Cameron'as Sinclair'as apie atvirojo kodo architektūrą

Aš jus trumpam pakviesiu į kelionę. Kad paaiškinčiau savo norą, aš turiu jus nugabenti ten, kur dauguma žmonių nebuvo - aplink pasaulį. Kai man buvo maždaug 24 metai, Keitė Stor (Kate Store) ir aš įkūrėme organizaciją, kuria norėjome įtraukti architektus ir dizainerius į humanitarinę veiklą. Ne tik reaguojant į stichines nelaimes, bet ir įsitraukiant į sistematiškų problemų sprendimą. Mes manėme, kad ten, kur ištekliai ir žinios yra menkos, novatoriškas ir draugiškas aplinkai dizainas gali stipriai pakeisti žmonių gyvenimus.

Taip prasidėjo mano... Aš pradėjau savo gyvenimą kaip architektas ar bent jau mokydamasis juo būti ir visada domėjausi socialiai atsakingu dizainu, ir kaip iš tikrųjų galima daryti įtaką. Bet kai patekau į architektūros mokyklą, pasirodė, kad buvau juoda avis šeimoje. Daugybė architektų, rodos, manė, kad kai ką nors sukuri, tu sukuri brangakmenį, dėl kurio stengiesi ir kankiniesi. Tuo tarpu man atrodė, kad kurdamas tu arba padedi arba pakenki bendruomenei, kurioje kuri. Taigi tu "gamini" pastatą ne tik jo gyventojams ar žmonėms, kurie juo naudosis, bet ir visai bendruomenei.

1999-aisiais mes pradėjome reaguodami į apgyvendinimo problemas, su kuriomis susidūrė grįžtantys į Kosovą pabėgėliai. Aš nežinojau, ką darau. Kaip jau sakiau: buvau įpusėjęs trečią dešimtį. Aš priklausau interneto kartai, taigi mes sukūrėme internetinį tinklapį. Mes pradėjome kviesti žmones, ir, mano nuostabai, per pora mėnesių šimtai žmonių iš viso pasaulio prisijungė. Taip buvo pastatyti pirmieji prototipai, eksperimentuota su kai kuriomis idėjomis. Po dvejų metų mes pradėjome projektą, susijusį su mobiliųjų klinikų kūrimu subsaharinėje Afrikoje, reaguojant į ŽIV ir AIDS pandemiją. Sulaukėme 550 dalyvių iš 53 valstybių. Dizaineriai iš viso pasaulio taip pat dalyvauja. Po to surengėme darbų parodą. 2004-ieji metai buvo mums svarbus taškas. Mes pradėjome reaguoti į gamtos nelaimes, įsitraukėme į veiklą Bame ir kitose Irano dalyse, vėliau ir Afrikoje.

Dirbdami Jungtinėse Valstijose dauguma žmonių žiūri į skurdą ir mato užsieniečio veidą, bet pagyvenkite (aš gyvenu Bozmane, Montanoje), pakilkite link šiaurinių rezervatų lygumų, nusileiskite iki Alabamos ar Misisipės. Prieš Katrinos uraganą aš būčiau jums parodęs vietų, kurios buvo daug prastesnės būklės negu daugelis besivystančių šalių, kuriose lankiausi. Taigi mes pradėjome darbą mūsų miestuose ir kitur.

Papasakosiu ir apie kitus projektus. 2005-aisiais Motina Gamta įspyrė mums į užpakalį. Manau, galime teigti, kad 2005-ieji buvo siaubingi metai, jei kalbėsime apie gamtos nelaimes. Interneto dėka, dėl plataus blogų tinklo ir pan. praėjus vos kelioms valandoms po cunamio mes jau rinkome lėšas, įsitraukėme į darbą, dirbome su vietiniais. Pirmąsias keletą dienų dirbome su keliais nešiojamais kompiuteriais, sulaukiau 4000 elektroninių laiškų iš žmonių, kuriems reikėjo pagalbos. Taigi pradėjome dirbti su projektais ten ir aš pakalbėsiu apie keletą iš jų. Šiais metais, žinoma, mes sureagavome į Katriną, po to tęsėme ir atstatymo darbus.

Štai trumpa apžvalga. 2004-aisiais jau nebegalėjau susidoroti su žmonių, norinčių padėti, skaičiumi ar su prašymų, kuriuos gaudavau, skaičiumi Viskas keliaudavo į mano nešiojamąjį kompiuterį ir telefoną. Taigi nusprendėm įsteigti atvirą... tiesiog atvirojo kodo verslo modelį, kad kiekvienas bet kur pasaulyje galėtų galėtų įsteigti vietinį skyrių, taip įsitraukdami į vietines problemas. Nes aš tikiu, kad nėra tokio dalyko kaip Utopija. Visos problemos yra vietinės. Visi sprendimai yra vietiniai. Jūs žinote, kad tai reiškia, jog kažkas, kas gyvena Misisipėje, žino daugiau apie Misisipę negu aš. Taigi nutiko taip: mes pasinaudojome "MeetUp" ir visais kitais internetiniais įrankiais - galų gale turėjome 40 skyrių, tūkstančius architektų 104-iose šalyse. Taigi... Svarbus taškas... Atleiskit, niekada nedėviu kostiumo, taigi žinojau, kad jį nusiimsiu. Taigi, aš greitai prabėgsiu.

Per pastaruosius septynerius metus... Tai nėra vien nepelno siekiantys projektai. Aš supratau, kad vyksta masinis socialiai atsakingų dizainerių perversmas, kurie tiki, kad šis pasaulis smarkiai sumažėjo ir kad mes turime galimybę - ne atsakomybę, bet galimybę iš tikrųjų kažką pakeisti.

(Juokas)

Aš tai pridėsiu prie savo laiko. Štai ko jūs nežinote: mes turime tūkstančius dizainerių, kurie dirba visame pasaulyje, bendraudami iš esmės per tinklalapį; ir turime tris darbuotojus. Darydami kažką, ko mums niekas nesakė, kad negalime padaryti, mes tai ir padarėme. Atrodo naivumas turi privalumų. Taigi per septynerius metus mes išsivystėme tiek, kad turime palaikymą, raginimą ir realizavimą. Mes palaikome gerą dizainą ne tik per studentų dirbtuves, paskaitas ir viešuosius forumus, laikraščių skiltis, mes išleidome knygą apie humanitarinį darbą, bet taip užsiimame nelaimių likvidavimu ir viešuoju sektoriumi. Mes galime kalbėti apie FEMA, bet tai jau kita kalba. Iniciatyva, naujų idėjų vystymas su bendruomenėmis ir NVO, atviro kodo dizaino konkursai. Bendravimas, sąlyčio taškų su bendruomenėmis ieškojimas ir jų realizavimas - eiti ten ir atlikti darbą, nes kai tu sugalvoji, tai netampa tikrove, kol iš tikrųjų nepastatai. Taigi labai svarbu tai, kad jei mes kuriame ir bandome sukurti pokytį, tai tą "pokytį" ir pastatome.

Štai keletas atrinktų projektų. Kosovas. Čia Kosovas 1999-aisiais. Mes surengėme atvirą dizaino konkursą, kaip jau sakiau. Jis pateikė daug įvairių idėjų. Ir tai nebuvo pagalbinės pastogės, bet laikinos pašiūrės, kurios laikytų 5-10 metų, kurios būtų pastatomos šalia tos vietos, kur žmogus gyveno, ir kad tie žmonės atsistatytų savo namus. Tai nebuvo architektūros primetimas bendruomenei, tai buvo įrankių ir erdvės pateikimas, kuris leido atsistatyti ir ataugti taip, kaip jie nori. Pasiūlymų gavome nuo didingų iki absurdiškų, bet jie veikė. Tai - pripučiamas kanapių pluošto namas. Pastatytas, veikia. Čia yra transportavimo konteineris. Pastatytas ir veikia. Visa įvairovė idėjų, kurios ne tik sprendė architektūrines, bet ir valdymo problemas, taip pat ir bendruomenės kūrimo per sudėtingus tinklus idėja.

Taigi mes skatinome ne tik architektus, bet taip pat ir daugybę įvairių technologinių sričių profesionalų. Naudodami senų namų nuolaužas, mes kuriame naujus namus. Naudojame šiaudinių sienų konstrukcijas, statome šiltas sienas. Ir tada kai kas nuostabaus nutiko 1999-aisiais.

Mes nuvykome į Afriką, kad įsigilintume į apgyvendinimo klausimą. Per tris dienas mes supratome, kad problema - ne namai; tai buvo auganti ŽIV ir AIDS pandemija. Ir ne daktarai mums tai sakė, o vietiniai, su kuriais gyvenome. Ir tada mes sugalvojome nuostabią idėją, kad vietoj to, kad žmonės eitų 10 - 15 kilometrų, kad pakliūtų pas gydytoją, gydytojai turėtų atvykti pas žmones. Mes pradėjome "užvedinėti" medikų bendruomenę. Ir aš pamaniau, žinote... mes manėme, kad esame labai protingi... kibirkštėlės - mes taip puikiai sugalvojome: mobilios sveikatos klinikos, kurios gali plačiai paplisti subsaharinėje Afrikoje. O medikų bendruomenė tada pasakė: "Mes apie tai kalbame visą dešimtmetį. Mes tai žinome. Mes tik nemokam to parodyti." Taigi, mes panaudojom seną poreikį ir parodėme keletą sprendimų. Taigi ir vėl suplūdo daug įvairių idėjų.

Šitą aš asmeniškai mėgstu, nes idėja tokia, kad architektūra - tai ne tik sprendimai, bet ir sąmoningumo ugdymas. Tai - kenafų klinika. Gauni sėklų ir augini jas žemės sklype, jie užauga apie 4 metrus per mėnesį. Ketvirtąją savaitę atvyksta daktarai ir iškerta plotą, pritvirtina tamprų audinį ant viršaus, o kai gydytojai baigia gydymą, pacientų ir vietinių gyventojų apžiūrą, klinika nupjaunama ir suvalgoma. Tai yra "Suvalgyk Savo Kliniką".

(Juokas)

Tai yra atsakas į faktą, kad jei sergi AIDS, tau taip pat reikia tinkamos mitybos, o idėja tokia, kad mityba ten yra tokia pat svarbi, kaip ir antiretrovirusinė terapija. Taigi tai yra rimtas sprendimas. Šį aš dievinu. Idėja: tai ne tik klinika - tai bendruomenės centras. Buvo siekiama sukurti kelius ir ekonominius "variklius" bendruomenėje, kad tai galėtų būti save išlaikantis projektas.

Visi šie projektai yra draugiški aplinkai. Taip yra ne todėl, kad aš esu aktyvus gamtos saugotojas. Taip yra todėl, kad kai gyveni už 4 dolerius per dieną, tu gyveni "išgyvenimo" režimu ir turi būti draugiškas aplinkai. Turi žinoti, iš kur atkeliauja tavo energija. Turi žinoti, iš kur tavo ištekliai. Ir turi riboti eksploatacines išlaidas. Taigi svarbu sukurti ekonomišką variklį, kuris naktį tampa kino teatru. Tai ne AIDS klinika. Tai bendruomenės centras. Jūs matote idėjas. Jos virto prototipais ir galiausiai buvo pastatytos. Ir jau nuo šių metų klinikos keliauja po Nigeriją ir Keniją.

Mes taip pat sukūrėme Siatembą (Siyathemba): tai buvo projektas. Bendruomenė mums pasakė apie problemą, jog merginos negauna išsilavinimo. O mes dirbame vietovėje, kur 50% jaunų, 16-24 metų merginų serga ŽIV arba AIDS. Ir taip yra ne todėl, kad jos paleistuvauja, o todėl, kad trūksta žinių. Nusprendėme išbandyti sporto idėją ir įkurti jaunimo sporto centrą, kuris kartu būtų ŽIV/AIDS centras, o merginų trenerės būtų apmokytos gydytojos. Taip nors ir labai lėtai būtų ugdomas pasitikėjimas sveikatos apsauga. Mes išrinkome devynis finalistus, o tada tie devyni finaliniai sprendimai buvo išplatinti visame regione. Tada bendruomenė galėjo išsirinkti savo sprendimą. Jie pasakė: "Tai yra mūsų dizainas", tai tai ne tik skatina bendruomenę, bet ir įgalina bendruomenę, o tada įtraukia ją į atstatymo procesą.

Taigi laimėjęs projektas yra čia. Tada, žinoma, mes keliaujame ir dirbame su bendruomene ir klientais. Štai dizaineris. Jis ten dirba su pirmąja moterų futbolo komanda Kwa-Zulu Natal'e, Siatemboje. Jie gali geriau papasakoti.

Mergina: "Na, mano vardas Sisi, aš dirbu Afrikos centre. Esu konsultantė ir kartu nacionalinės futbolo rinktinės žaidėja. Žaidžiu už Pietų Afriką, Bafana Bafana, taip pat žaidžiu Vodakomo lygoje "Tembisos" komandoje, kuris dabar pakeistas į "Siatemba". Tai mūsų namų aikštelė."

Cameron'as Sinclair'as: Aš jums parodysiu tai vėliau, nes mano laikas senka. Matau Chris'ą, slapčia žiūrintį į mane.

Tai buvo ryšys, tik susitikimas su kažkuo, kas norėjo vystyti pirmąjį Afrikos telemedicinos centrą Tanzanijoje. Ir mes susitikome, tiesiogine to žodžio prasme, prieš porą mėnesių. Mes jau sukūrėme dizainą ir komanda jau ten, bendradarbiauja. Ši pažintis įvyko poros "TEDsterių" dėka: Cheryl Heller ir Andrew Zolli, kurie supažindino mane su šia nuostabia afrikiete. Mes pradėsime statybas birželį. Atidaryta bus iki TEDGlobal konferencijos. Taigi, kai vyksite į TEDGlobal, galėsite apžiūrėti.

Vis tik, labiausiai mes žinomi dėl veiklos su stichijų padariniais ir projektų vystymo. Mus domina daugybė problemų: tokios, kaip cunamiai ar uraganas Katrina. Tai yra lengvai sukonstruojama, 370 dolerių kainuojanti pastogė Tai yra bendruomenės dizainas. Bendruomenės sukurtas bendruomenės centras. O tai reiškia, kad mes tikrai gyvename ir dirbame su bendruomene, o jie yra dalis kūrybinio proceso. Vaikai dalyvauja planuojant, kur bus bendruomenės centras, ir galiausiai bendruomenė po apmokymų stato pastatą kartu su mumis.

Čia kita mokykla. Štai ką davė JTO (Jungtinių tautų organizacija) šešiems mėnesiams: 12 plastikinių apklotų. Tai buvo rugpjūtį. Čia pakaitalas, kuris turėtų tarnauti 2 metus. Kai lyja, negali nieko girdėti, o vasarą viduje maždaug 60 laipsnių pagal Celsijų. Taigi mes tarėme: jei lyja lietus, surinkime gėlą vandenį. Tad visos mūsų mokyklos turi vandens surinkimo sistemas, labai pigias. Klasė, trys kabinetai ir vandens surinkimo sistema kainuoja 5000 dolerių. Jie buvo surinkti pardavinėjant karštą šokoladą Atlantoje. Pastatyta vaikų tėvų. Vaikai taip pat aikštelėje, stato pastatus. Ši atidaryta prieš porą savaičių, dabar mokykla naudojasi 600 vaikų.

(Plojimai)

Taigi, nelaimės pasiekia namus. Mes matėme baisias istorijas per CNN ir Fox kanalus, bet mes nematome gražių istorijų. Štai bendruomenė, kuri susijungė ir pasakė "NE" laukimui. Jie suformavo kompaniją, įvairialypę kompaniją, kuri suplanavo Rytų Biloksio (East Biloxi) atstatymą, suvokė, ką tai liečia. 1500 savanorių atstatinėjo, remontavo namus. Išsiaiškino, kokie yra FEMA reikalavimai, nelaukė, kol jiems pasakys, kaip reikia atstatyti. Dirbo su gyventojais, iškeldino juos iš namų, kad nesusirgtų. Štai ką jie tvarko patys savarankiškai. Namų projektavimas. Šis namas bus apgyvendintas po kelių savaičių. Tai - per keturias dienas suremontuotas namas. Tai yra sanitarinis kambarėlis moteriai su vaikštyne. Jai 70 metų. Štai ką jai davė FEMA. 600 dolerių, baigta prieš pora dienų. Mes greitai surentėme skalbyklą. Ji pastatyta, ji veikia ir šiandien moteris pradėjo verslą: ji skalbia kitų žmonių drabužius.

Čia Šandra (Shandra) ir Kalhunai (Calhouns). Jie - fotografai, kurie įamžino paskutiniuosius 40 Lower Ninth metus. Tai buvo jų namai, o čia yra jų darytos nuotraukos. Mes padedame, dirbame su jais, kad suprojektuotume naują pastatą. Projektai, kuriuos sukūrėme. Projektai, prie kurių prisidėjome, rėmėme. Kodėl paramos agentūros to nedaro? Čia yra JT palapinė. Čia yra šiais metais pradėta platinti JT palapinė. Greitai surenkama. Ji turi sklendę - tai yra išradimas. 20 metų užtruko, kol tai buvo sukurta ir įgyvendinta. Man buvo 12 metų. Čia yra problema.

Laimė, mes ne vieni. Šimtų šimtai architektų, dizainerių ir išradėjų visame pasaulyje prisideda prie humanitarinės veiklos. Dar daugiau kanapių namų - tai atrodo svarbu Japonijoje. Aš nežinau, ką jie rūko. Čia yra spaustukas, sukurtas žmogaus, kuris teigė, kad viskas, ko reikia - tai būdas pritvirtinti plėvelę prie fizinio karkaso. Šis vyras kūrė NASA'i - dabar dirba statybose. Aš greitai prabėgsiu, nes žinau, kad man liko tik pora minučių.

Taigi visa tai padaryta per paskutiniuosius pora metų. Aš jums parodžiau dalyką, kurį padaryti užtruko 20 metų. O čia tik dalis dalykų, kurie įvyko-- buvo pastatyti per pastaruosius pora metų. Nuo Brazilijos iki Indijos, Meksikos, Alabamos, Kinijos, Izraelio, Palestinos, Vietnamo. Vidutinis projektuotojo, kuris dalyvauja šiame projekte, yra 32 metai - tai mano amžius. Taigi tai jaunas... Aš turiu čia sustoti, nes Arup žmonės yra auditorijoje, o čia yra geriausiai suprojektuotas tualetas pasaulyje. Jeigu jūs kada nors būsite Indijoje, pasinaudokite šiuo tualetu.

(Juokas)

Chris'as Luebkeman'as jums pasakys, kodėl. Esu tikras, kad jis taip norėjo praleisti vakarėlį, bet ateitis nebus dangoraižių pilnas Niujorkas, bet štai kas. Ir kai jūs žiūrite į tai, matote krizę. Aš matau daugybę išradėjų. Milijardas žmonių gyvena giliame skurde. Mes apie juos nuolatos girdime. 4 milijardai gyvena augančios, bet gležnos ekonomikos sąlygomis. Vienas iš septynių - nesuplanuotose gyvenvietėse. Jei nieko nesiimsime dėl apgyvendinimo krizės, nutiks štai kas: po 20 metų, vienas iš trijų žmonių gyvens nesuplanuotoje gyvenvietėje arba pabėgėlių stovykloje. Pažvelkite kairėn, pažvelkite dešinėn - vienas iš jūsų ten bus. Kaip mes pagerinsime 5 milijardų žmonių gyvenimo standartus? Su 10 milijonų sprendimų.

Taigi aš noriu išugdyti bendruomenę, kuri aktyviai priimtų inovatyvų ir aplinkai draugišką dizainą, kad pagerėtų visų gyvenimo sąlygos.

Chris'as Anderson'as: "Palauk sekundę. Palauk sekundę. Tai tavo noras?"

Tai mano noras.

Chris'as Anderson'as: "Čia jo noras!"

(Plojimai)

Mes pradėjome Architektūrą Žmonijai (Architecture for Humanity) su 700 dolerių ir tinklalapiu. O Chris'as kažkodėl nusprendė man duoti 100 000 dolerių. Taigi kodėl ne tiek daug žmonių? Atvirojo kodo architektūra yra būdas tam pasiekti. Yra įvairialypė dalyvių bendruomenė - ir mes nekalbame tik apie išradėjus ir projektuotojus, bet mes kalbame apie finansavimo modelį. Mano vaidmuo - ne dizainerio, o jungties tarp dizaino ir humanitarinio pasaulių. Mums reikia mano antrininkų visame pasaulyje, nes aš nemiegojau jau 7 metus.

(Juokas)

Antra, kas gi bus tas dalykas? Projektuotojai nori reaguoti į humanitarines krizes, bet jie nenori, kad kažkokia kompanija Vakaruose pasisavintų jų idėją ir iš jos pelnytųsi. Taigi "Creative Commons" sukūrė besivystančios šalies licenciją. Tai reiškia, kad dizaineris gali... Siatembos projektas, kurį rodžiau - tai pirmas, projektas su šia Creative Commons licencija. Kai tik tai pastatoma, bet kas Afrikoje ar bet kurioje besivystančioje valstybėje gali imti statybų dokumentus ir juos kopijuoti nemokamai.

(Plojimai)

Taigi kodėl gi neleisti dizaineriams to daryti čia, vis dar ginant jų teises? Mes norime bendruomenės, kurioje gali pasidalinti savo idėjomis, o tos idėjos gali būti išbandytos žemės drebėjimo, potvynio, įvairios atšiaurios aplinkos. Tai svarbu, nes aš nenoriu laukti kitos Katrinos, kad išsiaiškinčiau, ar mano namas atlaikys. Tai per vėlu. Mes turime tai daryti dabar. Daryti tai visame pasaulyje. Ir aš noriu, kad šis procesas vyktų įvairiomis kalbomis. Kai žiūri į architekto veidą, dauguma žmonių mato žilą baltąjį vyrą. Aš to nematau. Aš matau pasaulio veidą. Tad aš noriu, kad visi šioje planetoje galėtų būti šio projektavimo ir vystymo dalimi. Idėja: poreikiais paremti konkursai - X-prizas likusiems 98 procentams, jei norite taip vadinti.

Mes taip pat norime surasti būdų, kaip suvesti lėšas renkančius partnerius. Tikimės įtraukti ir gamintojus -- gamyklų laboratorijas visose šalyse. Kai išgirstu apie 100 dolerių nešiojamąjį kompiuterį, kuris išsilavinimą suteiks kiekvienam vaikui, išmokys kiekvieną pasaulio projektuotoją. Duokite vieną kiekvienai favelai, kiekvienam lūšnynui, nes jūs žinote, kad naujovė bus sukurta. Ir aš turiu tai žinoti. Tai vadinama atšokimu. Mes kalbame apie revoliucines technologijas. Aš rašau Worldchanging žurnalui ir vienas dalykas, apie kurį kalbame: aš išmokstu daugiau statybų aikštelėje, negu išmokau čia. Taigi imkime tas idėjas, pritaikykime ir galėsime jomis naudotis. Šios idėjos turi būti pritaikomos. Joms turi būti leidžiama tokioms būti, jos turi turėti vystymosi potencialą, jos turėtų būti vystomos kiekvienos pasaulio tautos ir būti naudingos visoms pasaulio tautoms. Ko tam reikės?

Čia turėtų būti lapas. Aš neturiu laiko to skaityti, nes mane nutrauks nuo scenos.

Chris'as Anderson'as: "Tiesiog palik ten minutėlei."

CS: Na, tai ko gi reikės? Jūs protingi. Reikės daug skaičiuojamosios galios, nes aš noriu, kad bet kuris pasaulio nešiojamas kompiuteris galėtų prisijungti prie sistemos ir ne tik dalyvautų projektų vystyme, bet ir panaudotų projektus. Taip pat galėtų peržiūrėti projektus. Aš noriu, kad kiekvienas "Arup" inžinierius pasaulyje galėtų patikrinti, kad tai, ką mes darome, stovės. Nes tie vyrukai yra geriausi pasaulyje. Prisijunk.

Taigi jūs žinote, aš to noriu - ir aš tik pažymėsiu, kad turiu du nešiojamuosius kompiuterius, o viename iš jų, ten, yra 3000 projektų. Jei numesčiau tą kompiuterį, kas nutiktų? Taigi svarbu tas patikrintas idėjas patalpinti internete, kad būtų lengva naudotis, gauti. Mama kartą pasakė, kad nieko baisiau nėra už buvimą "su didele burna ir be kelnių".

(Juokas)

Man nusibodo kalbėti apie pokyčius. Jie vyksta tik kažką darant. Mes pakeitėme FEMA direktyvas. Mes pakeitėme viešąją politiką. Mes pakeitėme tarptautinę reakciją pastatų statymo srityje. Taigi man svarbu, kad sukurtume tikrus inovacijų mainus, ir kad tos inovacijos būtų nemokamos. Pagalvokite apie laisvą kultūrą - tai laisvos naujovės. Kažkas prieš pora metų tai pasakė. Aš duosiu taškų tiems, kurie žinos, man atrodo, kad tas vyras atsirado 25 metais per anksti, taigi padarykime tai.

Ačiū.

(Plojimai)