Alain'as de Botton'as: "Ateizmas 2.0"

Vienas labiausiai paplitusių būdų padalinti pasaulį yra dalinti jį į tuos, kas tiki, ir tuos, kas netiki - į religingus ir ateistus. Jau maždaug dešimtmetį visiškai aišku, ką reiškia būti ateistu. Būta labai aktyvių ateistų, teigusių ne tik, kad religija klysta, bet kad ji juokinga. Šie žmonės, dauguma gyvenantys Šiaurės Oksforde, teigė - teigė, kad tikėti Dievu panašu kaip tikėti fėjomis, ir kad iš esmės visa tai yra vaikų žaidimas.

O man tai atrodo per lengva. Man atrodo per lengva šitaip nuvertinti religijų visumą. Lengviau nei lengva. Tad šiandien norėčiau paskelbti naują būdą būti ateistu, sakykime, naują ateizmo versiją, kurią galima pavadinti "Ateizmu 2.0". Kas gi yra "Ateizmas 2.0"? Jis pagrįstas labai paprasta prielaida: žinoma, nėra Dievo. Žinoma, nėra dievybių, antgamtinių dvasių, angelų ar pan. Bet tai dar ne viskas, tai tik pati pati pradžia.

Mane domina tokie žmonės, kurie mąsto šitaip: "Aš negaliu tikėti šitais dalykais. Negaliu tikėti doktrinomis. Nemanau, kad šios doktrinos teisingos, bet" - tai svarbus "bet" - "man patinka Kalėdų giesmės. Man labai patinka Mantegna'o tapyba. Patinka apžiūrinėti senas bažnyčias. Patinka vartyti Senojo Testamento puslapius." Kas tai bebūtų, jūs žinote, apie ką aš kalbu - žmones, kuriuos traukia ritualinė pusė, moralinė, bendruomeninė religijos pusė, bet jie nepakenčia doktrinos. Iki šiol jų laukė nemalonus pasirinkimas. Praktiškai galima buvo tik priimti doktriną ir mėgautis visu gėriu, arba atsisakyti doktrinos ir gyventi kažkokioje dvasinėje dikynėje, vadovaujantis CNN ir Walmart'u.

Sunkokas pasirinkimas. Aš nemanau, kad reikia juo apsiriboti. Manau, yra alternatyva. manau, yra būdas - sakau tai su didžia pagarba ir visišku bedieviškumu - vogti iš religijų. Jei netikite religija, nieko bloga, jei rinksitės ir maišysite, pasiimdami tai, kas geriausia religijoje. Man rodos, "Ateizmas 2.0" yra, kaip sakiau, pagarbus, bet bedieviškas būdas naršyti religijas ir klausti: "Kuo iš čia galime pasinaudoti?" Pasaulietiška visuomenė pilna skylių. Mano manymu, mes prastai supasaulėjome. Nuodugniai išstudijavę religiją, galėsime nemažai suprasti apie gyvenimo sritis, kurios sekasi prasčiau. Šiandien kelias jų paminėsiu.

Pirmiausia, pažiūrėkime į švietimą. Švietimas - tai sritis, kuria labai tiki pasaulietinė visuomenė. Galvodami apie tai, kaip pagerinti pasaulį, mes galvojame apie švietimą, ten ir investuojame. Švietimas ne tik duos mums komercinius ir pramoninius įgūdžius, bet ir pavers mus geresniais žmonėmis. Žinote tas kalbas studijų pradžioje ir išleistuvėse, tuos jausmingus tvirtinimus, jog švietimas, švietimo procesas, ypač aukštasis išsilavinimas, pavers mus kilnesniais ir geresniais žmonėmis. Žavi mintis. Įdomu, kokia jos kilmė.

19 a. pradžioje Vakarų Europoje labai staigiai ėmė mažėti bažnyčios lankomumas, ir žmonės supanikavo. Jie sau uždavė tokį klausimą: kur žmonės ras moralę, kur jie ras pamokymą, ir kur ieškos paguodos šaltinio? Autoritetai surado vieną atsakymą. Tai buvo kultūra. Būtent kultūroje derėtų ieškoti pamokymo, paguodos, moralės. Pažvelkime į Šekspyro dramas, Platono dialogus, Džeinės Ostin romanus. Juose aptiksime nemažai tiesų, kurias seniau rasdavome Šv. Jono Evangelijoje. Man ši idėja atrodo labai graži ir teisinga. Jie norėjo pakeisti šventraštį kultūra. Tai labai įtikinama mintis. Ir tai mintis, kurią mes pamiršome.

Jei ateitume į gerą universitetą, tarkime, Harvardą, Oksfordą, ar Kembridžą, ir pasakytume: "Atėjau čia, nes ieškau moralės, pamokymo ir paguodos. Noriu išmokti gyventi," mums nurodytų kelią į beprotnamį. Tai tiesiog ne tai, kuo verčiasi mūsų didžiausios ir geriausios aukštojo mokslo įstaigos. Kodėl? Nes nemano, kad mums to reikia. Nemano, kad mums skubiai reikalinga pagalba. Mato mus kaip suaugusius, racionalius žmones. Mums reikia informacijos. Mums reikia duomenų, o ne pagalbos.

O religijos turi visai kitą išeities tašką. Visos religijos, pagrindinės religijos, vienu metu vadina mus vaikais. Kaip vaikai, jos mano, kad mums reikia skubios pagalbos. Mes vos vos išsilaikome. Gal tik aš, o gal ir jūs. Esmė ta, kad mes vos laikomės. Ir mums reikia pagalbos. Žinoma, reikia pagalbos. Todėl mums reikia vadovavimo ir didaktinio mokymo.

Žinote, 18 a. Didžiojoje Britanijoje buvo žymiausias religingas pamokslininkas vardu Johnas Wesley, kuris keliavo skersai ir išilgai šalies pamokslaudamas, patarinėdamas, kaip žmonėms gyventi. Jis pamokslavo apie tėvų pareigas vaikams ir vaikų tėvams, apie turtingųjų pareigas skurstantiesiems ir atvirkščiai. Jis bandė paaiškinti žmonėms, kaip gyventi, pasitelkęs pamokslus, klasikinę religijų pristatymo formą.

Dabar mes atsisakėme pamokslo sąvokos. Pasakykite šių laikų liberaliam individualistui: "Gal pamokslo?" jis atsakys: "Ne ne, man nereikia, aš nepriklausomas individualus asmuo." Koks skirtumas tarp pamokslo ir mūsų modernaus, pasaulietinio pristatymo būdo - paskaitos? Na, pamokslas nori pakeisti tavo gyvenimą, o paskaita tau nori suteikti informacijos. Man rodos, reikia grįžti prie pamokslų tradicijos. Pamokslavimo tradicija itin vertinga, nes mums reikia pamokymo, moralės ir paguodos - ir religijos tą žino.

Dar pastaba apie švietimą: moderni pasaulietinė visuomenė linkusi tikėti, kad jei sykį pasakai kažkam kažką, jis atsimins. Pasodini į klasę 20-ies metų, papasakoji apie Platoną, tada išsiunti 40-čiai metų daryti karjeros vadybos konsultavime, ir pamoka išliks. Religijos sako: "Nesąmonė. Pamoką reikia kartoti 10 kartų per dieną. Tad klaupkis ir kartok." Tai mums sako visos religijos: "Klaupkis ir kartok 10, 20 ar 15 kartų į dieną." Kitaip mūsų galva yra kaip rėtis.

Tad religijos yra kartojimo kultūros. Jos kartoja didžiąsias tiesas vėl ir vėl ir vėl. Mums kartojimasis siejasi su nuoboduliu. "Duokite tai, kas nauja," sakome mes. "Nauja geriau nei sena." Jei pasakyčiau: "Nuo šiol nebus naujų TED. Tik kartosime visus senus, žiūrėsime po penkis kartus, nes jie tokie teisingi. Penkis kartus pažiūrėsime Elizabeth Gilbert, nes tai, ką ji sako, labai protinga," pasijustumėte apgauti. Su religiniu mąstymu viskas atrodo kitaip.

Kitas religijų bruožas - jos organizuoja laiką. Visos pagrindinės religijos mums duoda kalendorius. Kas yra kalendorius? Tai būdas užtikrinti, kad metų bėgyje jūs susidursite su svarbiomis idėjomis. Katalikų chronologijoje, katalikų kalendoriuje kovo pabaigoje mąstysite apie Šv. Jeronimą bei jam būdingą nuolankumą ir gerumą, dosnumą vargšams. Tai nebus atsitiktinumas; taip mąstyti jūs būsite pamokyti. O mes taip nemąstome. Pausaulietinėje visuomenėje mes galvojame: "Jei idėja svarbi, ji man užklius. Ji man tiesiog pasitaikys." Nesąmonė, sako religingas pasaulėvaizdis. Jis sako, kad mums reikia kalendorių, reikia struktūruoti laiką, reikia sinchronizuoti susitikimus. Tai matome ir iš to, kaip religijos organizuoja ritualus ties svarbiausiais jausmais.

Imkime Mėnulį. Labai svarbu į jį žiūrėti. Žinot, kai žiūrime į Mėnulį, galvojame: "Aš toks mažas. Kas tos mano problemos?" Tai suteikia perspektyvos ir pan. Visi turėtume dažniau pažvelgti į Mėnulį. To nedarome. Kodėl? Nes mums niekas nesako "žiūrėk į Mėnulį". Bet jei jūs,dzenbudistas, rugsėjo vidury būsite priverstas išeit iš namų, atsistot ant pakylos ir švęsti Tsukimi šventę, kur jums bus duotos skaityti eilės, garbinančios Mėnulį ir laiko tėkmę bei gyvenimo trapumą, kurį tai mums turi priminti. Jums duos ryžių paplotėlių. Ir Mėnulis, ir refleksija apie jį užims jūsų širdy saugią vietą. Tai labai gerai.

Kitas dalykas, gerai žinomas religijoms, yra gerai kalbėti - man tas dabar nelabai sekasi - bet oracijos menas - kertinis dalykas religijoms. Sekuliariame pasaulyje galima pereiti universiteto sistemą ir nemokėti šnekėti, bet padaryti puikią karjerą. O religijos pasaulis šitaip nemąsto. Tai, ką tu sakai, turi būti palaikoma itin įtaigaus kalbėjimo.

Apsilankykit afroamerikiečių Sekmininkų bažnyčioje JAV pietuose, pasiklausykit, kaip jie šneka, vaje, kaip jie gerai šneka. Į visus įtaigius žodžius jie atsako: "Amen, amen, amen." Po itin įkvėpiančio fragmento visi atsistoja, sakydami: "Ačiū, Jėzau, ačiū, Kristau, ačiū, Išvaduotojau!" Jei mes šitaip darytume (nedarykim, bet įsivaizduokime), aš jums tarčiau: "Kultūra turi pakeisti šventraštį," o jūs atsilieptumėte: "Amen, amen, amen." Man pabaigus kalbą, visi atsikeltumėte ir sušuktumėte: "Ačiū, Platonai, ačiū, Šekspyre, ačiū, Džeine Osten!" Tada žinotume, kad pagavom gerą ritmą. Gerai, gerai. Mes jau arti to.

(Plojimai)

Dar religijos žino, kad mes - ne vien smegenys, bet ir kūnai. Kai jos mus kažko moko, tai daro per kūną. Pavyzdžiui, imkim žydišką atleidimo idėją. Žydus labai domina atleidimas - nauja šviežia pradžia. Jie apie tai ne tik pamokslauja. Ne vien rašo knygas ar žodžius. Jie liepia nusiprausti vonioj. Tai žydai ortodoksai kas penktadienį eina į Mikveh vonias. Pasineri į vandenį, ir fizinis veiksmas paremia filosofinę idėją. Mes taip daryt nelinkę. Mūsų mintys vienoje plotmėje, o kūniškas elgesys - kitoje. Religijos labai įdomiai stengiasi tuodu suderinti.

Dabar pažvelkim į meną. Sekuliariajame pasaulyje menas yra labai aukštai vertinamas. Jis mums itin svarbus. Daug mūsų turtų keliauja į muziejus ir pan. Kartais sakoma, kad muziejai - naujosios mūsų katedros ar bažnyčios. Ir jūs tą girdėjote. Man rodos, tame yra potencialo, tačiau mes save visiškai nuvylėme. Nuvylėme save todėl, kad kruopščiai nestudijuojame to, kaip religijos elgiasi su menu.

Dvi blogosios idėjos, tvyrančios šių dienų pasaulyje, neleidžiančios mums semtis jėgų iš meno: pirmoji, kad menas turi būti dėl paties meno - nesąmoninga mintis - mintis, kad menas turi gyventi hermetiškame burbule, ir nebandyti nieko daryti su neramiuoju pasauliu. Visiškai nesutinku. Antroji mūsų idėja - kad menas neturėtų aiškintis, menininkai neturėtų sakyti, ką turi minty, nes jei pasakys, sugriaus visą žavesį, ir mums tai pasirodys per lengva. Todėl labai paplitęs jausmas muziejuje - pripažinkim - yra "nesuprantu, kas tai". Bet rimti žmonės to nepripažįsta. Išties, šis pasimetimo jausmas neatsiejamas nuo modernaus meno.

Religijų požiūris į meną sveikesnis. Jos ramiausiai pasakoja, kam jis skirtas. Pagrindinėse religijose menas skirtas dviems tikslams. Pirma, bando mums priminti, ką galima mylėti. Antra, bando priminti, ko galima bijoti ir nekęsti. Tai ir yra menas. Menas - vidinis susidūrimas su svarbiausiom mūsų tikėjimo idėjom. Tad vaikštinėdami po bažnyčią, ar mečetę, ar katedrą, tai, ką jūs sugeriate pro akis ir jusles, tai tiesos, kurios kitaip dar ateina per protą.

Iš esmės tai propaganda. Rembrandt'as yra propagandistas, krikščionių akimis žiūrint. O žodis "propaganda" sukelia nerimą. Iškart galvojame apie Hitlerį, Staliną. Nebūtinai taip. Propaganda - tai būdas būti didaktiškam kažko garbei. Jei tas kažkas - gera, nėra jokios problemos.

Mano manymu, muziejams reiktų pasimokyti iš religijų. Reiktų pasirūpinti, kad užėję į muziejų... Jei būčiau muziejaus kuratorius, skirčiau po kambarį meilei, dosnumui... Kiekvienas meno kūrinys kalba apie kažką. Jei galėtume organizuoti erdves, kur matytume kūrinius, ir mums būtų sakoma, naudokitės jais, kad užtvirtintumėte minty šias idėjas, menas mums duotų žymiai daugiau. Menas susigrąžintų seniau turėtą paskirtį, kurią mes pamiršome dėl kelių klaidingų idėjų. Menas turėtų būti priemonė mums gerinti visuomenę. Menas turėtų mokyti.

Pagalvokime apie kitką. Šių laikų pasaulietinėje visuomenėje žmonės, besidomintys dvasiniais, protiniais reikalais, aukštaisiais sielos rūpesčiais, dažniausiai būna vieniši. Tai poetai, filosofai, fotografai, filmų kūrėjai. Jie linkę būti vieni sau. Jie namudiniai darbininkai. Trapūs, vieniši žmonės. Vienatvėje juos ištinka depresija ir liūdesys. Ir jie nieko ypatingai nepakeičia.

Dabar pagalvokit apie religijas, organizuotas religijas. Ką daro organizuotos religijos? Jos grupuojasi, kuria įstaigas. Tai turi daugybę pranašumų. Pirmiausia, tai mastas, galia. Pernai Katalikų bažnyčia gavo 97 milijardų dolerių pelną, anot Wall Street Journal. Tai milžiniški mechanizmai. Tai bendradarbiavimas, atpažįstamumas, daugiatautiškumas bei aukšta disciplina.

Visa tai - labai geri bruožai. Mes juos prilyginame korporacijoms. O korporacijos daug kuo primena religijas, tik jos pačioje poreikių piramidės apačioje. Jos mums parduoda batus ir automobilius. O tie, kas prekiauja aukštaisiais dalykais - psichoterapeutai, poetai - sėdi vieni ir neturi galių, neturi jėgos. Tad religijos - pirmas pavyzdys įstaigos, kovojančios už protinius dalykus. Mes neprivalome sutikti su tuo, ko bando mokyti religijos, bet galime įvertinti institucinį būdą, kaip jos tai daro.

Vien knygos, parašytos pavienių asmenų, nieko nepakeis. Mums reikia grupuotis. Norint pakeist pasaulį, reikia grupuotis, bendradarbiauti. Religijos tą ir daro. Kaip sakiau, jos daugiatautės, atpažįstamos, turi aiškią tapatybę, tad nepasimeta judriame pasaulyje. Šito galėtume pasimokyti.

Apibendrinsiu. Iš esmės noriu pasakyti, kad daugelis jūsų, dirbančių skirtingose srityse, galite kai ko pasimokyti iš religijos, net jei visai ja netikite. Jei veikiate bent kažką bendruomeninio, kur susiburia daug žmonių, religija jums gali kai ką pasiūlyti. Jei, tarkim, esate susiję su kelionių industrija, žiūrėkite į piligrimus. Išstudijuokite piligrimus. Mes dar nė iš tolo nepalietėme to, kuo gali būti kelionės, nes nežiūrėjome, ką su jomis daro religijos. Jei jūs - meno pasaulyje, imkite pavyzdį iš to, ką su menu daro religijos. O jei esate susiję su švietimu, pažiūrėkite, kaip religijos platina idėjas. Jūs galite netikėti tomis idėjomis, bet jų platinimo mechanizmai yra tikrai veiksmingi.

Tad tikroji mano išvada yra, kad jūs galite nesutikti su religija, bet vis tik religijos yra tokios rafinuotos ir sudėtingos, tokios daug kuo protingos, kad jų negalima palikti vien tik tikintiesiems. Jos tinka mums visiems.

Ačiū labai.

(Plojimai)

Chris Anderson: Tai iš tiesų drąsi kalba, nes iš dalies jūs pats save pakišat būti kai kurių išjuoktam.

A. B.: Galima užkliūti abiems šalims. Galima užkliūti užkietėjusiems ateistams ir tiems, kas iš širdies tiki.

C. A.: Šiaurės Oksfordas netrukus puls.

A. B.: Tikrai taip.

C. A.: Bet jūs nepaminėjote vieno religijos aspekto, kuris daugelio akimis gali pasitarnauti jūsų minčiai, tai tas pojūtis - tikėtina, kad tai svarbiausia tikinčiam žmogui - dvasinis patyrimas, tam tikras ryšys su kažkuo didesniu už tave. Ar tam pojūčiui lieka vietos "Ateizme 2.0"?

A. B.: Būtinai. Aš, kaip daugelis jūsų, sutinku žmones, kurie sako: "Argi nėra kažko didesnio už mus, kažko dar?" Aš sakau: "Žinoma, yra." Jie sako: "Tai tada tu religingas?" O aš sakau: "Ne." Kodėl tas paslapties jausmas, stulbinančio visatos masto jausmas, neatsiejamas nuo mistinio pojūčio? Mokslas ir stebėjimas suteikia mums tą jausmą be mistikos, tad nematau reikalo. Visata milžiniška, o mes mažyčiai, nereikia daugiau jokio religinio aiškinimo. Galima turėti vadinamų dvasinių patirčių be dvasinio tikėjimo.

C. A.: Leiskit tik paklausti. Kiek čia esančių teigtų, kad religija jiems svarbi? Ar yra atitinkamas procesas, kuriantis tarsi jungtį tarp to, ką kalbėjote, ir to, ką jiems pasakytumėte?

A. B.: Sakyčiau, kad pasaulietinėje visuomenėje yra daugybė tuštumų, kurias galima užpildyti. Bet aš bandau sakyti, kad nėra taip, jog arba turi religiją, tada privalai priimti nemažai visko, arba neturi religijos, tada tau neatitenka visi šitie labai geri dalykai. Liūdna, kad mes visą laiką sakome: "Aš netikiu, tad negaliu turėti bendruomenės, esu atskirtas nuo moralės, negaliu būti piligrimu." Norisi pasakyti: "Nesąmonė. Kodėl ne?" Tai ir yra mano kalbos esmė. Mes galime pasiimti tiek visko. Ateizmas neturėtų atsiriboti nuo turtingų religijos šaltinių.

C. A.: Man atrodo, kad TED bendruomenėje pakanka žmonių, kurie yra ateistai. Bet tikėtina, kad dauguma čia esančių tikrai nemano, kad religijos greitu metu nebebus, ir nori rasti kalbą konstruktyviam dialogui, pajusti, kad mes galime kalbėtis vieni su kitais ir dalintis bent kažkuo bendru. Ar kvaila optimistiškai manyti, kad įmanomas pasaulis, kuriame religija, užuot vesdama paskui save atskirtį bei karą, galėtų jungti?

A. B.: Ne, reikia su skirtumais elgtis mandagiai. Mandagumas - nepabrėžiama vertybė. Jį laiko veidmainiškumu. Bet reikia pasiekti būseną, kai būdamas ateistu išgirstate kažką sakant: "Anądien meldžiausi," jūs tą mandagiai ignoruojate. Tiesiog judate toliau. Nes sutinkate dėl 90% dalykų, panašiai galvojate apie šitiek dalykų, tad ir nesutinkate mandagiai. Aš manau, kad būtent tą ignoravo pastarieji religiniai karai. Jie ignoravo taikaus nesutikimo galimybę.

C. A.: Pagaliau, ar šis naujas jūsų siūlomas dalykas, ne religija, o kažkas kita, reikalauja vado, ir ar jūs siūlotės į popiežius?

(Juokas)

A. B.: Na, dalykas, keliantis įtarimą visiems, tai pavieniai lyderiai. Čia jų nereikia. Bandžiau išdėstyti rėmus, kuriuos, tikiuosi, žmonės tiesiog užpildys. Nubrėžiau tarsi bendrą apibrėžimą. Bet kur jūs bebūtumėte, sakau, jei dirbate su kelionėmis, pasinaudokite religinių kelionių patirtimi. Jei esate bendruomenėje, paimkite bendruomeninę religijos dalį. Taigi tai wiki projektas.

(Juokas)

C. A.: Alainai, ačiū už daugybę išprovokuotų pokalbių.

(Plojimai)