Talks Kenas Robinsonas: Mokyklos žudo kūrybiškumą

Translated into Lithuanian by dainalt
Reviewed by Tomas Tvarijonas
Comments? Please email the translators above.

More talks translated into Lithuanian »

Labas rytas. Kaip gyvuojate? Buvo puiku, tiesa? Visa tai mane tiesiog pakerėjo. Tiesa sakant, aš jau gal ir eisiu... (Juokas) Per visą šią konferenciją buvo trys temos, susijusios su tuo, apie ką ketinu kalbėti. Pirma, tai nepakartojamas žmogaus kūrybiškumo įrodymas visuose mūsų matytuose pristatymuose bei visuose čia susirinkusiuose žmonėse. Kokia įvairovė, koks spektras! Antra, tai mus pastatė į padėtį, kurioje mes net nenutuokiame, kas nutiks ateityje. Jokios nuojautos kaip viskas gali vykti.

Mane domina švietimas, tiesą sakant, kiek pastebiu, švietimas domina visus. Negi jūsų nedomina? Ir tai yra labai įdomu. Jeigu dalyvauji kviestiniuose pietuose ir pasakai, kad dirbi švietimo srityje... ...nors, tiesą sakant, ne taip jau dažnai dalyvauji tokiuose pietuose, jeigu dirbi švietimo srityje. (Juokas) Tavęs niekas nekviečia. Dar įdomu, kad vieną kartą pakviestas, antrą kartą jau nebūni kviečiamas. Man tai keista. Bet jeigu jau esi, ir jeigu kažkas pasiteirauja: "Kuo užsiimate?" ir atsakai, kad dirbi švietimo srityje, gali matyti, kaip pašnekovo veidas ima blykšti. Jie mintyse sako: "O Dieve, kodėl aš? Vienintelis mano lasvas vakaras per visą savaitę." (Juokas) Tačiau kai paklausi apie jų išsilavinimą, jie ima tave kalti prie sienos. Nes tai yra vienas iš tų dalykų, kurie žmonėms giliai įsirėžia, tiesa? Kaip religija, pinigai ir panašios temos. Mane švietimas labai domina, ir, manau, jis domina mus visus. Švietimas mums yra ypatingai svarbus, iš dalies dėl to, kad šviestimas yra tai, kas turi mus nuvesti į šią ateitį, kurios nesugebame perprasti. Gerai pagalvojus - vaikai, kurie šiemet pradėjo eiti į mokyklą, į pensiją išeis 2065 metais. Nežiūrint pastarąsias keturias dienas išklausytų ekspertinių vertinimų, niekas nenutuokia, koks bus pasaulis po penkerių metus. Ir vis dėlto manoma, kad mes turėtume juos mokyti ateičiai. Taigi, nenuspėjamumas, manyčiau, yra ypatingas.

Ir trečiasis dalykas yra tai, kad, kaip ten bebūtų, visi mes sutariame, kad vaikai turi ypatingų gebėjimų - inovatyvių gebėjimų. Turiu galvoje praėjusį vakarą, Sairena buvo nepakartojama, tiesa? Kvapą gniaužė stebint jos meistriškumą. Ji yra išskirtinė, tačiau vis dėlto, manau, ji nėra išskirtinė vertinant vaikystės kontekste. Mes čia matėme žmogų su nepaprastu pasišventimu, kuris atrado talentą. Aš teigčiau, kad visi vaikai turi milžiniškus talentus. Ir mes juos gana negailestingai paleidžiame vėjais. Taigi, norėčiau kalbėti apie švietimą ir apie kūrybiškumą. Mano teiginys yra tai, jog dabar kūrybiškumas švietime yra ne mažiau svarbus, negu raštingumas, ir į jį turime žvelgti kaip į lygiavertės svarbos dalyką. (Plojimai) Ačiū. Beje, tik tiek ir norėjau pasakyti. Labai ačiū. (Juokas) Taigi, liko 15 minučių... Ką, ar aš buvau nuobo... (Juokas)

Neseniai nugirdau nuostabią istoriją - mėgstu ją perpasakoti - apie mažą mergaitę piešimo pamokoje. Ji buvo šešerių metų amžiaus, sėdėfama paskutiniame suole, ji piešė; mokytoja pasakojo, kad ji sunkiai sukaupdavo dėmesį, tačiau šioje piešimo pamokoje ji buvo susikaupusi. Mokytoja pakerėta priėjo prie mergaitės ir paklausė: "Ką tu pieši?" Mergaitė atsakė: "Piešiu Dievą." Mokytoja tarė: "Bet juk niekas nežino, kaip atrodo Dievas." O mergaitė atsakė: "Netrukus sužinos." (Juokas)

Kai mano sūnui buvo ketveri metai Anglijoje - tiesą sakant, jam buvo ketveri visur. (Juokas) Tikslumo labui turiu pasakyti, kad tais metais, kur bekeliautų, jis buvo ketverių. Jis vaidino Kristaus gimimo (Nativity) spektaklyje. Ar atsimenate siužetą? Jis buvo didingas. Tai buvo didinga istorija. Melas Gibsonas ekranizavo jos tęsinį. Galbūt esate jį matę: "Kristaus gimimas II". Džeimsas gavo Juozapo vaidmenį, ir mes dėl to labai džiaugėmės. Laikėme, kad tai vienas iš pagrindinių vaidmenų. Buvome visą salę prigrūdę žmonių su užrašais ant marškinėlių: "Džeimsas Robinsonas YRA Juozapas!" (Juokas) Spektaklyje jam nereikėjo kalbėti, tačiau žinote tą epizodą, kai atvyksta trys karaliai. Jie įeina su dovanomis, atnešdami aukso, smilkalų ir miros. Taip ir vyko. Mes sėdėjome, ir man atrodė, kad jie susipainiojo; po spektaklio vieno berniuko paklausėme: "Ar taip ir turėjo vykti?" Jis atsakė: "Taip, o kodėl, ar kažkas buvo blogai?" Jie tik susikeitė, tik tiek. Taigi, įėjo trys berniukai, keturmečiai, su rankšluoščiais ant galvų, padėjo ant žemės dėžutes; tuomet pirmasis berniukas pasakė: "Aš atnešiau tau aukso." Antrasis berniukas pasakė: "Aš atnešiau tau miros." O trečiasis berniukas pasakė: "Frankas tai atsiuntė." (Juokas)

Šiems pasakojimams bendra yra tai, kad vaikai pabandys. Jeigu jie ko nežino, jie pabandys išsisukti. Tiesa? Jie nebijo suklysti. Nenoriu pasakyti, kad klysti yra tas pats, kas būti kūrybiškam. Bet tikrai žinome, kad jeigu nesi pasiruošęs suklysti, tuomet niekad nesukursi kažko originalaus. Jei esi nepasiruošęs suklysti. Ilgainiui vaikai suaugs, ir daugelis jų praras šitą gebėjimą. Jie bus įbauginti, kad tik nesuklystų. Beje, šitokiu principu veikia mūsų įmonės. Mes pasmerkiame klaidas. Dabartinėje nacionalinėje švietimo sistemoje klaidos yra pats blogiausias dalykas, kurį galima padaryti. Pasekmė ta, kad taip belavindami numariname žmonių kūrybinius gebėjimus. Pikaso kartą pasakė, kad visi vaikai yra gimę menininkais. Problema yra išlikti menininku beaugant. Karštai tuo tikiu - mes neužaugame iki kūrybiškumo, mes išaugame iš jo. Arba veikiau - mus išlavina iš jo. Tad kodėl taip yra?

Prieš penkerius metus gyvenau Stratforde prie Eivono. Iš Stratfordo mes persikėlėme į Los Andželą. Tad galite įsivaizduoti, koks vos juntamas persikėlimas tai buvo. (Juokas) Tiesą sakant, gyvenome vietovėje, vadinamoje Sniterfildu, visai greta Stratfordo - tai vietovė, kurioje gimė Šekspyro tėvas. Ar jūsų nepribloškė ši nauja mintis? Mane pribloškė. Nebuvote pagalvoję, kad Šekspyras turėjo tėvą? Tiesa? Ar ne? Nes negalvojate apie Šekspyrą, esantį vaiko amžiaus, ar ne? Septynerių metų Šekspyrą? Niekad apie tai negalvojau. Juk kažkada jam buvo septyneri. Pas kažką jis lankydavo anglų kalbos pamokas... Kaip tai turėtų erzinti... (Juokas) "Turi labiau stengtis." Ir tėtis jam liepdavo eiti miegoti: Šekspyrui: "Eik gulti, tučtuojau!" Viljamui Šekspyrui... "Ir padėk pieštuką. Ir liaukis šitaip kalbėti. Tai visus glumina." (Juokas)

Šiaip ar taip, mes persikėlėme iš Stratfordo į Los Andželą, ir aš tik labai trumpai noriu pasakyt apie šį persikėlimą. Mano sūnus nenorėjo važiuoti. Iš viso turiu du vaikus. Dabar jam 21-eri, dukrai - 16. Jis nenorėjo vykti į Los Andželą. Nors miestas jam patiko, tačiau Anglijoje jis turėjo merginą. Tai buvo jo gyvenimo meilė, Sarą. Jie buvo susipažinę prieš mėnesį. Tiesą sakant, jie atšventė savo keturių savaičių sukaktį, tai yra ilgas laikotarpis, kai esi 16-kos. Taigi, lėktuve jis buvo labai nusiminęs, jis pasakė: "Niekad nerasiu tokios merginos kaip Sara." Tiesą pasakius, mes dėl to visai džiaugėmės, nes ji ir buvo pagrindinė išvykimo iš šalies priežastis. (Juokas)

Bet jautiesi šokiruotas, kai atvyksti į Ameriką, kai pakeliauji po pasaulį, pamatai: visos šios planetos švietimo sistemos turi tokią pačią dalykų hierarchiją. Visos. Kur benuvyktum. Manai, kad turėtų būti kitaip, bet kitaip nėra. Hierarchijos viršuje yra matematika ir kalbos, po to eina humanitariniai dalykai, ir apačioje - menai. Visur Žemėje. Ir kiekvienoje sistemoje yra menų hierarchija. Mokyklose dailei ir muzikai paprastai suteikiamas aukštesnis statusas, negu teatrui ir šokiui. Planetoje nėra tokios švietimo sistemos, kurioje vaikai kiekvieną dieną būtų mokomi šokio taip, kaip dabar yra mokomi matematikos. Kodėl? Kodėl gi ne? Manau, kad tai gana svarbu. Matematika yra labai svarbi, bet taip pat yra ir šokis. Vaikai šoka visą laiką, jeigu jiems tik leidžiama; mes visi šokame. Visi mes turime kūnus, argi ne? Juk nepraleidau susirinkimo? (Juokas) Iš tiesų, štai kas vyksta: vaikams augant mes juos pradedame lavinti nuo juosmens į viršų. O paskui apsistojame ties galvomis, ir labiau - viena jų puse.

Jeigu būtumėte ateivis ir norėtumėte sužinoti, koks yra viešojo švietimo tikslas, tuomet manyčiau, žvelgdamas į švietimo "produktus", kurie laikomi pažangiais, kurie padaro viską, ką yra liepiami, kurie surenka visus taškus už gerą darbą, kurie yra nugalėtojai - manau, turėtumėte padaryti išvadą, kad pagrindinis viešojo švietimo tikslas visame pasaulyje yra paruošti universiteto profesorius. Argi ne? Būtent jais tampa tie žmonės, kurie pasiekia aukštumų. Ir aš kažkada buvau toks, tad štai! (Juokas) Ir man patinka universiteto profesoriai, tačiau mes neturėtume jų laikyti žmonijos pasiekimų viršūne. Jie tėra gyvybės būsena, dar viena gyvybės būsena. Tačiau jie gana įdomūs, ir sakau tai iš palankumo jiems. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad profesoriai - ne visi, bet dauguma - kažkuo išsiskiria - jie gyvena savo galvose. Jie gyvena viršutinėje kūno dalyje, ir kiek labiau vienoje pusėje. Vaizdingai išsireiškiant, jie "nukūninti". Į savo kūną jie žiūri kaip į transporto priemonę galvai, argi ne? (Juokas) Tai būdas nugabenti savo galvas į susirinkimus. Beje, jeigu norite pamatyti akivaizdų astralinės patirties įrodymą, atvykite į metinę konferenciją, kurioje susirenka garbaus amžiaus profesūra, ir nueikite į baigiamojo vakaro diskoteką. (Juokas) Ir tenai pamatysite - suaugusius vyrus ir moteris, kurie kraiposi padrikai, ne į taktą, ir laukia, kol pagaliau viskas baigsis ir jie galės eiti namo

rašyti pranešimo apie tai. Dabar mūsų švietimo sistema paremta akademinių gebėjimų idėja. Ir tam yra priežastis. Visa sistema buvo sukurta... iki 19 amžiaus visame pasaulyje nebuvo viešojo švietimo sistemų. Jos atsirado tam, kad patenkintų industrializmo poreikius. Taigi, dalykų hierarchija paremta dviem idėjomis. Pirmoji: dalykai, kurie labiausiai naudingi darbinei veiklai, turi būti viršuje. Taigi tikėtina, kad mokyklos laikais, jus geranoriškai stengdavosi atkalbėti nuo tų dalykų, kurie jums patiko, tačiau nežadėjo darbo vietos. Ar ne? Neužsiimk muzika - juk nebūsi muzikantas; palik ramybėje piešimą - juk nebūsi dailininkas. Šiais laikais toks geranoriškas patarimas būtų iš esmės ydingas. Visas pasaulis išgyvena revoliuciją. Antra idėja: akademiniai gebėjimai, kurie yra tapę vyraujančiu mūsų intelekto rodikliu, nes universitetai lavinimo sistemą sukūrė pagal savo pačių paveikslą. Gerai pagalvojus, visa viešojo švietimo sistema visame pasaulyje yra pailgintas stojimo į universitetą procesas. Ir pasekmė yra ta, kad daug labai gabių, puikių, kūrybingų žmonių mano, kad jie tokie nėra, nes tie dalykai, kurie jiems gerai sekėsi mokykloje, nebuvo vertinami arba netgi buvo slopinami. Manau, kad negalime sau leisti toliau eiti tokiu keliu.

Pagal UNESCO, per artimiausius 30 metų visame pasaulyje išsilavins daugiau žmonių, negu nuo žmonijos istorijos pradžios. Daugiau žmonių... Dėka visų tų dalykų, apie kuriuos kalbėjome: technologijos ir jų keičiantis poveikis darbui, demografija ir milžiniškas Žemės gyventojų pagausėjimas. Akimirksniu, akademiniai laipsniai tampa nieko neverti. Tiesa? Tais laikais, kai buvau studentas, jeigu turėjai laipsnį - turėjai ir darbą. Jeigu darbo neturėjai, vadinasi jo nenorėjai. Ir, tiesą sakant, aš jo nenorėjau. (Juokas) Bet dabar jaunuoliai su laipsniu dažnai traukia namo žaisti kompiuterinių žaidimų, nes dabar tau reikia magistro ten, kur anksčiau užteko bakalauro, o kitam darbui reikės jau daktaro laipsnio. Tai akademinės infliacijos procesas. Ir jis parodo, kad visa švietimo struktūra ima svyruoti po mūsų kojomis. Turime radikaliai permąstyti savo požiūrį į išsilavinimą.

Apie išsilavinimą žinome tris dalykus. Pirma, jis yra įvairiapusiškas. Apie pasaulį mąstome visais būdais, kuriais jį patiriame. Mąstome vizualiai, mąstome akustiškai, mąstome kinestetiškai. Mąstome abstrakčiomis sąvokomis, mąstome judėdami. Antra, išsilavinimas yra dinamiškas. Pažvelgus į žmogaus smegenų sąveiką, apie kurią vakar girdėjome iš kelių profesorių, matyti, kad lavinimasis yra nepaprastai sąveikus procesas. Smegenys nėra padalintos į skyrius. Tiesą sakant, kūrybiškumas - kurį apibrėžiu kaip originalių, vertę turinčių idėjų kūrimo procesą - dažniau pasireiškia sąveikaujant skirtingoms disciplinoms, kurioms būdingas skirtingas požiūris.

Smegenys tikslingai... Beje, yra nervų šaka, kuri jungia abu pusrutulius, vadinama corpus callosum. Pas moteris ji storesnė. Tęsiant vakarykštę Helenos mintį, manau, tai gali paaiškinti, kodėl moterys geriau vienu metu atlieka daugiau užduočių. Nes tai tiesa, ar ne? Yra begalė tyrimų, tačiau aš tai žinau iš asmeninio patyrimo. Jeigu mano žmona namuose gamina valgį - kas būna ne taip dažnai...ačiū Dievui. (Juokas) ...ji yra įgudusi kituose dalykuose. Taigi, kai ji gamina maistą, ji kalbasi su žmonėmis telefonu, ji kalbasi su vaikais, ji dažo lubas, daro atvirą širdies operaciją čia. Jeigu gaminu aš, tuomet durys užtrenktos, vaikai lauke, telefonas išjungtas, jeigu užsuka žmona - susierzinu. Sakau: "Tere, prašyčiau, aš čia bandau iškepti kiaušinienę. Nelįsk prie manęs." (Juokas) Ar žinote tą seną filosofinę mintį: jeigu miške nuvirsta medis ir niekas to neišgirsta, ar tai įvyko? Atsimenate tą seną posakį? Neseniai mačiau marškinėlius su užrašu: "Jeigu vyras miške pasako savo nuomonę ir nė viena moteris jo neišgirsta, ar jis vis tiek neteisus?" (Juokas)

Na ir trečiasis dalykas dėl išsilavinimo - jis yra individualus. Šiuo metu rengiu naują knygą, kuri vadinasi "Trys Karaliai", jos pagrindą sudaro interviu ciklai - pokalbiai su žmonėmis apie tai, kaip jie atrado savo talentą. Esu pakerėtas tuo, kokiais keliais tekdavo žmonėms eiti. Tokios knygos idėja kilo pasikalbėjus su nuostabia moterimi, apie kurią galbūt dauguma nesate girdėję, tai Džiliana Lyn, ar esat girdėję? Kai kurie yra. Ji choreografė ir visi žino jos pastatymus. Jos darbai yra "Katės" ir "Operos fantomas". Ji nuostabi. Anglijoje dirbau Karališkojo Baleto valdyboje, kaip kad galite matyti. Taigi, vienąkart mes su Džiliana pietavome, ir aš jos paklausiau: "Džiliana, kaip tu tapai šokėja?" Atsakė, kad įdomiai: kai mokėsi mokykloje, ji buvo beviltiška. Tai buvo ketvirtas dešimtmetis, ir mokyklos personalas išsiuntė laišką jos tėvams, kuriame buvo rašoma: "Mūsų nuomone, Džiliana turi mokymosi sutrikimų". Ji negalėjo susikaupti, ji nenustygdavo vietoje. Manau, šiandien jie parašytų: ADHD (dėmesio ssutrikimas, hiperaktyvumas). Ar neparašytumėte? Tačiau tai buvo 1930-ieji, ir ADHD dar nebuvo išrastas. Tai dar nebuvo galimas sutrikimas. (Juokas) Žmonės nežinojo, kad tokią galėtų turėti.

Kaip bebūtų, mergaitę nuvedė pas specialistą. Tai buvo ąžuolu apmuštas kambarys. Ji buvo su mama; ją atvedė ir pasodino ant kėdės, ir 20 minučių ji sėdėjo ant savo delnų, kol mama ir gydytojas kalbėjosi apie problemas, kurios Džilianą užgriuvo mokykloje: kad ji trukdė žmonėms, kad visad vėluodavo atlikti namų darbus ir t.t. Aštuonerių metų vaikelis. Pabaigoje gydytojas priėjo prie Džilianos, atsisėdo greta ir pasakė: "Džiliana, aš išklausiau tai, ką papasakojo tavo mama, ir dabar man reikia pasikalbėti su ja asmeniškai." Jis pasakė: "Palauk čia, neužilgo grįšime" - ir jie išėjo, palikdami mergaitę vieną. Bet išeidamas gydytojas įjungė radijo imtuvą, kuris buvo ant jo stalo. Ir jie kai jie išėjo iš kambario jis pasakė mamai: "Tiesiog stovėkite ir stebėkite ją." Ir kai tik jie išėjo, Džiliana tuoj pašoko ant kojų ir ėmė judėti pagal muziką. Jie stebėjo ją kelias minutes, po to gydytojas atsisuko į jos mamą ir pasakė: "Ponia Lyn, Džilianos sveikata nėra sutrikusi, ji yra šokėja. Veskite ją į šokių mokyklą."

Aš paklausiau: "Kas nutiko paskui?" Ji atsakė: "Mane ir nuvedė. Negaliu apsakyti, koks tai buvo nuostabus jausmas. Mes įėjome į patalpą, kuri buvo pilna žmonių - tokių kaip aš. Žmonių, kurie negalėjo ramiai nustygti vietoje. Žmonių, kuriems reikėjo judėti, kad galėtų galvoti." Judėti, kad galvotų. Jie šoko baletą, dip tap, jazą jie šoko moderną, šiuolaikinius šokius. Galų gale ji perėjo Karališkosios Baleto Mokyklos atranką, ji ten tapo soliste, turėjo nepaprastą karjerą Karališkajame Balete. Ji galų gale baigė Karališkojo Baleto Mokyklą ir įkūrė nuosavą įstaigą "Džilianos Lyn šokio namus", sutiko Endriu Loidą Veberį. Buvo atsakinga už kai kuriuos sėkmingiausius pastatymus muzikinio teatro istorijoje, ji teikė džiaugsmą milijonams žmonių ir ji yra multimilijonierė. Kitas gydytojas galėjo jai paskirti vaistus ir liepti nusiraminti.

Dabar, aš manau... (Plojimai) Savo mintį galiu išsakyti taip: Alas Goras aną vakarą kalbėjo apie ekologiją ir revoliuciją, kuriai pradžią davė Rachelė Karson. Tikiu, kad mūsų ateities vienintelė viltis yra naujas požiūris į žmogaus ekologiją, kuris būtų paremtas nauju supratimu apie žmogaus gebėjimų spalvingumą. Mūsų švietimo sistema iškasė šachtas mūsų protuose taip pat, kaip mes jas kasame žemėje: dėl tam tikros prekės. Ir ateityje šis požiūris mums nebetarnaus. Turime permąstyti pamatinius principus, kuriais grindžiame savo vaikų lavinimą. Yra puiki Jono Salko citata: "Jeigu Žemėje išnyktų visi vabzdžiai, po 50 metų planetoje neliktų gyvybės. Jeigu žemėje išnyktų visi žmonės, po 50 metų visos rūšys Žemėje suklestėtų." Ir jis teisus.

Tai, ką TED puoselėja, yra žmogaus vaizduotės dovana. Turime būti apdairūs ir išmintingai naudoti šią dovaną, kad išvengtume kai kurių scenarijų, apie kuriuos kalbėjome. Vienintelis būdas tai padaryti - pamatyti savąsias kūrybines galias tokias turtingas, kokios jos ir yra, ir savo vaikuose įžvelgti viltį, kurią jie ir neša. Mūsų užduotis yra lavinti visą jų esybę, kad jie galėtų įžengti į šią ateitį. Beje - mes galime ir nebepamatyti šios ateities, tačiau jie pamatys. Ir mūsų darbas yra padėti jiems kažką prasmingo iš jos sukurti. Nuoširdžiai dėkoju už dėmesį.