Aparna Rao: aukštųjų technologijų menas (su trupučiu humoro)

Sveiki. Šiandien pakviesiu jus žvilgtelėti į aštuonis savo projektus, atliktus kartu su danų menininku Soren Pors. Save vadiname "Pors & Rao" ir gyvename bei dirbame Indijoje.

Norėčiau pradėti nuo pačio pirmo savo objekto, kurį vadinu "Dėdės telefonu". Jis buvo įkvėptas mano dėdės keisto įpročio nuolat manęs prašyti ką nors už jį atlikti, tarsi būčiau jo kūno tęsinys: įjungti šviesą ar atnešti jam stiklinę vandens, pakelį cigarečių. Man augant šis jo įprotis vis stiprėjo, ir aš ėmiau į tai žiūrėti kaip į tam tikrą kontrolės formą. Bet, žinoma, negalėjau nieko pasakyti, nes dėdė - gerbiamas asmuo indų šeimoje. O tai, kas mane erzino ir trikdė labiausiai, buvo jo būdas naudotis laidiniu telefonu. Jis pakeldavo ragelį ir tikėdavosi, kad už jį surinksiu numerį. Taigi, kaip atsaką bei dovaną savo dėdei, aš pagaminau "Dėdės telefoną". Jis toks ilgas, kad juo naudotis turi du žmonės. Būtent taip, kaip mano dėdė naudoja telefoną, sukurtą vienam žmogui.

Tačiau kai palikau namus ir išvykau studijuoti, man ėmė trūkti jo nurodymų. Taigi, pagaminau jam auksinę rašomąją mašinėlę, kuria jis galėjo siuntinėti savo nurodymus sūnėnams ir dukterėčioms visame pasaulyje el. paštu. Viskas, ką jam reikėjo padaryti, tai paimti popieriaus lapą, įdėti į vežimėlį, atspausdinti savo el. laišką ir nurodymą, ir ištraukti popierių. Šis prietaisas automatiškai išsiunčia nurodytam asmeniui laišką el. paštu. Čia matote, kad įmontavome daug elektronikos, kuri supranta mechaninius veiksmus ir pakeičia juos skaitmeniniais. Taigi, mano dėdė dirba tik su mechanine sąsaja. Ir, žinoma, daiktas turėjo būti ypač prašmatnus bei apgaubtas ritualinės auros, kaip kad mano dėdė ir mėgsta.

Sekantis darbas - garsui jautri instaliacija, kurią meiliai pavadinome "Pigmėjais". Norėjome išvystyti idėją, kad esame apsupti labai drovių, jautrių ir mielų padarėlių genties. Štai kaip tai veikia: ant sienų pakabiname plokštes, o už jų slepiasi maži padarėliai. Ir kai tik viskas aplink nutyla, jie tarytum išsėlina lauk. Ir jeigu tampa dar tyliau, jie ištempia savo kaklus. O nuo menkiausio garso jie pasislepia.

Taigi pakabinome šias plokštes ant trijų kambario sienų. O už jų paslėpėme daugiau nei 500 tokių mažų pigmėjų. Štai kaip tai atrodo. Tai video prototipas. Kai tik aplink tampa tylu, jie tarytum išlenda iš už plokščių. Jie girdi taip, kaip žmonės ar kitos tikros būtybės. Taigi ilgainiui jie tampa atsparūs juos gąsdinusiems garsams. Taip pat jie nereaguoja į foninius garsus. Tuoj išgirsite traukinį, į kurį jie nereaguoja. (Signalas) Bet jie reaguoja į pirmojo plano garsus. Tuojau tokį išgirsite. (Švilpimas) Mes labai stengėmės sukurti juos kaip gyvus. Taigi kiekvieno pigmėjo - savitas elgesys, psichika, nuotaikų kaita, asmenybė ir pan. Tai vienas pirmųjų prototipų. Žinoma, vėliau jį gerokai patobulinom. Mes privertėme juos reaguoti į žmones, bet pastebėjome, kad žmonės šalia jų tapdavo žaismingi ir vaikiški.

Tai - video instaliacija, pavadinta "Dingęs žmogus". Buvome labai suintriguoti galimybės pažaisti su nematomumo idėja. Kaip galima būtų patirti jausmą, kad esi nematomas? Taigi bendradarbiaudami su kompanija, kurios sritis - stebėjimo kamerų sistemos, sukūrėme programinę įrangą, kurios pagalba kamera galėtų sekti žmones kambaryje ir pakeisti vieną iš jų fonu, taip padarydama jį nematomu.

Dabar parodysiu jums vieną pirmųjų prototipų. Dešinėje pusėje matyti mano kolega Soren, kuris iš tiesų yra šioje erdvėje. O kairėje pusėje matote apdirbtą vaizdo įrašą, kuriame kamera jį pavertė nematomu. Soren įeina į kambarį. Pokšt! Jis tampa nematomu. Ir matote, kad kamera jį seka ir ištrina. Tai - labai ankstyvas vaizdo įrašas, kuriame dar neišspręstos persidengimo ir kt. problemos, tačiau tai netrukus patobulinom. Naudojome jį taip: kambaryje įrengėme kamerą, nukreiptą į erdvę, ir po monitorių ant kiekvienos sienos. Vos tik įėję į kambarį žmonės pamatydavo save monitoriuje, su viena išimtimi: vienas asmuo nuolat būdavo nematomas, kad ir kaip grupelė judėdavo kambaryje.

O čia - darbas, pavadintas "Saulės šešėliu". Jis beveik kaip popieriaus lapas, kaip vaiko pieštos naftos dėmės ar saulės iškarpa. Iš priekio šis objektas atrodė labai stiprus ir tvirtas, tuo tarpu iš šono - labai silpnas. Taigi žmonės, įėję į kambarį, nekreipdavo į jį dėmesio, galvodami, kad tai tiesiog kažkoks niekalas. Bet vos tik jiems praėjus pro šalį, jis imdavo trūkčiodamas lipti siena aukštyn. Kol galiausiai neišvengiamai pavargdavo ir susmukdavo.

(Juokas)

Šis darbas yra apversto žmogaus karikatūra. Jo galva tokia sunki, pilna sunkių minčių, kad ji tarytum sulindusi į kepurę, o jo kūnas auga iš jos beveik kaip koks augalas. Jis svirduliuoja aplink ant galvos tarsi girtas, labai nenuspėjamais, lėtais judesiais. Jo judėjimas apribotas apskritimu. Jei apskritimo ten nebūtų, o grindys būtų labai lygios, jis imtų klajoti po visą erdvę. Ir nėra jokių laidų ar vielučių. Parodysiu jums pavyzdį: žmonėms įėjus į kambarį, objektas aktyvuojamas. Jis labai lėtai, per kelias minutes, tarytum per skausmus pakyla, įgauna pagreitį, ir atrodo, kad tuojau apvirs. Ir tai - svarbus momentas, nes taip mes norėjome sužadinti žiūrovo instinktyvų norą bėgti jam padėti, jį išgelbėti. Tačiau iš tiesų jam pagalbos nereikia, nes galų gale jis vėl kažin kaip pakyla pats.

Šis darbas mums buvo tikras techninis iššūkis, todėl dirbome ilgai ir sunkiai, kaip ir ties daugeliu savo darbų, kad suderintume mechaninius, pusiausvyros ir dinamikos aspektus. Mums buvo labai svarbu tiksliai nustatyti jo kritimo momentą, nes jei būtume jį pagaminę taip, kad jis apvirstų, jis būtų sugadintas, tačiau jei jis nepasvirtų pakankamai - nesukeltų neišvengiamybės pojūčio, taigi nesužadintų noro bėgti jam padėti. Parodysiu jums labai trumpą vaizdo įrašą, kuriame testuojame šį objektą - jis daug greitesnis. Čia mano kolega. Jis paleidžia objektą Dabar jis sunerimsta, todėl bėga jo pagauti. Bet iš tiesų to neprireikia, nes objektas pakyla pats savaime.

Tai - ypač mus įtraukęs darbas. Dirbome su estetika kailio, puošto įvairaus skersmens optinėmis skaidulomis, žibančiomis tarsi žvaigždės. Tai ir atrodo kaip naktinis dangus. Visa tai mes apvyniojome aplink meškiuko formos erdvinę figūrą, pakabintą palubėje. Mūsų idėja buvo sugretinti kažką tokio šalto, tolimo bei abstraktaus, kaip visata, su pažįstama pliušinio meškučio forma, tokia jaukia ir artima. Už to slypinti mintis buvo ta, kad po kurio laiko liausiesi žiūrėti į šią formą kaip į meškiuką ir imsi suvokti tai labiau kaip skylę erdvėje, tarsi pro ją žiūrėtum į spindintį nakties dangų.

O tai - paskutinysis darbas, vis dar kuriamas, pavadintas "Erdvės užpildytoju". Įsivaizduokite nedidelį kubą, maždaug tokio dydžio, stovintį priešais jus kambario viduryje, kuris, jums bandant priartėti, mėgina jus įbauginti, išaugdamas į dvigubai aukštesnį ir aštuongubai talpesnį objektą. Taigi, šis objektas be perstojo plečiasi ir traukiasi, taip palaikydamas dinamišką ryšį su žmonėmis aplink - tarytum bandytų savyje išsaugoti paslaptį ar pan.

Savo darbe daug dirbame su technika, tačiau iš tiesų jos nemėgstame, nes ji metai iš metų mums gadina nervus. Tačiau naudojame ją, nes mums įdomu, kaip ji gali mums padėti išreikšti mūsų kuriamų būtybių emocijas ar elgesio modelius. Ir jeigu tik mums į galvas topteli kokia nors būtybė, atrodo, kad kūrybos procesas yra bandymas atrasti, kaip ši būtybė nori egzistuoti, kokio pavidalo nori būti bei kaip nori judėti.

Ačiū.

(Plojimai)