiu omenyje, tie vaikiai buvo išmokyti interneto, bet jie buvo tokie gabūs, jog pasirodė šių metų Oskaruose. O vasarį čia, TED'e jų aistra ir talentas tiesiog atėmė mums žadą.

Taigi, ši istorija apie šokio evoliuciją atrodo keistai pažįstama. Žinote, kiek vėliau po to, kai TED'o pranešimai pradėjo populiarėti, mes pastebėjome, kad kalbėtojai pradėjo skirti daug daugiau laiko pasiruošimui. To rezultatas: neįtikėtinos naujos kalbos, kaip šios dvi. ... Pasiruošimo mėnesiai, sugrūsti į 18 minučių, negailestingai kelia kartelę kitai kalbėtojų kartai kartu su efektais, kuriuos matėme šią savaitę. J.J. ir Jill neužbaigė savo pranešimų sakydami "kelk savo lygį", nors galėjo. Taigi abiem atvejais turime šį tobulėjimo ciklą, aiškiai varomą žmonių, žiūrinčių internetinius vaizdo įrašus.

Kas čia vyksta? Na, manau, tai naujausias fenomeno, kurį galime pavadinti "minios spartinama inovacija", pasireiškimas. Ir tėra trys dalykai, kurių reikia, kad jis pradėtų veikti. Galima apie juos galvoti, kaip apie tris diskus ant milžiniško rato. Įsuki diskus ir ratas pradeda suktis. Pirmas dalykas, kurio reikia, yra ... minia, žmonių grupė, kurią vienija bendras interesas. Kuo didesnė minia, tuo daugiau potencialių inovatorių joje yra. Tai svarbu, bet iš tiesų dauguma žmonių minioje atlieka tuos kitus vaidmenis. Jie kuria ekosistemą, iš kurios kyla inovacijos. Antras reikalingas dalykas yra šviesa. Reikia šviesaus, atviro matomumo, ką sugeba geriausi žmonės minioje, nes taip yra mokomasi, taip turi galimybę dalyvauti. Ir trečia, reikia aistros. Žinote, inovacija - sunkus darbas. Ji remiasi šimtais tyrimų, treniruočių valandų. Be aistros tai nepavyks.

Štai pavyzdys - prieš interneto atsiradimą - tokio veikiančio mechanizmo. Šokėjai ant gatvės kampo - tai minia, maža, bet jie, be abejo, mato, ką kiekvienas gali atlikti. O aistra kyla, spėju, iš socialinio statuso, tiesa? Geriausias šokėjas gali didžiuotis savimi, jam tenka geriausios merginos. Čia tikriausiai atsiras kokių nors inovacijų. Bet internete visi trys diskai įsukami iškart. Šokėjų bendruomenė dabar yra pasaulinė. Dalyvauja milijonai. Ir nuostabu, kad vis dar galima matyti, ką sugeba geriausieji, nes minia pati juos iškelia tiesiogiai per komentarus, įvertinimus, el. paštą, Facebook, Twitter, arba netiesiogiai per peržiūrų skaičius, per nuorodas, link kurių nuveda Google. Taigi, nesunku rasti gerų dalykų, ir kai tai randi, gali žiūrėti į tai iš arti vėl ir vėl bei skaityti, ką šimtai žmonių apie tai rašo. Tai daug šviesos.

Tačiau aistros elementas ypač sustiprinamas. Turiu omenyje, kad gali būti tik vaikas su internetine kamera, bet jei gali atlikti tai, kas greitai paplinta, tave gali matyti tiek žmonių, kiek telpa sporto stadionuose. Šimtai nepažįstamųjų rašo entuziastingai apie tave. Ir net jei tai nėra labai išraiškinga - ir tai nėra - tai vis vien gali praskaidrinti nuotaiką. Taigi, ši galimybė sulaukti naujos rūšies pasaulinio pripažinimo, manau, skatina milžiniškas pastangas. Svarbu paminėti, kad ne vien žvaigždės iš to pelnosi: kadangi gali stebėti geriausius, kiekvienas gali mokytis.

Be to, sistema pati save maitina. Minia nušviečia ir kursto troškimą, bet šviesa ir troškimas yra mirtinas tandemas, kuris pritraukia naujų žmonių į minią. Taigi, tai yra modelis, kurį beveik kiekviena organizacija gali naudoti, kad išmėgintų ir užsiaugintų nuosavos minios skatinamų inovacijų ciklą. Pakvieskite minią, apšvieskite ją, sužadinkite troškimą. O sunkiausia to dalis tikriausiai yra šviesa, nes tai reiškia, jog reikia atsiverti, reikia parodyti savo turtus pasauliui. Tai reiškia atiduoti tai, kas, atrodytų, yra didžiausia paslaptis, kurią galbūt milijonai žmonių gali padėti patobulinti.

Laimei, yra viena žmonių grupė, kurie negali naudotis šiuo įrankiu. Tamsioji tinklo pusė yra alergiška šviesai. Nemanau, kad išvysime teroristus, pavyzdžiui, viešinančius savo planus internete ir sakančius pasauliui: "Prašau, padėkite mums pagaliau iš tiesų tai įgyvendinti."

Bet internete galima viešinti savo medžiagą. Ir jei pavyks priversti tą ratą suktis, tuomet saugokitės.

Taigi TED'e mes tapome kiek apsėsti šios atvirumo idėjos. Tiesą sakant, mano kolegė, June Cohen, pavadino tai "radikaliu atvirumu", nes jis mums suveikia kiekvieną kartą. Mes atvėrėme savo paskaitas pasauliui, ir staiga atsirado milijonai žmonių, kurie padeda skleisti mūsų pranešėjų idėjas, taip palengvindami mums kitos kartos pranešėjų atranką ir motyvavimą. Atvėrėme savo vertimo programą, tūkstančiai herojiškų savanorių - kai kurie dabar mus stebi internete, ačiū jums! - išvertė mūsų paskaitas į daugiau nei 70 kalbų, taip patrigubindami mūsų auditoriją ne angliškai šnekančiose šalyse. Atiduodami savo TEDx ženklą staiga sulaukėme daugiau nei tūkstančio gyvų eksperimentų skleidžiant idėjas. O šie organizatoriai mato vieni kitus, mokosi vieni iš kitų. Mes mokomės iš jų. Gauname nuostabių paskaitų iš jų. Ratas sukasi.

Gerai, stabtelėkime minutei. Juk tai tikrai nebėra naujiena tai, kad inovacijos kyla iš grupių. Žinote, girdėjome šią savaitę: tas romantiškas supratimas apie vienišą genijų ir jo "eureka!" akimirką, kuri pakeičia pasaulį, yra klaidinantis. Net jei jis tai pasakė, o jis turėtų žinoti. Mes esame bendruomeninė rūšis. Mes uždegame vieni kitus. Taip pat nėra naujiena tai, kad internetas paspartino inovacijas. Per paskutiniuosius 15 metų galingos bendruomenės susijungė internete, įkvėpdamos viena kitą. Jei kalbėsime apie programuotojus, žinote, visas atvirojo kodo judėjimas yra fantastiškas minios skatinamų inovacijų pavyzdys. Bet paslaptis yra tame, kad šios grupės galėjo susijungti, nes jų darbo produktas gali būti lengvai dalijamas skaitmeniniu būdu: nuotraukos, muzikos failai, programinė įranga. Štai kodėl, kas mane jaudina ir kas, manau, yra nepakankamai aptariama, yra internetinių vaizdo įrašų populiarumo reikšmė.

Tai yra technologija, kuri leis dalintis viso pasaulio talentais skaitmeniniu būdu ir taip pradėti visiškai naują ciklą minios skatinamų inovacijų. Pirmaisiais metais internete buvo nedaug vaizdo įrašų, nes jie yra didžiuliai; internetas negalėjo susitvarkyti su jais. Tačiau per paskutiniuosius 10 metų duomenų pralaidumas padidėjo šimteriopai. Staiga, štai ir mes. Žmonija žiūri 80 milijonų valandų Youtube įrašų kiekvieną dieną. Cisco apskaičiavo, kad po ketverių metų daugiau nei 90 procentų interneto duomenų bus vaizdo įrašai. Jei visa tai bus šuniukai, pornografija ir piratavimas, mes pasmerkti. Nemanau, kad taip bus. Yra priežastis, kodėl vaizdo įrašai reikalauja didelio duomenų pralaidumo. Jie talpina milžinišką kiekį duomenų, o mūsų smegenys yra unikaliai sukurtos juos iškoduoti.

Štai, leiskite pristatyti jums Sam Haber. Jis važinėja vienaračiu. Prieš atsirandant YouTube nebuvo jokio būdo jam atrasti savo sporto potencialo, nes viso to neįmanoma perduoti žodžiais, tiesa? Tačiau žiūrint video klipus, paskelbtus nepažįstamųjų, jam atsiveria galimybių pasaulis. Staiga jis pradeda kopijuoti, o paskui sukuria kažką naujo. Ir pasaulinė važinėjančių vienaračiais bendruomenė atranda vieni kitus internete, įkvepia vieni kitus didybei. Yra tūkstančiai kitų pavyzdžių, jog tai vyksta - vaizdo įrašų varoma įgūdžių evoliucija, apimanti tiek fizinius, tiek meninius įgūdžius. Ir turiu pasakyti, kaip buvęs žurnalų, skirtų laisvalaikiui, leidėjas, jog man tai keistai gražu. Turiu omenyje, kad šiame ekrane tiek daug aistros.

Bet jei Rube Goldberg mechanizmai ir video poezija yra ne jūsų skoniui, kaip jums tai. Jove yra internetinis puslapis, sukurtas paskatinti mokslininkus skelbti jų kolegų recenzuotus tyrimus video formatu. Su tradiciniais moksliniais straipsniais yra problemų. Gali užtrukti mėnesius, kol mokslininkas kitoje laboratorijoje išsiaiškins, kaip pakartoti eksperimentus, kurie aprašomi spaudinyje. Štai vienas toks susierzinęs mokslininkas, Moshe Pritsker, Jove įkūrėjas. Jis man pasakė, kad pasaulis švaisto milijardus dolerių tam. Bet pažiūrėkit į šį vaizdo įrašą. Pažvelkite: juk jei gali parodyti vietoje to, kad aprašytum, problema išnyksta. Taigi nėra prasimanymas sakyti, kad kažkada internetiniai vaizdo įrašai ženkliai paspartins mokslinę pažangą.

Štai dar vienas pavyzdys, artimas mūsų širdims TED'e, kur vaizdas yra kartais stipresnis nei spauda - idėjų dalinimasis. Kodėl žmonės mėgsta žiūrėti TED kalbas? Visos šios idėjos jau yra išspausdintos. Tiesą sakant, yra greičiau jas perskaityti nei peržiūrėti. Kodėl kas nors turėtų vargintis? Na, nes jose yra demonstravimo, ne tik pasakojimo. Bet net jei nenaudotume ekrano, būtų perduodama daugiau nei tik žodžiai. Ir toje neverbalinėje dalyje yra kažkas tikrai magiško. Paslėpta kažkur gestuose, balso tembre, veido išraiškose, akių kontakte, aistroje, kiek nerangioje britiškoje kūno kalboje, publikos reakcijoje yra šimtai pasąmonės užuominų, kurios lemia, kaip gerai tu suprasi ir ar tave įkvėps - šviesa, jei jums taip patinka, ir troškimas. Neįtikėtina, kad visa tai gali būti perduota per vos kelių colių ekraną.

Skaitymas ir rašymas yra išties santykinai nauji išradimai. Tiesioginis bendravimas yra ištobulintas milijonus metų trunkančios evoliucijos. Štai kas jį padarė tokiu paslaptingu ir galingu reiškiniu. Kažkas šneka, visų priimančiųjų smegenyse sukuriamas rezonansas, visa grupė veikia išvien. Tai yra jungiamasis audinys žmogiško superorganizmo veikime. Tai turbūt ištisus tūkstantmečius stumia mūsų kultūrą į priekį. Prieš 500 metų jis susidūrė su varžovu, turinčiu mirtiną pranašumą. Jis štai čia. Spausdinimo staklės. Ambicingi pasaulio inovatoriai ir įtakingi žmonės dabar galėjo skleisti savo idėjas toli ir plačiai, o šnekamasis menas tuo tarpu beveik sunyko. Bet dabar akimirksniu taisyklės vėl pasikeitė. Nepagražinsiu sakydamas, kad tai, ką Gutenbergas padarė rašymui, internetiniai vaizdo įrašai gali padaryti tiesioginiam bendravimui. Taigi tas pirmykštis būdas, kuriam jūsų smegenys yra tinkamiausios... jis ką tik tapo globalus.

Tai svarbu. Mums gali tekti iš naujo išrasti senovinę meno formą. Juk šiandien vienas kalbantis žmogus gali būti stebimas milijonų, jis ryškiai nušviečia galingas idėjas, kuria stiprų troškimą mokytis ir atsiliepti, šiuo atveju, stiprų troškimą juoktis. Pirmą kartą žmonijos istorijoje talentingų studentų potencialui ir svajonėms nebeliko grėsmės būti nušluotiems niekam tikusių mokytojų. Jie gali sėdėti per pusmetrį nuo geriausių pasaulyje.

O TED yra tik maža to dalis. Turiu galvoje, jog pasaulio universitetai atveria savo mokymo programas. Tūkstančiai individų ir organizacijų dalinasi savo žiniomis ir duomenimis internete. Tūkstančiai žmonių atranda naujus būdus mokytis ir, svarbiausia, atsiliepti, taip užbaigdami ciklą. Ir taip, kai mes apie tai pamąstėme, mums paaiškėjo, koks turėtų būti kitas TED evoliucijos etapas. TED paskaitos negali būti vienpusis procesas - vienas daugeliui. Mūsų ateitis yra daugelis daugeliui. Taigi mes svajojame apie būdus, kaip būtų lengviau jums, pasaulinei TED bendruomenei, reaguoti į pranešėjus, prisidėti savo pačių idėjomis, galbūt jūsų pačių TED paskaitomis, ir padėti atskleisti tai, kas yra geriausia. Nes jei mes galime atskirti pačius geriausius iš žymiai didesnės masės, ratas sukasi.

Taigi, ar galima įsivaizduoti panašų procesą į šį, kuris tiktų visam pasauliniam švietimui? Turiu galvoje, ar tai privalo būti šis skausmingas, iš viršaus į apačią vykstantis procesas? Kodėl gi ne pats save maitinantis ciklas, kuriame mes visi dalyvautume? Juk dabar dalyvavimo era, tiesa? Mokyklos negali būti resursų talpyklos. Mes negalim nustoti mokytis būdami 21-erių. Kas jei ateinančioje devynių milijardų minioje... Kas jei ta minia galėtų išmokti pakankamai, kad prisidėtų prie visuotinės gerovės vietoje to, kad būtų tik vartotojai? Tai pakeistų viską, tiesa? Tam prireiktų daugiau mokytojų negu mes kada nors turėjome. Bet gera naujiena ta, kad jie yra. Jie minioje, o minia įjungia šviesas, ir mes galime išvysti juos pirmą kartą ne kaip vientisą nepažįstamųjų masę, bet kaip individus, iš kurių galime mokytis. Kas čia mokytojas? Jūs esate mokytojas. Jūs - minios dalis, kuri galbūt tuoj pradės didžiausią mokymosi ciklą žmonijos istorijoje, ciklą, kuris nugabens mus visus į gudresnę, protingesnę, gražesnę vietą.

Štai grupė vaikų Pakistano kaime, netoli vietos, kur aš užaugau. Po penkerių metų kiekvienas iš jų turės mobilųjį telefoną, pajėgų prieiti prie vaizdo įrašų internete ir galintį juos ten patalpinti. Ar ne beprotiška pagalvoti, kad ši mergaitė antrame plane dešinėje po 15 metų galbūt dalinsis idėja, kuri puoš pasaulį jūsų anūkams? Tai ne beprotiška, tai iš tiesų vyksta dabar.

Noriu jums pristatyti gerą TED draugą, kuris kaip tyčia gyvena didžiausiame Afrikos lūšnynų rajone.

(Video) Christopher Makau: Sveiki. Mano vardas Christopher Makau. Aš - vienas iš TEDxKibera organizatorių. Čia Kiberoje vyksta tiek daug gerų dalykų. Štai savitarpio pagalbos grupė. Jie pavertė šiukšlyną sodu. Čia buvo nusikaltimų vieta, kur žmonės buvo apiplėšinėjami. Jie panaudojo tas pačias šiukšles, kad pagamintų natūralių trąšų. Ši šiukšlyno vieta maitina daugiau nei 30 šeimų. Mes turim nuosavą kino mokyklą. Jie naudoja Flip kameras, kad įrašytų, redaguotų ir parengtų reportažus savo pačių televizijos kanalui Kibera TV. Dėl žemės trūkumo mes naudojam maišus daržovių auginimui, šitaip mes taip pat sutaupome pragyvenimo išlaidų. Pokyčiai vyksta, kai matome dalykus kitu kampu. Šiandien aš matau Kiberą kitu kampu. Mano žinia TEDGlobal ir visam pasauliui yra: Kibera yra idėjų ir inovacijų šaltinis.

(Plojimai)

CA: Žinote ką? Lažinuosi, kad Chris visad buvo įkvepiantis vaikinas. Nauja tai (ir tai labai svarbu), kad pirmą kartą mes galime jį pamatyti ir jis gali pamatyti mus. Šiuo metu Chris, Kevin, Dennis, Dickson ir jų draugai stebi mus Nairobyje. Vaikinai, mes pasimokėme iš jūsų šiandien. Ačiū jums.

Ir ačiū jums.

(Plojimai)