Chip Conley: Matuojant tai, kas daro gyvenimą vertu gyventi

Aš kalbėsiu apie paprastą lyderiavimo tiesą 21-ajame amžiuje. 21-ajame amžiuje mes turime žvelgti į - ir ką aš jus šiandien skatinsiu apsvarstyti -- tai sugrįžti į mūsų mokyklos dienas kai mes mokėmės skaičiuoti. Tačiau manau, kad mums laikas pamąstyti apie tai, ką skaičiuojame. Nes tai, ką mes skaičiuojame, išties yra svarbu.

Leiskite man pradėti papasakojant trumpą istoriją. Tai Van Quach. Ji atkeliavo į šią šalį 1986 metais iš Vietnamo. Ji pakeitė savo vardą į Vivian, nes norėjo lengviau pritapti Amerikoje. Jos pirmas darbas buvo mieste esančiame motelyje, San Franciske, ji buvo kambarinė. Man teko laimė nusipirkti būtent tą motelį praėjus trims mėnesiams nuo tada, kai Vivian pradėjo ten dirbti. Todėl mudu su Vivian kartu dirbame jau 23 metus.

Būdamas 26 metų amžiaus ir kupinas jaunatviško idealizmo, 1987 metais, aš įkūriau savo kompaniją ir pavadinau ją "Džiaugsmas gyventi" (pranz. Joie de Vivre), labai nepraktiškas pavadinimas, nes aš ir ketinau kurti gyvenimo džiaugsmą. Tas pirmasis mano viešbutis, kurį nupirkau, motelis, buvo apmokamas valandomis, anonimiškas motelis San Francisko miesto ribose. Leisdamas laiką su Vivian aš pastebėjau, kad ji su gan savotišku "džiaugsmu gyventi" atlikdavo savo darbus. Ir tai paskatino mano smalsumą: kaip kažkas gali rasti džiaugsmą pragyvenimui valydamas tualetus? Taigi aš leidau laiką su Vivian ir mačiau, kad jai pats tualetų valymas džiaugsmo neteikė. Jos darbas, jos tikslas ir jos pašaukimas nebuvo tapti geriausia pasaulyje tualeto valytoja. Svarbiausia Vivian buvo emocinis ryšys, kurį ji sukūrė su savo kolegomis ir su mūsų svečiais. Ir kas ją labiausiai įkvėpė ir suteikė prasmės buvo faktas, kad ji rūpinosi žmonėmis, kurie buvo toli nuo savo namų. Juk pati Vivian žinojo, ką tai reiškia būti labai toli nuo namų.

Ši žmogiškoji pamoka, kurią gavau daugiau nei prieš 20 metų, man puikiai pasitarnavo per paskutinį mūsų patirtą ekonominį nuosmukį. Po dot-com griūties ir 9/11 įvykių San Francisko Bay Area viešbučiai patyrė didžiausią procentinį pajamų kritimą visoje Amerikos viešbučių istorijoje. Mes buvome didžiausi viešbučių paslaugų tiekėjai Bay Area rajone, taigi mes buvome ypač pažeidžiami. Bet taip pat tuo metu, prisiminkite, mes nustojom šioje šalyje valgyti skrudintas bulvytes. Na, ne visiškai taip. Žinoma ne! Iš tikrųjų mes ėmėm valgyti "laisvės bulvytes." Ir ėmėme boikotuoti viską, kas buvo prancūziška. Ką gi, mano kompanijos pavadinimas "Joie de Vivre".. Taigi ėmiau gauti laiškus iš tokių valstijų kaip Alabama ar Orange County (Kalifornijos apygarda) su grasinimu boikotuoti mano kompaniją, nes jie manė, kad mes esame prancūzų įmonė. Ir aš jiems atrašydavau, ir sakydavau: "Luktelkit minutėlę. Mes ne prancūzai. Mes esame amerikietiška kompanija. Mūsų būstinė San Franciske." Ir tada sulaukdavau glausto atsako: "O, tai dar blogiau..."

(Juokiasi)

Taigi vieną dieną, kai jaučiausi kiek nuliūdęs ir neturintis daug "džiaugsmo gyventi", atsidūriau vietinėje knygų krautuvėlėje, įsikūrusioje netoli mūsų darbovietės. Pradžioje nuėjau į krautuvėlės verslo skyrių, ieškodamas verslo sprendimo. Bet, būdamas tokioje apsvaigusioje būsenoje, netrukus atsidūriau saviugdos sekcijoje. Ir ten aš iš naujo atradau Abraham Maslow poreikių hierarchiją. Aš turėjau vieną psichologijos kursą koledže ir mokiausi apie šį vyruką, Abraham Maslow, o ir dauguma mūsų esame susipažinę su jo "poreikių hierarchija". Bet sėdėdamas ten keturias valandas, visą popietę, skaitydamas Maslow, atpažinau šį tą, kas tinka daugumai lyderių. Vienas elementariausių dalykų versle, kažkas, ko nepaisome. O tai yra, kad mes visi esame žmonės. Ir kiekvienas iš mūsų, nesvarbu, kokią vietą užimame versle, turime savo poreikių hierarchiją darbovietėje.

Pradėjęs skaityti daugiau Maslow, netrukus sužinojau, kad Maslow, savo vėlesniame gyvenime norėjo šią asmeninę hierarchiją ir pritaikyti ją kolektyvui, organizacijoms ir ypač - verslui. Bet, deja, jis mirė išankstine mirtimi dar 1970 metais. Ir jam nepavyko įgyvendinti savo svajonės iki galo. Taigi per dot-com griūtį aš suvokiau, kad mano vaidmuo šiame gyvenime yra tarpininkauti Abe Maslow. Ir štai ką aš padariau prieš kelis metus kai paėmiau tą penkių lygių poreikių hierarchijos piramidę ir paverčiau ją, kaip pats pavadinau, transformacijos piramide, kurią sudaro išlikimas, sėkmė ir transformacija. Šie principai taikomi ne tik versle, bet ir gyvenime. Tada mes ėmėme savęs klausti ar mes skiriame pakankamą dėmesį aukštesniems poreikiams, šiems transformacijos poreikiams, mūsų svarbiausių kompanijos darbuotojų. Šie trys poreikių hierarchijos lygmenys siejasi su visais penkiais lygmenimis Maslow poreikių hierarchijoje.

Bet kai mes užklausėm savęs apie aukštesniųjų mūsų darbuotojų ir klientų poreikių įgyvendinimą, supratau, kad mes neturime jokios vertinimo sistemos. Mes neturėjome nieko, kas mums pasakytų, ar mes judame teisinga kryptimi. Todėl mes ėmėme savęs klausti: kokius ne tokius akivaizdžius rodmenis mes galėtume pasitelkti, norėdami įvertinti savo darbuotojų prasmės suvokimą ar klientų emocinį ryšį su mumis? Pavyzdžiui, mes ėmėme teirautis savo darbuotojų, ar jie suvokia įmonės misiją, ar jie ja nuoširdžiai tiki ir žino, kad gali ją įtakoti, ir ar jie suvokia, kad jų darbas išties turi poveikį jos raidai. Ir mes ėmėme klausti savo klientų ar jie jautė emocinį ryšį su mumis vienu iš 7 skirtingų būdų. Nuostabiausia, kad kai mes uždavėme šiuos klausimus ir ėmėme skirti daugiau dėmesio piramidės viršui, pastebėjome, kad sukūrėme gerokai daugiau lojalumo. Mūsų klientų lojalumas šovė į viršų. Mūsų darbuotojų kaita sumažėjo iki trečdalio pramonės šakos vidurkio. Ir per tuos penkis dot-com krizės metus mūsų įmonės dydis patrigubėjo.

Kai aš ėmiau leisti daugiau laiko bendraudamas su kitais vadovais, klausiau, kaip jie išgyvena tuo sunkiu laiku, o jie man tik kartojo ir kartojo, kad jie naudojasi tik tuo, ką sugeba išmatuoti. O mes tegalime apskaičiuoti tik tuos apčiuopiamus dalykus piramidės apačioje. Jie net nematė visų tų neapčiuopiamų dalykų aukščiau piramidėje. Tada aš uždaviau sau klausimą: kaip mums paskatinti vadovus imti vertinti tai, kas neapčiuopiama? Jei mus, kaip lyderius, moko valdyti tik apskaičiuojamus dalykus, ir mes gyvenime apskaičiuoti gebame tik apčiuopiamus dalykus, praleidžiame visą daugybę dalykų piramidės viršūnėje.

Taigi aš ėmiau studijuoti ir aiškintis, ir radau tyrimą, kuris parodė, kad 94% verslo lyderių pasaulyje tiki, kad jų versluose yra svarbūs neapčiuopiami dalykai, tokie kaip intelektinė nuosavybė, jų įmonės kultūra, jų prekinio ženklo lojalumas. Tačiau tik 5 procentai šių lyderių turėjo metodiką, kaip matuoti šiuos neapčiuopiamus dalykus savo versle. Taigi mes, kaip lyderiai, suvokiame neapčiuopiamų dalykų svarbą, tačiau mes neturim nė mažiausio supratimo, kaip juos matuoti. Štai viena Einšteino citata: "Ne viskas, ką galime suskaičiuoti, yra svarbu, ir ne viską, kas svarbu, galime suskaičiuoti." Man nesinori ginčytis su Einšteinu, tačiau jei tai, kas mums brangiausia mūsų gyvenime ir mūsų versle išties negali būti suskaičiuojama ar įvertinama, negi mes nepraleisim savo gyvenimų tegalėdami išmatuoti kasdienybę?

Tai buvo būtent šis svaiginantis klausimas apie tai, kas svarbu, dėl kurio aš savaitei apleidau savo įmonės vadovo pareigas ir išskridau į Himalajų viršukalnes. Aš nuskridau į vietą, kuri per amžius buvo apgaubta paslaptimis, vietą, kurią kai kurie žmonės vadina Shangri Ia. Ta vieta jau seniai pakilo iš piramidės pagrindo - išgyvenimo, ir tapo transformacijos modeliu visame pasaulyje. Aš nuvykau į Butaną. Paauglys Butano karalius taip pat buvo smalsus žmogus, bet tai buvo dar 1972 metais, kai jis pateko į sostą dvi dienas po jo tėvo mirties. Būdamas 17 metų, jis ėmė uždavinėti tokius klausimus, kurių galėtum tikėtis tik iš neturinčio daug patirties žmogaus.

Kelionės po Indiją metu, dar tik prasidėjus jo karaliavimo laikotarpiui, vienas indų žurnalistas paklausė jo apie Butano bendrąjį vidaus produktą BVP, Butano BVP dydį. Ir karalius pasakė žodžius, kurie mus neatpažįstamai pakeitė praėjus keturiems dešimtmečiams. Jis atsakė taip: "Kodėl mes esame taip apsėsti ir susitelkę į bendrąjį vidaus produktą? Kodėl mums nėra svarbesnė bendroji nacionalinė laimė?" Taip iš esmės karalius mus kvietė apsvarstyti alternatyvų sėkmės apibrėžimą, kuris dabar žinomas kaip BNL, arba bendroji nacionalinė laimė. Dauguma pasaulio vadovų nekreipė dėmesio, o tie, kurie tai pastebėjo, laikė tai tiesiog "budistų ekonomika." Tačiau karalius kalbėjo rimtai. Tai buvo žymus momentas, nes tai buvo pirmas kartas, kai pasaulio vadovas per beveik 200 metų pasiūlė, kad neapčiuopiama laimė -- vėlgi, tas lyderis prieš 200 metų buvo Tomas Džefersonas su Nepriklausomybės Deklaracija -- po 200 metų šis karalius pasiūlė, kad neapčiuopiama laimė yra tai, ką mums derėtų matuoti ir tai, ką mums išties reiktų vertinti kaip valstybės atstovams.

Sekančius savo tris dešimtmečius kaip karalius jis išties pradėjo matuoti ir tvarkyti laimę Butane. Įskaitant ir tai, kad jis visai neseniai pervertė savo valstybę iš absoliučios monarchijos į konstitucinę monarchiją be jokio kraujo praliejimo, jokio perversmo. Ir Butanas, tiems jūsų, kurie nežino, yra jauniausia demokratija pasaulyje, susikūrusi tik prieš du metus.

Taigi kai aš leidau laiką su BNL judėjimo iniciatoriais, ėmiau išties suprasti, ką jie darė. Aš taip pat turėjau galimybę praleisti šiek tiek laiko su jų ministru pirmininku. Pietų metu aš jam uždaviau įžūlų klausimą. Aš paklausiau jo: "Kaip jūs galite kurti ir matuoti kažką, kas neturi jokios formos, kitais žodžiais tariant, laimę?" Ir jis, labai išmintingas žmogus, atsakė: "Klausyk, Butano tikslas nėra kurti laimę. Mes tiesiog sukuriame sąlygas laimei atsirasti. Kitais žodžiais tariant, mes kuriame laimei tinkamą aplinką." Vau. Tai įdomu! Ir jis sakė, kad jie turi šį meną pagrindžiantį mokslą. Jie išties sukūrė keturis esminius pamatus, devynis pagrindinius rodiklius ir 72 skirtingus rodmenis, kurie padėjo išmatuoti jų BNL. Vienas svarbiausių rodiklių yra: Ką Butano gyventojai mano apie tai, kaip jie kasdien praleidžia savo turimą laiką? Tai yra geras klausimas. Ką jūs manote apie laiką, kurį praleidžiate kasdien? Laikas yra vienas ribočiausių išteklių mūsų moderniame pasaulyje. Ir vis dėlto, žinoma, šis nedidelis neapčiuopiamas rodiklis nenaudojamas skaičiuojant BVP.

Leisdamas tą savaitę Himalajuose aš sugalvojau tai, ką aš vadinu emocine lygtimi. Ir ji remiasi tuo, ką perskaičiau kažkada seniai vieno vyruko, vardu Rabbi Hyman Schachtel, raštuose. Kiek iš jūsų esate apie jį girdėję? Kas nors? 1954 metais jis parašė knygą, pavadintą "Tikrasis mėgavimasis gyvenimu" (angl. "The Real Enjoyment of Living") Ir jis pasiūlė idėją, kad laimė nėra turėjimas tai, ko nori. Vietoj to, tai yra norėjimas to, ką jau turi. Kitais žodžiais tariant, manau, jog Butano gyventojai tiki, kad laimė lygi norėjimui to, ką jau turi -- įsivaizduokite dėkingumą -- padalintą iš turėjimo to, ko norite -- pasitenkinimo. Butano gyventojai nėra užstrigę troškimų pildymo rutinoje, kur nuolatos koncentruotųsi į tai, ko neturi. Jų religija, jų atskirtumas, jų gili pagarba savo kultūrai, o dabar ir pagrindiniai jų BNL judėjimo principai visi kartu išugdė dėkingumo jausmą viskam, ką jie turi. Kiek iš mūsų, TED mylėtojų auditorijoje, praleidžia daugiau laiko apatinėje lygties pusėje, vardiklyje? Mes esame apatine dalimi grįsta kultūra daugiau nei viena prasme.

(Juokas)

Realybė yra ta, kad Vakarų valstybėse dažnai mes susitelkiame į laimės siekimą, lyg laimė būtų kažkas, ko mes turime ieškoti -- kažkoks objektas, kurį turime gauti, o galbūt ir daugybė objektų. Išties, jei pažvelgtumėt į žodyną, daugumą jų apibrėžia siekimą (angl. pursuit) kaip "persekioti su priešiškumu." Ar mes siekiame laimės su priešiškumu? Geras klausimas. Bet grįžkime į Butaną.

Butanas šiaurėje ir pietuose ribojasi su 38 % pasaulio populiacijos. Ar gali ši mažytė valstybė, panaši į naują įmonę subrendusioje rinkoje, tapti kibirkštimi, kuri darytų įtaką 21-ojo amžiaus Kinijos ir Indijos viduriniajai klasei? Butanas sukūrė tobuliausią eksporto prekę, naują globalią gerovės valiutą. Ir šiuo metu pasaulyje yra 40 valstybių, kurios studijuoja nuosavą BNL. Galbūt jūs girdėjote, kad šį rudenį Nicolas Sarkozy Prancūzijoje paskelbė rezultatus 18 mėnesių trukusio tyrimo, kurį atliko du Nobelio ekonomistai ir kuris tyrė laimę ir gerovę Prancūzijoje. Sarkozy siūlė, kad pasaulio lyderiai liautųsi trumparegiškai sutelkę dėmesį į BVP ir imtų svarstyti naująjį indeksą, kurį kai kurie prancūzai ėmė vadinti "džiaugsmo gyventi indeksu" (orig. k. joie de vivre index) Man jis patinka. Bendro prekinio ženklo kūrimo galimybės!

Ir tik prieš tris dienas, prieš tris dienas čia, TED'e, mes galėjome matyti Davidą Cameroną, potencialų sekantį Didžiosios Britanijos ministrą pirmininką, cituojantį vieną mano mėgstamiausių visų laikų kalbų, Roberto Kenedžio poetišką kalbą iš 1968 metų kai jis teigė, kad mes esame trumparegiškai susitelkę į ne tuos dalykus ir kad BVP yra netinkamas rodiklis. Tai perša mintį, kad varomosios jėgos mainosi.

Aš paėmiau tą Roberto Kenedžio citatą ir kuriam laikui paverčiau ją nauju rodiklių sąrašu. Šis sąrašas yra rinkinys dalykų, kuriuos Robertas Kenedis minėjo savo citatoje. BVP skaičiuoja viską nuo oro taršos iki raudonmedžio miškų naikinimo. Tačiau jis neskaičuoja mūsų vaikų sveikatos, ar mūsų viešųjų pareigūnų sąžiningumo. Pažvelkite į šiuos du stulpelius - ar tai neverčia jūsų jausti, kad jau pats laikas imti galvoti apie naują būdą skaičiuoti, naują būdą suvokti, kas mums svarbu gyvenime?

(Aplodismentai)

Neabejotinai Robertas Kenedis savo kalbos pabaigoje teigė būtent tai. Jis sakė, kad BVP "matuoja viską, trumpai tariant, išskyrus tai, kas daro gyvenimą vertu gyventi." Vau! Tai kaip mums tai padaryti? Leiskit man pasakyti, ką mes galim pradėti daryti jau už dešimties metų, bent jau šioje šalyje. Kodėl po velniais Amerikoje 2010 metais mes vykdome visuotinį surašymą. Mes išleidžiame 10 milijardų dolerių surašymui. O užduodame tik 10 paprastų klausimų -- tai yra naivumas. Bet visi šie klausimai yra apčiuopiami. Jie yra apie demografiją. Jie yra apie tai, kur gyveni, ir su kiek žmonių, ir ar tau priklauso tavo namai, ar ne. Tik tiek. Mes neklausiame apie prasmingus rodmenis. Mes neužduodame svarbių klausimų. Mes neklausiame nieko apie neapčiuopiamus dalykus.

Abe Maslow kažkada pasakė tai, ką jums jau teko girdėti, tačiau tik nežinote, kad tai jis tai pasakė. Jis tarė: "Jei vienintelis įrankis, kurį turime, yra plaktukas, tai viskas aplink ima atrodyti lyg vinis." Mus apgavo mūsų pačių sukurtas įrankis. Atleiskite už šį išsireiškimą. (Juokas) Mus apgavo mūsų pačių sukurtas įrankis. BVP tapo mūsų plaktuku. O mūsų vinimi buvo 19-ojo ir 20-ojo amžiaus industrinės eros sėkmės modelis. Nepaisant to, 64 % pasaulio BVP šiandien yra sukuriama toje neapčiuopiamoje industrijos šakoje, kurią vadiname paslaugomis, paslaugų industrijoje, kurioje esu ir aš pats. Ir tik 36% procentai sukuriami apčiuopiamose industrijose - gamyboje ir žemdirbystėje. Taigi gal jau pats laikas mums susirasti didesnę įrankių dežę, tiesa? Galbūt mums pats laikas gauti įrankių dežę, kuri neskaičiuotų vien to, ką suskaičiuoti paprasta, apčiuopiamų dalykų gyvenime, o skaičiuotų tai, ką mes labiausiai vertiname, tai, kas neapčiuopiama.

Rodos, esu gan smalsus vadovas. Aš taip pat buvau smalsus ekonomikos bakalauro studentas. Ten aš supratau, kad ekonomistai matuoja viską apčiuopiamais gamybos ir vartojimo vienetais lyg kiekvienas šių apčiuopiamų vienetų būtų identiškas. Jie nėra identiški. TIesą sakant, kaip lyderiai, mes turime suvokti, kad mes galime daryti įtaką kiekvieno "gamybos vieneto" kokybei, kurdami sąlygas savo darbuotojams įgyvendinti savo pašaukimą. Tiesą sakant, Vivian atveju, jos "gamybos vienetas" nėra apčiuopiamos darbo valandos, kurias ji dirba. Tai yra neapčiuopiamas skirtumas, kurį ji sukuria per tą savo darbo valandą.

Čia yra Dave Arringdale, kuris yra nuolatinis svečias Vivian motelyje. Jis čia nakvojo šimtus kartų per paskutinius 20 metų. Ir jis yra lojalus mums dėl visų ryšių, susidariusių su Vivian ir kitais jos kolegomis. Jie sukūrė Dave laimei tinkamą aplinką. Ir jis sako, kad gali visada pasikliauti Vivian ir likusiais darbuotojais, kad jis pasijaustų kaip namie. Tai kodėl verslo lyderiai ir investuotojai ganėtinai dažnai nemato ryšio tarp neapčiuopiamos darbuotojų laimės kūrimo ir apčiuopiamų finansinių pelnų jų versluose? Mums nereikia rinktis tarp įkvėptų darbuotojų ir didelių pelnų. Mes galime turėti abu. Ir išties, įkvėpti darbuotojai gan dažnai padeda sukurti žymius pelnus, tiesa?

Taigi, ko pasauliui dabar reikia, mano nuomone, tai verslo ir politiniai lyderiai, kurie žino, ką dera skaičiuoti. Mes skaičiuojame skaičius. Mes pasikliaujame žmonėmis. Kas tikrai yra svarbu, tai panaudoti skaičius taip, kad išties būtų atsižvelgta į mūsų žmonių interesus. Aš tai išmokau iš motelio kambarinės ir mažos valstybės karaliaus. Ką tu gali pradėti skaičiuoti jau šiandien? Kokį vieną dalyką galėtum pradėt skaičiuoti šiandien, kuris būtų išties prasmingas tavo gyvenime, ar tai būtų tavo darbo, ar verslo gyvenimas?

Ačiū jums labai.

(Aplodismentai)