Aimee Mullins: Palankios galimybės, nepalankiomis aplinkybėmis

Aš norėčiau pasidalinti su jumis atradimu, kurį padariau prieš keletą mėnesių rašydama straipsnį žurnalui "Italian Wired". Ką nors rašydama visada šalia savęs turiu bendrąjį sinonimų žodyną, kai tik baigiau redaguoti straipsnį, supratau, kad nė karto gyvenime nesidomėjau kaip žodis "neįgalusis" apibūdinamas žodyne.

Leiskite jums perskaityti įrašą. "Neįgalusis", būdvardis: "luošys, bejėgis, nenaudingas, išsekęs, palūžęs, sužalotas, sužeistas, sudarkytas, šlubas, suluošintas, sunykęs, išsisėmęs, nusilpęs, silpnas, kastruotas, paralyžuotas, atsilikęs, silpnaprotis, nusenęs, sergantis, nusikamavęs, pasmerktas, išsikamavęs, nenormalus, nevykėlis; taip pat ieškoti prie "sužeistas, nenaudingas ir silpnas". Antonimai: sveikas, stiprus, veiksnus." Aš skaičiau balsu šį sąrašą savo draugei ir iš pradžių juokiausi, tai buvo taip absurdiška. Bet kai priėjau prie žodžio "sudarkytas", mano balsas užsikirto, turėjau sustoti skaičius ir susitvardyti nuo patirto emocinio šoko ir poveikio, kurį iššaukė tokie negatyvūs žodžiai.

Žinote, mano žodynas jau toks apdriskęs, todėl pamaniau, kad tokios reikšmės pateiktos tik todėl, jog jis buvo išleistas labai seniai, tiesa? Bet, iš tiesų, jis buvo išleistas ankstyvaisiais 80-aisiais. Tais metais kaip tik pradėjau lankyti pradinę mokyklą ir ir būtent tais metais pradėjo formuotis mano savęs, kaip asmenybės suvokimas už mano šeimos ribų ir mano santykis su kitais vaikais ir su mane supančiu pasauliu. Ir, net nereikia sakyti, ačiū Dievui, tuo metu aš nesinaudojau bendruoju žodynu. Turiu omenyje, anot šio įrašo, būtų atrodę, kad gimiau pasaulyje, kuriame žmonėms kaip aš neskirta visiškai nieko pozityvaus. Kai, iš tikro, šiandien aš esu gerbiama už išnaudotas progas ir nuotykius, kuriuos man pateikė mano gyvenimas.

Taigi, aš tuoj pat nusprendžiau patikrinti 2009 m. žodyno leidimą internete, tikėdamasi rasti vertą dėmesio pataisymą. Taigi, pateikiu jums naujesnę šio įrašo versiją. Deja, ji yra ne ką geresnė. Skyrelyje "beveik tikslūs antonimai" sutrikdė du paskutiniai žodžiai, "nenukentėjęs" ir "sveikas"

Vadinasi, reikalas ne vien žodžiuose, bet tame, ko tikimasi iš žmogaus, kuris tais žodžiais apibūdinamas. Reikalas vertybėse, besislepiančiose už žodžių ir tame, kaip sukuriamos šios vertybės. Mūsų kalba įtakoja mūsų mąstymą ir pasaulio suvokimą, ir kaip mes suvokiame aplinkinius. Senovės žmonės, įskaitant graikus ir romėnus, tikėjo didžiule ištarto prakeiksmo galia, todėl, kad ištarimas ko nors balsu - reiškia įkvėpti tam gyvybės. Taigi, kyla klausimas: kokią realybę mes norime sukurti - asmenybę, kurios galimybės yra ribotos, ar asmenybę, kuri turi galių? Ypatingai nesusimąsčius, paprasčiausiai duodant vardą žmogui, kūdikiui, įmanoma juos apriboti ir aptemdyti jų galimybes. Ar vietoje to mes nenorėtume jiems suteikti šanso?

Vienas iš tų, kuris suteikė šansą man, buvo mano vaikystės gydytojas iš A.I.Dupont instituto Vilmingtone, Delavero valstijoje. Jis vardu daktaras Pizzutillo. Italų amerikietis, kurio vardą, akivaizdžiai, daugumai amerikiečių buvo per sunku ištarti, taigi, jį pavadino tiesiog daktaru P. Daktaras P. visada nešiojo labai spalvingas peteliškes ir tobulai tiko darbui su vaikais.

Man patiko beveik viskas, kas buvo susiję su laiku praleistu toje ligoninėje, išskyrus mano fizinės terapijos kursą. Man reikėdavo atlikti, rodės, nesibaigiančias pratimų serijas su įvairiaspalvėmis storomis guminėmis juostomis, kurios buvo skirtos mano kojų raumenims stiprinti. Aš neapkenčiau tų guminių juostų labiau už viską pasaulyje. Aš jų neapkenčiau, aš jas pravardžiuodavau. Tiesiog nekenčiau jų. Ir, nepaisant to, jog buvau tik 5 metų, aš jau derėdavaus su daktaru P., kad jis neskirtų man tų pratimų, žinoma, nesėkmingai. Ir štai kartą, jis užėjo pas mane užsiėmimų metu -- kokie jie buvo alinantys ir nepakenčiami -- ir jis tarė man, "Oho. Aimee, tu esi tokia ryžtinga, stipri maža mergaitė, man rodos, kad tu tuoj nutrauksi vieną iš tų juostų. O kai tu iš tikrjųjų ją nutrauksi, aš tau duosiu šimtą dolerių."

Tai buvo paprasčiausia daktaro P. gudrybė, kad pasiektų, jog aš daryčiau pratimus, kurių taip nenorėjau, su perspektyva tapti turtingiausia pekiamete mergaite antrame aukšte, bet tuo pačiu jis faktiškai pavertė mano siaubingą kasdienybę į naują ir daug man žadančią patirtį. Ir šiandien aš galvoju, kiek jo vizija ir pareiškimas, kad esu stipriausia ir energingiausia mergaitė, ilgam į ateitį padėjo man save suvokti kaip iš prigimties stiprią, energingą, atletišką moterį.

Štai pavyzdys to, kaip suaugusieji, pasitelkdami savo sugebėjimus, gali uždegti energijos liepsnelę vaike. Bet, mano parodytuose žodyno pavyzdžiuose kalba neleidžia mums paversti realybe to, ko mes labiausiai norėtume: suteikti žmogui galimybę suvokti savo sugebėjimus. Kalba nesuspėja kartu su mūsų visuomenės pokyčiais, dauguma pokyčių yra susiję su technogologijų išsivystymu. Žinoma, žvelgiant iš medicinos pasiekimų perspektyvos, mano kojos, lazerių operacija skirta pagerinti regėjimui, kelio girnelė iš titano, dubens kaulo pakeitimas senstančiame organizme - visa tai suteikia žmonėms daugiau galimybių, gyventi nepaisant apribojimų, kuriuos jiems skyrė gamta, nekalbant jau apie susirašinėjimą socialiniuose tinkluose, kur žmogui suteikiama galimybė būti pačiu savimi, įkelti kokį tik nori savo profilio aprašymą, tam, kad jie galėtų eiti koja kojon kartu su pasauliu, kurį jie patys pasirenka. Taigi, galbūt technologijos mums atskleidžia tai kas visada ir buvo tiesa, kad mūsų visuomenėje kiekvienas turi ką nors labai nepaprasto ir svarbaus, ir kad žmogiškasis gebėjimas prisitaikyti prie aplinkybių yra didžiausia vertybė.

Žmogiškasis gebėjimas prisitaikyti yra įdomus dalykas, todėl, kad aplinkiniai nuolat norėjo su manimi kalbėti apie tai kaip nugalėti nepalankias aplinkybes ir, prisipažinsiu. Man niekada nepatiko ši frazė, man visada būdavo nepatogu, kai stengdavausi atsakyti į klausimus šia tema, ir dabar, man rodos, aš suprantu kodėl. Frazėje "nugalėti nepageidaujamas aplinkybes" slapta egzistuoja mintis apie pasisekimą ir laimę, apie sudėtingojo periodo nugalėjimą taip, kad nepageidaujamos aplinkybės nepaliktų žymių, lyg mano pasisekimai gyvenime atėjo iš sugebėjimo atsitraukti arba apeiti menamus gyvenimo su protezais spąstus, arba ką kiti žmonės suvokė kaip mano negalią. Iš tiesų mes keičiamės. Sudėtingos aplinkybės, žinoma, palieka pėdsakus - fizinius, emocinius, arba net abu. Ir aš tvirtinu, kad tai yra gerai. Nepageidaujamos aplinkybės nėra kliūtis kurią turime apeiti, norėdami tęsti gyvenimą. Tai mūsų gyvenimo dalis. Ir aš esu linkusi apie jas galvoti kaip apie savo šešėlį. Kartais aš jo matau labai daug, o kartais labai mažai, bet jis visada su manimi. Ir, neabejotinai, aš nesistengiu sumenkinti nei asmeninės kovos įtakos nei svarbumo.

Gyvenime yra ir problemų ir iššūkių, ir visa tai yra labai tikra ir susiję su kiekvienu žmogum asmeniškai, bet klausimas glūdi ne tame ar esi pasiruošęs priimti nepalankias aplinkybes, bet kaip jas priimsi. Taigi, mūsų atsakomybėje yra ne vien tik apsaugoti tuos, kuriais rūpinamės, bet ir, paruošti juos atitinkamai tas problemas priimti. Ir mes padarom savo vaikams "meškos paslaugą" kai mes priverčiame juos pajusti, kad jie nesugeba prisitaikyti. Yra labai didelis ir svarbus skirtumas tarp objektyvaus medicininio fakto, kad mano kojos yra amputuotos, ir subjektyvios visuomenės nuomonės, kad esu nepilnavertė asmenybė. Tiesą sakant, vienintelė reali ir pastovi negalia su kuria susidūriau, buvo pasaulis nuolat galvojantis, kad man galima pritaikyti visus tuos apibūdinimus.

Norėdami apsaugoti tuos, kurie mums rūpi sakydami jiems šiurkščią, sunkią tiesą apie jų medicinę diagnozę, arba, iš tikrųjų, prognozuodami jų gyvenimo kokybę, mes turime būti įsitikinę, kad nepadėsime pirmojo kertinio akmenėlio, kuris ir padarys ką nors neįgalų. Gali būti, kad įprastiniai veiksmai - vien tik ieškant kas tavyje nesveikuoja ir būdai, kuriais mes tai gydome, yra labiau kenkiantys nei pati patologija.

Kai asmenybė yra negydoma, nepripažįstant jos galimybių, šalia natūralios kovos, yra sukuriama jau kita liga. Mes efektyviai ranguojame kieno nors vertę mūsų visuomenėje. Taigi, mums svarbu žvelgti giliau nei liga ar trauma, ir pamatyti visą žmogiškųjų galimybių spektrą. Ir, visų svarbiausia yra partnerystė tarp suvokto trūkumo ir mūsų didžiausių kūrybinių galimybių. Vadinas, kalba turi eiti ne apie išbandymų nuvertinimą ar neigimą, kaip kažko, ko norime išvengti arba "pašluoti po kilimu", bet vietoje to atrasti tas galimybes, įsuktas į nepalankias galimybes. Pasistengsiu tiksliau išreikšti savo mintį: problemas ne tiek reikia nugalėti, kiek joms atsiverti, pasinaudoti jomis susigrumti, kaip imtynėse, galbūt net pašokti su jomis. Ir, galbūt, jei mes priimsime problemas, kaip natūralias, pastovias ir naudingas, mums jos bus mažesnė našta.

Šiais metais mes švenčiame 200-ąsias Čarlzo Darvino gimimo metines, kuris rašydamas apie evoliuciją, prieš 150 metų, atskleidė, manyčiau, tiesą apie žmonių charakterį. Jei perfrazuotume jį, tai išgyvena ne stipriausieji, ir ne protingiausieji, o galintieji kuo puikiau prisitaikyti prie pasikeitimų. Konfliktas yra kūrybiškumo šaltinis. Iš Darvino veikalų, tarp visų kitų, mes galime suprasti, kad žmogaus gebėjimas išgyventi ir klestėti yra vedamas žmogaus dvasinių pastangų per konfliktą į pasikeitimus. Vėlgi, pasikeitimas, prisitaikymas, yra mūsų nuostabiausia savybė. Ir, galbūt, iki tol kol nesusiduriame su išbandymais, mes nežinome ką mes sugebame. Galbūt susiklostę nepalankios aplinkybės, duoda mums galimybę pajusti save, pajusti savo jėgą. Taip, kad galime save apdovanoti. Mes galime įsivaizduoti problemas iš naujo, kaip kažką daugiau nei tik sunkų metą. Galbūt galime jas matyti kaip pokytį. Nepalankios aplinkybės yra tik pokytis, prie kurio mes dar nespėjome prisitaikyti.

Aš manau, kad didžiausios problemos, kurias mes sau sukūrėme yra idėja apie tai kas yra normalu. Taigi, kas yra normalus? Nėra tokio dalyko kaip normalus. Yra įprastas. Yra tipinis. Normalaus nėra. Jeigu ir yra toks blankus žmogelis, ar norėtumėte tokį sutikti? (Juokas) Nemanau. Jeigu galime pakeisti šią paradigmą iš siekiamybės tapti normaliu į galimybę, potencialą, kuris būtų šiek tiek labiau pavojingas, mes galime išlaisvinti jėgas daugeliui vaikų ir pakviesti juos panaudoti savo retus ir vertingus gebėjimus bendruomenės labui.

Antropologai sako, kad vienas dalykas kurio mes kaip žmonės visada reikalavome iš savo bendruomenės narių, yra gebėti įnešti savo dalį, būti naudingam bendruomenei. Tyrimai patvirtina, kad prieš 60,000 metų neandartaliečiai nešiodavo senukus ir sužeistuosius, greičiausiai, šių žmonių išgyvenimo patirtis įrodė savo vertę bendruomenei: jiems tie žmonės neatrodė žlugę ar nereikalingi, jie buvo suprantami kaip nepaprasti ir buvo vertinami.

Prieš keletą metų, nuėjau į maisto turgų, savo vaikystės mieste, raudonojoje šiaurės rytų Pensilvanijos zonoje, ir sustojau priešais pomidorus. Buvo vasara ir aš dėvėjau šortus. Tada išgirstu vyruką, jo balsas už manęs sako, "Nagi, ar čia tik ne Aimee Mullins". Aš atsisuku, ir prieš mane stovi senyvo amžiaus vyras. Neįsivaizduoju kas jis toks.

Aš sakau jam, "Atsiprašau, pone, ar mes buvome susitikę? Nepamenu kad būčiau jus mačius."

Jis atsakė, "Jūs negalėtumėt to prisiminti. Todėl, kad mes susitikome, kai aš priėmiau jus iš jūsų mamos įsčių." (Juokas) O! Tai jis! Ir po to, žinoma, aš suvedžiau galus.

Tai tas pats daktaras Kean. Apie jį aš buvau girdėjus iš mamos pasakojimų apie mano gimimo dieną. Dėl to, kad gimti aš pavėlavau - ko gi galima būtų daugiau iš manęs tikėtis? - dvi savaites, gydytoja, kuri prižiūrėjo mano mamą, išėjo atostogų, tad gimdyme dalyvavo visai nepažįstamas gydytojas. Kadangi gimiau be mažojo staibikaulio, ir mano pėdos buvo susuktos, ir turėjau tik keletą pirštų ant šios kojos ir keletą ant tos, jis turėjo būti nešėjas, šis nepažįstamasis turėjo būti blogų naujienų nešėjas.

Jis mane pasakė, "Aš tavo tėvams turėjau pranešti, kad tu niekada nevaikščiosi, ir kad tu niekada nebūsi tokia judri kaip kiti vaikai ar bet kuri nepriklausoma gyvybės rūšis, ir nuo tada tu mane pavertei melagiu." (Juokas) (Plojimai)

Ypatinga buvo tai, kad jis papasakojo jog saugojo laikraščių iškarpas iš visų mano vaikystės įvykių, kas tai bebūtų - antros klasės anglų kalbos olimpiada, kelionės su mergaičių skaučių komanda, Helovyno paradas, universiteto stipendijos laimėjimas, ar bet kuris pranešimas apie mano sportinius laimėjimus, ir jis visa tai naudojo, ir integravo į studentų rezidentų mokymo programą, Hahnemann ir Hershey medicinos mokyklose. Šią dalį, žinoma, jis pavadino X Faktoriumi, žmogaus valios galimybės. X Faktoriaus galybė ir įtaka žmogaus gyvenimui negali būti išmatuota jokiomis medicininėmis prognozėmis. Ir daktaras Kean, pridurė: "Visa mano darbo patirtis liudija apie tai, kad vaikas gali pasiekti visko, jeigu tik jam nebus sakoma, kad jis to negali ir bus suteikta bent truputis palaikymo.

Atkreipkite dėmesį, daktaras Kean pakeitė savo mąstymą. Jis suprato, kad yra didžiulis skirtumas tarp medicininio fakto ir to, ką žmogus gali padaryti, nekreipdamas į mediciną dėmesio. Mano pačios suvokimas su laiku taip pat pasikeitė. Jeigu, kai man buvo 15 metų, manęs būtų paklausę, ar esu pasiruošusi iškeisti protezus į tikras kojas, aš nedvejočiau nei sekundės. Aš troškau tokio normalumo tomis dienomis. Jei paklaustumėt manęs to paties šiandien, aš nesu tikra ką atsakyčiau. Būtent dėl patirties kurią man suteikė protezai, nepaisant net ir to, kas įvyko mano gyvenime su protezais. Galbūt, tas pokytis manyje įvyko todėl, kad buvau supažindinta su daugiau žmonių, kurie tikėjo manimi, nei su tais, kurie tuom netikėjo.

Matote, viskas ko jums reikia yra vienas žmogus, kuris jums parodytų jūsų pačių galias, ir toliau jau visi keliai atviri. Jei galite kam nors įteikti raktą atverti savo galimybėms, juk žmogaus dvasia yra tokia pagauli, jeigu tik galite tai padaryti ir kažkam kritiniu momentu atverti duris, jūs ugdote tuos žmones geriausia prasme. Jūs mokote juos atverti duris sau. Išties, tiksli žodžio "mokyti" (angl. educate) reikšmė yra kilusi nuo žodžio "educe" (iš anglų k. - atskleisti ) Tai reiškia, išvesti į priekį tai, kas glūdi viduje, atskleisti galimybes. Taigi, dar kartą, kurias savo galimybes norime atskleisti?

1960 m. Britanijoje buvo atliktas tyrimas, susijęs su perėjimu prie naujos mokymo sistemos. Ten tai yra vadinama "suskirstymas į lygiagrečias klases". Mes, čia JAV vadiname - pėdsekyste. Besimokantieji padalijami pagal pažangumą, tada pirmūnai gauna didesnį krūvį, geresnius mokytojus ir t.t. Taigi, tyrimas truko daugiau nei tris mėnesius. Šešetukininkams buvo parašyti dešimtukai, jiems buvo sakoma, kad jie yra verti 10, kad jie yra gabūs. Po trijų mėnesių, jie mokėsi puikiai, visi išties buvo verti 10 balų.

Liūdniausia tyrimo dalis buvo kita to paties eksperimento pusė: pirmūnams sakė, kad jie yra verti tik 6 balų. Ir štai kas įvyko po trijų mėnesių. Tie, kurie vis dar buvo mokykloje, nepaisant tų kurie buvo priversti ją palikti. Esminė šio tyrimo dalis buvo ta, kad mokytojai taip pat buvo apgauti. Mokytojai nieko nežinojo apie tokį suskirstymą. Jiems paprasčiausiai pasakė, "šai šie yra pirmūnai, o šie mokosi 6 balams". Taigi, su jais taip ir elgėsi, tokiu lygiu ir mokė.

Aš manau, kad vienintelė tikra negalia yra sužalota siela, siela, kuri buvo sužalota nebeturi vilties. Ji nemato grožio. Ji nebeturi natūralaus, vaikiško smalsumo ir mūsų įgimtos galimybės įsivaizduoti. Jei vietoje to, mes galime padėti žmogaus dvasiai išlaikyti viltį, matyti grožį savyje ir kituose, būti smalsiems ir lavinti vaizduotę, tuomet mes iš tikro naudojame savo jėgas. Kai dvasia turi šias savybes, mes gebame kurti naują realybę, naują gyvenimo būdą.

Norėčiau pabaigai perskaityti poemą kurią sukūrė keturiolikto amžiaus persų poetas vardu Hafiz, Poemą man papasakojo mano draugas Jacques Dembois. Ir ji vadinasi "Dievas, kuris žino tik keturis žodžius" "Visi vaikai pažino Dievą, ne vardų Dievą, ne draudimų Dievą, bet Dievą, kuris žino tik keturis žodžius ir juos nuolat kartoja, sakydamas, ateikite pašokti su manimi" Ateikite pašokti su manimi.

Ačiū. (Plojimai)