Aimee Mullins ir jos 12 porų kojų

Kalbėjausi su maždaug 300 vaikų, 6-8 metų amžiaus, vaikų muziejuje. Atsinešiau pilną maišą kojų, panašių į tas, kurias matote čia, ir išdėliojau ant stalo priešais vaikus. Žinau iš patirties, kad vaikai smalsūs kai kažko nežino, nesupranta ar nepažįsta. Jie išmoksta bijoti skirtumų tik tada, kai juos to išmoko suaugęs žmogus, kuris apriboja tą natūralų smalsumą ar neleidžia daug klausinėti tikėdamasis juos užauginti mandagius. Įsivaizdavau koridoriuje stovint pirmokų mokytoją tarp padykusių vaikų, sakančią: "Tik šiukštu nespoksokit į jos kojas."

Bet juk čia visa ir esmė. Aš ten buvau tam, kad jie žiūrėtų ir tyrinėtų. Taigi aš susitariau su suaugusiais, kad vaikai įeis vieni patys ir pabus dvi minutes be suaugusiųjų. Durys atsidaro, vaikai puola prie kojų nukrauto stalo, liečia, maigo, judina pirštelius, bando visu svoriu užgulti bėgimo koją, pažiūrėti, kas iš to bus. Sakau, "Vaikai, greitai -- pabudau šįryt ir nutariau, kad noriu peršokti namą -- nedidelį, dviejų-trijų aukštų -- jei galėtumėt rinktis bet kokį gyvūną, superherojų, filmuko veikėją, bet ką dabar sugalvoti, kokias man sukurtumėte kojas?"

Tuoj pat vienas sušuko: "Kengūros!" "Ne ne ne! Reikia varlės!" "Ne. Reikia Inspektoriaus Gudručio!" "Ne ne ne! Geriau Nerealiųjų." Ir kiti dalykai, kurių aš nežinau, nepažįstu. Tada vienas aštuonmetis paklausė: "O kodėl tu nenorėtumei ir skraidyti?" Ir visi, taip pat ir aš, pagalvojo, "Tikrai!" (Juokas) Taigi, šitaip pavirtau iš moters, kurią vaikai būtų išmokę laikyti "neįgalia", į žmogų su potencialu, kokio dar neturėjo jų pačių kūnai. Gal net super-įgalų žmogų. Įdomu.

Kai kurie jūsų mane jau matėte TED prieš 11 metų, ir daug buvo kalbama, kaip ši konferencija keičia gyvenimus, tiek pranešėjų, tiek žiūrovų, ir aš ne išimtis. TED iš tiesų pradėjo kitą mano gyvenimo tyrimo dešimtmetį. Tada pristatytos mano kojos buvo itin pažangūs protezai. Turėjau austų anglies siūlų bėgimo kojas, atkartojančias gepardo užpakalinę leteną, kurias galėjote matyti scenoje vakar. Ir dar labai tikroviškas, smulkiai ištapytas silikono kojas.

Tada turėjau galimybę pakviesti naujovių kūrėjus už tradicinės medicininių protezų bendruomenės ribų prisidėti savo talentu prie mokslo ir meno kurti kojas. Kad galėtume liautis skyrę formą, funkciją ir estetiką ir skirtingai jas vertinę. Man pasisekė, kad į kvietimą atsiliepė daug žmonių. Įdomu, kad viskas prasidėjo nuo TED konferencijos žiūrovės -- Chee Pearlman, tikiuosi, ji kažkur čia šiandien. Tada ji buvo ID žurnalo redaktorė ir skyrė man viršelio siužetą.

Taip prasidėjo neįtikėtina kelionė. Man nuolat pasitaikydavo įdomių žmonių; gavau daugybę kvietimų kalbėti apie gepardo kojų dizainą visame pasaulyje. Po konferencijos, po pranešimo prie manęs prieidavo žmonės, vyrai ir moterys. Pokalbio eiga būdavo maždaug tokia: "Žinote, Aimee, jūs labai patraukli. Jūs neatrodote neįgali." (Juokas) Pagalvojau, "Tai nuostabu, nes aš nesijaučiu neįgali." Man atsivėrė akys į šį dialogą, kurį galima tirti, apie grožį. Kaip turi atrodyti graži moteris? Kas yra seksualus kūnas? Įdomu, iš tapatybės požiūrio, ką reiškia būti neįgaliam? Sakau, juk Pamelos Anderson kūne daugiau dirbtinų elementų nei manajame. Jos niekas nevadina neįgalia. (Juokas)

Taigi per grafikos dizainerį Peter Saville šis žurnalas pateko pas rūbų dizainerį Alexander McQueen ir fotografą Nick Knight, kurie irgi susidomėjo šia tema. Tad praėjus trims mėnesiams po TED aš atsidūriau lėktuve į Londoną, kur įvyko mano pirmoji mados fotosesija, kuri baigėsi šiuo viršeliu -- Madinga? Po trijų mėnesių pirmą kartą podiume pristačiau Alexander McQueen rūbus su rankų darbo medinėmis kojomis iš gryno šermukšnio. Niekas neatspėjo -- visi jas palaikė mediniais batais. Iš tiesų jos čia ant scenos: Vynuogės, magnolijos, stulbinantis grožis. Poezija svarbi. Poezija banalų nepastebėtą objektą paverčia meno objektu. Ji gali paversti tai, kas galėjo išgąsdinti žmones tuo, kas patraukia juos žiūrėti, žiūrėti ilgiau, galbūt net suprasti.

Tai patyriau pati per savo kitą nuotykį. Tai buvo menininkas Matthew Barney ir jo filmas "The Cremaster Cycle". Štai kada iš tiesų suvokiau -- mano kojos gali būti nešiojamos skulptūros. Tada pat pradėjau atsitraukti nuo poreikio imituoti žmogiškumą kaip vienintelį estetinį idealą. Taigi sukūrėme tai, kas meiliai vadinta stiklo kojomis, nors iš tikrųjų jos iš permatomo poliuretano, t.y., boulingo kamuolių medžiagos. Sunkios! Vėliau sukūrėme šias kojas iš dirvožemio, jose auga bulvių šaknų sistema, o viršuje -- burokai, ir žavus varinis pirštelis. Štai jis priartintas. Kita filmo veikėja buvo moteris-gepardė -- duoklė mano sportininkės gyvenimui. 14 valandų protezų makiažo, kad tapčiau padaru su išlavintomis letenomis, nagais ir uodega, kuri judėjo į visas puses, kaip gekono. (Juokas) Dar kartu sukūrėme šias kojas... panašias į medūzos kojas. Taip pat iš poliuretano. Vienintelė galima šių kojų paskirtis, išskyrus filmo kontekstą, yra provokuoti pojūčius ir įjungti vaizduotę. Tad humoras yra svarbus.

Dabar turiu daugiau nei dvylika porų kojų protezų, kuriuos man sukūrė skirtingi žmonės, ir su jomis skirtingai santykiauju su žeme, kuria einu. Galiu pasikeisti ūgį -- aš turiu penkis skirtingus ūgius. (Juokas) Šiandien mano ūgis -- 185 cm. Šias kojas man pagamino prieš metus su trupučiu Dorset Orthopaedic įmonė Anglijoje, ir kai jas atsivežiau į Manheteną, pirmąją naktį namie nuėjau į ištaigingą vakarėlį. Ten buvo panelė, kuri daug metų pažinojo mane įprasto 173 cm ūgio. Pamačiusi mane, ji išsižiojo ir sako: "Bet tu tokia aukšta!" O aš atsakiau: "Žinau. Smagu, ar ne?" Šiek tiek panašu į kojūkus ant kojūkų, bet dabar turiu naujus santykius su durų staktomis, kurių niekuomet nesitikėjau turėti. Man buvo smagu. O ji pažiūrėjo į mane ir sako: "Bet, Aimee, tai nesąžininga." (Juokas) (Plojimai) Neįtikėtina tai, kad ji būtent tai norėjo pasakyti. Nesąžininga, kad tu gali keisti savo ūgį kaip išmanydama.

Tada supratau -- supratau, kad dialogas su visuomene iš esmės pasikeitė per paskutinį dešimtmetį. Kalbame nebe apie tai, kaip nugalėti nepilnavertiškumą. Kalbame apie augimą. Kalbame apie potencialą. Galūnės protezas nebereiškia noro pakeisti tai, kas prarasta. Jis gali simbolizuoti, kad jo šeimininkas turi galimybę kurti ką tik nori sukurti toje vietoje. Taigi anksčiau visuomenės neįgaliais laikyti žmonės dabar gali būti savo tapatybės architektai ir toliau keisti tą tapatybę, kurdami savo kūnus, jausdamiesi įgalinti. Ir dabar mane labiausiai džiugina tai, kad derindami moderniausias technologijas -- robotiką, bioniką -- su amžių senumo poezija mes artėjame prie mūsų bendro žmogiškumo supratimo. Manau, kad norėdami atrasti pilną savo žmogiškumo potencialą mes turime džiaugtis tomis graudžiomis galiomis ir žaviais neįgalumais, kuriuos visi turime. Galvoju apie Šekspyro Šeiloką: Jei badote mus, argi mes nekraujuojame, o jei kutenate, ar nesijuokiame?" Būtent mūsų žmogiškumas ir jame esantis potencialas daro mus gražiais. Ačiū. (Plojimai)