Adora Svitak: Ko suaugusieji gali pasimokyti iš vaikų

Taigi, noriu pradėt nuo klausimo: kada paskutinį kartą jus pavadino „vaikišku"? Tokiems kaip aš, vaikams, dažnai tenka išklausyti, kad esame vaikiški. Kiekvieną kartą, kai ko nors neprotingai užsigeidžiame, neatsakingai pasielgiame ar kitaip parodome, jog esame normalūs Amerikos piliečiai – mus pavadina vaikiškais, kas mane tikrai erzina. Galų gale pasižiūrėkit į šiuos įvykius: imperializmas ir kolonizacija, pasauliniai karai, Džordžas Bušas jaunesnysis. Paklauskit savęs: kas atsakingas už tai? Suaugusieji.

O ką nuveikė vaikai? Štai, Anė Frenk (Anne Frank) sujaudino milijonus žmonių, pateikusi pritrenkiančią ataskaitą apie holokaustą, Rubė Bridžis (Ruby Bridges) prisidėjo prie to, kad Jungtinėse Valstijose baigtųsi segregacija, o visai neseniai Čarlis Simpsonas (Charlie Simpson) su savo mažu dviratuku padėjo surinkti 120 000 svarų sterlingų Haičio aukoms. Taigi, kaip matote iš akivaizdžių pavyzdžių, amžius neturi jokios reikšmės. Tos savybės, kurias vadina „vaikiškomis", taip dažnai matomos suaugusiuose, kad mes turėtume liautis vartoti šį vaikus diskriminuojantį žodį, kai kritikuojame elgesį, susijusį su atsakomybės stoka ir iracionaliu mąstymu.

(Plojimai)

Ačiū.

Kita vertus, kas paneigs, kad tam tikro pobūdžio iracionalus mąstymas yra būtent tai, ko pasauliui šiandien reikia? Galbūt jūs turėjote grandiozinių planų, bet sustabdėte save galvodami „tai neįmanoma" arba „tai per daug kainuos" arba „kokia man iš to nauda". Kaip bebūtų, mes, vaikai, nesame tokie suvaržyti priežasčių, dėl ko turėtume nedaryt to, ką norime padaryt. Vaikai gali turėti galybę įkvepiančių troškimų ir būti kupini gražiausių vilčių, tokių, kaip „noriu, kad niekas nebūtų alkanas" arba „kad viskas būtų nemokama" – ir panašių utopijų. Kas iš jūsų dar turite panašių svajonių ir tikite, kad tai įmanoma? Kartais istorijos žinojimas ir ankstesnės utopinių idealų nesėkmės gali būti našta, nes jūs žinote, kad jei viskas bus nemokama, tai maisto atsargos bus išsemtos, jų ims trūkti ir tai sukels chaosą. Iš kitos pusės, mes, vaikai, nuolat svajojame apie tobulą pasaulį. Ir tai yra gerai, nes norint ko nors pasiekti realybėje, pirma reikia apie tai pasvajoti.

Daugeliu atveju mūsų drąsi vaizduotė padeda praplėsti galimybių ribas. Pavyzdžiui, Stiklo muziejus Takomoje, Vašingtono valstijoje mano gimtoji valstija – valio Vašingtonui! – (Plojimai) vykdo programą, kuri vadinasi „Vaikai kuria iš stiklo": vaikai piešia savo idėjas stiklo kūriniams. Ten dirbantis menininkas sako, kad programos metu gimė pačios geriausios idėjos, nes vaikai negalvoja apie ribotas stiklo galimybes ir kad sunku išpūsti konkrečios formos stiklą – jiems tiesiog šauna į galvą geros idėjos. Kai galvojate apie stiklą, jūs galite įsivaizduoti spalvingą Chihuly dizainą, o gal itališkas vazas, bet vaikai skatina menininkus eiti toliau – į karalystę, kur gyvena gyvatės sudaužytomis širdimis ar kumpio berniukai, kurie, kaip matote, sapnuoja mėsiškus sapnus. (Juokas)

Mūsų įgimta išmintis neturi būt saugoma tik saviems. Vaikai jau daug ko išmoko iš suaugusiųjų, bet ir mes turime kuo pasidalinti. Manau, kad suaugusieji turėtų pradėt mokytis iš vaikų. Aš dažniausiai kalbu švietimo atstovų auditorijai, mokytojams ir studentams, ir aš mėgstu sakyti štai ką: mokytojas neturėtų stovėti priešais klasę ir nurodinėti mokiniams – daryk tą, daryk aną. Mokiniai turėtų mokyti savo mokytojus. Mokymasis tarp suaugusiųjų ir vaikų turėtų būti abipusis. Deja, realybė yra kiek kitokia, ir tai labai susiję su pasitikėjimu, arba jo trūkumu.

Jei tu nepasitiki kitu, tai jį apriboji, ar ne? Jei aš nepasitikėsiu savo vyresnės sesers galimybėmis sumokėti man 10 procentų palūkanų, kurias nustačiau jos pastarajai paskolai, tai aš suvaržysiu jos galimybes gauti iš manęs daugiau pinigų, kol ji negrąžins skolos. (Juokas) Beje, tai tikra istorija. Panašu, kad suaugusiųjų tarpe vyrauja polinkis viską vaikams drausti, pradedant „nedaryk to" „nedaryk ano" mokyklinuose vadovėliuose ir baigiant mokyklos interneto naudojimosi apribojimais. Kaip rodo istorija, režimai tampa despotiški, kai jie bijo prarasti kontrolę. Ir nors suaugusieji nėra pasiekę tokio lygio kaip totalitariniai režimai, vaikai neturi ar beveik neturi balso nustatant taisykles, kai iš tikro pozicija turėtų būti abipusė, tai reiškia, kad suaugusioji žmonijos dalis turėtų žinoti ir atsižvelgti į jaunesniosios gyventojų dalies norus.

O dar blogiau už draudimus yra tai, kad suaugusieji neįvertina vaikų sugebėjimų. Mes mėgstame iššūkius, tačiau kai lūkesčiai nedideli, patikėkite, mes taip iki jų ir nusileidžiame. Savo tėvų tikrai negalėčiau kaltinti per menkais lūkesčiais dėl manęs ir mano sesers. Na, jie neliepė mums būti gydytojomis, teisininkėmis ar dar kažkuo, bet mūsų tėtis skaitydavo mums apie Aristotelį ir apie pirmuosius kovotojus su mikrobais, kai kiti vaikai tuo metu girdėjo „Aš turėjau dviratuką...“ Na gerai, mes irgi tai girdėjom, bet „Mikrobų kovotojai" šimtąkart geriau! (Juokas)

Aš pamėgau rašyti būdama ketverių, o kai suėjo šešeri, mamytė man nupirko nešiojamąjį kompiuterį su Microsoft Word. Ačiū jums, Bilai Geitsai, ir ačiū tau, mama. Tuo mažuoju savo kompiuteriu parašiau daugiau kaip 300 apsakymų ir norėjau juos išleisti. Užuot pasijuokę iš tokios erezijos, mat vaikelis užsimanė išleisti knygą ar pasakę „Palauk kol paaugsi", mano tėvai labai mane palaikė. Leidėjai nebuvo tokie padrąsinantys. Vienoje stambioje vaikų literatūros leidykloje ironiškai pasakė, kad su vaikais jie nedirba. Vaikų leidykla nedirba su vaikais? Nežinau, panašu, kad jūs atstūmėte vieną stambų klientą. (Juokas) Bet viena leidykla, „Action Publishing“, panoro griebti šansą, pasitikėti manim ir išgirsti, ką aš noriu pasakyti. Jie išleido mano pirmąją knygą „Skraidantys pirštai" – štai ji – ir nuo to laiko prasidėjo važinėjimai po šimtus mokyklų, pranešimų skaitymas tūkstančiams švietimo darbuotojų ir galų gale – šiandien kalbu jums.

Vertinu jūsų dėmesį, nes parodydami, kad jums tai tikrai rūpi, jūs klausotės. Tačiau ne viskas taip gražu šiame rožiniame paveikslėlyje, kur vaikučiai daug geresni už suaugusiuosius. Vaikai užauga ir tampa suaugusiais, kaip jūs. (Juokas) Arba beveik kaip jūs, ar ne? Tikslas yra ne paversti vaikus tokiais pat suaugusiaisiais kaip jūs, veikiau – daug geresniais suaugusiaisiais, nei jūs, kas nėra taip lengva, turint omeny jūsų, mielieji, kvalifikaciją, bet pažanga vyksta dėl to, kad naujos kartos ir naujos eros auga, vystosi ir tampa geresnės už praėjusias. Dėl to ir nebegyvename jau Tamsos amžiuje. Nesvarbu, kokią vietą gyvenime jūs užimate, svarbiausia yra suteikti galimybes vaikams, kad mes galėtume užaugę priblokšti jus. (Juokas)

Suaugusieji ir TED draugai, jums reikia klausytis ir mokytis iš vaikų, pasitikėti mumis ir daugiau tikėtis iš mūsų. Jūs turite išklausyti mus šiandien, nes mes esame rytdienos lyderiai, o tai reiškia – mums teks jumis pasirūpinti, kai jūs būsite seni ir sukriošę. Ne, juokauju. Ne, tikrai, mes būsime naujoji karta, tie, kurie stums pasaulį į priekį. Ir jei kartais galvotumėt, kad jums tai nebesvarbu, atsiminkite, kad įmanomas klonavimas, o tai reiškia, kad vėl teks keliauti per vaikystę, ir tuo atveju jūs norėsite būti išgirsti, kaip ir mano karta. Pasauliui reikia suteikti galimybę turėti najų lyderių ir naujų idėjų. Vaikams reikia suteikti galimybę siekti ir pasiekti. Ar jūs jungiatės prie mūsų? Nes žmonijos palikimas neturėtų būti pasaulinės problemos, perduodamas iš kartos į kartą.

Ačiū. (Plojimai) Ačiū. Ačiū.